„Istorijų namai“: parodos stebins vilniaus gyventojus ir svečius
Lietuvos nacionaliniame muziejuje jau gegužės pradžioje atsidarys nauja parodų erdvė „Istorijų namai“. Buvusi Lietuvos kultūros atašė JK, šiuolaikinio meno kuratorė ir Naujosios istorijos ekspozicijų skyriaus Lietuvos nacionaliniame muziejuje vedėja Justė Kostikovaitė sako, jog gera istorija – tai, kas intriguoja:
„Dabar esu susikoncentravusi į darbą ir jo mikroistorijos intriguoja. Laukiu laiko, kai galėsiu pasižiūrėti bent gabaliuką Nacionalinio muziejaus kolekcijų, rinkinių, susipažinti su muziejininkais, mokslininkais, archeologais, ikonografijos rinkinio vedėjais. Tai – didžiulis turtas, prie kurio galėsiu prisiliesti.“
Pasak Naujosios istorijos ekspozicijų skyriaus Lietuvos nacionaliniame muziejuje vedėjos, „Istorijų namai“ bus atverti Vilniuje, Kosčiuškos g. 3 esančiame pastate prie pat buvusios areštinės, o parodų erdvėje bus atspindėtas 18 – 21 amžių laikotarpis:
„Džiaugiamės turėdami visiškai naują ekspozicinę įrangą ir dirbame su nuostabiu architektu Alfredu Trimoniu, kuris nuosekliai, organiškai įkomponavo kelis elementus į labai seną pastatą, kuris reiklus ir sudėtingas.“ Naujoji parodų vieta savu išplanavimu neprimena įprastų galerijų, J. Kostikovaitės teigimu tai – „triukšminga erdvė“, kviečianti į itin įdomias parodas, kurių pirmoji – susijusi su Egipto tyrimais:
„Paroda „Ką slepia sarkofagas“ atsidarys gegužės 6 d. visiems lankytojams, o gegužės 5 d. vyks atidarymo transliacija. Kita fotografijų paroda mažesnėje salėje – „Baltėno darbai ir gyvenimai“ bei dar viena, kurios aš ypatingai laukiu – skirta Marijos Gimbutas šimtmečiui.“ Pastaroji paroda, anot pašnekovės, bus pirma tokio tipo paroda visame pasaulyje.
Vilnius – miestas kultūros gurmanui
Vilnius, sako J. Kostikovaitė – itin turtingas parodų erdvėmis miestas ir kultūros gurmanams čia visada yra, ką veikti, o karantino metu visi turėjo progą pajusti, kaip trūksta šios laisvalaikio praleidimo galimybės.
Žmonėms dažnai nepakanka atidaryti virtualias parodas ir vieniems jas peržiūrėti, muziejai bei galerijos tampa socializacijos erdvėmis, siekiama kolektyvinio patyrimo: „Muziejai tampa laisvalaikio dalimi. Kaip Paryžiuje, žmonės kasdien turi susiplanavę skirtingus kultūros renginius. Tam tikra diena – parodų atidarymui, kita – teatrui, kinui“, – kalba J. Kostikovaitė.
Prieš maždaug dešimtmetį, sako pašnekovė, Lietuvoje daug istorijų, pasakojamų per meną, buvo galima iki galo suprasti tik pažįstant menininką ar esant jo rate, mat daug prasmės buvo užkoduota. Dabar tendencijos keičiasi:
„Matau nebe tiek sunkiai suvokiamų meno kūrinių Lietuvoje, net politinis menas, kuris šiuo metu rodomas šiuolaikiniame meno centre ar Radvilų rūmuose – pakankamai su tikromis istorijomis susiję meno darbai, tačiau kartu konceptualūs ir kritiški. Menininkas ir kuratorius pristato savo poziciją tų įvykių atžvilgiu ir kuria mikrokosmą.“
