Vokietijoje gali būti dar vienas Vasario 16–osios aktas?

Vokietijos diplomatiniame archyve rastas Vasario 16–osios aktas priminė dar vieną su juo susijusią istoriją. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune istorikė Ingrida Jakubavičienė knygoje „Seserys“ pasakoja ir apie dar vieną šio Lietuvos Tarybos nutarimo kelionę į Vokietiją.

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės Aktą pasirašė 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje. Remiantis vieno Tarybos narių Petro Klimo dienoraščiu, aišku, kad vienas dokumento variantas lietuvių kalba su 20 signatarų parašų ir vokiškas jo nuorašas vasario 16-osios vakare buvo perduotas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje Georgui von Boninui. Istorikai mano, kad tai padarė puikiai vokiečių kalbą mokantis Tarybos narys Jurgis Šaulys. G. von Boninas diplomatiniu paštu persiuntė šiuos dokumentus į Berlyną. Kaip dabar žinome, saugiai nukeliavęs į Vokietijos sostinę, išgyvenęs karą, atlaikęs kelionę į Londoną ir atgal, Vasario 16 – osios aktas puikiai sulaukė savo šimtmečio.

Knygoje „Seserys“ I. Jakubavičienė pasakoja ir apie kito akto kelionę į Vokietiją.

Naujasis Lietuvos Tarybos nutarimo tekstas vokiečiams buvo nemaloni staigmena, nes jame kalbama apie šalies nepriklausomybę, o jie įsivaizdavo Lietuvą kaip tam tikrą Vokietijos protektoratą. G. von Boninas aktą skubiai perdavė į Berlyną norėdamas kuo greičiau informuoti valdžią apie Lietuvos Tarybos nutarimą. Greičiausiai iš Berlyno buvo gautas neigiamas sprendimas, nes, kaip rašo P. Klimas, kaizerinės Vokietijos cenzūra uždraudė Tarybos nutarimą viešinti ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Vasario 19 d. buvo uždraustas visas „Lietuvos aido“ tiražas, nes jame pirmajame puslapyje buvo išspausdintas minėtas nutarimas.

– Jūsų knygoje aprašyta, kaip Sofijos Smetonienės sesuo Jadvyga Chodakauskaitė – Tūbelienė rūpinosi Vasario 16 – osios aktą perduoti į Vokietiją ir paskelbti jį tenykštėje spaudoje, o vokiečiai visaip kliudė.

– Originalių vasario 16 – osios Lietuvos Tarybos nutarimo nuorašų gali būti keli, juolab ir Vokietijoje greta šių dviejų, surastų profesoriaus Liudo Mažylio, dar galėtų būti bent vienas nuorašas vokiečių kalba, kurį vokiečių kariuomenės žurnalistas Oskaras Wöhrle perdavė Vokietijos laikraščių redakcijoms ir jis buvo išspausdintas vasario 18 d. Berlyno laikraštyje „Vossische Zeitung“, o vasario 19 – ąją nutarimo tekstą paskelbė kitas Vokietijos laikraštis „Tägliche Rundschau“.

Kad Vasario 16 – osios akto nuorašas skubiai pasiektų Vokietiją, prireikė vieno drąsaus ir lietuvių atžvilgiu pozityviai nusiteikusio asmens – žurnalisto O. Wöhrle’s, taip pat J. Chodakauskaitės.
Apie šį įvykį J. Chodakauskaitė – Tūbelienė „Amerikos balsui“ pasakojo štai taip: „Elzasietis rašytojas O. Wöhrle buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, jis nepaprastai susižavėjo lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad Tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją (nutarimą) persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi Tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą (greičiausiai dar vasario 16 d. vakarą) susitikti su O. Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą.

Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas O. Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Įėjusi su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo užduotį įvykdęs.“

Lieka neaišku, ar O. Wöhrle vyko į Berlyną, ar informaciją perdavė pažįstamiems Vokietijos laikraščių redaktoriams telegrafu.

Originalių vasario 16 – osios Lietuvos Tarybos nutarimo nuorašų gali būti keli, juolab ir Vokietijoje greta šių dviejų, surastų profesoriaus Liudo Mažylio, dar galėtų būti bent vienas nuorašas vokiečių kalba.

Ingrida Jakubavičienė

Šio Vokietijos spaudai skirto Lietuvos Tarybos nutarimo tekstą į vokiečių kalbą galbūt galėjo išversti ir J. Chodakauskaitė, puikiai mokanti šią kalbą, mat buvo baigusi Peterburgo universitetą ir tik 1917 m. perversmas Rusijoje sutrukdė jai tęsti mokslinę istorikės karjerą. Tačiau ji aiškiai nurodo, jog voką su dokumentu gavo iš Tarybos žmonių, greičiausiai svainio Antano Smetonos, tad susidaro įspūdis, kad ji pasakoja, lyg nebūtų to teksto vertusi.

Tekstą į vokiečių kalbą galėjo išversti ir J. Šaulys. A. Smetona taip pat mokėjo vokiečių kalbą. Atsiminimuose rašoma, jog kai kuriuos Lietuvos Tarybos raštus vokiečių okupacinei valdžiai redaguoti padėdavo ir S. Smetonienė, kurios močiutė iš motinos pusės buvo Kuršo vokietė baronienė Natalie Charlotte von Osten Sacken, tad Sofija nuo vaikystės su močiute kalbėjo tik vokiškai.

– Ar teko ką nors girdėti iš Smetonų šeimos atstovų apie Vasario 16 – osios akto, iki 1940 m. saugoto Prezidentūroje Kaune, likimą?

– Negaliu sutikti su versija, kad A. Smetona traukdamasis nutarimą išsivežė. Sulaukęs kaltinimų, esą paliko Lietuvą, jis tikrai būtų ištraukęs ir parodęs, kokį svarbų dokumentą išsaugojo. „Daug kas liko nepaimta“, – šis aptakus sakinys iš A. Smetonos prisiminimų apie pasitraukimą liudija, kad gailėtasi, jog daug svarbių dokumentų nespėta išgelbėti. Be to, Klivlande buvo gausi lietuvių bendruomenė, S. Smetonienė su daug kuo bendravo, netikiu, kad būtų aktą slėpusi ir niekam nerodžiusi.

Negaliu patikėti ir kuriamomis versijomis, kad aktą būdami JAV Smetonos perdavė J. Chodakauskaitei – Tūbelienei ar jos dukteriai Marijai Tūbelytei – Kuhlmann. Jos sūnaus Peterio Kuhlmano paveldėtą archyvą ištyrinėjau, tikrai niekur nemačiau nutarimo originalo.

– Beje, Vasario 16 – osios aktas ar nutarimas – kaip dabar reikėtų jį vadinti?

– Abu terminai jau įaugę į lietuvių istoriografiją. Aš linkstu vadinti Lietuvos Tarybos vasario 16 d. nutarimu, bet juk visi nuo mokyklos suolo žinome, kad tai – Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.