Bet vokiečių kilmės Jungtinės Karalystės Leedso universiteto Švietimo, socialinių mokslų ir teisės fakulteto dėstytojas Jorgas Wiegratzas yra neoliberalizmo kritikas.
Jis teigia, kad šios politinės pasaulėžiūros sužavėtas politikos ir verslo elitas iš esmės pertvarkė ne tik ekonomiką ir politiką, bet ir įtvirtino naują moralinę sistemą – joje kiekvienas serga tik už save, kiekvienas orientuotas į trumpo laikotarpio tikslus, vaikosi pinigų, nes turi išlaikyti šeimą ir bando išgyventi.
J. Wiegratzo tyrinėjimai rodo, kad esat tokiai moralinei tvarkai, kurioje kiekvienas veikia už save, žmonės būna labiau linkę pateisinti sukčiavimą, lipimą per galvas, o valstybės, kurios sunaikina stiprų valstybės aparatą, patiria didesnius korupcijos mastus.
„Aišku, korupcija, sukčiavimas, naudojimasis silpnesniais egzistavo visuomet, bet su neoliberalizmo išplitimu turime visuomenes, kuriose tai intensyvėja“, - interviu DELFI teigė pašnekovas.
Ką visuomenei atneša principas „kiekvienas už save“
J. Wiegratzas teigia, kad neoliberalai, kurie pabrėžia konkurenciją, pelno siekį, laisvę verslui ir individualizmą, nekalba tik apie ekonominę ar politinę tvarką, jie kalba moraliniais argumentais ir įtvirtina specifinę moralinę sistemą, kurioje visuomenės nariai yra priversti žiūrėti savo kiemo ir nesiekti viešojo gėrio.
„Šioje moralinėje sistemoje dominuoja tokios tipiškos vertybės kaip egoizmas, savo interesų paisymas, pinigų vaikymasis, trumpo laikotarpio tikslai nustelbia ilgo laikotarpio siekius, žmonės yra priversti išgyventi šioje sistemoje ir netenka galimybės prisidėti prie viešojo gėrio, tai yra dalykų, kurie nėra savanaudiški“, - sako mokslininkas.
Jo požiūriu, tai iš dalies apibrėžia neoliberalizmo propaguojamą moralinę tvarką: esą visų nagai lenkti į save, reikia būti pirmesniam, gudresniam ir panaudoti tai savo interesams.
Ekonominėje srityje, pasak J. Wiegratzo, vyrauja teiginiai apie bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, įmonių konkurencingumą ir pelningumą, viešojo sektoriaus neefektyvumą, verslo laisvę, darbo santykių lankstumą.
„Aš nesakau, kad vyrauja kažkoks moralinis nuosmukis, aš sakau, kad moralinė tvarka kinta. Tai skirtingi dalykai. Nediskutuoju – gerai tai ar blogai. Mane domina aptikti pokyčius, ką tie pokyčiai atnešė visuomenėms. Pavyzdžiui, mano tiriamoje šalyje, Ugandoje, vyko ekonominės reformos: buvo sumažinti tarifai importui, atsisakyta protekcionistinių priemonių, kurios buvo naudingos vietos ūkininkams. Šios priemonės labai paveikė vietos ūkininkus, kurie anksčiau buvo subsidijuojami. Jie tapo labai pažeidžiami“, - pasakoja pašnekovas.
Pasak jo, Ugandoje prieš reformas egzistavo ūkininkų kooperatyvai, tačiau po reformos XX amžiaus pabaigoje kooperatyvai buvo išardyti, todėl kavos sektoriuje pradėjo dominuoti užsienio bendrovės, kurios išstūmė kooperatyvus.
„Ūkininkai turėjo individualiai derėtis su kavos supirkėjais, o tai labai sudėtinga“, - sako J. Wiegratzas.
„Neoliberalios priemonės dažnai būna nutaikytos į konkrečias visuomenės grupes, kurias paverčia pažeidžiamomis. Dažniausiai tai būna samdomi darbuotojai, kurie kartu su neoliberalizmo plitimu praranda apsaugą“, - pasakoja pašnekovas.
Kritika valstybės tarnautojams gali turėti paslėptų prasmių
J. Wiegratzas sako, kad dar vienas neoliberalų taikinys paprastai būna viešasis sektorius. Paprastai teigiama, kad valstybės aparatas turi būti kuo mažesnis, dalį valstybės tarnautojų reikia atleisti, o reguliavimas verslui turi apsiriboti minimumu. Kitaip tariant agituojama už mažesnes valstybės institucijų galias ir mažesnį institucijų finansavimą bei didesnes galimybes veikti verslui.
„Ugandos atveju agentūros, kurios atsakingos už produkcijos kokybę, gavo mažiau lėšų savo veikimui. Taigi iš esmės tu atimi lėšas iš konkrečių valstybės institucijų, kurios reguliuoja rinką ir prižiūri, kaip laikomasi taisyklių. Sumažini reguliavimą vardan verslo laisvės, atleidi viešojo sektoriaus tarnautojus ir sakai žmonėms: dabar darykit viską, ką norite“, - pasakoja mokslininkas.
Beje, viešai prieinamuose šaltiniuose rašoma, kad po ekonominių reformų Ugandoje itin suprastėjo kavos produkcijos kokybė.
Pasak J. Wiegratzo, mažesnis valstybės institucijų finansavimas ar jų naikinimas paprastai reiškia valstybės tarnautojų atleidimą, mažesnį institucijų aktyvumą, didesnę laisvę verslui bei didesnį sukčiavimą ir korupciją.
„Tai sukuria ekonomiką, kurioje kai kurie žmonės tampa pažeidžiamesni, praranda saugumą, o tai sukuria įtampas“, - sako mokslininkas.
„Kuo labiau nesaugu ir nestabilu, tuo labiau ima vyrauti principas, kaip užsidirbti pinigų. Tuomet suintensyvėja taisyklių pažeidinėjimas, naudojimasis silpnesniais, darbuotojams dažnai nesumokama. Esant tokiais situacijai, darbdavys gali vienašališkai sumažinti darbo užmokestį ir kur pagalbos ieškos tas darbuotojas, kur ta valstybės institucija, kuri įsiklausys ir ištirs jo skundus prieš darbdavį?“ - klausia J. Wiegratzas.
Pasak pašnekovo, išmontavus valstybės institucijas susiformuoja nauja struktūra, kurioje veikia menkai reguliuojamas verslas, silpnos institucijos ir individualūs visuomenės nariai, besivadovaujantys principu: rūpinuosi tik savimi.
„Tokia nauja moralė atveda prie gana „kieto“ žaidimo. Tipiškai su pažeidžiamesniais visuomenės nariais elgiamasi prasčiau, žiauriau, bet jie negali to išvengti. Tai tendencija, kurią regime skirtingose visuomenėse, galima prisiminti daugybę pavyzdžių – ar Ugandoje, ar Vokietijoje“, - sako mokslininkas.
Bonusų sistema
Mokslininkas labiausiai tyrinėja Ugandos atvejį, tačiau atidžiai seka ir procesus gimtojoje Vokietijoje.
„Vokietijoje irgi yra gausybė neoliberalios moralės pavyzdžių. Pavyzdžiui, mėsos fabrikuose dirba daugiausia Rytų europiečiai ir interviu su jais rodo, kaip jie jaučiasi, kad juos laiko prastesniais", - sako J. Wiegratzas, pridurdamas, kad su tokių fabrikų darbuotojais dažniausiai pasirašomi nepalankūs kontraktai, jie apmokami menkai, o darbo valandos ilgos.
Pašnekovas neneigia, kad tarp Ugandos ir Vokietijos esama nemenkų skirtumų, tačiau, pavyzdžiui, pasaulyje plačiai nuskambėjo „Volkswagen“ skandalas, kai paaiškėjo, kad dyzeliniais varikliais varomuose automobiliuose buvo įdiegta programinė įranga, leidžianti testavimo metu nuslėpti realius duomenis apie teršalų emisijas.
„Taip buvo daroma norint parduoti daugiau automobilių“, - teigia J. Wiegratzas.
Jo nuomone, tai tipiškas neoliberalios moralinės sistemos pavyzdys, kai dėl didesnio pelno siekio specialiai sukčiaujama, apeidinėjamos taisyklės.
Mokslininkas pateikia ir dar vieną pavyzdį: Vokietijos ligoninėse chirurgai gauna papildomus priedus už įvykdytas, pavyzdžiui, kelio sąnario operacijas. Taigi kuo daugiau operacijų atlieka chirurgas, tuo gauna didesnį užmokestį.
„Buvo atvejų, kai norėdami gauti priedus chirurgai operavo kelio sąnarius tiems pacientams, kurie operacijos nereikėjo", - sako J. Wiegratzas.
„Aš nesakau, kad toks gydytojas yra nemoralus, bet jo prioritetas yra gauti priedą, kad galbūt galėtų išlaikyti šeimą. Toks asmuo tikriausiai turi savų priežasčių, bet jis padaro žalą. Tokia komercializacija yra platesnės politikos dalis. Apskritai visa sistema kuria paskatas tokiai elgsenai. Žmogus operuoja sąnarius, norėdamas užsidirbti", - sako mokslininkas.
Noras užsidirbti neoliberalioje sistemoje yra geras, pateisinamas ir suprantamas. „O sąžiningumas labai brangus", - reziumuoja pašnekovas.