Nuo pavasario skambėję ekspertų įspėjimai apie antrąją viruso bangą pasiteisino su kaupu – didesni užsikrėtimų bei mirčių skaičiai rudenį bei žiemą ne tik Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą kone patiesė ant menčių – trūksta ir laisvų lovų, ir ypač medicinos personalo.
Vis dėlto griežtesnės karantino priemonės, kalbos apie nepaprastąją padėtį, komendanto valandą – tokios šiuolaikinėms kartoms nematytos priemonės bei raginimai per Kalėdas likti namuose su tais šeimos nariais, su kuriais gyvenate, nėra naujovė Europoje ar visame Vakarų pasaulyje.
„Parodysite tėvams, broliams ir seserims kaip juos mylite, jei šiemet vietoje šeimų susiėjimų liksite namuose“, – tai ne Lietuvos ar bet kurios kitos Europos šalies vadovų raginimas 2020-siais prieš kalėdas. Tai – 1918-siais skambėję JAV Ohajo valstijos sveikatos apsaugos komisaro žodžiai 1918-ųjų gruodžio 21-ąją. Tada tai buvo ispaniškasis gripas, o dabar koronavirusas – du skirtingi užkratai, kurių protrūkį skiria daugiau nei šimtmetis, tačiau vaizdas iš dalies kartojasi: kaip ir dabar, taip ir anuomet pasaulį kamavo antroji viruso banga – gerokai stipresnė ir mirtingesnė už pirmąją.
Kaip ir dabar, taip ir anuomet pirmųjų pandemijos metų pabaigoje pasirodė daug pavojingesnė viruso mutacija, kurios pasekmės šiurpino gydytojus, tačiau nedarė įspūdžio tiek tuometiniams tiek dabartiniams viruso neigėjams. Žinoma, anuomet apie virusus net specialistai nieko nenutuokė, bet netrūko ir savamokslių „specialistų“, kurie tikino, kad esą jokio užkrato pavojaus nėra.
Ir nepaisant šiuolaikinių privalumų – išsilavinusios visuomenės, jau išrastos vakcinos, sukauptų žinių apie virusą bei didesnės informacinės sklaidos, pirmosios dvi viruso bangos ir 1918-ais, ir 2020-aisiais, priemonės, kurių turėjo imtis valdžia ir visuomenių elgesys stebėtinai panašūs. Tą kartą klaidų kaina buvo milžiniška.
Už nepaklusnumą – izoliacija karantino saloje
1918-ųjų pavasarį, kaip spėjama JAV, Kanzaso valstijoje įsisukusi paslaptingo gripo atmainos epidemija šiais laikais būtų sukėlusi panašias reakcijas, kokios ir buvo pasaulyje 2020-ųjų pavasarį: šiemet jau žinodami, ką reiškia pavojingi virusai, mokslininkai greitai rekomendavo įvesti griežtus karantino ribojimus ir daugelis šalių, tarp jų ir Lietuva, taip ir padarė. Bet nuo suvaržymų pavargusios visuomenės ir verslai jau vasaros pabaigoje vis garsiau kartojo: „užteks“.
Tokios kalbos skambėjo ir 1918-siais, tiesa, ne vasarą, o rudenį ir žiemos viduryje, prieš pat Kalėdas. Būtent tuomet JAV, Europai ir Azijai ypač stipriai smogė antroji banga. Centralizuoto ir koordinuoto atsako nebuvo ir negalėjo būti – iki pat lapkričio 11-osios tebevyko ketverius metus ypač Europą nualinęs Pirmasis pasaulinis karas. Tad kiekviena valstybė, o JAV atveju – netgi kiekviena valstija sprendė pagal save, kokių priemonių reikia imtis.
Pavyzdžiui, 1918-ųjų rugsėjo 28 d., praėjus savaitei po pirmųjų paslaptingosios karštinės atvejų Filadelfijoje, JAV, buvo surengtas milžiniškas karių paradas mieste – gyventojai skatinti pirkti karo metų obligacijas. Vietoje dešimčių tūkstančių stebėtojų susirinko per 200 tūkst. žiūrovų ir šventė taip, tarsi jau būtų laimėję karą.
Praėjus parai paslaptinga liga užsikrėtė 118 žmonių, per tris paras skaičius išaugo iki tūkstančių, o vos per savaitę naujuoju gripu susirgo dešimtys tūkstančių, 4,5 tūkst. mirė – tai tebuvo ispaniškojo gripo pandemijos pradžia. Ir tik tada atskiri miestai ėmėsi riboti žmonių judėjimą, drausti susibūrimus ir bausti už kaukių nedėvėjimą.
„Paradoksalu, kad prieš šimtmetį centrinė valdžia turėjo mažiau galių ir nebuvo tokių institucijų, kaip Ligų kontrolės centras. Tačiau tuo pačiu vietos valdžios žmonės labiau klausėsi, nes tiesiog tuometinė visuomenė buvo labiau paklusni tam, ką sako pareigūnai, kurie galėjo karantinuoti žmones ir juos uždaryti izoliuotose salose įrengtuose karantino centruose“, – pasakojo knygos apie pandemijos ir Pirmojo pasaulinio karo ryšį „Mirtingesnė už karą“ autorius Kennethas C. Davisas.
Kaukių priešininkai rinkosi baudas
Tačiau toks paklusnumas truko neilgai, o ir ne visur buvo – jei po pirmųjų protrūkių San Franciske miestas ėmėsi griežtų karantino priemonių, tai lapkričio pradžioje jau pasipylė raginimai juos atšaukti. Lapkričio 11-ąją pasibaigus karui tūkstančiai žmonių panoro švęsti gatvėse, o JAV šeimoms svarbi Padėkos diena, nepaisant draudimų, tapo proga sušvelninti ribojimus.
Pavyzdžiui, Vašingtone ir Kalifornijoje vietos valdžia pasidavė verslininkų – parduotuvių, viešojo transporto bendrovių, netgi profsąjungų spaudimui švelninti ribojimus. San Franciskas ir Sietlas vos atsispyrė masinių antikaukininkų judėjimų demonstracijose skambėjusiam reikalavimui panaikinti privalomą kaukių dėvėjimą. Bet ir tai nepadėjo suvaldyti situacijos.
„San Franciske antikaukininkų judėjimas buvo stipriausias šalyje ir daugelis tiesiog atsisakė dėvėti kaukes, verčiau rinkosi areštą. Eilė prie teismo buvo tokia ilga, kad pareigūnai negalėjo visų suiminėti ir bausti“, – pasakojo Mičigano universiteto medicinos istorijos profesorius Howardas Markelis. Prie kaukių priešininkų prisidėjo ir vietos žiniasklaida – padėkos dieną „San Francisco Examiner“ paskelbė „švente ne kaukių“. Sietle po lapkričio 11-osios, praėjus 5 karantino savaitėms "The Seatle Times" jau skelbė, kad liga praktiškai įveikta. Praėjus kelioms savaitėms šiuose miestuose fiksuoti rekordiniai mirčių skaičiai.
„San Franciskas vėl norėjo įvesti privalomą kaukių dėvėjimą, tačiau pasipriešinimas buvo milžiniškas. Kai kurie žmonės, kaip ir dabar, argumentavo, kad jiems kaukės yra itin nepatogios, kiti sakė, kad jų negalima dėvėti dėl religinių priežasčių, buvo netgi krikščionių mokslininkų, kurie įvardijo tokias priežastis“, – pasakojo K. C. Davisas.
Kitose vietovėse pavyko bent iš dalies suvaldyti viruso plitimą. Pavyzdžiui, Kūčių dieną Nebraskoje baudos siekė nuo 15 iki 100 dolerių – milžiniška suma tais laikais (nuo 258 iki 1723 šiuolaikinių dolerių). O Omahos mieste pasitelkta XIV a. Juodosios mirties – didžiojo maro laikus siekiančios priemonės: apie tūkstantis namų buvo pažymėtos specialiais ženklais, įspėjančiais apie užkratą. Prie tokių namų durų nenorėjo artintis net artimiausi kaimynai.
O jei uždraustų feisbuką?
Tačiau ribojimų nenuoskelumas erzino ir tuometinius žmones, ypač verslininkus. Pavyzdžiui, anot istorijo Lendolo Calderio, kai kuriose vietovėse buvo uždarytos bažnyčios, bet ne kirpyklos ir kiti populiarūs grožio salonai. Dėl to katalikiškose bendruomenėse, pavyzdžiui, Milvokyje, kur buvo daug emigrantų iš Vokietijos ir Norvegijos, vos nekilo riaušės.
„Uždaryti bažnyčias Advento, Kalėdų laikotarpio metu buvo didelis įvykis. Tais laikais bažnyčia žmonėms reiškia tą patį, ką socialinė žiniasklaidą šiandien“, – pateikė pavyzdį L. Calderis. Įsivaizduokite, jei koronaviruso pandemijos metu būtų ribojama prieiga prie feisbuko ar kitų socialinių tinklų, kad jais nesklistų sąmokslo teorijos.
Vis dėlto visuomenės ir verslo spaudimas suveikė ne kartą – kaip ir lapkričio pradžioje, kai verslininkai reikalavo švelninti ribojimus bei leisti parduotuvėms dirbti, taip ir gruodžio viduryje, prie pat Kalėdas daug kur parduotuvės griebėsi tais laikais dar naujovėmis laikytų nuolaidų akcijų ir kvietė į masinius išpardavimus – jie nė iš tolo neprilygo šiuolaikinei apsiprikinėjimo manijai ir prieškalėdinėms apsipirkimo karštinėms, tačiau pamiršę pasibaigusio karo, jau pabosti spėjusios gripo pandemijos vargus, milijonai žmonių Vakarų valstybėse susigundė prekybininkų vilionėmis.
„Reklamose visur buvo raginimas eiti į parduotuves ir apsipirkti. Prekybininkai baugino, kad dėl tiekimo linijų suvaržymų kalėdinių prekių gali nebelikti, todėl ragino paskubėti“, – teigė L. Calderis. Žinoma, internetinės prekybos tada nebuvo, nors kai kurie prekeiviai jau tada siūlė pristayti prekes išsigandusiems klientams į namus prie pat durų. Vis dėlto tokių buvo mažuma.
„Dar daugiau, parduotuvių savini kai skatino antikaukininkus, nes bijojo, kad tai atbaidys kitus žmones – asmenys su kaukėmis atrodė atstumiančiai“, – pažymėjo istorikas. Jam antrinęs kitas istorikas, Mičigano universiteto medicinos istorijos profesorius H. Markelis pastebėjo, kad tie, kurie laikėsi numatytų ribojimų bei rekomendacijų, paprastai jau buvo susidūrę su kitomis užkrečiamosiomis ligomis – tais laikais šeimos buvo didelės, o prarasti vieną ar kelis vaikus šiltinei ar kitai ligai nebuvo išskirtinis įvykis, tačiau aplinkiniai vengė ne tik užsikrėtusiųjų, bet ir besisaugančių, manydami, kad kaukes dėvintys žmonės jau gali būti užsikrėtę.
Kas gali būti baisiau už karą?
Europoje padėtis buvo dar liūdnesnė. Jei JAV per kiek daugiau nei metus Pirmajame pasauliniame kare neteko virš 100 tūkst. karių, tai Europos šalyse – Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Rusija ir jų kontroliuojamos tautos neteko keliolikos milijonų daugiausiai jaunų, sveikų vyrų. Karas sudavė rimtą smūgį visų šalių ekonomikoms, ypač pralaimėjusiųjų, tad po liūdnų 1914-1917 metų Kalėdų viltis, kad 1918-ųjų šventės bus ramesnės ir su šeima išsklaidė įsisukęs gripas.
Tų metų gruodį iš fronto pas šeimas grįžę tūkstančiai karių patys to nežinodami platino ir virusą – antroji ispaniškojo gripo banga ir nauja, daug pavojingesnė už pirmąją mutacija sutapo būtent su Kalėdiniu laikotarpiu, kai tūkstančiai žūt būt norėjo atsigriebti už prarastus metus.
Londone, Paryžiuje, kituose didžiuosiuose laimėjusiųjų karą šalių miestuose parduotuves užplūdo milijonai dovanų ieškančių žmonių – tiek buvusių karių, tiek jų artimųjų. Ir nors gyvas bei sveikas į namus grįžęs vyras daugeliui savaime buvo dovana, antrosios bangos atoslūgis prieš pat šventes ir Europos prekybininkams susuko galvas: po trumpų karantinų vėl atsivėrė bažnyčios, kino teatrai, teatrai, šokių salės ir kitos didelės uždaros erdvės, idealios viruso plitimui. Karo metų ribojimų nustekenti aludžių šeimininkai netgi nebepaisė draudimų ir leido klientams likti ilgiau, nei įprasta.
Viso to pasekmes tiek JAV, tiek Europa spėjo pajusti jau po švenčių. JAV trečioji Ispaniškojo gripo banga smogė jau sausį – ir nors ji nebuvo tokia mirtina, kaip antroji, vis dėlto ji buvo mirtingesnė už pirmąją ir nusinešė dešimčių tūkstančių žmonių gyvybę. Virusas nusirito ir per Europą, kur 1919-ųjų pavasarį taip pat mirė tūkstančiai. Virusas grėsmę kėlė iki pat 1920-ųjų pradžios.
Iš viso ispaniškasis gripas nusinešė mažiausiai 50 milijonų gyvybių (o kitais skaičiavimais – ir antra tiek), o juo persirgo trečdalis tuometinių pasaulio gyventojų.
2020-siais JAV ir Europos šalys įvedė karantino ir kitas suvaržymų priemones, tačiau kaip ir 1918-siais tokios priemonės daug kur buvo laikinos, pernelyg švelnios. Nuo pirmųjų koronaviruso atvejų juo pasaulyje iš viso užsikrėtė 78 milijonai žmonių, 34 milijonai vis dar serga, o 1,72 mln. žmonių, iš jų – daugiau nei tūkstantis Lietuvos gyventojų mirė nuo COVID-19.