Vokietijos ir V. Putino Rusijos ryšys - prestižo ženklas?

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel teiginiai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prarado ryšį su realybe ir kad Rusija yra izoliuota, tikriausiai buvo pats griežčiausias Rusijos veiksmų Ukrainoje įvertinimas, kokį vokiečių politikas pajėgus išsakyti Maskvos atžvilgiu.

Paprastai apsiribojama teorine parama Ukrainos teritoriniam integralumui arba susirūpinimu politine situacija Ukrainoje.

Kaip teigia Birminghamo universiteto istorikas Klausas Richteris, vokiečių politikų akimis, geri Vokietijos ir Rusijos ryšiai yra tarsi prestižo reikalas. Pasak mokslininko, tokia nuostata ypač būdinga Vokietijos socialdemokratams: vokiečių politikai didžiuojasi manydami galintys suprasti rusišką sielą geriau nei amerikiečiai, prancūzai ar britai.

„Vokietijos-Rusijos santykiai visuomet buvo painūs ir komplikuoti, tačiau didžiąją laiko dalį jie taip pat labai artimi ir grindžiami abipusės naudos principais. Šie santykiai kyla iš suvokimo, kad šalys yra kaimynės, istoriškai jie ilgalaikiai, nors šiandien tai gali atrodyti gana absurdiška. Tarp Vokietijos politikų, ypatingai socialdemokratų, Vokietijos-Rusijos ryšys yra laikomas vos ne prestižo ženklu. Tai tradiciškai mįslingo Rusijos įvaizdžio rezultatas. Kai amerikiečių, britų ir prancūzų diplomatams sunku suvokti politinius bet kurios Rusijos vyriausybės motyvus, vokiečių politikai didžiuojasi manydami galintys suprasti rusišką sielą labiau nei bet kas kitas“, - teigia K. Richteris.

Kai kurių vokiečių požiūris į Rusiją: koks jis

Duodamas interviu savaitraščiui „Die Zeit“ buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas pareiškė, kad jam V. Putino veiksmai yra visiškai suprantami. 95-erių metų buvęs politikas taip pat paragino vokiečius prisiminti istoriją prieš smerkiant Kremlių.

„Istorinis Krymo vystymasis daug svarbesnis nei tarptautinė teisė“, - patikino H. Schmidtas. „Istorikai nesutaria, ar ukrainiečių tauta iš viso egzistuoja“, - pridūrė jis.

Iki 2005 m. Vokietijos kanclerio pareigas ėjęs ir glaudžius santykius su V. Putinu palaikęs Gerhardas Schröderis pareiškė suprantantis Rusijos baimę dėl Vakarų apsupties.

G. Schröderio prorusiška pozicija Vokietijoje puikiai žinoma. Buvęs Vokietijos kancleris, šiuo metu dirbantis vienoje iš Rusijos gamtinių dujų milžinei „Gazprom“ priklausančių įmonių, yra pavadinęs V. Putiną nepriekaištingu demokratu.

G. Schröderis nepasmerkė Krymo užėmimo, o reaguodamas į Rusijai mestus kaltinimus dėl tarptautinės teisės pažeidimo, jis pareiškė, jog Vokietija ir NATO taip pat pažeidė tarptautinę teisę, kai be Jungtinių Tautų (JT) leidimo subombardavo Serbiją. Šį precedentą linkęs minėti ir pats V. Putinas.

„The Daily Beast“ pasirodė Josho Rogino straipsnis, kuriame teigiama, kad Vokietija netiesiogiai prisidėjo prie Rusijos specialiųjų pajėgų modernizavimo. Pasak straipsnio, vokiečių gynybos srities rangovas „Rheinmetall“ 2011-aisiais pasirašė 140 mln. dolerių vertės kontraktą Rusijos pietvakariuose esančiame Mulino regione statyti simuliacinį mūšių treniruočių centrą, kuris per metus paruoštų 30 000 Rusijos karių.

„Nors centro atidarymas nenumatytas iki šių metų pabaigos, bet JAV pareigūnai mano, kad Vokietija Rusijos pajėgas treniravo metų metus. „Rheinmetall“ projektą gynė net ir po Rusijos invazijos į Krymą, kol Vokietijos vyriausybė praėjusį mėnesį galiausiai sustabdė kontraktą“, - rašoma J. Rogino straipsnyje.

Vokietijos kanclerės A. Merkel santūri kritika Maskvai šiame kontekste atrodo kaip tam tikras nesusipratimas.

K. Richteris: vyrauja idėja apie Ukrainos suskaidymą

Kaip teigia istorikas K Richteris, H. Schmidto citatos apie tai, kad Rusijos veiksmai jam visiškai suprantami, visuomenėje buvo priimti gana pozityviai. 

„Nors nė vienas laikraštis, kuris citavo H. Schmidtą (išskyrus „Zeit“ spausdintinę versiją, kuris publikavo originalų interviu), nepasivargino paminėti H. Schmidto teiginių priežasčių, tačiau viešas atgarsis buvo neįtikėtinai pozityvus“, - sako istorikas.

Pasak mokslininko, naujienų portale „Spiegel Online“ kairiosios pakraipos ir gana kontraversiškai vertinamas žurnalistas Jacobas Austeinas sulaukė visuotinio palaikymo, nes nubrėžė paraleles tarp Pirmojo pasaulinio karo protrūkio ir Rusijos: „Vakarai nepaiso Rusijos interesų. Ilguoju laikotarpiu tai sukels nuostolių mums patiems“.

Tačiau bendrąja prasme, pasak K. Richterio, Rusija niekuomet nesulaukia visiškai vieningos paramos iš vokiečių visuomenės.

„Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų dujų importo yra ypatingai nepopuliari, o „Šiaurės srauto“ dujotekis, kuris apeina Centrinės ir Rytų Europos valstybes, laikomas mažų mažiausiai kontraversišku. Dar daugiau, prorusiški vokiečių politikų pasisakymai neturėtų būti pervertinami. Jeigu dauguma vokiečių sutinka su H. Schmidto teiginiais, kad V. Putino politika Kryme yra suprantama, taip yra tik dėl to, jog H. Schmidtas yra neįtikėtinai populiarus“, - teigia K. Richteris.

„Periodiškai nuskambantys prorusiški buvusio Vokietijos kanclerio ir „Šiaurės srauto“ valdybos pirmininko G. Schröderio teiginiai yra vertinami kur kas kritiškiau – taip irgi yra dėl to, kad jis yra mažiau populiarus“, - pridūrė istorikas.

Tačiau K. Richteris sako, kad Krymo aneksija nutiko kaip tik tada, kai vokiečiai yra linkę spręsti vidaus problemas.

„Be jokios abejonės, jie tikrai mato Vokietiją Europos Sąjungoje (nėra nė vienos partijos, kuri tai rimtai kvestionuotų), tačiau esama tam tikro desperacijos jausmo, nes Didžioji Britanija juda tolyn nuo Bendrijos, Prancūzija atrodo nepajėgi reformuotis, Pietų Europa yra nuolatinės krizės būsenoje. Tokiais laikais noras priartinti Ukrainą arčiau prie Europos Sąjungos buvo nepopuliarus dar iki protestų Ukrainoje“, - sakė istorikas.

„Tačiau svarbiausias dalykas, kad tarp daugelio vokiečių vyrauja idėja, kad Ukrainos suskaidymas būtų perspektyviausias sprendimas dorojantis su valstybės, kuri žlunga dėl savo multietniškumo, problema. Tai kelia susirūpinimą, nes toks požiūris nepaiso daugianacionalinės Ukrainos egzistavimo. Neatsitiktinai H. Schmidtas sako, kad Krymo aneksija nebuvo tarptautinės teisės pažeidimas, nes Ukraina nėra nacionalinė valstybė. Tai atitinka probleminį istorinį Rytų ir Centrinės Europos suvokimą, kad tai yra tranzitinė zona su neaiškiomis sienomis. Remiantis šia perspektyva, tampa nebeįmanoma diskutuoti apie regiono teritorinio integralumo apsaugojimą“, - reziumavo K. Richteris.

V. Davoliūtė: dauguma vakarų europiečių nesupranta, kas vyksta Rytuose

Kultūros istorikė Violeta Davoliūtė pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo Vokietija perėjo vadinamąjį „praeities įveikimo“ procesą (Vergangenheitsbewältigung), kuris iš esmės reiškė skausmingą Antrojo pasaulinio karo refleksiją, demilitarizaciją ir pacifistinės pasaulėžiūros formavimą.

„Manau, kad tai prisideda prie Vokietijos tendencijos visų konfliktų metu skeptiškai vertinti galimybę karinėmis intervencijomis išspręsti problemas. Tokia pozicija ji kartais ypač stipriai išsiskiria iš kitų Europos šalių. Pavyzdžiui, prisiminkime sukilimą Libijoje prieš Muammarą Gaddafi, kai Saugumo Tarybos iniciatyvos dėl intervencijos neparėmė Kinija, Rusija ir Vokietija“, - sakė V. Davoliūtė.

DELFI pašnekovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad dažnai vakarų europiečių visuomenės nesupranta procesų, vykusių Rytų Europoje, sudėtingumo.

„Dėl didžiulio istorinių procesų sudėtingumo, ne kartą perbraižytų žemėlapių, priverstinių gyventojų dislokacijų ir kitų drastiškų istorinių lūžių posovietinio pasaulio peripetijos, įvairiausių grupių tapatybės, nuoskaudos, traumos, elgesio modeliai jiems kol kas tiesiog nėra suprantami. Pačioje Vokietijoje po daugiau nei dvidešimt metų dar vartojamos „Ossi“ ir „Wessi“ etiketės, skirtos pažymėti skirtingą buvusių rytų ir vakarų bloko gyventojų pasaulėžiūrą. Tai iškalbingas ženklas kaip lėtai ir sunkiai perbraižomi tapatybės žemėlapiai“, - teigia kultūros istorikė.

V. Davoliūtė atkreipia dėmesį, kad net šūkis „Šlovė Ukrainai – šlovė didvyriams“, kuris puikiai suprantamas daugumai buvusio sovietinio bloko gyventojų, dažnam Vokietijos gyventojui veikiausiai asocijuojasi su atavistiniu senamadišku militarizmu. Kultūros istorikės teigimu, po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje „didvyrio“ koncepcija buvo dekonstruota ir iš esmės išmesta iš kultūrinės apyvartos.

„Taigi nors geografiškai posovietinis regionas yra arti Vakarų Europos, mentaliniu ir kultūriniu požiūriu jis tebėra pilkoji zona. Trūksta istorinių naratyvų, kurie Vakarų europiečių sąmonėje efektyviai pakeistų senuosius, todėl jiems susidaro varginančio chaoso, nesibaigiančios painiavos įspūdis. Manau, kad būtent todėl aptarinėjant Ukrainos įvykius viena iš interpretacijų buvo nesugebėjimas suvaldyti etninius konfliktus šalies viduje, nors Ukrainos atvejui tai iš esmės netinka“, - sako kultūros istorikė.