Jie reiškia nepasitenkinimą tuo, kad lietuvių kalba ir literatūra šių metų rugsėjį atsiradusiuose naujuose fakulteto padaliniuose buvo nustumta į paribius. Tačiau fakulteto vadovė profesorė Meilutė Ramonienė, bendraudama su LRT.lt, su tokiais priekaištais nesutiko ir tvirtino, kad pertvarka nepakenks nei lietuvių kalbai, nei literatūrai.
„VU Filologijos fakultete vyksta pertvarka. Ji kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios VU administracijos, siekiant labiau „suvadybinti” ir „sukomercinti” kalbų mokymą, ignoruojant šios srities fundamentinių studijų reikmes. Pertvarkant fakultetą, jame įkurti penki institutai: Anglistikos, Romanistikos ir klasikinių studijų, Baltijos kalbų ir kultūrų, Literatūros ir kultūros tyrimų, Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Tradicinių katedrų statusas pažemintas, perkeliant jas į naujai įkurtų institutų sudėtį, ir jos gali būti panaikintos“, – teigiama peticijoje, adresuotojoje VU senatui, tarybai ir rektoriui.
Šią peticiją jau pasirašė beveik du šimtai žinomų lituanistų, istorikų, fizikų, rašytojų, menininkų, politikų ir visuomenininkų. Tarp jų – buvę Filologijos fakulteto dėstytojai ir kūrėjai lituanistai prof. dr. Aldona Paulauskienė, prof. dr. Vitas Labutis, prof. dr. Arnoldas Piročkinas, doc. dr. Aldonas Pupkis, prof. dr. Jūratė Laučiūtė, prof. dr. Jonas Palionis, doc. Dr. Regina Venckutė, prof. dr. Dalia Pakalniškienė, prof. dr. Albinas Drukteinis, akademikai – istorikas Antanas Tyla ir biochemikas Arvydas Janulaitis, Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, Kovo 11-osios Akto signatarai Aloyzas Sakalas, Bronislovas Genzelis, Egidijus Bičkauskas, disidentas ir kunigas Robertas Grigas.
Tiki, kad pertvarką dar galima pakoreguoti
Vienas iš peticijos iniciatorių, Lietuvių kalbos instituto mokslinis darbuotojas dr. Artūras Judžentis prisipažino iniciatyvos ėmęsis po praėjusią savaitę Filologijos fakultete vykusios diskusijos apie pertvarką, kuri jo ir daugelio kitų dalyvių neįtikino: „Diskusijos metu nebuvo atsakyta į klausimą, kodėl naujų fakulteto padalinių pavadinimuose nebeliko nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros pavadinimų. Netgi buvo vengiama į šį klausimą atsakyti. Buvo bandoma kalbėti apie vadybą ir apie viską apskritai, bet ne apie lituanistiką bei jos likimą.“
Daugelį metų Filologijos fakultete dirbęs A. Judžentis teigė manąs, kad institutų atsiradimas vietoje buvusių katedrų kelia daug abejonių, nes šiuo metu veikiantys vyriausybės įkurti Lietuvių kalbos, Tautosakos ir kiti institutai painiosis bei konkuruos su VU kuriamais institutais.
„Visiškai nesuprantama, kodėl viename institute atsirado ir anglistika, ir romanistika, ir klasikinės kalbos – senovės lotynų bei graikų? Be to, pradėta pertvarka pažeidžia lituanistikos pirmenybę ir statusą ne tik universitete, bet ir kultūroje. Todėl manyčiau, kad tokią pertvarką būtina keisti“, – įsitikinęs A. Judžentis.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad fakulteto vadovybės aiškinimas, esą katedras keisti institutais reikėję tam, kad būtų paprastesnė ir racionalesnė vadyba, prieštarauja pradėtai pertvarkai – juk vietoje katedrų bei fakulteto vadovybės atsirado dar ir institutai. Vadinasi, vadyba tik išsiplėtė. Be to, esą jau pasigirdę kalbų, kad patys institutai galės nuspręsti, kurias katedras palikti, kurias – naikinti.
„Esu tikras, kad, esant tokiai demografinei situacijai Lietuvoje ir kultūros būklei, pagrindiniame šalies universitete lituanistika privalo turėti deramą vietą. Todėl, net jei mūsų peticija nebus išgirsta, tikiu, kad ji sutelks lituanistus bei šviesuomenę prieš tą globalizmą, kurį pastaruoju metu diegia politikai ir valstybės institucijų biurokratai“, – kalbėjo A. Judžentis.
Jo inicijuotoje peticijoje VU vadovybei reikalaujama Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedrų pagrindu Filologijos fakultete įkurti bent vieną struktūrinį padalinį, kuris rūpintųsi lituanistikos puoselėjimu ir lituanistų rengimu, taip pat – tokio padalinio pavadinime išsaugoti nuorodą į lietuvių kalbą ir literatūrą, nacionalinę svarbą turinčios lituanistikos studijas ir mokslą laikyti strategine VU veiklos kryptimi, išplėsti lituanistikos studijų apimtį, grąžinti lituanistines magistrantūros studijas.
Ar lietuvių literatūrai VU jau skamba requiem?
Viena iškiliausių lietuvių literatūros tyrinėtojų profesorė Viktorija Daujotytė, apgailestaudama, kas vyksta jos Alma Mater, neseniai vykusiame jos kūrybos vakare pasakė, kad tai – requiem klasikinei lietuvių literatūrai. Tokiai, kokia ji buvo nuo 1940 metų, kai VU atsirado Lietuvių literatūros katedra.
„Jau šešerius metus nebedirbu fakultete, todėl vertinti revoliuciją, kuri jau įvyko, man – sudėtinga. Kita vertus, esu evoliucijos šalininkė. Bet, matyt, dabartinė fakulteto vadovybė ir jo bendruomenė, kuri tą revoliuciją įvykdė, mato kitaip. Jiems reikės dirbti ir atsakyti už tai, kas padaryta. Juk vienaip ar kitaip atsakyti visada tenka“, – kalbėjo profesorė.
Jai antrino Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos pirmininkė profesorė Grasilda Blažienė: „Kaip Filologijos fakulteto auklėtinė ir baltistė, išauklėta jo grandų, galėčiau pasakyti, kad viso pasaulio baltistų bei kalbininkų akys nukreiptos į tai, kas vyksta VU. Turėdama nemažai ryšių su užsienio universitetais, sunkiai suprantu, kodėl Filologijos fakulteto institutų pavadinimuose nebeliko lituanistikos vardo. Argi įmanoma įsivaizduoti, kad klasikiniuose Europos universitetuose nebūtų germanistikos, italistikos, anglistikos ar polonistikos?”
Kodėl nė vieno instituto pavadinime nėra žodžio „lituanistika“?
Fakulteto dekanė M. Ramonienė neneigė, kad nė viename iš penkių instituto pavadinimų nėra žodžio „lituanistika“: „Todėl, kad taip buvo nutarta pačiame fakultete, nors esu girdėjusi, esą kažkas paliepė taip pasielgti.“
Profesorė aiškino, kad tie padaliniai, kurie iki šių metų rugsėjo veikė fakultete, apsijungė į keturis stambesnius institutus, ir dar prisijungė jau nuo seno dirbantis Užsienio kalbų institutas.
Paklausta, kokie argumentai lėmė, kad fakulteto bendruomenė vis dėlto atsisakė lietuvių literatūros ar lietuvių kalbos institutų pavadinimuose, M. Ramonienė teigė, kad visi fakulteto darbuotojai dirba lituanistikos labui: „Sakykime, ispanė, dirbanti viename iš institutų, iš lietuvių kalbos išvertė Kristijono Donelaičio knygą. Tai ar ji susijusi su lituanistika, ar ne? Tiek mūsų anglistai tyrinėja su lituanistika susijusius dalykus, tiek polonistai – su lietuvių ir lenkų kalbomis susijusius dalykus. Tai, kaip tuos žmones suskirstyti? Nejau visas fakultetas turėtų būti lituanistikos?“
M. Ramonienė pabrėžė, kad stambinti visus universiteto fakultetus, kreipiant dėmesį į vadybos racionalumą, nusprendusi VU vadovybė.
Fakulteto vadovė džiaugėsi, kad naujoji struktūra, nors veikia tik nuo rugsėjo, jau davusi teigiamų rezultatų: „Institutuose pradėti organizuoti moksliniai seminarai, kurie nebevykdavo anksčiau arba vykdavo nereguliariai. Mokslinės diskusijos, kai į vieną erdvę suėjo ir lituanistai, ir anglistai, ir kiti kalbininkai, suaktyvėjo. Erdvė mokslinei veiklai mažuose fakulteto padaliniuose anksčiau buvo per siaura, kad galima būtų tikėtis kažkokio proveržio.“
Atsakydama peticijos autoriams ir po ja pasirašiusiems kalbininkams, kurie pastebėjo, jog sunku įsivaizduoti klasikinius Europos universitetus, kuriuose nebūtų germanistikos ar anglistikos pavadinimų jų padaliniuose, M. Ramonienė tvirtino, esą pasaulio universitetuose būna labai įvairiai: „Pavyzdžiui, Vašingtono valstijos Sietlo universitete lituanistika ir baltistika – tame pačiame fakultete su skandinavistika. Todėl nerasime idealaus pavyzdžio, kuriuo reikėtų sekti.“
Aiškindama, kodėl nebeliko lituanistikos magistrantūros studijų, profesorė pastebėjo, kad jų nebėra jau seniai, nes į jas nesusirenka studentai.
G. Blažienės įsitikinimu, tai, kad nebeliko lituanistikos magistrantūros, gali liūdnai atsiliepti visam lietuvių kalbos mokslui: „Kas ateis dirbti į Lietuvių kalbos institutą, jei VU kryptingai neugdys jaunų mokslininkų? Juk senoji karta jau nueina, o darbų lietuvių kalbos srityje dar labai daug.“