– Viešojo saugumo tarnybai (VST) vadovaujate jau kelis mėnesius, po to, kai, kilus skandalui dėl daugybės į tarnybą priimtų giminaičių, į pensiją išėjo ilgametis VST vadas Sergejus Madalovas. Kokią padėtį čia radote? Viskas tikrai taip blogai ar dar blogiau?
– Atėjęs čia jaučiuosi, kaip sovietinėje armijoje su "didžios" armijos sindromu vidury Lietuvos. Čia viskas grindžiama šeimynine ir giminės ranga, privačiais interesais ir nelegaliais verslais, ir visa tai turi politinę priedangą bei gražią paradinę pusę. Paradai, „pakazuhos“, viešieji ryšiai ir politinis protekcionizmas – tarnybos prioritetas, tarnyba buvo pristatoma vos ne kaip elitinė. O iš tikrųjų vidus yra sustagnavęs ir merdintis.
20 metų tarnyboje niekas nesikeitė, čia absoliuti stagnacija. Tuo metu, kai valstybė ėjo į priekį, jau nekalbu apie kariuomenę ar policiją, VST stovėjo vietoje. Mes nuo savo valstybės, visuomenės progreso atsiliekame apie 20 metų. Kolektyvas, kuriame yra per tūkstantį žmonių, neblogas, yra tikrai išmanančių savo darbą, atsakingai ir pareigingai vykdančių savo pareigą pareigūnų, bet yra ir dalis tokių, kurie net neina į tarnybą, nežino, ką veikia šioje tarnyboje. Šitie tik tenkina asmeninius interesus, jau nekalbu apie savo pareigų žinojimą ir atlikimą. Koks kolektyvas bebūtų, bėda ta, kad jiems buvo uždrausta mąstyti, iniciatyva visiškai užgesinta, tai vieno pono dvaras. Pavaldinių darbas buvo garsiai kaukšėti kulnais ir atidavinėti pagarbą vadui.
– Ar VST buvo deramai aprūpinama technika, įranga, ginklais?
– VST turi istorines sovietų 1962 metų gamybos BTR klasės karines transporto priemones be įrangos, be langų, be bokštelių – tai plikos važinėjančios skardinės. Tokių šarvuočių visiškai negalimi naudoti atliekant mūsų funkcijas, jie visiškai neatitinka jokių reikalavimų taikos meto užduočių vykdymui. Vienintelis dalykas, kurį jie gali – išlaužti kokius nors kalėjimo vartus, jeigu, aišku, vairuotojas pataikys į juos, nes ši transporto priemonė akla ir kelia pavojų tiek aplinkiniams, tiek mūsų pareigūnams. Tokie šarvuočiai net barikadų ardymui netinka. Juk nesusodinsime į tokius BTR'us savo žmonių ir nepaleisime prieš akmenis ir molotovo kokteilius, nekalbu apie apšaudymus ar sprogstamuosius užtaisus – pareigūnai juk net išsilaipinti iš tokių šarvuočių negalės, nes nemato, kur išsilaipina, ir išsilaipinimo angos per viršų, žodžiu – pasmerkti žūčiai. Tai reiškia, kad mūsų pareigūnai tampa gyvais patogiais taikiniais. O šiais BTR‘ais buvo labai didžiuojamasi, jie buvo garbinami ir rodomi paraduose. Kodėl, nesuprantu, nes jie jokių funkcijų pas mus neatlieka. Beje, iš dešimties tik keturi yra važiuojantys, lėtai, su didelėmis kuro sąnaudomis, bet dar važiuojantys.
Pagrindinė ginkluotė – tų pačių metų (apie 1960 m.) gamybos sovietinis automatas „Kalašnikov“, kuris visiškai neatitinka jokių NATO ir ES reikalavimų ir standartų, visiškai netinkamas ginklas mūsų funkcijoms. Jų nusidėvėję, šių ginklų sklaida (kulkos nukrypimas nuo taikinio per 100 metrų, - red.) katastrofiška, jie nepatogūs ir trukdo ar net kelia pavojų mūsų pareigūnams. Teroristinės valstybės ar organizacijos šį ginklą modernizavo jau du kartus, o mūsų tarnyba šį ginklą tikriausiai laiko kaip relikviją. Pavyzdžiui, mūsų kariuomenės turimų „Heckler & Koch“ sklaida – 2-3 cm. VST arsenale yra per tūkstantį „Kalašnikovų“, iš kurių tik kelios dešimtys galbūt normaliai šaudo su tokia sklaida, jie modernizuoti mūsų pačių pareigūnų dėka. Šiuolaikinės ginkluotės mūsų tarnyboje tėra vienetai.
Beje, VST yra ginkluotųjų pajėgų sudėtinė dalis karo atveju, o mūsų ginklų kalibras – sovietinis, jiems netinka NATO standarto šoviniai ir kita amunicija, priedai. „Kalašnikovai“ mums netinka ir taikos metu – juk nenaudosime jų prieš mūsų piliečių minią net ir riaušių atveju, ar konvojuojant kalinius į teismus ar kitur. Tai šturmo šautuvas, o mes nieko nesiruošiame šturmuoti taikos metu vykdant savo funkcijas. Jeigu ir būtų tokia šturmo užduotis, su tokia istorine relikvija – tai savižudybė.
VST taktika nekeista nuo sovietų laikų – fronto linija, gyva jėga eina pirmyn, dengdamasi skydais ir BTR, be jokių kolektyvinių apsaugos priemonių. O kur išmoktos Europos Sąjungos, kaimynų pamokos, artėjančios grėsmės ir jų analizė, kur taktikos ir visuomenės santykio analizė, vandens patrankos, lengvasis šarvuotis su antiriaušinėmis priemonėmis, amunicija, ginkluote?!
Pareigūnai turi būti apsaugoti, naudojant tam techniką ir tinkamą ginkluotę, bei valdyti informaciją dabar, o ne vakar ir ne prieš 20 metų. Negana to, mūsų amunicijos sandėliai tušti, nes viskas panaudota šou ir „pachazūhai“ politikams, kad išsilaikyti poste ir pridengti negeroves tarnyboje. Netgi kovinio komplekto dabar nesurinktume.
– Kodėl tiek metų nebuvo keičiami ginklai, technika? Ar tam nebuvo skiriama lėšų, ar tai paprasčiausiai niekam nerūpėjo?
– Į šį klausimą negaliu atsakyti, bet manau, toks buvo vadovybės požiūris ir matymas. Prioritetai buvo skiriami ne tarnybos funkcijų vykdymui ir pareigūnų apsaugojimui, o visai kitiems, su mūsų užduotimis nesusijusiems dalykams. Kaip jau sakiau, atėjęs čia radau sovietinę armiją su pompastika ir niekams švaistomais didžiuliais pinigais. Pavyzdžiui, atėjęs į VST radau čia nelegalų orkestrą. Oficialiai jo nėra, bet jis groja. Orkestro muzikantai formaliai yra apsaugos kuopos pareigūnai. Darbo tabeliuose būdavo žymima, kad jie saugo objektus, o iš tikrųjų grodavo neaišku kur ir neaišku kam. Vien dėl orkestro VST kasmet vėjais paleisdavo apie 135 tūkst. eurų.
Prikurta daugybė nereikalingų tarnybai pareigybių, priimta daugybė nieko neveikiančių žmonių, o jeigu ir veikiančių, tai tikrai ne tarnybos labui.
Radau tuščius amunicijos sandėlius. Nėra kai kurių kalibrų šovinių, nėra šviesos-garso granatų (labai efektyvus dalykas, kuris žmones neutralizuoja 3-4 minutėms). Tai labai geras dalykas, nors ir brangus – viena tokia granata kainuoja apie 100 eurų. Visoje tarnyboje dabar yra tik 15 vienetų. Visa tai ištaškyta per parodomuosius šou politikams ir pan. Gerai dar, kad nors dujų šiek tiek turime, jų liko, nes iš to šou nepadarysi, tik ašaras paleisi.
Šiandien prašome Vyriausybės papildomų lėšų, kad būtų galima skubiai pakeisti bazinę VST ginkluotę – pereiti prie šiuolaikiškų, NATO standartus atitinkančių ginklų, tinkamų ir taikos (kalinių konvojavimo, objektų apsaugos ir kt.), ir karo meto mūsų užduotims atlikti, pilnai suformuoti kovinį komplektą. Vietoje karinės paskirties BTR'o mums reikia greito, mažų sąnaudų reikalaujančio, lengvo, manevringo, šarvuoto visureigio. Būtina įsigyti vandens patrankas – tai pats efektyviausias priešriaušinis ginklas. Estai, latviai jas turi, o Lietuvoje nėra nė vienos. Vien vandens patrankų vaizdas riaušininkus gerokai apramina ir atbaido nuo blogų kėslų, na, išskyrus tuos, kurie nori veltui išsimaudyti.
Negalima pamiršti galimos ilgalaikės imigrantų grėsmės – kai jų čia atsiras daug, jie tikrai ramiai nesėdės. Kai jie ims kelti neramumus, pirmieji turėsime reaguoti mes, todėl tos technikos ir ginklų mums žūtbūt reikia. Kai kas nors atsitiks, bus vėlu, todėl mums reikia skubiai ruoštis jau dabar. O šiandien mes visas grėsmes pasirengę atremti tik gyvais žmonėmis už skydų.
– Sakote, kad tarnyba buvo naudojama privatiems verslams. Ar galėtumėte konkretizuoti?
– Pareigūnai buvo naudojami nelegalių darbų atlikimui. Dalis jų netgi išvis neidavo į tarnybą, o dirbdavo kitus, su tarnyba nesusijusius darbus: nuo privačios apsaugos iki anglių krovimo, nuo sporto, atstovaujant federacijoms, iki vadovavimo gimnazijai. Buvo nuolat teikiamos paslaugos privačiam ir viešajam sektoriui. VST buvo kaip paslaugų biuras. Už tas paslaugas, įtariame, buvo mokami vadinamieji „atkatai“. O šiems darbams naudojami pareigūnai gaudavo valstybės mokamą algą ir priedus už darbą savaitgaliais ir t.t. Nepamirškime, kad tarnyboje yra apie 300 pareigūnų ir darbuotojų, vienaip ar kitaip susijusių šeimyniniais ar giminystės ryšiais. Retorinis klausimas – ar tikrai visi atėjo į tarnybą sąžiningai ir atsakingai atlikti savo pareigų?
– Bet juk dėl tokių dalykų turėtų būti atliekami ikiteisminiai tyrimai.
– Visiškai teisingai. Manau šiuo klausimu dar prabils prokurorai ir etikos sargai.
– Kodėl ikiteisminiai tyrimai iki šiol nepradėti?
– Valstybės reikia paklausti. Kodėl valstybei 20 metų buvo gerai ir priimtina, niekas nematė, nors visa Lietuva matė, kad šioje tarnyboje vyksta negeri dalykai? Kodėl niekas net nepabandė išardyti šito klanų tinklo? Aš galiu atsakyti tik už pastaruosius penkerius mėnesius, kai esu šioje tarnyboje. Informacijos yra daug, dalis jos jau perduota atitinkamoms tarnyboms, dalis dar bus perduota. Mes čia matome nusikaltimų požymius, nes iššvaistytos didžiulės valstybės lėšos privatiems interesams ir kt.
– Praėjusią vasarą kilo skandalas paaiškėjus, kad tuometinis VST vadas S. Madalovas ir jo pavaduotojas Jonas Zautra į tarnybą yra priėmę daugybę savo giminaičių. Ar tie vadų artimieji dar tarnauja VST?
– Didžioji dalis tebedirba. Kai kurie jau ne. Ta giminystės schema, kuri buvo naudojama nukreipiant VST resursus ir pajėgumus į privatų verslą, yra ardoma. Bet, būtina pasakyti, didelė dalis tų giminaičių ar šeimos narių gerai ir sąžiningai tarnauja, atlieka savo pareigas. Tokia yra ir pulkininko J. Zautros šeima.
Tačiau dalis vadų giminaičių net nežino savo pareigų, nežino, ką jie turėtų veikti tarnyboje. Jie tik žino, kad du kartus per mėnesį reikia iš bankomato pasiimti atlyginimą. Kai kuriems iš jų net nereikėdavo rodytis tarnyboje.
Beje, VST yra daugybė ne tik S. Madalovo ir J. Zautros giminaičių. Visi aukštesni vadai turi čia savo šeimų narius, gimines. S. Madalovo ir J. Zautros privačių ir viešųjų interesų galimų pažeidimų tyrimo klausimas – tik pradžia. Šiuo metu vyksta tarnybos reorganizacija, nuo sausio 1-osios įsigalios nauja struktūra, kurioje aiškiai išgrynintos funkcijos ir pareigybės.
– Ar VST tarnaujantys žmonės lojalūs Lietuvai? Praėjusiame dešimtmetyje Vidaus tarnybos pulkus reorganizuojant į Viešojo saugumo tarnybą, buvo daug diskusijų, kam ši tarnyba bus pavaldi. Vienas iš siūlomų variantų buvo VST prijungimas prie kariuomenės. Tačiau tokiam pasiūlymui nepritarė kariuomenė. Privačiuose pokalbiuose VST buvo netgi vadinama oficialiai apginkluota penktąja kolona.
– Galiu tik pritarti. Padėtis nelabai pasikeitusi ir šiandien. Čia yra nelojalių tarnybai, nelojalių valstybei žmonių. Net neabejoju, kad dalis jų, jei duosime jiems ginklus, karo atveju tuos ginklus atsuks prieš mus. Tačiau nelojalių valstybei žmonių yra ir ne tik mūsų tarnyboje.
– Argi tokie asmenys neturėtų dominti Valstybės saugumo departamento?
– Mes glaudžiai bendradarbiaujame ir su Valstybės saugumo departamentu, ir su policija, ir su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir su kitomis spec. tarnybomis. Visi turime vieną tikslą – apginti valstybę nuo bet kokių vidaus ir išorės grėsmių. Todėl dabar mes kaip niekad vieningi ir einame išvien.
– VST turi savo Imuniteto tarnybą?
– 2009-ųjų sausio riaušių prie Seimo metu teko nemažai laiko praleisti šalia įsisiautėjusią minią tramdžiusių VST pareigūnų. Beveik visi jie kalbėjo rusiškai. Ar tai atsitiktinumas?
– Yra VST padalinių, kur niekas nekalba valstybine kalba, tarpusavyje jie kalbasi kita kalba. Kai kuriuose padaliniuose yra vos vienas kitas lietuvis. Pats buvęs tarnybos vadas su kai kuriais pavaldiniais kalbėdavo ne valstybine kalba, ar pasitarimų metu buvo naudojama ne valstybinė kalba.
– Ką tai reiškia: lietuviai nenori tarnauti VST ar jie buvo sąmoningai nepriimami?
– Negaliu atsakyti, nes nežinau. Vilniaus dalinyje – 49 proc. kitataučių. Iš viso tarnyboje tautinės mažumos sudaro apie 40 procentų. Bet čia apie lojalumą nekalbame ir negalime kalbėti. Jie yra Lietuvos piliečiai ir didžioji dalis jų tikrai gerai ir atsakingai atlieka savo pareigą valstybei, ištikimi priesaikai.
Bet kita dalis... Jei jie savo paskyrose socialiniuose tinkluose puikuojasi nuotraukomis, kuriose įsiamžinę vilkėdami Rusijos kariuomenės desantininkų uniformas, o po tokiomis nuotraukomis parašyta: „Svarbiausia atsilaikyti, kol mūsiškiai ateis“, kyla klausimas ar galima patikėti ginklus tokiems pareigūnams... Beje, kai kurie jų iš VST yra perėję dirbti į policiją.
– Ar esminės permainos VST nesukėlė pasipriešinimo?
– Dar jų net nepradėjus ir nieko neužsiminus apie tai, sukėlė ir pasipriešinimą ir pritarimą, tai yra normalu, visiems neįtiksi.
Pavyzdžiui, yra viena Kauno pareigūnų profsąjunga, kuri visomis išgalėmis priešinasi pasikeitimams tarnyboje. Ji bando kiršinti tarnybą iš vidaus, kelti pareigūnų nepasitenkinimą, sukelti tarnybai kuo daugiau problemų skundais ir teismais. Labai abejoju, ar ta profsąjunga gina mūsų valstybės interesus ir tos profsąjungos narius. Ir neabejoju, kad ši profsąjunga siekia kitų tikslų ar turi kitas užduotis, priešiškas mūsų tarnybai, netgi mūsų valstybei. Abejonių kelia ir tos profsąjungos aktyvistai – buvę sovietiniai milicininkai ir piliečiai, kurie gyvena nostalgija sovietų laikams. Kai kurių šios profsąjungos vadovų artimieji dirba VST. Jau antrą mano darbo savaitę šita organizacija ėmė lipti man ant galvos ir bandė įsidėti mane „į savo kišenę“. Jų tikslais ir veikla domisi kitos tarnybos. Jei nusileisime tokioms profsąjungoms ar asociacijoms, mes valstybėje nieko nepakeisime ir eisime atgal.
Yra ir profsąjungos, su kuriomis bendradarbiaujame, kartu rūpinamės pareigūnų ateitimi, gerbūviu, socialinėmis garantijomis.
R. Pocius anksčiau yra dirbęs Krašto apsaugos departamente, Lietuvos taupomajame banke, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Krašto apsaugos ministerijoje, vadovavo Karo policijai. Yra dalyvavęs misijoje Afganistane kaip JAV ir Lietuvos kontingento vadas, atlikęs daugiau kaip 200 kovinių operacijų. R. Pocius stažavosi Danijoje, JAV, Prancūzijoje, Lenkijoje ir kt. Baigė JAV karo teisės kursus, JAV jūrų pėstininkų kursą (specialus kovinis parengimas), kovinį parengimą taip pat įgijo Antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“, dalyvavo specialiuose vadų rengimo antiteroristinėms operacijoms kursuose, NATO pratybose.