„Nutarimas“, kuriuo Lietuvos Taryba „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje...“ arba Lietuvos Nepriklausomybės Aktas šią savaitę grįžo į Lietuvą, o nuo šiandienos jau prieinamas visiems. Dokumentas eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje, kur kone prieš šimtmetį buvo pasirašytas dvidešimties signatarų. Pagal Lietuvos ir Vokietijos susitarimą Vasario 16-osios aktas mums perduotas 5 metams. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo vadovė baronienė Elkė fon Biozelager atvežė aktą į Lietuvą ir trečiadienį perdavė vyriausiajam Lietuvos archyvarui Ramojui Kraujeliui. Jis šįvakar „Savaitėje“.
– Šito dokumento Lietuva ieškojo daugiau nei 70 metų ir po to, kai jį surado, pasigirdo labai įvairių komentarų, ir jie toli gražu ne visi buvo teigiami. Na, pavyzdžiui, buvo kalbama, kad tai vis dėlto yra ne originalas, kad tai yra kopija, kuri yra skirta Vokietijai. Dabar, kai šitas dokumentas yra Lietuvoje, ir jūs jį priėmėte. Tai ką jūs priėmėte saugoti? Kas tai per dokumentas iš tiesų?
– Aš drįsčiau įvardinti taip gražiai ir simboliškai – tai tikrai vienas iš svarbiausių istorinių dokumentų. Taip, mes jį čia turime, Lietuvoje. Na, ir pagrindinis klausimas dabar – o kiek gi vasario 16-ąją galėjo būti pasirašyta akto egzempliorių, pavadinkime taip, ir kurį iš tų egzempliorių mes čia turime? Tai tiek, kiek liudija signatarų atsiminimai, kiek mes žinome iš mūsų istorikų tyrimų, tikrai buvo du mašinraščio, spausdinti, egzemplioriai. Tai šitų spausdintų egzempliorių, deja, mes iki šios dienos neturime. Bet tikrai yra žinoma, kad Vokietijos vyriausybei buvo adresuoti bent jau keli Akto arba, kaip tiksliai turėtume įvardinti, Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos priimto nutarimo pasirašyti egzemplioriai. Ir turbūt didžiausia sensacija arba didžiausias netikėtumas buvo tai, kad tas nutarimas keliavo su visų 20 signatarų parašais. Aš manau, tai buvo didžiausias netikėtumas, kad profesorius Liudas Mažylis rado Vokietijos URM politiniame archyve.
– Buvo galvojama, kad toks yra, bet nėra su visais 20 parašų?
– Taip. Įvykių eiga tikrai yra aprašyta, kaip yra perduodama Vokietijos URM atstovui Eckartui von Boninui Vilniuje. Jurgis Šaulys savo atsiminimuose rašo, kad jis pats asmeniškai įteikė. Būtent su p. E. von Bonino lydraščiu šitas dokumentas yra persiųstas į Vokietijos Reichskanceliariją tuometiniam Vokietijos kancleriui arba ministrui pirmininkui, ir visa eiga yra Vokietijos archyve tvarkingai užregistruota. Taip, jis siųstas Vokietijai. Taip, tai yra Vokietijos nuosavybė, ir tikrai šnekėti apie tai, kad kas nors turėtų Lietuvai jį sugrąžinti, na, ne.
– Kai mes kalbame apie tuos egzempliorius, kuriuos turėjo Jonas Basanavičius ir Petras Klimas, tai šitie yra dingę, mes nežinome, kur jie yra, bet tai nereiškia, kad atrastasis yra kuo nors prastesnis? Jie lygiaverčiai, ar mes vis dėlto turime ieškoti to tikrojo?
– Jeigu mes žiūrėtume į paskirtį, tai tas atrastasis variantas yra Vokietijai skirtas, ir dėl to mes turime tiek lietuvišką, tiek vokišką tekstą. Tai yra dviem kalbom parašytas tekstas. Jeigu žiūrėtume į tą, kuris turėjo likti Lietuvoje, buvo patikėtas J. Basanavičiui, tai mes šnekam tik apie lietuvišką tekstą, lietuvišką variantą.
– Bet jis identiškas?
– Tiek, kiek galima buvo palyginti tekstas yra iš esmės identiškas. Turinio prasme tai tikrai dokumentas nesiskiria.
– Žiūrėkite, tas, kuris atkeliavo iš Vokietijos Vasario 16-osios Aktas, ten yra daugtaškis, kuris irgi kelia daug klausimų, kodėl ten neįrašyta šalis, t.y. konkrečiai Vokietija, jeigu tas raštas, tas nutarimas buvo adresuotas Vokietijai pripažinti?
– O čia, aš manau, viena iš temų mūsų kolegoms, istorikams, kurie specializuojasi šitame laikotarpyje, pabandyti išgryninti tą situaciją, kodėl visgi nebuvo įrašyta. Na, yra viena iš versijų, kad galbūt tai buvo siunčiama kaip informacija, informacinis dokumentas, o ne notifikacinis. Bet čia jau prasidėtų tos diplomatijos subtilybės. Galbūt buvo tikimasi, kad šitas dokumentas gali keliauti kažkur toliau ne tik į Vokietijos vyriausybės administraciją, galbūt dėl to nebuvo įrašyta konkreti valstybė, konkretus adresatas. Ir čia iš tikrųjų yra tos mūsų istorijos spragos arba, aš drįsčiau sakyti, ne spragos, o erdvė tolesniems tyrinėjimams.
– Vokietija Lietuvą pripažino ne pagal šitą Aktą, o pagal 1917 metų gruodžio 11-osios?
– Taip, ir čia tos mūsų istorijos vingrybės, diplomatijos vingrybės – taip pat labai įdomus tyrimų laukas. Išties žinome, kad Vokietija savo pripažinimą 1918 metų kovo 23 d. grindė būtent 1917 metų gruodžio 11-osios Tarybos nutarimu ir lyg ir ignoravo Vasario 16-osios aktą. Lietuvos Taryba savo ruožtu, galima sakyti, niekada neatsisakė Vasario 16-osios akto, ir, jeigu ieškotume kokio posėdžio protokolo, kur būtų išsižadėta Vasario 16-osio Akto, tokio nėra.
– Labai gerai, kad jūs apie tai pradėjote kalbėti, nes šitoje laidoje buvo monsinjoras R. Makrickas, kuris Vatikano archyve ieškojo su Lietuva susijusių dokumentų, jų ten rado labai daug iš Miuncheno nunciatūros pervežtų, ir jis sako, kad po 5 dienų, t.y. vasario 21 d. tas Vasario 16-osios aktas buvo atšauktas, sustabdytas, juo nebuvo vadovautasi. Bet mūsų istorikai sako, kaip ir jūs, kad tokio Tarybos sprendimo, protokolo nėra, kad jis buvo atšauktas. Gal nereikėjo protokolo, gal buvo susitarimas žiūrėti, kaip viskas vystysis toliau, ir tarsi tarpusavyje jie buvo sutarę?
– Aš diplomatiškai drįsčiau teigti, kad tai galėtų būti dar viena erdvė tyrinėjimams. Ir čia būtų be galo svarbu – jeigu mūsų istorikai daugiausia vis dėlto remdavosi lietuviškais šaltiniais, mūsų signatarų atsiminimais, tai dabar mes turime galimybę pasižiūrėti į Vokietijos pusės šaltinius. Geranoriškas žingsnis – Vokietijos URM perdavė virš 17 tūkstančių suskaitmenintų dokumentų, apimančių laikotarpį nuo 1916 iki 1920 m. Tai yra visas Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpis, pripažinimo etapas. Ir turbūt detaliau studijuojant Vokietijos dokumentus, mes galėtume pamatyti, kokie buvo priimami sprendimai, ir kuo rėmėsi Vokietija pripažindama Lietuvą. Galbūt mes rastume, kad buvo pokalbiai, susitikimai. Tokių žinome, kad tikrai buvo, ir ne vienas, ir ne du signatarai yra vykę į Berlyną, šnekėjosi su Vokietijos diplomatais.
– Ar yra šitas dokumentas, vis tiek jo vertė yra labai didelė ir kažkas turi būti už jį atsakingas, jeigu kas nors su juo atsitiktų, ar jis būtų sugadintas, ar dingtų. Kas Lietuvoje yra už tai atsakingas?
– Atsakomybė dabar tenka tiems, kas dokumentą perėmė saugoti. Tai atsakingas esu ir aš, Signatarų namai, Nacionalinis muziejus yra atsakingas už tinkamą dokumento išsaugojimą. Ir tam, kad jis būtų tinkamai saugomas Lietuvoje, visa eilė namų darbų buvo atlikta, jau pradedant derybas, ir baigiant dokumento draudimu.
– Tai kas jums gresia, jeigu jūs praganysite tą dokumentą?
– Atsakomybės dalykai surašyti sutartyje, yra fiksuotos sumos, ką Lietuva turėtų kompensuoti Vokietijos pusei.
– Valstybė kompensuos?
– Taip.
– Dokumentas yra draustas?
– Taip.
– „Lietuvos draudime“?
– Taip.
– Ar jūs galite pasakyti, kokia tai yra suma, kad mes bent jau įsivaizduotume?
– Mes turime tokį labai gražų džentelmenišką susitarimą su „Lietuvos draudimu“ neskelbti tos sumos.
– Tai gal jūs galite pasakyti ar tai yra dešimtys, ar šimtai tūkstančių, ar tai yra milijonai?
– Tebūnie paskutinis variantas.
– Milijonai, tai suma nemaža. Ar turi būti eksponavimui sudarytos kažkokios išskirtinės sąlygos?
– Tai nėra kažkokios ypač išskirtinės sąlygos. Vokietijos pusės reikalavimas buvo, kad būtų palaikomas tinkamas mikroklimatas, tinkamas apšvietimas, apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių. Na, muziejus Signatarų namuose yra parūpinęs specialią stiklinę vitriną, kuri turi visas reikalingas apsaugos priemones.
– O kaip aktas buvo gabenamas į Lietuvą, jis buvo lėktuvu atskraidintas, kažkokioje specialioje kapsulėje, kaip tai atrodė?
– Aš vėl pasirodysiu labai aptakus ir diplomatiškas, tiesiai ir atvirai – nežinau visų gabenimo aplinkybių. Mes jį gavome perdavimo ceremonijos metu prezidentūroje. Išvakarėse dar kalbėjome su Vokietijos ambasadore, ir iš jų pusės buvo labai gražus diplomatiškas pasakymas, kad dokumentas saugiai pasiekė Lietuvą ir rytoj bus perduotas. Pagal galiojančią praktiką dažnai taip ir būna, kad, jeigu gabenančioji šalis yra atsakinga už gabenimą iki perdavimo vietos, tai ta šalis ir rūpinasi visomis tiek apsaugos priemonėmis ir pan.
– Dėkui.