Pagarbą Velioniui išreiškė gausus būrys baltiška apranga pasipuošusių žmonių, palaidojusių J. Trinkūną pagal senąsias baltų tradicijas.
Atsisveikinti su etnokultūrinio judėjimo Lietuvoje pradininku Jonu Trinkūnu buvo kviečiama Lietuvių liaudies kultūros centre. Čia degė nesuskaičiuojama galybė žvakių, kurios neįprasta kompozicija buvo sudėtos aplink urną.
Pagal baltų tradicijas tikima, kad kai žmogus gimsta, jo gyvenimo liepsną įžiebiama, o po mirties ji užgęsta. Todėl ir per laidotuves buvo matyti nešami deglai, žvakės. Eisenos priekyje liepsnojo degantis aukuras, kuris buvo užgesintas ties kapo duobe. Žvakelės ir pelenai iš aukuro buvo palaidoti kartu su urna, taip simbolizuojant J. Trinkūno gyvenimo liepsnos galutinį užgesimą.
Pagerbtas dainomis
J. Trinkūno gyvenimas sukosi aplink liaudies dainas, tad ir laidotuvių išvakarėse jis buvo pagerbtas būtent dainomis. Šalia Lietuvių liaudies kultūros centro vyko masinis giedojimas, kurio metu buvo giedamos vėlių ir lietuvių liaudies dainos. Susirinko keli šimtai pagerbti Velionį panorusių žmonių, dauguma jų net netilpo į salę.
Krivio kūnas laikantis baltų tradicijų buvo kremuotas. Urna su pelenais baltų rankose buvo lydima iki pat Rokantiškių kapinių. Eisenoje dalyvavo ir kariūnų palyda – gyvosios istorijos klubų nariai, pasipuošę senovės baltų karių aprangos rekonstrukcijomis.
Rokantiškių kapinėse vyko senosios laidotuvių apeigos, kurių metu J. Trinkūno vėlė buvo palydėta į dausas, o jo kūnas atiduotas deivės Žemynos globai.
Prie kapo buvo prašoma, kad Jono Jauniaus Trinkūno Vėlę pasiimtų dievai ir vestų protėvių pramintu keliu pas Dievą Praamžių į švytinčias dausas bei pasodintų šalia tėvulio ir motulės bei sūnelio.
Ragino prisiminti tautosaką
„Šiandien yra liūdesio šventė. Mes atsisveikiname ir palydime į tolimą kelią ir sielą, ir kūną. Mes daugiau nematysime savo bičiulio, negalėsime girdėti jo balso, neklausime jo nuomonės. Šiandien – liūdesio, ašarų, skausmo, mirties diena, tačiau danguje – didelė šventė. Didvyriai dievai ir protėvių vėlės ruošiasi pasitikti dar vieną šviesulį, kad dausose nuo šiol būtų dar šviesiau“, - pradėdamas laidotuvių ceremoniją kalbėjo J. Vaiškūnas.
Jis taip pat pagerbė ir J. Trinkūno tėvus bei mirusį sūnų ir ragino melstis dangaus dievams.
„XXI a. sulaukė senojo baltų tikėjimo įžengimo. Jis su krivule ir vėliava perduos idėjas ir mintis. Jis žengė į didvyrių tarpą. Jis mus visus sugėdino ir pasakė: Gėdykitės tyrinėti palaikus! Prikelkite, nupūskite dulkes, imkite ir naudokite giesmes, sutartines. Tautosaka, tas žodis, ta daina, tie ornamentai, ženklai, sutartinės turi būti čia“, - J. Trinkūno idėjas priminė J. Vaiškūnas.
Svarbus idėjų tęstinumas
„J. Trinkūnas daugelį metų stovėjo viduryje Lietuvos kaip pats didžiausias ąžuolas įsiskverbęs į giliausias mūsų tautos ir žemės šaknis tam, kad jos žemės syvus ir gyvastį perduotų visai lietuvių tautai. Jis tai darė nuolat, nežiūrėdamas į jokias aplinkybes ir pavojus, grėsmes, pažeminimus, atstūmimus. Jo akyse nebuvo jokių abejonių. Jis visiems atvėrė vartus į lietuvišką gelmę ir ragino tikėti savimi. Lietuviai turi viską, ko reikia garbingai tautai norint gyventi čia, mūsų Lietuvos žemėje, džiaugtis gyvenimu ir perduoti tai ateities kartoms. Jis prikėlė Rasos šventę ir visą kalendorinių švenčių ratą. Jis dėjo didžiules pastangas, kad šeimos švenčių ratas atgytų“, - vaidilų vardu kalbėjo vyriausiasis vaidila.
Jam antrino ir kitos vaidilės, kurios pabrėžė J. Trinkūno darbus bei ragino to nepalikti užmirštyje – tęsti tai, kas buvo pradėta.
Artimųjų ir bendražygių kalbų metu į aukurą buvo metamos gintaro dulkės ir druska, skirta deivei Gabijai, Žemynai aukojamas gėrimas, pagerbtas ir Perkūnas, Aukštėjus bei kiti pagonių dievai. Po to į duobę buvo supilta ugnis ir sumestos žvakutės. Giedant graudžias giesmes urna apjuosta Lietuvos vėliava buvo nuleista į duobę.
Paskutinį žodį tarė vaidila, kuris dėkojo Velionio ir jo giminės vardu bei pakvietė į atsisveikinimo pietus – šermenis drauge su Velionio vėle. Pietų metu mirusiojo garbei buvo sukelta puota, skambėjo maldos ir giesmės.
DELFI primena, kad senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiasis krivis, folkloristas, religijotyrininkas, etnologas Jonas Trinkūnas mirė pirmadienį greitosios pagalbos automobilyje vežamas į ligoninę. Šiemet vasario mėn. J. Trinkūnas būtų sulaukęs 76-erių metų.
Vidurinę mokyklą jis baigė Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Nuo 1969 iki 1973 m. VU Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantas ir dėstytojas. 1969 m. įkūrė kraštotyros sąjūdį Ramuva, pradėjo rengti senovės baltų apeigas.
1974 m. už politinę tautinę veiklą iš universiteto pašalintas. Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1997-aisiais metais Jonas Trinkūnas apdovanotas Jono Basanavičiaus premija. 1990–1993 m. Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 1994 m. Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus mokslinis darbuotojas. VPU dėstė etninę kultūrą.
2002 m. išrinktas Romuvos vyriausiuoju kriviu. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir prancūzų spaudoje, parašė kelias knygas.