„Istorija yra didelės politinės kovos laukas – tarptautinės politinės kovos laukas. Čia, jeigu kas skaito laikraščius, tai visą laiką vyksta, na, tokia arši diskusija dėl Antrojo pasaulinio karo. Kadangi viena valstybė dėl savo karinės ir dujinės galios norėtų, kad pasaulio, o ypač, Europos istorija būtų rašoma pagal ją, ji ir pyksta, ir daug lėšų bei energijos skiria tam, kad istorija, kuri remiasi faktais, būtų vadinama istorijos perrašymu, o tos šalies suformuluota mitologija būtų vadinama istorija“, - kalbėjo V. Landsbergis.
Jis pridūrė, kad „ta pati valstybė“ prieš penkerius ar aštuonerius metus aukščiausio pareigūno lūpomis „įsakė perrašyti istorijos vadovėlius, kad juose nieko nebūtų negražaus apie skaisčią ir šventą Rusiją: nei negarbingų poelgių, nei pralaimėjimų“.
Esame ne bile kokie , o sena, istorinė valstybė
Mykolo Romerio universitete vykusioje paskaitoje V. Landsbergis kalbėjo apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto svarbą. Pasak politiko, Lietuva ir Lenkija buvo vienintelės valstybės, kurios buvo ne sukurtos remiantis tautų apsisprendimo teise, o atkurtos kaip istorinės valstybės.
Jis priminė, kad Antano Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba iš pradžių net mąstė pasikviesti Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II, tačiau esą tai irgi būtų įtvirtinę valstybės tęstinumą – ryšį su Lietuvos didžiąja kunigaikštyste (LDK).
„Idėja karūnuoti Mindaugą II taip pat buvo valstybės tęstinumo idėja. Ir ji Lietuvai visada yra svarbi“, - kalbėjo politikas, priminęs, kad net ir naujaisiais laikais po SSRS žlugimo iš kai kurių Rusijos politikų lūpų sklido „insinuacijos“, esą posovietinėje erdvėje prisikūrė naujų valstybių, kurios veikiausiai nemokės tinkamai tvarkytis ir susipyks tarpusavyje.
„Vasario 16-oji įregistravo valstybės tęstinumą ir net ta šiek tiek fantasmagoriška idėja apie karalių Mindaugą II taip pat žymėjo, kad mes ne bile kokia iš kažkur, iš kaimo išlindę, mes sena valstybė, turėjome ir karalystę, ir kunigaikštystę nuo vienų marių iki kitų ir tik pastaraisiais metais pradedame suvokti, kad iš tikrųjų buvome didelė valstybė, kurios sukūrimo argumentas yra teisė“, - sakė V. Landsbergis.
Politikas pasakojo, jog tęstinumas buvo išlaikomas valstybę atkuriant ir po SSRS žlugimo, kai pirmiausia Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas trumpam paskelbė galiojant autoritarinę 1938 m. Konstituciją, bet ji buvo iškart įšaldyta ir priimtas Lietuvos laikinasis pagrindinis įstatymas. Tuo tarpu nuolatinė Lietuvos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame referendume.
Puolimo atveju ginkluotai kovai nevadovautų
Viešoje paskaitoje V. Landsbergis pasakojo ne tik apie Vasario 16-osios Lietuvą, bet atsakė ir į studentų klausimus. Pasiteiravus, ką darytų, jeigu šiuo metu mūsų šalį kas nors pultų, politikas sakė nežinąs, ar imtųsi vadovauti partizanams. Pasak europarlamentaro, jis imtųsi tokių pat pasipriešinimo formų, kaip ir Sausio 13-ąją: protestuotų, kreiptųsi į pasaulio bendruomenę, platintų atsišaukimus.
„Ar nežinau, ar aš pats imčiausi vadovauti partizanų pasipriešinimui, gal atsirastų kitų žmonių. (...) Galbūt aš būčiau už tai kaip ir Sausio 13-osios naktį tokiomis aplinkybėmis, kai paskelbėme AT atsišaukimus, įrašus į vaizdo juostas, kad kai mūsų nebus, žmonės galėtų namuose klausytis, kaip reikia elgtis okupacijos sąlygomis“, - teigė V. Landsbergis.
Politikas pabrėžė, kad neginkluotas pasipriešinimas buvo viena svarbiausių Lietuvos sėkmių, nes esą užpuolikas visuomet siekia ginkluoto pasipriešinimo, kad paskui galėtų tvirtinti užpultojo kaltę. „Gruzinai neištvėrė ir dabar jiems nekas. Į juos šaudė, šaudė, šaudė, galų gale ir jie iššovė, dabar jie kalti“, - sakė politikas.
Pasak jo, yra įvairiausių pasipriešinimo formų: okupacinės valdžios nepripažinimas, įsakymų nevykdymas, atsisakymas bendradarbiauti, skųsti saviškius. V. Landsbergis priminė, kad spaudos draudimo metais, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, Vincas Kudirka tuos, kurie įskųsdavo kaimyną turint draudžiamos lietuviškos literatūros, vadino „šungalviais“.