LRT TELEVIZIJOS laida „Istorijos detektyvai“ pasidomėjo atidžiau, kas gi vyko už aukštų sovietinės kariuomenės dalinių sienų.
Sovietinė propaganda tarnybą ginkluotosiose pajėgose visada piešė kaip šlovingą kiekvieno sovietinio piliečio pareigą. Garsiai skambėjo šūkiai apie sovietinės armijos karių vienybę, šaunius ir profesionalius karininkus ir apskritai – apie sovietinės armijos nenugalimumą. Tai, kad tokie lozungai buvo gana smarkiai atitolę nuo realybės, gali paliudyti dažnas sovietų armijoje tarnavęs rekrūtas.
Šioje kariuomenėje buvo įsivyravusi ne tik netvarkos ir karininkų nesiskaitymo su eiliniais kariais dvasia. Buvo įsivyravę iš įkalinimo įstaigų perimti papročiai – savotiška hierarchija, vadinamoji „diedovščina“. Savo prisiminimais apie tarnybą sovietinėje armijoje dalinasi žymus rašytojas Herkus Kunčius ir ilgametis Genocido aukų muziejaus gidas Ričardas Padvaiskas.
Abiem jiems teko tarnauti sovietinėje armijoje tuo metu, kada brandus socializmas jau pasiekė absurdo viršūnę – praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje.
„1984 metai. Jau pati sovietmečio pabaiga, bet vis dar gilus sąstingis, ir visa tai atsiliepė tarnaujant. Man teko prašyti mamos, ir jos pažįstamų dėka patekau į tą dalinį, kur išties svajojau – į ypatingos paskirties dalinį. Norėjosi adrenalino ir įspūdžių – jaunas ir kvailas buvau kaip triušis“, – pasakoja R. Padvaiskas.
„Man teko tarnauti 1984–1986 m. Iš pradžių Vilniuje, vėliau Karaliaučiaus srityje, o po to atsidūriau Pabradėje”, – prisipažino H. Kunčius.
Pirmosios jaunuolių dienos sovietinėje armijoje
Ką patirdavo jaunuolis, pirmomis dienomis patekęs į sovietinę armiją? Propaganda pasakodavo apie kariuomenės privalumus – kaip berniukai tampa vyrais. O ar taip būdavo iš tiesų?
„Puikiai atsimenu, kad visąlaik būdavau alkanas ir neišsimiegojęs. Tai negerai, nes karys turi būti sotus ir išsimiegojęs, kad nepramiegotų, kai reikia. Alkanas jis gali būti tik tada, kai kyla į mūšį – jei kulka pataikys į pilvą, o būsi sočiai privalgęs, bus labai negerai. Geriau į tuščią skrandį. Buvom jauni, norėjosi valgyti, o to maisto, kuris mums būdavo skirtas, nespėdavom gauti. Trūkdavo maisto. O dar baisesnis ir labiau alinantis buvo miego trūkumas”, – pasakoja R. Padvaiskas.
Panašūs prisiminimai ir H. Kunčiaus: „Atsimenu pirmąsias dienas ne itin pakylėtai ir stengiuosi greičiau pamiršti tą laikotarpį. Tuo metu vyko karas Afganistane, o sovietinė armija turėjo iš kriminalinio pasaulio paveldėtas tradicijas, tad naujas kareivis, gavęs „ducho“ laipsnį, atsidūręs armijoje, virš savęs turėjo daug hierarchijoj papildomų personažų – pusę metų ištarnavusius „molodoj“, po to – „čerpaką“, „senį“ ir „dembelį“. Jaunas kareivis patekdavo į pačią žemiausią kastą.“
Iš pakliuvusių į sovietinę armiją jaunuolių buvo tyčiojamasi, jie buvo engiami. „Senbuviai žiūrėjo į mus kaip į pingvinus – naivūs, su kvailom veido išraiškom, visi kartu vaikštantys. Kad nebėgiotumėm be reikalo, jie mums sugalvodavo visokių darbų, pavyzdžiui, iš vieno kampo į kitą pernešti kokius nors daiktus. Kad visą laiką ką nors veiktumėm, ruoštumės būsimai tarnybai“, – pasakoja R. Padvaiskas.
Savaime aišku, jog į žemiausią kastą pakliuvusiems kariams būdavo užkraunamos įvairios pareigos.
„Pareigos būdavo labai atsakingos ir sudėtingos – tualetų plovimai ir kitų darbų atlikimas. Plaut kareivinių grindis mus labai išmokė duodami puikius patarimus – jei seržantas ar vyresnysis pamatys, kad po tavo plovimo kažkur po lova yra kokia šiukšlė – tai gali būti graužtukas, saldainio popieriukas, jį teks suvalgyti. Tokie įstatymai buvo. Todėl visi plaudavo sąžiningai. Iki šiol aš tą darau iš įpročio – nors ir daug laiko praėjo, bet įprotis liko”, – pasakoja R. Padvaiskas.
Tiesa, ne visi kariai tokiai hierarchijai paklusdavo ir imdavo vykdyti „senių“ nurodymus. H. Kunčius teigia: „Įvairiai atsitikdavo. Pas mus buvo patekęs baltarusis Baluta, nedidelio ūgio, labai tvirtas – nė vienas senis jo negalėjo pastumti ar liepti jam ką nors daryti. Bet būdavo ir atvirkštinių atvejų, pavyzdžiui, kai aš buvau „senis“, iš Kaukazo pašaukė 20–25 jaunuolius, kurie buvo „duchai“, bet iškart įvedė savo tvarką. Net pats nuožmiausias „senis“ jiems nieko negalėjo nieko pasakyti, nes iškart būdavo pastatomas į savo vietą.“
Konfliktai sovietinėje armijoje
Sovietinė propaganda ypač mėgdavo pabrėžti, jog sovietinėje armijoje visos tautos labai gerai sugyvena. Tačiau sovietinė armija buvo grįsta smurtu, taigi dažnai vykdavo konfliktai tautiniu pagrindu. Konfliktus tautiniu pagrindu pikantiškus darė ir tai, kad ne visi „seniai“ skyrė vienas tautybes nuo kitų.
„Mūsų grupei lietuvių paskyrė atsakingą senbuvį – jis buvo estas. Pasakė, kad čia jo gentainiai, gali su jais savo šnekta kalbėt. Estas pasipiktino, sako, jie nesupranta estiškai, jie lietuviai. O, sako, tai koks skirtumas? Jūs ką, skirtingom kalbom? Tai rusiškai jiems paaiškink, vis tiek tavo tie. Puikiai atsimenu seržantą Lun, keista pavardė, bet puikus žmogus – mums, jauniems pingvinams, paaiškino, ką ir kaip veikti“, – pasakoja R. Padvaiskas.
Panašių kuriozų būdavo ne vienas. R. Padvaiskas prisimena: „Kai tik atėjom, čečėnai labai stebėjosi, kad tarnaujam sovietinėje armijoje. Jų įsivaizdavimu, turėjom būti nepriklausomi ir turėt savo kariuomenę. Mes irgi pasiteiravom – o jūs ką čia veikiat?“
Netgi virtuvė buvo ta vieta, kur kildavo įvairių konfliktų. Rašytojas Herkus Kunčius prisimena: „Pats baisiausias dalykas buvo patekti į „nariadą“ virtuvėje, nes ten viešpatavo virėjai iš Azijos, tik atėjęs gaudavai samčiu per galvą ir pastatydavo tave į vietą, kurią turėdavo“.
Ne ką geresni prisiminimai liko ir R. Padvaisko atmintyje: „Pamenu tuos puikius laikus, kai keturiese atvykom pagal užduotį į virtuvę ir mums buvo paaiškinta, kad yra pilna vonia bulvių, iki šešių ryto reikia bulves nuskusti ir visą batalioną pamaitinti. Iš tų keturių vienas žmogus iškart atkrito, jis buvo senbuvis, jam dirbt nebuvo galima, jis nuėjo ramiai miegot, o mes trise čiupom peilius ir pradėjom skust. Iki 2–3 val. nakties darbai vyko sklandžiai, su humoru, anekdotais, bet apie 4 val. jau norėjosi miegoti ir pusę 5 jau buvo įtūžis, pradėjai visko nekęsti: armijos, pasaulio, bulvių, savęs, kad čia patekai. Tada iš pykčio pradedi bulves greitai skusti: kvadratais, stačiakampiais, trikampiais – daug tų bulvių vis tiek likdavo, jas sušerdavo kiaulėm, taigi nenuskriaudėm savo draugų. Apie pusę 6 pabaigėm ir dar turėjom laiko pamiegoti apie 20 min.“
Kaip vykdavo pratybos sovietinėje armijoje
Kariuomenėje vyrai turėjo lavintis ne tik bulves skusti, bet ir kariauti. „Įsivaizduokit, žiema, ledas ir mes su slidėm ¬ turim per tą ledą šliaužt. Tai atsigulam kaip kokia žvaigždė ir šliaužiam. Tempai buvo labai lėti – 200 metrų tekdavo šliaužti apie pusvalandį. Buvo tokios pratybos, per kurias reikėjo jaustis kaip mūšyje”, – pasakojo R. Padvaiskas.
Būsimam rašytojui H. Kunčiui armijoje teko kita dalia: „Mūsų tas dalinys buvo specifinis, nes kareiviai buvo skirti aptarnauti konservuotai technikai, o ji reikalauja kasdienės priežiūros – ar tankai, ar BMP. Kiekvienas pulkas tuo užsiimdavo, eidavo į „kochaną“, į garažus ir tuos dalykus kasdien pagal nustatytą darbotvarkę atlikdavo. Kartais atsitikdavo, kad tekdavo važiuoti į poligoną, į naktinius šaudymus. Pats prisipažinsiu, jog per visą tarnybos laiką dukart laikiau ginklą ir iššoviau dukart po tris šovinius. Tokia mano kaip šaulio karjera.”
Pratybų metu būdavo ne viena pavojinga situacija. „Buvo tokios pratybos, kai inscenizuojamas mūšis. Mums teko bėgti, o žmogus iš tam tikros vietos turėjo šaudyti iš kulkosvaidžio. Jam buvo pasakyta šaudyti virš galvų, bet jis ar nelabai gerai taikėsi, ar juoko dėlei nuleido ginklą taip arti, kad tos kulkos pradėjo švilpt visai nejuokingai virš galvų. Karininkas davė komandą visiems gult ir šliaužt, pažadėjo jį būtinai nušaut. Nežinau, ar jis dabar taip smagiai su tuo kulkosvaidžiu šaudo – gal kur nors Donbase. Bet tuo metu mums buvo visai nelinksma“, – pasakoja R. Padvaiskas.
Nekeista, jog tokių pratybų metu pasitaikydavo ir sužeistų karių.
„Apie tuos sužeistuosius labai mažai kas žinodavo, juos pasiimdavo sanitarai, ir paskui mes sužinodavome. Pavyzdžiui, žmogui trenkė liuku, kada reikėjo per 11 sek. su ginklais patekti į BMP – būdavo labai sunku. Vienam uždarant trenkė liuku per galvą, buvo labai didelė galvos trauma, išvežė į Maskvą operuoti ir ten nelabai gerai baigėsi. O šiaip tų traumų būdavo ir ypač padaugėdavo per pratybas“, – pasakojo R. Padvaiskas.
Sovietinėje armijoje žmogus nebuvo vertinamas. Žymiai svarbiau už vaikinų gyvybes buvo technika ir ginklai. Štai kokią „Istorijos detektyvams“ papasakojo nutikimą R. Padvaiskas: „Vienų pratybų metu žiemą reikėjo forsuoti upę su individualiomis persikėlimo priemonėmis – tokiais pripūstais ratais, į kuriuos reikėdavo įšokti ir irtis. Kariai su pripūstais plaustais turėjo keltis per upę. Vienas jaunas kareivis šokdamas į plaustą pametė ginklą vandenyje. Visi nustėro, nes suprato, kad tam vaikinukui gresia 6 m. kalėjimo.“
Todėl visiškai suprantama, kodėl įvykiai toliau rutuliojosi taip: „Ačiū Dievui, pas mus buvo šaunuolis seržantas iš Sibiro. Jis iškeikė kareivį, įspyrė jam, nusirengė ir šoko į tą ledinį vandenį. Buvo gruodžio mėnuo. Jis ištraukė tą ginklą, atskubėjo sanitarai, įpylė 100 g spirito, jis išgėrė ir, keista, nesusirgo. Labai laimingai baigėsi. Panašiais atvejais nelaimėliui, kuris pamesdavo karinę amuniciją, baigdavosi labai blogai.”
Kaip? Vienas iš lengvesnių variantų galėjo baigtis taip. „Buvo atvejis, kai vienas pametė automato šovinių dėtuvę, ir visa kuopa ieškojo tos ginklo dalies – visi 90 karių, išskyrus jį, nes jis tuo metu darė atsispaudimus. Ir rado tą dėtuvę, o jis baigė daryti atsispaudimus“, – pasakoja R. Padvaiskas.
Maži laisvės gurkšniai – „samavolkės“
Akivaizdu, kad tokia sovietinės armijos realybė gniuždydavo jaunuolius. Jie trokšdavo išsprukti iš dalinio ir nors kiek pasimėgauti civiliniu gyvenimu.
„Visi dažnai tuo naudodavosi, net mūsų dalinyje. Įdomu, ar tai dabar yra Pabėgėlių centre, nes ten buvo vamzdis, kuris kirto Pabradės pabėgėlių centrą. Juo pabėgdavom iš dalinio ir stabdydavom mašinas – ar į Vilnių – lietuviai, ar kiti į Pabradę. Tokių atvejų buvo, tik jie buvo susiję su rizika. Bet jei pagaus, tai labai blogai galėjo baigtis – ne tik „guba“, vadinamąja „hauptvachta“, bet ir deportacija į Afganistaną”, – pasakojo H. Kunčius.
Tačiau įkyrėjusi sovietinė armija buvo baisiau už įvairias bausmes, taigi kareiviai prisigalvodavo išradingiausių būdų palikti dalinį. „Mūsų uždaras dalinys buvo, neįmanoma pabėgti, nebent iššoktum iš trečio aukšto be parašiuto – o tai sudėtinga. Tai ieškodavom kitų būdų. Pavyzdžiui, šalta rusų žiema, bėgai 12–15 kilometrų ir šlapias krenti į pusnį – tai vadinama pasala – pradedi stingti, persišaldai, ir atsiranda bėdos: pirštų, kojų nušalimai, plaučių uždegimai”, – pasakoja R. Padvaiskas. Tada kareivis paguldomas į ligoninę. O ten jau kitokios sąlygos.
Istorikas papasakoja istoriją, kuri puikiai tiktų juodojo humoro komedijai arba tragikomedijai: „Teko patekt į karinę ligoninę – ir iš ten buvo galimybė į išsvajotąją laisvę. Nors ją juosė 2,5 m betoninė tvora, bet buvom iš spec. dalinių, ir ta siena mums įspūdžio nedarė, paėmėm ją šturmu. Ir labai greitai dingdavom puikiam mieste Leningrade, Sankt Peterburge.”
Kariai žinojo, kad reikia persivilkti, nes kitaip juos labai greitai sugaus. „Kad neišsiskirtumėm su savo drabužiais, turėjom paslėpę palėpėje civilinius drabužius, neaišku, iš kur gautus. Su jais atrodėme kaip ką tik grįžę iš Venecijos karnavalo – kelnės buvo panašios į šortus, o megztiniai 4–5 kartus platesni negu reikia.“
Todėl kareiviai, išėję į vadinamąją „samovolkę“, stengdavosi elgtis ramiai, kad tik neįkliūtų. Tiesa, tą kartą taip nepavykdavo: „Šturmavę tą sieną keliese, puikiai leidome laiką viename iš alaus barų ir, puikiai gurkšnodami alų, dalijomės anekdotais, bet čia mūsų linksmą vakarėlį sutrukdė kriminalinės pakraipos vietiniai gyventojai. Jie kontroliavo visą rajoną, nelabai kultūringi asmenys įvirto į kavinę, pradėjo rėkaut, įžeidinėt padavėjas, elgtis tikrai nekultūringai. Būdamas džentelmenas, aišku, iš desantininkų, seržantas Vasilijus pasakė pastabą dėl jų elgesio. Tų nusikaltėlių vyresnysis pasiuntė jį toli. Desantininkas ilgai negalvojo, paėmė kėdę ir vožtelėjo jam per galvą. Ir tada prasidėjo labai smagios muštynės. Jos buvo trumpos, bet labai smagios. Bet kažkas paskambino milicijai, ir mus visus sulaikė. Mus, kareivėlius, nuvežė į vietinę nuovadą, o piktavalius chuliganus, kaip suprantu, išvežė į traumatologinį.“
Tačiau čia istorija tuo dar nesibaigė: „Išeinant vienas iš milicininkų numetė man tokią frazę, kad mes su tais drabužiais labiau primenam netradicinės seksualinės orientacijos atstovus. Na, šiais laikais gal nelabai ką gal ir įžeisi, bet tais laikais buvo stiprus įžeidimas ir aš pasakiau ką jis man primena. Aišku jis pradėjo cypt, rėkt, kad čia pareigūno įžeidimas, uždėjo antrankius ir išvežė neaiškia kryptimi. Mano draugams parekomendavo palikti mane ir eiti savais keliais. Atvežtas aš supratau, kad labai liūdna situaciją patekau. Dabar išsiaiškins, kad aš savavališkai palikau dalinį, o už dezertyravimą gresia baudžiamasis kodeksas. O jei dar parašys tie nukentėjusieji, kad mes viršijom savigyną ar net užpuolėm juos – tai gali baigtis tikrai kalėjimu. Ir visas alus išgaravo labai greitai. Kodėl jis neįtarė, kad aš iš kitos respublikos? Aš užaugau Naujojoje Vilnioje – ten daug kas šneka rusiškai ir nuo pat vaikystės bendravau su draugais rusiškai, o mama buvo rusų kalbos ir literatūros dėstytoja.“
Atrodė, jog jaunam sovietiniam kariui grėsė visos įmanomos represijos, bet tąkart jam pavyko išsisukti: „Teko apsimesti vietiniu gyventoju. Mane iškvietė pas karininką. Jaunas ir inteligentiškas leitenantas pasiteirauja, kas aš esu – vardo, pavardės ir gyvenimo vietos. Buvo gūdūs 1984 m., mobiliųjų telefonų nebuvo, dėl to buvo galima pabandyti pameluoti, nes dabartiniais laikais per 2 sek. išaiškintų. Man kilo idėja apsimest vietiniu gyventoju ir pasakiau, kad esu Anton Pavlovič Raevskij. Kaip sugalvojau? Anton Pavlovič – pasiskolinau didžiojo rusų rašytojo Čechovo vardą ir tėvavardį, o Raevskij buvo rusų generolas, kovojęs prieš Napoleoną 1812 m. – buvau istorikas, viską sudėjau į vieną, dar adresą pridėjau, puikiai žinodamas gatvę. Mano nuostabai, viskas tiko.‘
Kaip rutuliojosi toliau ši istorija? Leiskime pasakoti pačiam R. Padvaiskui: „Tiesa, milicininkas pasiteiravo, kodėl aš taip apsirengęs. Atsakiau, kad esu menininkas, tapytojas, bohemos žmogus. Jis suprato. Mano nuostabai, leitenantas buvo apsišvietęs, žinojo kas toks Čechovas. Mes pradėjom diskutuot apie literatūrą, meną – kadangi buvau baigęs universitetą, šiek tiek išsimokslinęs. Tai mes diskutavom, ir jis patikėjo, kad aš iš tikro menininkas. Aš dar primelavau visko, kad buvau užpultas, bėgau nuo piktavalių ir visi išsibėgiojo, o mane milicininkai vieną suėmė. Ir jis sako: „Gal tu keliauk namo, gal tave pavežt?“ Aš sakau: „Ne, gal pats namus pasieksiu.“ Ir mane paleido. Ir aš bėgte bėgu į savo hospitalį. Suprantu, kad jei pavėluosiu, tai mano draugai žinodami, kad nebegrįšiu, nueis pas vyr. gydytoją ir praneš, kad savarankiškai išėjau ir pakliuvau į konfliktą. Taip ir buvo. Jie grįžę nežinojo, ką daryt, ilgai rūkė ir svarstė, kaip pranešt gydytojams apie mano dingimą. Jie jau ėjo, kai aš kaip japonų nindzė peršokęs tvorą nusileidžiu. Ir sakau: „Vyrai, kur einat?“ Jie klausia: „O tu ir iš ten pabėgai?“ „Ne, sakau, paleido, be dūdų orkestro, bet paleido.“
Labai daug kas priklausydavo nuo karininkų, kurie turėjo užtikrinti tvarką tam tikruose daliniuose. Tiesa, pasitaikydavo atvejų, kai karininkai tik įnešdavo dar daugiau chaoso.
„Pas mus vykdavo tam tikri kitokie incidentai, susiję su tuo, kad vykdavo karininkų rotacija, ir pas mus atvykdavo atitarnavę karininkai iš Afganistano, kai kurie gerokai pažeistos psichikos. Jie rasdavo mus atsipalaidavusius, labai jautriai reaguodavo į tai, kartais net bijodavom, kad imtų ir nenušautų. Tai patvirtindamas atsiminsiu tokį faktą. Vienas karininkas, grįžęs iš Afganistano, iššaudė visą žvalgybos bataliono karininkų viršūnėlę. Tai buvo skandalingas atvejis ne tik Pabaltijo karinės apygardos, bet ir SSRS kontekste, nes inspektuoti dalinio buvo atvykęs Piotras Ivašutinas, tuo metu jau nebe GRU vadas, bet generalinis SA inspektorius. Tokių įvykių pas mus buvo ir visai netoli Vilniaus“, – pasakojo H. Kunčius.
Kokį randą jaunuolių sielose palikdavo metai sovietinėje armijoje?
Ar ši patirtis buvo naudinga, kaip mėgdavo pabrėžti sovietinė propaganda? Herkus Kunčius taip teigia: „Iš savo požiūrio taško galiu pasakyti, kad viskas labai blogai. Ir psichiškai atsistatyti reikėjo ne vienų metų. Ačiū Dievui, dabar tų dalykų neprisimenu, į daug ką galiu pažvelgti pro komizmo prizmę. Bet jeigu šaltu protu pažiūrėjus, niekam iš jaunų žmonių nelinkėčiau patirti to paties. Nors pats nemeluodamas galiu sakyti, kad turėjau 1,5 m. aksomines buržuazines sąlygas, nes man neteko būti tuose daliniuose, kurie buvo kovinės parengties, kur užsiiminėjo visai kitais dalykais.“
R. Padvaisko apibibendrinimas yra toks: „Jeigu kas nors iki kariuomenės dar naudodavo tuos principus, kurie buvo surašyti Šventajame Rašte, kad jei tau trenkė per žandą, atsuk kitą, tai po kariuomenės, jei kažkas bandydavo trenkt į žandą, gaudavo smūgį iš kojos į galvą ir per kitą žandą trenkt negalėdavo. Žmonės jau pasikeitė. Pasikeitė požiūris į gyvenimą.“