Šias idėjas Lietuvos Seime surengtoje konferencijoje sekmadienį pateikė istorikas profesorius Alvydas Nikžentaitis.
Jo teigimu, muziejų, kuriame būtų pristatoma Lietuvos žydų istorija, būtų prasminga įkurti buvusios Didžiosios sinagogos teritorijoje sostinės centre.
„Pats svarbiausias tikslas būtų atkurti Didžiąją sinagogą, tą vietą, kur žydai, nepaisant savo pažiūrų, susirinkdavo visi kartu, kur būdavo svarstomi svarbiausi dalykai. Šioje vietoje, mano galva, reikėtų įkurti Pasaulio litvakų muziejų“, - Seimo rūmuose kalbėjo Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.
„Jame būtų galvojama ne tik apie dabar jau nebegyvenančius litvakus, bet galėtų būti pagerbiami ir žymiausi litvakų palikuonys. Aš įsivaizduoju ten esant panašiai kaip NBA Šlovės kampą, kuriame kasmet lietuviai kartu su žydais galėtų rinkti labiausiai pasaulio kultūrai nusipelniusius žmones“, - pridūrė A.Nikžentaitis.
Vilniaus Didžioji sinagoga Vokiečių gatvėje buvo vienas iš svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Holokausto. Antrojo pasaulinio karo metais apgriautą sinagogą sovietai su žeme galutinai sulygino šeštajame dešimtmetyje.
Ant dalies sinagogos šiuo metu stovi pradinė mokykla, jos teritorijoje per pastaruosius penkerius metus kelis kartus atlikti archeologiniai kasinėjimai.
Lietuvoje jau ne vienerius metus diskutuojama apie žydų muziejaus įkūrimą. Šios idėjos šalininkai kaip sektiną pavyzdį pateikia Lenkijoje, buvusioje Varšuvos geto teritorijoje, pastatytą Lenkijos žydų istorijos muziejų. Jame nemaža dalis ekspozicijos skiriama ir žydų gyvenimui Lietuvoje.
Žydų institutas
A.Nikžentaičio teigimu, į Vilnių taip pat galėtų grįžti tarpukariu veikęs žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO. Dabar institutas veikia Niujorke, kur pokariu perkelta dalis išgelbėto archyvo.
„(Siūlau) rimtai svarstyti tarptautinio žydų instituto, dalyvaujant ir YIVO atstovams, atkūrimą čia Lietuvoje, galbūt kaip YIVO instituto filialą“, - kalbėjo profesorius.
Vilniuje nuo 1925-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo metais veikęs YIVO institutas tyrė žydų gyvenimą visoje Rytų Europoje, nuo Vokietijos iki Rusijos, nuo Baltijos šalių iki Balkanų. Jis kaupė žydų liaudies folklorą, memuarus, knygas ir publikacijas, žydų bendruomenės dokumentus, leido žodynus, brošiūras ir monografijas. Dauguma dokumentų, kurių dalis siekia XVII amžių, parašyti jidiš ir hebrajų kalbomis.
1941 metais Vilnių okupavę ir institutą sunaikinę naciai dalį archyve sukauptų knygų išvežė į Frankfurtą. 1946 metais Jungtinių Valstijų kariuomenė aptiko šią medžiagą ir perkėlė į Niujorką, kur tuo metu jau veikė YIVO institutas.
Po karo Lietuvoje žydų geto griuvėsiuose likusią archyvo dalį sunaikinti stengėsi sovietai, vykdydami Stalino kampaniją prieš žydus. Unikalius dokumentus išgelbėjo lietuvis bibliotekininkas Antanas Ulpis, paslėpęs juos Vilniaus Šv.Jurgio bažnyčioje. Knygos ir dokumentai dienos šviesą vėl išvydo Lietuvai atgaunant nepriklausomybę.
Šiuo metu Niujorke įsikūręs institutas kartu su Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka skaitmenizuoja turimus dokumentus, kad tarpukariu sukauptas archyvas atgimtų bendroje virtualioje erdvėje.
A.Nikžentaitis žydų paveldą siūlo įamžinti ir Gedimino prospekte esančiuose Lietuvos Vyriausybės rūmuose, kur anksčiau stovėjo žydų savivaldos pastatas. Jo teigimu, ant pastato galėtų būtų pagerbiami valstybingumo atkūrimui prisidėję žydai.
„Ant Vyriausybės pastato galėtų atsirasti žydų, deleguotų į Lietuvos Tarybą, žydų reikalų ministrų pavardės. Svarstytina, kad šioje vietoje galėtų būti žydų kilmės karių, apdovanotų Vyčio ordinu, įamžinimas“, - kalbėjo profesorius.
Sustiprintų lietuvių ir žydų ryšius
Žydai Lietuvoje įsikūrė dar XIV amžiuje, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius nuo XVIII amžiaus tapo svarbiu žydų kultūros centru, miestui prigijo „Šiaurės Jeruzalės“ vardas.
Ilgą laiką LDK buvo tolerantiškesnė žydams nei Vakarų Europos šalys, tačiau žydų bendruomenė iki pat dvidešimtojo amžiaus pradžios turėjo mažai sąlyčio taškų su krikščionimis lietuviais.
Žydų vaidmuo išaugo Lietuvai įtvirtinant nepriklausomybę. Kovose už nepriklausomybę dalyvavo apie 3 tūkst. žydų savanorių, kurį laiką tarpukario Lietuvoje veikė žydų ministerija.
Žydų istorija Lietuvoje praktiškai nutrūko per nacistinės Vokietijos okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais - tuomet nužudyta per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų.
Istorikai kol kas nėra pateikę tikslių skaičių, kiek lietuvių galėjo dalyvauti žydų žudyme, bet sutariama, kad jų buvo ne vienas tūkstantis.
Platus kolaboravimas iš dalies aiškinamas sovietų teroru - žudymai, trėmimai į Sibirą ir kitos skriaudos bent iš pradžių dalį lietuvių pavertė Vokietijos šalininkais, su nacių - sovietų karu buvo siejamos viltys atkurti Lietuvos valstybę.
Savo ruožtu didelė dalis žydų bijojo nacių Vokietijos puolimo ir glaudėsi prie sovietų, šalyje išpopuliarėjo antižydiškos nuotaikos ir stereotipai, bolševizmą vadinant „žydų valdžia“.
Istorikų teigimu, nors Holokaustas buvo suorganizuotas ir inicijuotas nacių, tačiau be aktyvaus dalies lietuvių administracijos ir vietos gyventojų talkininkavimo jo nebūtų pavykę taip sparčiai ir tokiu mastu įgyvendinti.
Beveik 900 žmonių iš Lietuvos Izraelis yra suteikęs Pasaulio tautų teisuolio vardą už tai, kad rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus. Konferencijoje Seime vėl buvo primintas rašytojo Icchoko Mero raginimas pastatyti paminklą žydus gelbėtojams lietuviams teisuoliams.
A.Nikžentaičio teigimu, nauji žydų įamžinimo ženklai padėtų sustiprinti lietuvių ryšius su dabar gyvenančia žydų bendruomene ir atviriau pažvelgti į istoriją.
„Neužmiršdami Holokausto, turime akcentuoti ir kitus istorijos momentus, kad pagaliau atsirastų tas gyvas ryšis su dabar gyvenančia žydų bendruomene, su mūsų žydų istorija ir galbūt tada mes geriau suvoksime ir įsisąmoninsime, taip pat emociškai, tą tragediją, kuri įvyko prieš 75 metus“, - kalbėjo istorikas.
Dėmesys žydų istorijai
Atkurtos nepriklausomybės pradžioje žydų paveldo ir Holokausto temos nebuvo populiarios tarp Lietuvos istorikų, daugiau dėmesio buvo skiriama sovietinio režimo nusikaltimams. Lietuva kartais sulaukdavo Vakarų kritikos, kad nesiima priemonių persekioti nacių kolaborantus.
Svarbiausi politiniai žingsniai buvo 1995 metų prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymas Izraelio Knesete ir 2011 metais premjero Andriaus Kubiliaus iniciatyva priimtas įstatymas dėl 37 mln. eurų kompensacijos už nusavintą žydų bendruomenių turtą.
Pastarąjį dešimtmetį apie Holokaustą taip pat vis garsiau ėmė kalbėti kultūros žmonės. 2012 metų Sigito Parulskio romanas Holokausto tema „Tamsa ir partneriai“ pelnė jam Tolerancijos žmogaus titulą, šiemet didelį ažiotažą sukėlė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ apie lietuvių dalyvavimą Holokauste.
Lietuvos miestuose taip pat daugėja žydų paveldo ženklų, pradedant Vilniaus žydų viešąja biblioteka ir baigiant gatvės lentele hebrajų ir jidiš kalbomis. Holokausto metinių minėjimas Lietuvos provincijoje šiemet buvo gausesnis nei kada nors anksčiau.
Nepaisant šių žingsnių, žydų bendruomenė ir kai kurie kultūros žmonės teigia pasigendantys permainų švietimo srityje, kad Lietuvos žydų istorija taptų integralia Lietuvos švietimo sistemos dalimi.