Liepos pabaigoje ekspertų komisija svarstė daugiau nei trisdešimt idėjų, pateiktų atrankai atsiliepiant į 2017 m. birželio 6 d. Šiuolaikinio meno centro paskelbtą kvietimą. Tolimesniam kūrybinių dirbtuvių etapui buvo atrinkti penki pasiūlymai memorialo projektui, kurie buvo antradienį pristatyti per darbo grupės Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo klausimams koordinuoti posėdį.
Vilniaus miesto vyriausiasias architektas Mindaugas Pakalnis neskubėjo vertinti parodytų vizualizacijų.
„Sunku sakyti pastabas tik ką pamačius tai, kas kuriais atvejais buvo tik tekstinis aprašymas idėjos. Dar vis tiek viskas turėtų šiek tiek susigulėti. Jeigu pasižiūrėjus pagrindinę pastabą, kurią norisi pasakyti visiems autoriams – tai reikėtų labiau atsižvelgti į tai, kas yra daroma aikštėje, koks buvo padarytas projektas, ir nesinorėtų ardyto to, kas jau buvo padaryta, ir kas jau buvo susitarta, kad bus padaryta“, - sakė M. Pakalnis.
Jis atkreipė dėmesį, kad aikštėje yra įrengiamas fontanas, paklota danga, padaryti tam tikri apšvietimo sprendimai ir grindinio elementai. Aikštėje taip pat yra pastatytas ir vadinamasis „Rėdos ratas“, kuris atitinka Vyčio paminklo idėjos autorių koncepciją, tačiau sostinės vyriausiasis architektas nemato problemos jo įkomponuoti ir į kitas idėjas, jei reikės.
„Problemos nematau. Tai, kas yra padaryta tinka ir kitiems sprendimams“, - sakė M. Pakalnis.
Svarbu sutilpti į biudžetą
Kultūros viceministrės Gintautės Žemaitytės pagrindinė pastaba buvo ta, kad projektams labai svarbu sutilpti į numatytą biudžetą.
„Projektai yra pakankamai skirtingi. Vieniems reikėtų didesnių, kitiems mažesnių pinigų. Svarbu, kad per šį mėnesį (projekto autoriai – DELFI) sąžiningai paskaičiuotų ir numatytų technologinius sprendimus, kurių yra nemažai. Matau, kad yra labai daug inovatyvių medžiagų naudojama, tuo labai džiaugiuosi, bet kad įsivertintų galimybes“, - sakė G. Žemaitytė.
Viceministrė pirminė, kad nuo pat pradžių, skelbiant idėjų atrankos konkursą buvo prašoma atsižvelgti į planuojamą sumą. Ta suma yra 500 tūkst. eurų, ir kol kas nėra svarstoma, kas būtų, jei ji būtų viršyta.
Vyčio memorialas susidėtų iš trijų elementų
Daugiausiai viešų diskusijų sukėlęs Vyčio paramos fondo kūrybinės grupės siūlomas memorialas susideda iš trijų pagrindinių elementų – memorialinio apskritimo aikštės grindinyje, Vyčio skulptūros su horizontaliu postamentu ir valstybinės vėliavos ant stiebo aikštės centre.
Memorialinis apskritimas - daugiaprasmis etnografinis ženklas „Rėdos ratas“ būtų formuojamas kaip aikštės kompozicijos branduolys. Jis šiame projekte simbolizuoja 2018-ais metais minimą šimtmetį nuo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. „Rėdos rato“ kraštuose komponuojamos granitinės plokštės su Lietuvos Nepriklausomybės ir Nepriklausomybės atkūrimo aktų tekstais.
Šiaurinėje rato dalyje suprojektuotos pusapvalės granitinės plokštės, kuriose įamžinamas 1918–1990 metų laikotarpio aukų mastas. Jose lietuvių ir anglų kalbomis įvardijama, kiek Lietuvos piliečių šiuo laikotarpiu žuvo kovose, sukilimuose, įkalinimuose, teroro aktuose, taip pat – kiek jų buvo ištremta ir pasitraukė nuo okupacinio režimo. Pietinėje rato dalyje, orientuotoje į Gedimino prospektą ir Aukų gatvę, grindinyje įkomponuotas užrašas ,,Kas lengvai pamirštama, lengvai gali pasikartoti“, kaip priminimas būti budriems ir saugoti iškovotą laisvę.
Rato centre komponuojamas meninis akcentas, skirtas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti ir pagerbti. Ties juo galėtų susitelkti aukų paminėjimui skirti simboliniai ritualai. Projekte numatoma, kad į Vilnių atvykę kitų šalių vadovai pagerbdami kovojusius už Lietuvos laisvę čia padėtų vainikus.
Link memorialinio rato nukreipta dinamiška horizontali linija, pabrėžta specialiu dekoratyviniu apšvietimu. Tai – svarbiausiems Lietuvos tūkstantmečio įvykiams, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo 1009 m. iki šių dienų, pažymėti skirta granitinė juosta.
Trečiasis projekte siūlomas memorialinis akcentas – tai valstybinė vėliava ant stiebo aikštės centre, matoma iš daugelio miesto apžvalgos taškų ir išryškinanti bei užbaigianti Aukų gatvelės monumentų suformuotą aikštės simetrijos ašį. Vykstant aikštės rekonstrukcijai toks stiebas su vėliava siūlomoje vietoje yra įmontuotas.
T. Grunskis siūlo memorialą su šviesos elementais
Architektas T. Grunskis ir jo kūrybinė komanda Lukiškių aikštės grindinyje, pradedant ties Gedimino prospektu, siūlo įrengti iš Vyčio kryžiaus formos segmentų sudarytą aikštės dangą. Kiekvienas čia esantis Vyčio kryžius ženklintų vieno iš žuvusiųjų gyvybę. Numatyta pagaminti šio kryžiaus formos šviečiančius dangos elementus, idealiai pritaikytus lauko sąlygoms ir keičiančius šviesos spalvą trimis režimais: žuvusiojo gimimo dienos data kasmet būtų pažymima geltona šviesa, žūties diena – raudona, o vasario 16ąją – Lietuvos Nepriklausomybės dieną – visi elementai šviestų balta šviesa.
Šį dinamiškai šviečiantį memorialinį grindinį projekte papildytų dar keletas memorialinių akcentų, įgyvendinamų taip pat pasitelkus šviesą. Pietinėje Lukiškių aikštės dalyje, orientuotoje į Genocido muziejų, siūloma vieta simboliniam Laisvės aukurui. Šis aukuras – tai interaktyvus didesnio mastelio Vyčio kryžius, nuolat lėtai pulsuojantis šviesa ir reaguojantis į žmogaus prisilietimą. Palietus jis palengva pradeda šviesti stipriau – kuo daugiau žmonių jį liečia, tuo stipriau kryžius švyti.
Lukiškių aikštės šiaurinėje dalyje, ties 1863-ųjų sukilimo aukų memorialo vieta, siūloma įrengti Sukilėlių alėją – rusenančia šviesa apšviestą taką, kuris į kiekvieną juo einantį reaguotų intensyvesne šviesa. Šiame grindinyje būtų sužymėtos reikšmingos Lietuvai sukilimų datos. Tai būtų memorialinis takas, skirtas kovojusiųjų ir žuvusiųjų sukilimuose atminčiai.
Galiausiai, likusioje Lukiškių aikštės erdvėje – medžiais, žole ir kitais augalais apželdintame plote – siūloma įrengti į žemę įmontuotus šviestuvus, kurie naktį šviestų lyg jonvabalių pilnas laukas. Ši šviesa būtų skirta rezistencijos judėjimui, kuriame dalyvavusieji nuo dienos šviesos slėpėsi naktyje.
Kiekviename Vyčio kryžiaus formos grindinio elemente siūloma įmontuoti technologiją, susietą su laisvai prieinama informacija, kuri leistų sužinoti žuvusiojo vardą, pavardę bei gimimo ir žūties datas, jei tokia informacija yra žinoma.
Siūlo į aikštę pažvelgti kaip į laisvą viešą erdvę
Skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko pasiūlymas– formuoti memorialą įtraukiant pačioje aikštėje vykstančius gyvus procesus. Jo manymu, piliečiai pačiu savo buvimu viešoje erdvėje kiekvieną akimirką kuria vis naują laisvės vaizdinį, turintį daugybę scenarijų ir galimybių, priklausantį jį kuriantiems laisvos Lietuvos piliečiams ir už laisvę kovojusiems.
Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas šlaitas, būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį. Kalvos šlaite formuojamą memorialinę sieną– skulptūrinį memorialo reljefą – menininkas ketina sukurti darydamas medžių kamienų ir medžio ruošinių atliejas. Kaip atspirties tašką autorius pasitelkia medinių partizanų bunkerių sienos pavyzdžius bei miško – lietuviams svarbaus ir strategiškai, ir sakraliai– elementus. Gauta „negatyvi“ reljefinė forma pagal menininko sumanymą, esant tam tikram saulės apšvietimui, formuos realistiškos bunkerio
sienos ir miško elementų iliuziją.
Autorius siekia, kad suformuotame landšafte įkurdintas minimalistinis reljefas primintų, kam turime būti dėkingi už savo privilegiją gyventi laisvi. Ornamentiškoje skulptūrinėje formoje būtų įrašyti laisvės kovų dalyvių slapyvardžiai: Liepa, Ąžuolas, Vytis, Beržas, Drebulė ir kiti.
Siūlo nedidelių baseinėlių kompoziciją
Algimanto Lelešiaus siūlomas memorialas – devynių mažosios architektūros kūrinių – nedidelių baseinėlių – kompozicija, išsidėsčiusi visame aikštės plote Vyčio kryžiaus forma. Kiekvienas iš devynių akcentų šiame projekte simbolizuoja vieną Lietuvos valstybingumo šimtmetį, pradedant tryliktuoju ir baigiant dvidešimt pirmuoju amžiumi. Šis kryžius skirtas atminti visiems, žuvusiems kovoje nuo Mindaugo laikų iki šių dienų, ir patrauklia forma priminti Lietuvai svarbiausius praėjusių šimtmečių įvykius.
XIII amžių šioje architektūrinėje grupėje pažymi karūnos formos baseinėlis inkrustuotu dugnu, pažymintis Mindaugo karūnavimą. XIV amžių žymi katalikiško kryžiaus formos baseinas su tekančiu vandeniu, simbolizuojantis Lietuvos krikštą. XV amžių žymi stilizuota dviejų ąžuolo lapų forma ir pergalingas vertikalus skydas arba vėliava ant stiebo – tai Žalgirio mūšio simbolis. XVI amžiaus Liublino uniją su Lenkija žymi dviejų kardų sąjunga. XVII amžių žymi ašaros formos baseinas gedulingu juodu dugnu: taip primenama, kad šiame amžiuje Rusijos carinė kariuomenė užėmė ir nusiaubė Vilnių.
XVIII amžius pažymėtas perpus skilusiais Gedimino stulpais, simboli
zuojančiais Lietuvos ir Lenkijos respublikos žlugimą. XX a. minimas kaip kruvinasis amžius – čia dominuoja raudona spalva ir kovoje sukryžiuotų kardų siluetas. Galiausiai, XXI amžių simbolizuoja stilizuotas karinių oro pajėgų lėktuvas, žymintis Lietuvos įstojimą į NATO. Baseinėlių dugne formuojami piešiniai su toms epochoms ir įvykiams būdingais simboliais ir ornamentais.
Baseinėliai visiškai negilūs, todėl jų dugno piešinys per vandenį gerai matomas vasarą, o žiemą, išjungus fontanus, jie tampa antspaudus primenančiais skulptūriniais reljefais – savarankiškais architektūriniais akcentais. Tiek vasarą, tiek žiemą jie paryškinami ir išskiriami specialiu apšvietimu.
Kviestų tylos minutę pagerbti žuvusiuosius už laisvę
Filmų ir meno instaliacijų kūrėjo Dariaus Žiūros siūlomo memorialo projekte sujungiami du tradiciniai atminties pagerbimo ritualai: tylos minutė ir garbės sargyba. Tačiau jo siūlomoje garbės sargyboje budėtų ne kariškiai, atstovaujantys šalies piliečius – šiame memoriale amžinoje garbės sargyboje galėtų stovėti kiekvienas iš mūsų.
D. Žiūra kviečia visus norinčius tylos minute pagerbti žuvusiųjų ir kovojusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Šiam ritualui sukurta erdvė– tai ir rimties, susikaupimo vieta, ir minimalistinė filmavimo studija, kurioje ritualo metu įrašomas trumpas begarsis filmas – dalyvaujančiojo videoportretas. Kiekvienas toks įrašas netrukus papildo nuolat augantį portretų archyvą, o šiame archyve besikaupiantys įrašai nenutrūkstamai transliuojami aikštėje – amžinosios garbės sargybos ekrane – ir specialiame projekto tinklapyje.