Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso paskelbtą sprendimą, kad Vokietija yra pasirengusi Lietuvoje visam laikui dislokuoti brigadą, A. Januška pakomentavo feisbuke.
„Ačiū Lietuvos užsispyrimui. (ir Putinui ir Prigožinui?)
Kai G. Nausėda susitikime paklausė NATO genseko J. Stoltenbergo dėl brigados, tas atsakė – nebus („It’s not going to happen“).
Po valandos į prezidentūrą įžengęs Vokietijos gynybos ministras B. Pistorius viską paneigė ir Lietuvą sukrėtė netikėta žinia – Vokietijos brigada bus Lietuvoje ir bus pastoviai.
J. Stoltenbergas tiek sutriko, kad sumaišė Rusiją su Vokietija, pradėjęs kalbėti „apie Vokietijos režimo trapumą“. B. Pistorius pataisė- „mes dabar pakankamai stabilūs“, – feisbuke pirmadienio įvykius Lietuvoje aprašė diplomatas.
A. Januška atkreipė dėmesį į tai, kaip žinia buvo sutikta Vokietijos žiniasklaidoje, kuri nevengė B. Pistoriuso pareiškimo įvardinti staigmena. Visgi oponentų brigados dislokavimui, pasak jo, buvo netgi pačioje Lietuvoje.
„Vokietijos kariuomenei tai taip pat buvo didelis netikėtumas, kadangi jie visada oponavo šiai idėjai. Ne mažiau oponentų buvo ir Lietuvos karinėje vadovybėje (plačiąją prasme, ne Prezidento) ir jų remiamų ekspertų“, – pastebėjo signataras.
Jo teigimu, vokiečiai ryžtingą sprendimą priėmė dėl savaitgalio įvykių Rusijoje, kai J. Prigožinas buvo paskelbęs maištą prieš šalies karinę vadovybę.
„Dėl įvykių Rusijoje sprendimas buvo priimtas per 36-48 valandas. Prieš paskelbimą B. Pistorius kalbėjosi su kancleriu ir buvo nuspręsta paskelbti, kad „nuramintų Lietuvą“, jautriai reagavusią į Vagnerio ir Rusijos potencialią naują grėsmę (tiesa, Lietuvoje dar vis kai kas tebesvarsto, ar tai grėsmė, ar iliuzija).
Sprendimas priimtas, siekiant išvengti grėsmės scenarijaus „be įspėjimo“, kai Rusija užpuola Lietuvą, be ilgo pasirengimo ir Kremliaus armijos koncentracijos ant sienos (vokiečių žodžiai, ne mano).
Gerai, kad toks scenarijus, kaip realus, buvo svarstomas ir į jį buvo atsižvelgta, apie ką ne kartą buvo kalbėta ir Lietuvoje“, – rašė A. Januška.
Kaip akcentavo jis, Lietuva, kartu su vokiečiais, dabar turi padaryti daug darbų, kad būtų pasiruošta brigados dislokavimui.
„Tikėkimės, kad Lietuva dabar susitars su Vokietija, kad tie vokiečių daliniai, kurie šiandien yra Lietuvoje pratybose, nepaliks Lietuvos. Nes Lietuva laiko laukti neturi“, – įvertino signataras.
Lietuvos taktika, jei tokia buvo, pasak A. Januškos, pasiteisino.
„Kaip anksčiau patarė Vokietijos žymus ekspertas, kalbėjęs anonimiškumo sąlygomis, – darykit spaudimą, Vokietijos politikai reaguoja į spaudimą. Žiūrėkit į istoriją su tankais Ukrainai“, – pastebėjo diplomatas.
Pasiekti Lietuvai svarbų tikslą, jo vertinimu, padėjo daug kas.
„Ir Prezidento pasirašytas memorandumas (nepaisant, kad Prezidentas jau buvo susvyravęs ir pradėjęs kalbėti apie brigadą išplaukusiomis frazėmis), ir URM diplomatija, ir politinis konservatorių spaudimas, ir Seimo pastangos dirbti su Vokietijos parlamento partijomis, ir prezidentūros bei asmeniškai K. Budrio pastangos (tame tarpe, su neseniai Lietuvoje buvusiu ir kažkodėl pusiau slėptu pagrindiniu Vokietijos užsienio politikos strategu J. Pliotneriu), ir Lenkijos faktorius, ir Vokietijos socdemų nenoras prarasti lyderystės tempų, ir Vokietijos saugumo elito suvokimas (pagaliau), kad jie atsakingi už tokios šalies saugumą, kuri potencialiai yra labai pažeidžiama ir labiausiai įsibaiminusi. Na ir, žinoma, pastarieji įvykiai Rusijoje“, – rašė A. Januška.
Jis konstatavo: tai – didelis nusivylimas Kremliui ir jo atstovams Lietuvoje.
„Šių metų pavasarį LRT paviešintuose Kremliaus politikos Lietuvai prioritetuose tarp kitų dalykų numatoma a) užkirsti kelią JAV ar kitos NATO šalies narės pajėgų įkūrimui Lietuvoje b) neleisti Lietuvoje dislokuoti vidutinio nuotolio oro gynybos/vidutinio nuotolio priešraketinės gynybos sistemų, integruotų į NATO bendrą oro gynybos sistemą“, – atkreipė dėmesį diplomatas.
Vis dėlto A. Januška pastebėjo, kad nevienareikšmių nuomonių būta ir Lietuvoje.
„Populiariausi buvo „kariniai argumentai“ – dislokavimas per brangu, tai prieštarauja Lietuvos kariuomenės strategijai, kuri nemato būtinumo leisti pinigų statyboms, kai reikia pirkti ginklus ir t.t. Vokietijos kariuomenė gali atvykti per kelias savaites, toks jos algoritmas, nėra ko jai čia būti nuolatos, pavojus perdėtas. Ši pozicija, paskatinama iš tam tikrų KAM ir kariuomenės asmenų, buvo plačiai vystoma, nepaisant Gynybos tarybos spendimų, kad būtina siekti, jog vokiečiai būtų čia. Vieša paslaptis buvo URM ir KAM nesutarimai, tame tarpe ir su kariuomenės vadu.
A. Matonis, gindamas dislokavimo nereikalingumą rašė: „Kai atsiranda keista iniciatyva perduoti PzH-2000 Ukrainai, sugriaunant mūsų gynybinius pajėgumus, to šešėlyje matyti trys figūros – premjerės, UR ministro ir J. Survilos. Kas didžiausi skeptikai dėl Vokietijos pasirinkto brigados atėjimo algoritmo? Vėl tie patys trys. Kieno vardai minimi, kai kalbama apie tai, kad Vokietiją neva galėtų pakeisti Lenkija? Oi, net neklauskit.“
Tikėkimės, kad tai baigėsi“, – rašė A. Januška.
Vis dėlto, jo teigimu, reikia ir toliau suvokti, kad „Vokietijos brigada yra būtina, bet dar nepakankama sąlyga visiškam atgrasymui ir Lietuvos saugumui.“
„Mums reikia ir stiprios Lietuvos kariuomenės ir visuomenės, oro ir priešraketinės gynybos ir dar daugiau NATO pajėgų ( ir Lenkijos, Skandinavijos).
Bet dabar – ačiū Vokietijai“, – pridūrė diplomatas.