Istorijos centre – Alma Bružaitė. Po dviejų sūnų dingimo ji alpo ir vaitojo, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji pasmaugė mažylius savomis rankomis. Šią istoriją sugniaužę kvapą sekė be išimties visi.
Pačios Almos gyvenimo istorija labai vingiuota. Vyras, kuris ją užaugino, nėra tikrasis tėvas, tačiau davė jai Bružaitės pavardę. Vėliau ji ištekėjo – tapo Jonaitiene.
Žiaurūs 2007-ųjų pavasario įvykiai privedė prie skyrybų. Dar kartą meilę Alma rado jau kalėjime – ištekėjo už likimo brolio, iki gyvos galvos įkalinto vyro, todėl 2015-aisiais tapo Svirbutavičiene.
Kad būtų paprasčiau, tekste vartosime mergautinę Almos pavardę – Bružaitė.
Nekalta pradžia
2007-ųjų kovo 20 dieną, antradienį, buvo pranešta apie dviejų berniukų dingimą. Jiems buvo vos septyneri ir dvylika metų.
Tądien pirmasis iš mokyklos grįžo jaunėlis Tomas. A. Bružaitė tada pasakojo, esą vaikas papietavo ir užsimanė deserto – jogurto. Šeimos namuose jo nebuvo, tad mama įdavė mažyliui kelis litus ir nusiuntė į parduotuvę.
Vaikas kelią žinojo, kaimo parduotuvės pardavėjos taip pat buvo jam nesvetimos, mat dažnai eidavo parnešti mamai maisto produktų.
Kiek vėliau iš gimnazijos grįžo ir vyresnieji vaikai – Vaida ir Mantas. Vaida pasiliko namuose, o Mantas tuoj pat išlėkė į autobusų stotelę, iš kur autobusu turėjo keliauti į futbolo treniruotę.
Treniruotė tądien turėjo būti labai svarbi, nes kitą dieną buvo suplanuotos varžybos – reikėjo tinkamai joms pasiruošti.
A. Bružaitė tuomet Manto prašė perduoti į parduotuvę išžygiavusiam Tomui, kad šis nebimbinėtų ir, nupirkęs jogurto, grįžtų namo.
Negrįžo. Sunerimusi mama tuomet pasakojo išėjusi ieškoti Tomuko. Tėvas tuo metu buvo darbe. Ji apžiūrėjo gerai žinomą kelią parduotuvės link, nukakusi ten iš pardavėjų sužinojo, kad vaikas krautuvėje išvis nebuvo.
Gal Mantas sutiko jaunėlį? A. Bružaitė pasakojo skambinusi dvylikamečiui, gal šis išsivežė broliuką į treniruotę. Nekelia. Mama sakė tuomet pagalvojusi, kad vaikas šiuo metu žaidžia futbolą, tačiau telefono jis nekėlė ir tada, kai treniruotė jau turėjo būti pasibaigusi.
Vėliau tėvai išsiaiškino, kad Mantas treniruotėje išvis nebuvo. Prasidėjo nerimo valandos. Tėvai skambinėjo vaikams ir prašė jų sugrįžti, tačiau nesėkmingai.
Buvo iškviesti policijos pareigūnai. Pirmiausia jie apžiūrėjo netoliese esančius vandens telkinius, tačiau ankstyvo pavasario ledas vis dar kaustė jų paviršius.
Motina pasakojo, kad vaikai niekur neidavo vieni, klausydavo tėvų. Mokykloje jiems sekėsi gerai, dievagojosi, esą vaikai yra mylimi – A. Bružaitė visada būdavo namuose, daug su jais bendraudavo.
Tuomet ji sakė, kad nė baisiausiuose sapnuose neįsivaizdavo tokios nelaimės. Sveiką sąmonę sunkiausiomis dienomis neva palaikė tik raminamieji vaistai.
Ji pareigūnams iškart pasakė, kad šie patys pabėgti negalėjo, jų pagrobti dėl išpirkos niekas taip pat negalėjo – tai buvo paprasta kaimo šeima. Liko arba nelaimingo atsitikimo, arba žmogžudystės versijos.
Netrukus vaikų nuotraukos pasirodė visų televizijos kanalų žiniose, dienraščiuose ir interneto portaluose. Per kelias dienas Lietuva gerai įsidėmėjo dingusių berniukų veidus, tėvą ir, žinoma, A. Bružaitę.
Pastaroji prieš televizijos kameras ir verkė, ir maldavo suteikti nors kiek informacijos apie dingusius mažylius. Tėvas nuolatos rūkė vieną cigaretę po kitos ir taip pat prašė bent menkiausios pagalbos.
Į pagalbos šauksmus atsiliepė ir policija, ir visuomenė. Neabejingi piliečiai ieškojo dingusių vaikų, o pareigūnai pakėlė net sraigtasparnį, bet paieškos buvo nesėkmingos.
Parodė mamos širdis
Tačiau neilgam. Praėjus trims dienoms po berniukų dingimo, savanoriai ir patys Tomo ir Mato tėvai vykdė paieškas netoliese esančios Kražantės upės pakrantėmis. Krantai jau buvo ne kartą išnarstyti teritorijose, esančiose greta namų, tačiau šįkart berniukų ieškota kiek tolėliau.
Tądien, kaip Egidijus Knispelis išsiaiškino laidų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, paieškas iniciavo pati mama. Esą liepė širdies balsas.
Berniuko tėvui tai atrodė bergždžia, mat šias vietoves ne kartą narstė ir policijos sraigtasparnis, tačiau motina ragino eiti vis tolyn ir tolyn.
„Kaip pasakojo kartu ėjusi moteris, Alma nei iš šio, nei iš to beeidama padavė palaikyti abu kišenėse turėtus savo mobiliuosius telefonus. Tada sušuko: „Vaikai“. Ir puolė į upę“, – rašo E. Knispelis.
Ten, kur upė daro vingį, plūduriavo Matuko ir Tomuko kūneliai. A. Bružaitė puolė į upę ir vos nenuskendo pati. Ją išgelbėjo vyras, kuris ir ištraukė kūnus į krantą. Manė, kad jie dar gyvi. Tačiau paaiškėjo, kad kūnai jau sustėrę.
Berniuko mama vaitojo, stovėdama prie berniukų kūnelių nuolat alpo. Iškviestos specialiosios tarnybos, moteris atsidūrė medikų automobilyje. Tuo metu atrodė normalu, kad prie dviejų mylimų vaikų kūnų stovinti motina taip reaguoja.
Vaikus apžiūrėjo specialistai. Pasak vietos laikraščio „Šiaulių kraštas“, prokurorė, apžiūrėjusi kūnelius, pastebėjo tik smulkias kraujosruvas. Esą tokios būdingos, kai žmogus uždusta vandenyje. Nebuvo nei žaizdų, nei kaulų lūžių. Policija tik nerado mamos minėtų pinigų, kurie turėjo būti skirti pirkti jogurtui.
„Teisėtvarkos pareigūnų manymu, tai nelaimingas atsitikimas. Broliukai nuskendo. Kol kas kategoriškai neatmetamos ir kitos versijos. Teismo medicinos ekspertai nustatys vaikų mirties laiką ir priežastį “, – tuomet rašė „Šiaulių kraštas“.
Giminaičiai žurnalistams tuo metu teigė, kad berniukų mirtis atrodo mįslinga. Kodėl srovė nunešė kūnelius taip toli? Kodėl jie paskendo kartu?
Buvo nužudyti
Po kelių dienų žiniasklaida jau skalambijo, kad ekspertai pateikė savo išvadą – berniukai įmesti į upę jau nužudyti. Vienu žiauriausių būdų – pasmaugti. Vėliau skelbta, kad keistos žymės pastebėtos tik ištraukus vaikus iš upės, tačiau jos išryškėjo tik praėjus kiek laiko.
Kaimas sukrėstas. Krautuvėje stovi dėžutė, į kurią kaimo gyventojai meta pinigus vargšei Almai ir jos vyrui. Į berniukų laidotuves susirinko visas kaimas, žiniasklaida gaudo menkiausią smulkmeną apie šią tragišką istoriją, teisėsauga žada ištirti šią dvigubą žmogžudystę netrukus.
A. Bružaitė kelia versiją, kad berniukus nužudė kontrabandininkai, vežę nelegalias prekes iš Kaliningrado. Juos esą ne kartą A. Bružaitė buvo įskundusi.
Istoriją apie jogurtą, įduotus kelis litus, futbolo treniruotę vaikų motina pasakoja dar ir dar, ir dar.
Tuo metu kaime dirbo apie 20 policijos tyrėjų. Kaip E. Knispeliui pasakojo Robertas Krikštaponis, tyręs šią bylą, tai buvo vienintelis atvejis, kada jo darbo karjeroje buvo išsiaiškinta visų kaimo gyventojų buvimo vietos tądien. Minučių tikslumu.
Netgi buvo išsiaiškinta, kiek automobilių pravažiavo pro kaimą, surinkti duomenys apie jų vairuotojus, artimuosius.
„Pasiskirsčius grupėmis, buvo surinkti visi duomenys. Nustatyta viskas. Ir jokių klausimų, kad galėjo ateiti koks nors pašalinis žmogus, ir išeiti nepastebėtas, net būti negalėjo. Pas Jonaičius tą dieną niekas nebuvo užėjęs“, – sakė R. Krikštaponis.
A. Bružaitė elgėsi keistai. Visų pirma, ji šimtus kartų pasakojo tą pačią istoriją, kaip išėjo vaikeliai. Žodis į žodį, lyg eilėraštį. Taip pat tyrėjai sakė nematę motinos ašarų per laidotuves – ji šaukė, alpo, kalbėjosi su mirusiais berniukais, bet akys nė kiek nesudrėko.
Medikai taip pat stebėjosi, kad alpstančios motinos pulsas, širdies ritmas ir kiti duomenys buvo visai, kaip ir sveiko žmogaus.
Vyresnėlis Mantas dingimo dieną iš mokyklos namo grįžo vienu autobusu, o turėjo išvažiuoti kitu. Tačiau, apklausus autobusų vairuotojus, paaiškėjo, kad jie kaime prasilenkė beveik tuo pat metu.
Nebuvo net menkiausios galimybės, kad Mantukas galėtų grįžti namo, pavalgyti, kaip mama sakė, keptų bulvių ir spėti į autobusą, vežantį į futbolo treniruotę.
Kaimo gyventojai taip pat aiškino nematę iš namų išeinančių vaikų. Labai keista. Lemtingomis valandomis vaikus matė tik Alma ir jos vyriausioji dukra. Pastaroji, beje, buvo išsiųsta migdyti kitų vaikų, todėl su Mantu ir Tomu liko tik jų mama.
Įtarimai motinai
Iškart po laidotuvių A. Bružaitė, jos vyras ir vyriausioji dukra buvo kviečiami į prokuratūrą. Ten tyrėjus vėl nustebino mamos elgesys.
„Jeigu žmogus neteko dviejų vaikų, jei ji nebūtų prisidėjusi prie nusikaltimo, tai su ja nebūtų jokio pokalbio. Jei jus kas apkaltintų nužudymu, kurio jūs nepadarėte, tai jūsų reakcija būtų kategoriška: tai nesąmonė, ką čia kalbate, aš to nedariau, – apklausą prisiminė R. Krikštaponis, –
Jonaitienė ramiai sėdėjo, svarstė, mąstė. Ir netikėtai paprašė jai duoti pasiskaityti baudžiamąjį kodeksą. Klausė, kiek jai gali grėsti, jei kas nors pasitvirtintų? Jeigu jus sulaiko dėl nusikaltimo, kurio nedarėte, jums visiškai turėtų nerūpėti, ką už tai numato kodeksas. Va, tokie niuansai dar labiau sustiprino galvojimą, kad ji tikrai prisidėjusi prie nusikaltimo. Ką konkrečiai padarė, ji nepasakojo.“
Su R. Krikštaponiu nusikaltimą tyrė ir dabartinis Kauno policijos viršininkas Darius Žukauskas. Jis E. Knispeliui aiškino, kaip sunku buvo motinai pasakyti, kuo ji yra įtariama. Juk ji dalyvavo televizijos laidose, tautos akyse buvo heroje.
Ir štai – lemtinga akimirka. A. Bružaitei buvo pareikšti įtarimai dviejų vaikų nužudymu. Visuomenei tai buvo milžiniškas smūgis. Tautos heroję, sielvartaujančią moterį įtaria dviejų mylimų vaikų nužudymu? Nesąmonė.
R. Krikštaponis viename interviu yra sakęs, kad viršininkas Vilniuje, sužinojęs apie norą sulaikyti A. Bružaitę, pasakė: „Suimkit. Grįšit arba su skydu, arba ant jo.“ Jeigu įtarimai būtų nepasitvirtinę, visuomenė būtų tiesiog suvalgius susimovusius pareigūnus.
Tačiau niekas nesusimovė – A. Bružaitė prisipažino nužudžiusi savo vaikus jau kitą dieną. R. Krikštaponis teigė nebeatsimenąs frazės, po kurios motina pratrūko – „Taip, tai aš“.
Greitai pasirodė, kad emocijos, nuolatiniai alpimai, kaip per laidotuves ar radus vaikų kūnelius, tebuvo vaidyba. „Ji nė iš tolo nebeprimena alpėjančios motinos“, — „Šiaulių kraštui“ sakė pareigūnai.
Žinia apie motinos prisipažinimą sukrėtė visą Lietuvą. Vieni netikėjo, kiti pasijuto apgauti. Nuspręsta šeimai bent kol kas neduoti pinigų, rinko patys Petrališkės gyventojai, kaip manė, tragedijos ištiktai šeimai.
Netrukus A. Bružaitė sulaikymo įstaigos savo vyrui išsiuntė graudų laišką. „Kodėl tu apie mane taip blogai galvoji? (...) Susitikti labai noriu ir norėjau visada, tik neleidžia kalbėti, nes tu, sakė, viską išpasakoji žiniasklaidai“, – rašė jame.
Pridūrė, esą planuoja nusižudyti. „Dabar atėmė batų raištelius, nes nebegaliu ilgiau kentėti, bet vis tiek nutaikysiu progą ir pasikarsiu. Ir jie manęs nenusaugos“, – laiško turinį cituoja „Šiaulių kraštas“.
Tai susuko vyrui galvą. Žiniasklaidai jis tada teigė pradėjęs manyti, kad teisėsauga žengė pačiu lengviausiu keliu ir nepelnytai apkaltino daugiavaikę mamą.
Protu nesuvokiami liudijimai
Visus 2007-uosius spauda ir toliau ūžė apie A. Bružaitės nusikaltimą, vyko nesibaigiantys teismo posėdžiai. Sklandė įvairiausios versijos, esą motina savo vaikus nužudė dėl draudimo išmokų, dėl vyro smurto, kad A. Bružaitė buvo nestabilios psichikos.
Paaiškėjo, kad daugiavaikė motina turėjo ne vieną meilužį. Vėliau teisme jos vyras liudijo, esą moteris net ir vaikų paieškos dienomis buvo dingusi. Įtariama, pas meilužį.
Vyras sakė, kad įtarimas, jog prie vaikų dingimo yra prisidėjusi ir A. Bružaitė, kilo jau pirmosiomis dienomis po tragedijos. Esą moteris ramiai miegodavo naktimis, prie jo nepanikuodavo, neverkdavo. Jos elgesys panašėja į sielvartaujančios moters tik tada, kai prie šeimos prisistato žurnalistai su kameromis ir fotoaparatais.
Teisme moteris papasakojo apie dieną, kada nužudė savo vaikus. Tądien pirmasis iš mokyklos grįžo mažesnysis Tomas. Moteris, kaip ir teigė anksčiau, jį pavalgydino. Tik į jokią parduotuvę jo neišsiuntė – priėjo iš nugaros, uždėjo virvę už kaklo ir pasmaugė.
Nužudžiusi vaiką, jį nunešė į rūsį ir pasodino ant laiptų. Netrukus grįžo Mantas, vyresnėlis. Jam taip pat davė valgyti, ta pačia virve pasmaugė ir taip pat nunešė į rūsį. Vaikai, pasakojo A. Bružaitė, nesipriešino ir nespėjo ištarti nė vieno žodžio.
Tada suskambo telefonas. Su A. Bružaite bandė susisiekti vyras. Po skambučio, teisme tikino moteris, atsigavo ir suprato, ką padariusi. Nuėjo atgal į rūsį, bandė gaivinti vaikus, tačiau nesėkmingai.
„Mantuko prašiau, kad atsibustų ir ką nors pasakytų“, – sakė ji.
Tuomet ji nuvežė vaikus prie upelio ir įmetė į vandenį.
Prokurorams ji pasakojo, kad vaikus nužudė iš neapykantos vyrui. Esą jis smurtaudavo, nepadėdavo ūkyje. Išties, giminaičių liudijimai kalba apie tą patį – šeima gyveno vargingai, moteris nesijautė mylima, todėl ir sugalvojo susirasti meilužių.
Bausmės vengimas ir kalėjime atrasta meilė
Ji tapo pirmąją moterimi, Lietuvoje nuteista kalėti iki gyvos galvos. Ji dar ne kartą bandė išvengti šios bausmės ir siekė, kad teismo procesas būtų atnaujintas. Pavyzdžiui, praėjus keleriems metams po tragedijos, ji Manto ir Tomo nužudymu bandė apkaltinti savo vyriausiąją dukrą.
Tiesa, teismas nepatikėjo jos pasakojimais ir neatnaujino tyrimo.
Moteris su buvusiu sutuoktiniu išsiskyrė dar prieš būdama pasodinta į kalėjimą. Tačiau meilė vėl ją aplankė praėjus 8-eriems metams po tragedijos – 2015-aisiais. Ji susituokė su tame pačiame Lukiškių kalėjime sėdinčiu žudiku, taip pat nuteistu iki gyvos galvos, Rolandu Svirbutavičiumi.
Regis, kad santuoka praskaidrina liūdnas vaikžudės dienas kalėjime. Su sutuoktiniu ji gali intymiai leisti laiką kartą per du mėnesius. Visą kitą laika pora leidžia atskirai, uždaryti savo kamerose.
Beje, sėdintiems už grotų taip pat leidžiama susilaukti vaikų, tačiau apie tokius poros planus nieko negirdėti.
Jos vyras ne prastesnis – taip pat žudikas, myriop pasiuntęs keturis žmones. Jis kalėjime sėdi kur kas ilgiau nei A. Bružaitė – sunkius nusikaltimus įvykdė 1997, o pasodintas kitais metais.
Lukiškėse A. Bružaitė gali rinktis iš daugybės vyrų – moterų, kalinčių iki gyvos galvos, ten daugiau nėra. Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija, kad moteris kalinius moko megzti, o šie žudikės labai nesmerkia.