Šiuos žodžius kunigas K.Vasiliauskas Vėlinių vakarą pasakė prieš keliolika metų. Tačiau gyvenimo ir mirties drama, žmogiškosios būties mįslės visada būdavo vienas pagrindinių monsinjoro apmąstymų motyvų.
Monsinjoro K.Vasiliausko likimas klostėsi taip, kad, šimtams žmonių padėjęs nepasiklysti gyvenimo kryžkelėse, paskutinį gyvenimo pusmetį jis gerais žodžiais daugiausia malonino Vilniaus universitetinės "Raudonojo kryžiaus" ligoninės medicinos seseris.
"Seselės - aukso žmonės, - džiaugėsi monsinjoras. - Kokios jos nuostabios. Jos - vargšės. Ką jos uždirba, o koks gerumas". Norėdamas atsidėkoti už tą gerumą, monsinjoras, kol dar leido jėgos, vedė jas į Arkikatedros požemius, pasakojo ir apie koplyčias.
Moterys, kurios tądien nedirbo, atėjo su vyrais ir vaikais. Buvo nuspręsta išleisti vieną medicinos seserį ir iš budėjusios pamainos, ir jos traukė burtus, kuriai teks laimė dalyvauti monsinjoro ekskursijoje.
"Ligoninėje supratau, kad tai - ne vien skausmo namai, - sykį prisipažino monsinjoras. - Kai seselės slaugo kepenimis sergantį ligonį, tai - vienoks gailestingumas. Kas kita, kai koks supjaustytas nusikaltėlis spjaudosi ir šaukia, o ji atsiklaupusi prie jo. Taip mylėti negalėčiau. Ligoninė man tapo gailestingumo mokykla".
"Buvo atlikti rimti tyrimai, ir atrodo, kad mano tyrinėtojai nebuvo labai laimingi, - balandį ligoninės palatoje kalbėjo monsinjoras. - Man reikia galvoti apie išėjimą. Kad numirčiau mylėdamas, kad nebūtų nė vieno žmogaus, kuriam aš keršiju, blogo linkiu arba neapykantą jaučiu".
Kelioms dienoms išėjęs iš ligoninės, jis nusiskųsdavo dėl esą labai apleistų žemiškų reikalų: "Reikia biblioteką ir testamento reikalus sutvarkyti. Dėl dangaus nebijau, bet daikteliai visi turi būti prie vietos".
Paprašytas vis dėlto neskubėti ir į dangų, monsinjoras sykį atsakė: "Žmonės nueina ir neskubėdami kartais. Dabar knygom apsikrovęs ir toks suvargęs. Mano padėtis sudėtinga. Jeigu aš nesutvarkysiu tų dalykų, niekas kitas nesutvarkys".
Apie vasaros vidurį galėjai pamanyti, jog liga kiek atleido vadžias. Monsinjoras atrodė žvalesnis, nekalbėjo apie artėjantį atsisveikinimą su gyvenimu.
"Atrodo, po truputį, labai pamažu atsitiesinu. Dietos griežtai laikausi. Atrodo, tai padeda", - tikriausiai drąsindamas save ir kitus, kalbėjo jis liepos pradžioje.
Monsinjoras K.Vasiliauskas nepaprastai brangino prieš keliolika metų mirusios savo motinos atminimą. Kai valdžia leido jam iš lagerių bei tremties sugrįžti į Lietuvą ir imtis kunigystės, Varėnoje kartu su juo gyveno ir motina.
Paskui per jos laidotuves gimtosios apylinkės kapinaitėse sūnus kunigas su meile apžvelgė visą savo motinos - neturtingo kalvio dukters Valerijos - gyvenimą.
Monsinjoras niekada neužmiršo motinos žodžių, kuriais ji palydėjo jį į kunigo kelią: "Jei taptum blogu kunigu, būčiau nelaimingiausia pasaulyje motina. Tačiau jeigu žmonės džiaugsis tavo kunigyste, džiaugsiuosi ir aš".
Juos išvežė tais pačiais 1949 metais. Sūnų kunigą - į Komijos lagerius, tėvus - į Irkutsko sritį. Tremtyje motina ne tik prižiūrėdavusi tada jau sunkiai sirgusį tėvą, bet ir sugebėdavusi atsiųsti sūnui į lagerį džiūvėsių, cukraus, bryzelį lašinių.
Motina monsinjorui buvo gerumo ir gyvenimo išminties šaltinis, tryškęs iki paskutinės minutės. Mirdama ji tarsi davė sūnui paskutinę pamoką. Dabar jau - atsisveikinimo su gyvenimu.
Vėžiu sirgusi motina, kentėdama baisias kančias, paprašė dukters Bronės, pas kurią Aukštaitijoje pasitiko mirtį, paskambinti į Vilnių Kazimierui ir pasakyti, kad jai šiandien yra labai gera.
Kunigo K.Vasiliausko pamokslai kiekvienų metų pirmąjį gegužės sekmadienį būdavo skirti motinoms. Jis kalbėdavo apie motinos širdį ir didybę, apie brangiausio žmogaus atspindį tautosakoje ir literatūroje.
Savo paskutiniame Motinos dienai skirtame pamoksle šių metų gegužės 6-ąją Šv.Mikalojaus bažnyčioje monsinjoras citavo rašytojo Balio Sruogos tėvo testamentą, kurio didžiąją dalį sudarė nurodymai vaikams, kaip jie turi globoti motiną.
Prie savo mirties patalo monsinjoro K.Vasiliausko šaukėsi daugybė rašytojų, poetų, menininkų, jis palengvino ne vieno dvasininko mirtį. Tačiau ne mažiau svarbu monsinjorui buvo aplankyti Rusijos tundroje, Vorkutos ir Intos kapinynuose palaidotus kalinius bei tremtinius, kurie, kaip jis sakydavo, viską dėl tėvynės Lietuvos atidavė.
"Vakar teko palaidoti senutę, mano bendraamžę ir bendrakeleivę, tais pačiais metais išvykusią į Vorkutą, - kažkada yra pasakojęs monsinjoras K.Vasiliauskas. - Man atrodo, mūsų karta buvo labai graži. Ypač - kaimo žmonės, kuriems būdavo būdingas darbštumas, sąžiningumas, tikėjimas, žmogiška šiluma".
Praėjo keleri metai, ir tokią pat prasmę turėjusiais žodžiais "Raudonojo kryžiaus" ligoninės medicinos seserys pasakojo apie monsinjoro mirtį. "Per dvidešimt mano darbo metų tik kelios tremtinės, šviesios moterys, išėjo taip ramiai kaip monsinjoras", - su ašaromis akyse kalbėjo medicinos sesuo, kuriai buvo lemta būti šalia jo paskutinę gyvenimo minutę.
Moters atmintyje įsirėžė paskutiniai monsinjoro K.Vasiliausko žodžiai: "Sudie, einu ilsėtis". Be ligoninės personalo, paskutinis monsinjorą šeštadienio pavakarę aplankė poetas Just.Marcinkevičius.
Monsinjoras ramiai, lygiai kvėpavo, kartais, vos vos praplėšdamas akis, sušnibždėdavo - ačiū, ačiū. Poetui atrodo - monsinjoras dėkojo ne už aplankymą - daugiau už gyvenimą.
Jau prieš keletą metų, kai mirtis dar nesiuntė monsinjorui jokių ženklų, jo artimiausios aplinkos žmonės ragino rašyti atsiminimus. Nėra jokių abejonių, jog vidinį įsipareigojimą apmąstyti ir užrašyti tai, kas jo ir tautos per kelis dešimtmečius išgyventa, jautė ir pats monsinjoras.
Tačiau atlikti dar ir šią priedermę monsinjorui kliudė visą jo laiką sugerdavusi nuolatinė tarnystė žmonėms. Tiktai vieną žiemą, kai jis, netoli namų susilaužęs koją, dar nuėjo į Arkikatedrą laikyti vakarinių mišių ir tik po jų buvo išvežtas į ligoninę, iš šalies atrodė, kad monsinjorui atėjo palankus metas memuarams rašyti.
Vis dėlto ir priverstinio poilsio patale mėnesiais daug ramybės jis neturėjo - nesulaukdami kitose vietose, žmonės pas jį ėjo patys. Nepriimti arba dar kaip nors atstumti monsinjoras niekada nemokėjo.
Dar viena priežastis, dėl kurios monsinjorui tikriausiai buvo sunku ryžtis tokiam darbui, - jo požiūris į spausdintą žodį, nepaprastas atsakomybės už jį jausmas. Šiaip ar taip, artimiausios jo aplinkos žmonės mano, kad geriausiu atveju rašyti atsiminimus monsinjoras galėjo nebent pradėti.