Su Norvegijos vaiko teisių tarnyba „Barnevernet“ kovojanti G. Leščinskienė DELFI teigė, kad dabar pagrindinis tikslas – siekti dažnesnių susitikimų su sūnumi.
Po vaiko paėmimo ji jo nematė dvejus metus, vėliau teismas buvo paskyręs galimybę motinai su sūnumi matytis kiekvieną mėnesį po tris valandas, tačiau tokie dažni pasimatymai taip ir neįvyko – ji savo sūnų jau kurį laiką mato vos tris kartus per metus po dvi valandas, dalyvaujant policijos pareigūnui ir vaiko teisių specialistui.
Teismai gali trukti iki pilnametystės
G. Leščinskienė tvirtino, kad šiuo metu jai atstovaujantis advokatas intensyviai susirašinėja su „Barnevernet“ dėl susitikimų dažnumo, tačiau kokio dažnumo siekia – tiksliai neįvardijo. „Konkretumo nėra, sprendžia teismai. Tik tiek, kad, jei žvelgiant atgal, kai teismas po dvejų metų nesimatymo buvo paskyręs kas mėnesį po tris valandas, tai ganėtinai nemažai, tai būtų geras žingsnis – grąžinti atgal. „Barnevernet“ apskundė šitą teismo sprendimą, tada mes padavėme apeliaciją, bet ji buvo sustabdyta dėl to, kad vyko susirašinėjimas. Paskui ta apeliacija kažkokiu būdu išnyko“, – kalbėjo dėl sūnaus kovojanti moteris.
Ji tvirtino, kad jai iki šiol niekas nepaaiškino, kaip galėjo teisme pradingti jos pateikta apeliacija: „Tuometinis mano advokatas taip pat sakė, kad nesupranta, o tarnybos advokatui viskas gerai. Iki dabar aiškinamės, kas įvyko su ta apeliacija“.
Teko keisti advokatą
Moteris įvardijo, kad pastaruoju metu Norvegijoje jai atstovauja jau naujas advokatas. Anksčiau jai dirbusį advokatą pakeitė, nes, kaip ji teigia, „pasirodo, būna įvairių susitarimų ir tarp advokatų“.
Dvejus metus apeliacijos ieškančiai moteriai taip pat siūloma visą teisminį procesą pradėti iš naujo, tačiau ji tvirtina, kad pradėjus iš naujo viskas gali tiek užsitęsti, kad sūnus gali sulaukti ir pilnametystės. „Jei pradėtume iš naujo, neaišku, kiek tai užtruktų. Mes turime šešerius metus iki tol, kol Gabrieliui sueis aštuoniolika, – kalbėjo G. Leščinskienė ir pridūrė, – Galvojame, kad kol viskas pasibaigs, aštuoniolika ir bus.“
Vis dėlto, ji teigia, kad rankų nenuleidžia. „Sudėtingas kelias. Reikia žiūrėti, ką daryti. Bent jau Lietuvoje yra advokatas, kuris bendradarbiaus su Norvegijos advokatu ir bandysime toliau ieškoti galimybių, ką dar padaryti, – kalbėjo moteris. – Yra ir daug dalykų, dėl kurių ir pačią tarnybą būtų galima vėl paduoti į teismą. Bet tai užtrunka. Tai ir laikas, ir pinigai. O naudos kiek būtų?“
Ne vienerius metus dėl sūnaus Gabrieliaus kovojanti G. Leščinskienė vis dar įsitikinusi, kad „jie neturėjo teisės to daryti“, kalbėdama apie „Barnevernet“ ji teigia: „Jie negalėjo pagrobti kitos valstybės piliečio“.
Su sūnumi bendrauja tik norvegiškai
Lietuviškai, anot G. Leščinskienės, jos dvylikametis sūnus kalba labai menkai. Moka vos kelis pagrindinius žodžius: labas, ačiū.
Norvegiškai su sūnumi bendraujanti G. Leščinskienė pasakojo, kad pastaruoju metu susitikimai vyksta arčiau jos namų ir daug jaukesnėje vietoje nei anksčiau. „Anksčiau būdavo, kad tiesiog kambaryje susitinkame. Apvalus stalas, kėdės ir mes prie to stalo tiesiog prisėdame. Pastarieji susitikimai vyksta patalpoje, panašioje į kontoros valgomąjį, yra nedidelė virtuvė, kambarys, aplinka kiek laisvesnė nei anksčiau“, – įvardijo moteris, kuri anksčiau dėl kelių valandų pasimatymo turėjo keliauti šimtą kilometrų į vieną pusę.
Tiesa, nors jos sūnus nebemoka lietuviškai, nepraranda vilties, kad jis gimtosios kalbos dar išmoks. „Įmanoma. Ir šešiasdešimtmečiai išmoksta, bet jie privalo skirti mokytoją, juos įpareigojo vaiko teisių konvencija – skirti lietuvių kalbos mokytoją“, – tvirtino G. Leščinskienė, pasiremdama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija.
Konvencijoje nurodoma, kad „iš vaiko negali būti apimta teisė kartu su kitais savo grupės nariais naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją, atlikinėti jos apeigas ir vartoti gimtąją kalbą“.
Norvegų pasiteisinimai kelia juoką
G. Leščinskienės teigimu, tarnybos kartojami pasiteisinimai jai dažnai net kelia juoką. „Visada randa tokių juokingų priežasčių, kodėl neranda mokytojo... Tėvams tai būtų neatleistina, bet tarnybai... Pasiteisinimas po pasiteisinimo ir vienas už kitą kvailesni, – piktinosi G. Leščinskienė. – Kartais jų atsikalbinėjimus ir pasiteisinimus net juokinga klausyti. Juk tai rimta institucija, kuri turėtų vykdyti įstatymus. Jei iš tėvų reikalauja, iš visų kitų reikalauja, tai patys pirmiausia turi viską vykdyti pagal įstatymus. Deja, realybė yra kitokia.“
Kokių pasiteisinimų jai tenka išgirsti? „Lietuvių bendruomenė čia ganėtinai maža Norvegijoje, todėl gali kilti pavojus, kad galiu sužinoti, kur jis yra, nors teisme buvo pasakyta, kad aš žinau ir pasakiau, kur jis yra. Bet jie to tarsi negirdi ir daro savo, – teigė G. Leščinskienė. – Dar vienas pasiteisinimas: čia ne mūsų atsakomybė, čia mokykla turi rasti. Juokingai skamba.“
„Jie globoja, tai jie ir atsakingi“, – tvirtina moteris, pridurdama, kad tarnyba turėtų kuo greičiau spręsti situaciją.
Vis dėlto, moters teigimu, viltis, kad kažkas gali pasikeisti, sužibo po paskutinio Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo.
Lietuvai nesijaučia skolinga
Norvegijoje gyvenanti G. Leščinskienė iki šiol kasdien kovoja dėl sūnaus, tačiau teigia, kad stengiasi visą laiką būti užimta, kad nebūtų laiko savęs gailėjimui.
„Gyvenu, sukuosi tame pačiame rate: rašome laiškus, ieškome variantų. Darbas keitėsi, mokausi, laukiu diplomo. Neseniai baigiau mokslus. Nestoviu vietoje, judu į priekį, – tvirtino G. Leščinskienė. -Kasdien darbas, dokumentai. Esu visiškai užsiėmus, kad mažiau laiko liktų visiems galvojimas. Jei leisiu savęs gailėti, tai nieko nebeliks. Neturiu teisės. Dėl vaiko neturiu teisės.“
G. Leščinskienė įvardijo, kad išsilaikė D kategorijos vairuotojo pažymėjimą, galės tapti autobuso vairuotoja.
O ar ateities planuose yra Lietuva? „Kai pamatysime, kad kažkas keičiasi savo piliečių atžvilgiu. Jei bent jau jie bus vertinami, bent jau gerbiami, o ne niekinami, – nusivylimą liejo moteris. – Aišku, visada norisi grįžti, nes ir tėvai, ir aplinka, ir kalba. Viskas žinoma ir pažįstama. Bet kartais aplinkybės taip susiklosto, kad turi daryti tai, ką privalai.“
Vis dėlto, jos teigimu, jos šeima Lietuvai nieko neskolinga. „Jei Lietuvos institucijos nesugebės mums padėti apsaugoti Gabrieliaus teisių, o jis juk Lietuvos pilietis, tai jei mes grįšime, bus taip, kad jis privalės eiti į kariuomenę Lietuvoje. Manote, tai teisinga? Bent vienas žmogus Lietuvoje gali pasakyti, kad tai teisinga? Nemanau, – tikino moteris. – Nežinau, kaip bus, bet vien dėl kariuomenės būtų visiškai neteisinga.“
Ji tvirtino, kad nejaučia pakankamai palaikymo iš gimtinės: „Pagrindinis dalykas, kuris domina daugelį institucijose, yra Norvegijos finansavimas. Bent jau man taip atrodo, nes sako: „Baikite, kas bus, Norvegija pinigų neduos. Ką darysime?“ Dėl pinigų jie pasirengę viskam. Net savo piliečius paskolinti kuriam laikui. Nežinau, kaip kitaip pavadinti.“
Kritika Lietuvos institucijoms
Daugiau dėmesio iš Lietuvos institucijų laukianti G. Leščinskienė teigė, kad pagalbos norėtųsi tiek, kiek sulaukia kaimynai lenkai. „Tiek, kiek sulaukiame, neužtenka, būtų labai malonu sulaukti tiek pat pagalbos, kiek iš Lenkijos konsulo, – teigė moteris. – Galiu pasakyti, kad tai geriausias pavyzdys, kaip galėtų kiekvienos šalies institucijos savo piliečiams atstovauti.“
Lenkų konsulas šių metų pradžioje taip susikibo su norvegų „Barnevernet“, kad Norvegija nusprendė išsiųsti iš šalies lenkų diplomatą, o Lenkija atsakė tuo pačiu.
Norvegijos teisėsauga sako, kad konsulas viršijo diplomatinius įgaliojimus. Varšuva kaltinimus atmeta ir tvirtina, kad jis tiesiog labai pareigingai rūpinosi tėvynainiais.
„Pagrindinė reali pagalba, kad institucijos, ypač Užsienio reikalų ministerija ir ambasada, būtų priverstos vykdyti savo darbą. Dabar pasiteisinimai kvaili: „Mes negalime kištis į kitos šalies įstatymus“. Tai ir nereikia. Galų gale, Vaiko teisių konvencija yra aukščiau įstatymų. Ir Lietuvos, ir Norvegijos. Tai kodėl nepareikalavus iš Norvegijos vykdyti tuos įsipareigojimus, kurie yra parašyti konvencijoje?“ – klausė G. Leščinskienė.
Norvegišką sistemą vadina kalėjimu vaikams
Jos teigimu, pagalbos trūksta visoms motinoms, kurios yra atsidūrusios tokioje pačioje situacijoje, kaip ir ji. „Visos motinos yra susidūrusios su niekinimu ir žeminimu, nes visada kalti patys piliečiai. O ta pagalba... Į akis sakoma viena, o už akių – kita. Juk realiai galima kažką padėti. Gerai, sutinku, kalbėkite apie tėvus kaip tik norite. O vaikai? Ką, jie nusikaltėliai? Už ką jiems tas kalėjimas, kai jie atskirti nuo savo šeimų, kai pamiršta savo kalbas, yra nutautinami? – pyko G. Leščinskienė. – Toje pačioje konvencijoje įvardyta, kad vaikai turi būti grąžinami jei ne į šeimą, tai bent jau į artimą aplinką. Nežinomas nė vienas atvejis, kad tarnyba vaikus būtų grąžinusi į artimą aplinką. Nė vienas. Ar tai nėra konvencijos pažeidimas?“
G. Leščinskienė įvardijo, kad laukia dar šešios bylos prieš Norvegijos tarnybą ir tvirtino, kad labai tikisi visų jų pergalės. „Taip turėtų būti, nes pažeidimai akivaizdūs, tik jie tai ignoruoja ir į tai nereaguoja. Atrodo, kad jie nė nesupranta, apie ką kalba, – apie „Barnevernet“ kalbėjo moteris. – Jų darbas – pagalba vaikams, bet jie daugiau kenkia. Vaikus išmėto pas kelias šeimas. Ir net ne artimas šeimas, o pas nepažįstamus. Ar tai nėra trauma vaikui? Kažkur kitoje valstybėje pagrobia vaikus su policija, išveža. Ar tai ne trauma vaikui? Nuteikia, manipuliuoja. Ar nedaroma žala vaikui? Ar tai vaikų apsauga? Čia žalojimas.“
„Jie privalės anksčiau ar vėliau atsiprašyti visų tų vaikų ir visų šeimų, su kuriomis taip pasielgė“, – įsitikinusi G. Leščinskienė.
Džiaugiasi norvegų pralaimėjimu EŽTT
G. Laščinskienės teigimu, po pastarojo EŽTT sprendimo viltis, kad kažkas pasikeis, sužibo ir jai. "Po kiekvieno atvejo keičiasi. Keičiasi ir žmonės: atsiveria akys, pradeda giliau suprasti šitą problemą, kur viso to šaknys. Aišku, kiekvienas tikisi. Elementaru: įrodyti dalykai ir Norvegija yra smerkiama už tuos veiksmus, kuriuos jie atlieka", - kalbėjo dėl vaiko kovojanti motina.
EŽTT pasiekusi byla yra susijusi su Trude Strand Lobben, kuri kreipėsi į vaiko gerovės tarnybą pagalbos prieš 2008 metų rugsėjį gimstant jos sūnui.
Jos vaikui reikėjo specialios priežiūros. Tuo metu moteris gyveno valstybinėje šeimų prieglaudoje bet, praėjus trims savaitėms po gimdymo, ji nusprendė iš jų išvykti. Dėl to tarnyba atidavė jos naujagimį kitos šeimos globai, bet leido motinai lankyti vaiką keturis kartus per metus.
Dar po trejų metų berniukas buvo atiduotas įvaikinti. T. S. Lobben nesėkmingai bandė užkirsti kelią šiam žingsniui teismuose ir 2017 metais pasiekė EŽTT Strasbūre.
EŽTT nusprendė, kad vaiko paėmimas buvo nepagrįstas.
„Nors daug kalbama, daug rašoma apie tai, bet padėtis keičiasi labai lėtai. Pagrindinis dalykas – reikia užtikrinti vaikų teises, nes norvegai pažeidinėja konvenciją, nutautina vaikus, – piktinosi moteris ir pridūrė, kad net ir tokie reti pasimatymai yra teisių pažeidimas. – Čia normali bausmė? Net ir kalėjime dažniau galima lankyti. O dabar yra taip – nuteistas be įrodymų.“
Vaiką paėmė dėl keistų priežasčių?
DELFI primena, kad dar prieš penkerius metus G. Leščinskienė tvirtino, kad norvegų vaikų teisės jo sūnų paėmė dėl keistų problemų. „Kad jisai keistai elgėsi. O ypač – kad grįžus iš Lietuvos jisai buvo agresyvus. Nors namie elgdavosi kaip ir visada“, – teigė G. Leščinskienė. Neįprastą vaiko elgseną ji buvo linkusi aiškinti ne padėtimi šeimoje, o patyčiomis mokykloje.
„Viskas, dabar aš jau jį praradau“, – taip po teismo, kuriame buvo nuspręsta paimti jos sūnų, DELFI teigė Gabrieliaus mama.
Po susitikimo su vaiko teisių tarnyba berniuką paėmė jo dėdė, kuris turėjo visus įgaliojimus keliauti su sūnėnu, ir bandė išvežti į Lietuvą, bet švedų tarnybų buvo pastebėtas laivo kajutėje.
„Jam pareigūnai leido vykti į Lietuvą, bet sūnų paėmė. Pagal visus susitarimus juk turėjo perduoti Lietuvos tarnyboms, tačiau sugrąžino į Norvegiją“, – tokiu sprendimu negalėjo patikėti mama.
Palaikymo piketas Moldėje prieš penkerius metus: