Savo kreipimąsi į suvažiavimo dalyvius eurokomisaras pradėjo nuo istorinio diskurso.
„Mano darbo kabinete kabo du dokumentai: 1918-ųjų ir 1990-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės aktai. Kai negyvenome pandemijos sąlygomis ir galėdavau priimti svečius, gaudavau klausimą: kodėl du?
Ir mano atsakymas labai paprastas: esu atstovas tautos, kuri žino, kaip ji turi elgtis istorijos eigoje. Mūsų tautai savo kelią reikėjo rinktis du kartus – jei žiūrėsime platesnę istoriją, ir dar daugiau – ir skirtingos kartos visuomet pasirinkdavo teisingai. Tai verta pasididžiavimo. Tai mūsų vidinės atramos kolonos“, – kalbėjo V. Sinkevičius.
Vis trisdešimties metų politikas pripažįsta: jis yra laisvos Lietuvos vaikas.
„Nepriklausoma Lietuva gimė anksčiau nei aš. Sausio 13-ąją prie parlamento ar Televizijos bokšto žmonės stovėjo anksčiau nei aš išmokau stovėti. Užtat aš niekada nepamiršiu, kad privilegija būti laisvam yra tik šitos tautos ir jos pasiaukojimo rezultatas. Tik dėl mūsų tautos sūnų ir dukrų tuometinių aukų šiandien, galiu pasakoti žmonėms apie teisingus Lietuvos pasirinkimus istorijos tėkmėje.
Jei ne tie pasirinkimai, didelis klausimas, kur kiekvienas iš mūsų šiandien būtumėme ir ką veiktumėme. Kiek būtumėme pasiekę ar kaip atrodytų mūsų gyvenimai apskritai“, – kalbėjo V. Sinkevičius.
Įvertino padėtį Lietuvoje
Kviesdamas partiją kuriančius politikus nepamiršti, kad Lietuvos žmonių valia yra su jais, jausti už tai asmeninę atsakomybę, jis atkreipė dėmesį ir į simbolinį laiką, kuriuo steigiama naujoji partija.
„Jūs nusprendėte steigti partiją labai ypatingu laikotarpiu, kai Lietuva mini vieną laisvės dieną po kitos. Šitie du mėnesiai tarp sausio 13-osios ir kovo 11-osios dienos yra puikus laikas apmąstyti savo santykį su valstybe. Atsakyti sau į klausimus: kokia mano vieta valstybėje? Koks yra mano asmeninis balansas tarp to, kiek gaunu iš jos ir kiek jai duodu?
Galų gale, svarbiausias klausimas: ar man priimtina tai, kas šiandien joje ir aplink ją vyksta?“, – klausimus kėlė V. Sinkevičius.
Jis pats pripažino, kad, kai apie galvoja, jam darosi keista ir truputėlį baugu.
„Mūsų tauta laimi svarbiausius savo mūšius, kritinėse situacijose mes išeiname nugalėję arba bent jau nenugalėti, bet šiandien mes esame sumišę, pasimetę ir pamiršę elementarią pagarbą vienas kitam. Vienas kitam – kaip žmogui. Kaip bendrapiliečiui. Kaip savam ir artimam. Mes turime tapti tauta, kuri jaustųsi tvirtai ne tik egzistencinėse krizėse, bet ir kasdienybėje.
Mes turime išmokti gyventi ne tik šia kasmet mus aplankančia laisvės poezija, bet ir prozoje. Tam yra sąlyga: reikia matyti ir girdėti vienas kitą. Reikia matyti ir girdėti visą Lietuvą“, – teigė V. Sinkevičius.
Kalbėjo apie skirtis
Eurokomisaro vertinimu, šiandien Lietuva yra suskaldyta.
„Ne suskilusi, o suskaldyta. Mes turime daugybę Lietuvų feisbuke ir mes turime Lietuvą ne feisbuke. Mes turime Vilnių ir Kauną su moderniais stikliniais pastatais, gamyklų Lietuvą mažesniuose miestuose ir mes turime tuštėjančią kaimišką Lietuvą.
Mes turime startuolių Lietuvą ir bedarbystės Lietuvą. Mes turime Lietuvą Lietuvoje ir Lietuvą emigracijoje. Kiekvienas dar turi ir po savo Lietuvą, po savo Lietuvos viziją. Ir net ne po vieną. Ir tai nebūtų jokia bėda, atvirkščiai – tai būtų puiku“, – teigė V. Sinkevičius.
Pasak jo, problema ta, kad mes nesusitariame dėl bendrų vardiklių mūsų valstybei.
„ Skirtingos Lietuvos vizijos, deja, šiandien yra skaldanti jėga. O turėtų būti visiškai kitaip, Kovo 11-oji įpareigojo mus dirbti dėl kiekvienos Lietuvos, dėl kiekvieno žmogaus, kuriai Lietuvai jis bepriklausytų. Nes nė viena iš jų nėra blogesnė už kitą. Skambančiame tautos balse ieškoti bendrų vardiklių visoms Lietuvoms, įsiklausyti į kiekvieną konstruktyvų balsą yra politikų misija ir atsakomybė“, – teigė V. Sinkevičius.
Jis šiandien politikoje teigė matąs daugiau skaldymo nei vienijimo.
„Ir vieną kartą mes turime aiškiai pasakyti: skaldymas nėra politika, skaldymas yra nusikaltimas. Politikai negali tapti katalizatoriais, stiprinančiais tautos susipriešinimą. Negalima ieškoti savo rinkėjo kurstant neapykantą, nepasitikėjimą vienas kitu, sąmoningai klaidinant ir priešinant.
Galite mane vadinti idealistu, bet politikoje pozityvas negimsta iš negatyvo. Ilgalaikis pasitikėjimas politika ir valstybe neatsiranda iš neapykantos“, – teigė V. Sinkevičius.
Jo nuomone, šiandienos Lietuvos politika persmelkta elitistinio požiūrio, skatinančio tarnauti savo rinkėjui, kreipiant politiką ten, kas aktualu jam.
„Juozas Tumas – Vaižgantas yra rašęs: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ Politika yra tarnystė Lietuvai ir kiekvienam jos gyventojui, o ne tikslinėms grupėms, sociologų sudarytiems rinkėjų portretams ar feisbuko fanams.
Nė vieno piliečio problemos negali būti prioritetų apačioje vien dėl to, kad greičiausia jis ne tavo auditorija. Buvimas valdžioje lygiai vienodai tokia pati tarnystė kiekvienam – senjorui, verslininkui ir bet kuriam kitam“, – aiškino V. Sinkevičius.
Jis pripažino, kad mūsų visuomenės kasdienybėje yra tų staigių vienybės blyksnių, kuriuos kartais labiau juntame nei matome.
„Pavyzdžiui, trumpų buvimo kartu manifestacijų, kai sporto arenose baigiame giedoti himną žodžiais „Vardan tos Lietuvos, vienybė težydi“. Sakysite, banalu. Na, man gražu. Ir teikia vilties, kad mes dar norime būti kartu su stovinčiu šalia. Bet to nepakanka“, – teigė V. Sinkevičius.
Kokią Lietuvą norėtų matyti?
Kalbėdamas apie tai, kokią Lietuvą norėtų matyti, politikas teigė norįs, kad Lietuva taptų Europos Silicio slėniu.
„Lietuva turi milžinišką potencialą ateities industrijose: finansų technologijų, gyvybės mokslų, lazerių ir optikos technologijų, inžinerinėje pramonėje. Lietuva turėtų kurti išskirtinius sprendimus pasauliui ir uždirbti iš to didelius pinigus. Politikai privalo padėti kuriančiam verslui, ne tik karpydami juosteles, bet ir kovodami už šalies verslo interesus ir stiprindami konkurencingumą“, – teigė V. Sinkevičius.
Šalia to, pasak jo, Lietuva turi išmokti ir dalintis: ekonominis augimas valstybėje turi pasiekti ir tuos, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių šiandien yra atsidūrę jo užribiuose.
„Be to, noriu, kad tie užribiai nebūtų brėžiami ties Vilniaus ir Kauno ribomis. Kad žmonės galėtų laisvai rinktis, kur oriai gyventi, o ne kur išgyventi. Privalome pasiekti, kad Lietuva būtų lygi visiems nepriklausomai nuo lyties, tautybės, socialinės padėties ar kitų skirtybių.
Mes turime pripažinti, kad per Nepriklausomybės laikotarpį praradome daugiau nei milijoną žmonių ne tik dėl ekonomikos. Mes praradome žmones, nes pristigome pagarbos ir pakantumo vienas kitam, nesugebėjome priimti vieni kitų skirtumų“, – teigė V. Sinkevičius.
Pasak jo, emigracijos banga pakyla, kas karta kai žmonės pasijunta nereikalingi, abejojantys savo valstybę.
„Pastaraisiais metais emigracijos banga buvo sustabdyta, keletą metų gyventojų skaičius Lietuvoje netgi augo. Valstybė turi susigrąžinti savo piliečių pasitikėjimą ir pačius piliečius“, – teigė V. Sinkevičius.
Už aplinką atsakingas eurokomisaras dėmesio skyrė ir savo dabartinei darbinei sričiai.
„Po mažiau nei 30 metų, 2045 metais, aš noriu gyventi klimatui neutralioje Lietuvoje. Lietuvoje, kurios ekonomika auga nedarant kompromisų su tarša, kurios prioritetas – sveikesnė aplinka kiekvienam gyventojui.
Viliuosi pamatyti, kad mano karta padarė geriausią darbą, kurį galėjo padaryti ateities kartoms: išsaugojo senuosius Lietuvos miškus“, – teigė V. Sinkevičius.
Politikas teigė norįs, kad nori Lietuvos, kuri būtų gerbiama tarptautinėje arenoje.
„Kuri būtų laikoma stabilia, patikima ir konstruktyvia partnere sąjungininkams bei saugia kiekvienam čia gyvenančiam ir kuriančiam. Galų gale, kartu mes galime sukurti Lietuvą, kuri nepasiduoda skaldymui. Kuri suvoktų, kada metas išsakyti pilietinę poziciją, o kada pagerbti didvyrius. Kuri būtų atspari gražiai dainuojančioms sirenoms, vedančioms tautą į pragaištį. Kuri nemestų teisingo kurso dėl trumpalaikių distrakcijų“, – teigė V. Sinkevičius.