Trisdešimtmetis vyras pageidavo, kad pakeistume jo vardą, argumentuodamas tuo, kad jo pasakojimas labai asmeniškas, nors panašius klausimus kelia ir daugiau jo draugų.
„Iki šiol savo mamą laikiau sveiko proto moterimi. Tačiau po kelių įvykių labai tuo abejoju. Problemos prasidėjo, kai parvedžiau namo draugę ir pasakiau, kad noriu ją vesti“, – pasakojo vyras.
Anksčiau jis teigė taip pat turėjęs merginų, tačiau mama neįžvelgdavo jose konkurenčių. „Susidarė įspūdis, kad ji pasikeitė vien sužinojusi apie mano ketinimą vesti. Pradėjo atkalbinėti, kad esu tam per jaunas, nors mokslus baigiau, turiu darbą. Paskui vis dažniau kritikuodavo mano draugę. Kai apsigyvenome kartu, pradėjo dažniau nei įprastai skambinti ir klausti, ar pavalgęs ir pan., domėtis, ką draugė man vakarienei paruošė, o sužinojusi, kad verdam pirktinius koldūnus, iš to padarė didžiulę tragediją, tarsi pati nė karto gyvenime nebūtų man siūliusi pusgaminių“, – atviravo vyras.
Kai vienas po kito gimė vaikai, DELFI pašnekovo žodžiais, situacija dar labiau paaštrėjo. „Pradėjau pastebėti, kad mama savo namuose elgiasi pabrėžtinai arogantiškai, mano žmonai netiesiogiai parodydama, kad ji čia – pašalinė. Man ir anūkams pataikaudavo, o į ją žiūrėdavo, kaip į tuščią vietą. Buvo labai skaudu matyti, kaip žmona pasislėpusi verkia“, – pasakojo vilnietis.
Mato teigimu, jo žmona – gera moteris, tačiau kelis kartus neatlaikiusi anytos teroro pratrūko. Mamai tai buvo argumentas, kad „ją marčia jos namuose kritikuoja ir to tai jau nebus“.
Kad ir kaip pasielgsi, bus negerai
Dėl įtampos tarp moterų nebepakeliamos tapo šeimos šventės. Matas vis rečiau lankydavo tėvus ir jei jau važiuodavo, vis dažniau be žmonos.
„Kita vertus, kodėl turėčiau savaitgalį palikti žmoną vieną? Kai paaugus vaikams pradėjo dirbti, ir taip mažai laiko praleidžiame visi kartu. Tačiau tada mama jaučiasi ignoruojama, neva mano žmona iš jos anūkus atima“, – nebežino nė kaip elgtis Matas.
Jo nuomone, dėl nesutarimų kaltesnė jo mama, kuri taip ir nesugebėjo priimti marčios ir net, galima sakyti, jai pavydi: sūnaus, anūkų, kad marčiai viskas prieš akis, kad su šeima keliauja, o jų laikais tokių galimybių nebuvo, kad sūnaus žmona siekia karjeros, nors anksčiau moterys aukodavosi vyrui, vaikams.
Pasak Mato, jo žmona su anyta nesiginčija, bet daro savo. Tačiau kai susigrumia abi dėl požiūrio į vaikų auklėjimą, kyla vaidų. Jis to nepakelia. Kelis kartus susėdo su šeima į mašiną ir išvažiavo. Tačiau širdyje gera nebuvo – mama ašarose, žmona ašarose, vaikai pusę kelio iki namų verkė.
Kokia konflikto tarp anytos ir marčios esmė ir kaip išspręsti šitą nesąmonę, klausė vilnietis.
Į klausimą paprašėme atsakyti prichologės Jūratės Bartkevičienės, patirtimi pasidalyti – DELFI komentatorių.
Neapykantą kurstanti meilė
„Kalbant apie sūnus auginančias mamas, ne veltui sakoma, kad nėra ir nebus nė vienos kitos moters, kuri tiks jos berniukui. Kai sūnaus gyvenime atsiranda mylimoji, mamai skaudu tai priimti. Skaudu, kad atsirado žmogus, kuris iš jos „paveržia berniuką ir dabar kitaip jį auklės“. Pripažinkime, kad dažniausiai taip ir būna – žmonos nori atitraukti vyrus nuo mamų“, – komentavo psichologė.
Specialistės pastebėjimu, ypač sunku toms anytoms, kurios su sūnumis praleisdavo daug laiko.
„Pavyzdžiui, mama kiekvieną dieną skambina, jei tik reikia pagalbos, sūnus bėga pas ją. Tačiau sukūrus šeimai tiek daug laiko mamai skirti jis nebegali ir tai – natūralu. Jis turi rūpintis savo šeima, o mamai sunku su tuo susitaikyti. Kai kurios moterys ieškodamos tam pateisinimo priekaištauja, kad sūnui su ja susitikti neleidžia žmona, prisigalvojama nebūtų dalykų“, – pastebi psichologė.
DELFI pašnekovės žodžiais, tik sukūręs šeimą tokioje situacijoje esantis vyras kurį laiką klaidžioja tarp vienos ir kitos, kol pagaliau pasirenka.
Kuo gresia blogas elgesys su marčia
Kodėl vienos moterys po sūnaus vedybų susitvarko su prieštaringais jausmais, o kitos pridaro daug problemų ne tik naujai šeimai, bet ir pačios sau?
Kaip pastebi J. Bortkevičienė, dažnai didieji karai vyksta su anytomis, kurios vienos, be vyrų, augino sūnus, ypač jeigu tai buvo vienintelis jų vaikas arba jauniausias.
„Kai mama neturi antrosios pusės, neretai į sūnų žiūrima kaip į vyro pakaitalą. Sūnus tarsi mamos nuosavybė, vyras, kurio patologiškai nenorima paleisti. Tokiais atvejais būna, kad anytos net specialiai kelia konfliktą sūnaus šeimose, kad susigrąžintų jį sau.
„Iš tiesų sunkiausia tokiose situacijose yra ne anytai, marčiai, bet vyrui, kuris priverstas gyventi tarp dviejų ugnių ir bet kaip pasielgęs jaustis kaltas, nes arba mama, arba žmona liks nelaiminga.
Iš anytos pusės tokių situacijų modeliavimas gali rodyti nenorą pripažinti tuščio lizdo baimės“, – sakė psichologė.
Ką daryti berniukus auginančioms mamoms, kurios nenori būti anytos – velnio pramanytos?
J. Bortkevičienės nuomone, svarbiausias dalykas, kai sūnus parsiveda merginą, siekti tolerancijos ir stengtis pasitikėti savo suaugusiu vaiku. Padeda nuostata, kad jei laimingas mano sūnus, laiminga ir aš.
„Iš pradžių iš tiesų būna nelengva priimti kitokį žmogų. Kyla klausimas, ar ji iš tiesų jo verta, ar tinkamai pasirūpins mano „vaikučiu“? Tačiau jeigu jam gerai – ir man turi būti gerai. Ne veltui sakoma: jei sutarsi su marčia, turėsi dukrą. Jei blogai elgsiesi su marčia neteksi sūnaus“.
Anytų ir marčių karai nėra specifiškai lietuviška problema. Užsienio portaluose aptarinėjamos panašios problemos, o spaudoje nešykštima patarimų anytoms. Gerųjų kategorijai priskiriamos vyrų mamos, kurios suvokia destrukcinius savo ketinimų motyvus, bet dėl šeimos ramybės neleidžia jiems pasireikšti.
Gera anyta suvokia savo atsakomybę ir priima sūnaus išrinktąją nesistengdama jos „pataisyti“, taip pat nepriešina jos su savais.
Ji pasitiki sūnaus pasirinkimu, nesiremia aplinkinių nuomone apie marčią, stengiasi būti sąžininga ir jei suklysta gali tai pripažinti.
Gera anyta supranta, kad ne viskas iš karto pasiekiama. Taip pat, kad tarpusavio santykiai – kuriami, o ne grindžiami reikalavimais elgtis pagal vienų ar kitų nustatytas taisykles.
Geros anytos bruožu taip pat laikomas suvokimas, kad močiutė ne sprendžia ar nurodinėja, kaip jauni tėvai turėtų auginti ir auklėti mažylį, o palaiko jauną šeimą, kai sunku.
Jeigu santykiai su anyta konfliktiški
Jeigu moteris nesutaria su anyta, specialistai marčiai visų pirma pataria vengti susitikti su vyro mama jos teritorijoje. Teigiama, jog geriau kartais anytą pačiai pasikviesti į savo namus. Čia viskas kiek kitaip ir tai galima leisti suprasti vyro mamai.
Kiek daugiau diskusijų keliantis klausimas – kuriose srityse geriau iš karto vykdyti anytos valią (pvz., jos nurodymus, kaip gaminti vyrui valgį, lyginti marškinius) ir kuriose pasilikti paskutinį žodį sau (pvz., dėl vaiko auklėjimo principų). Nusprendus, apie tai patariama korektiškai informuoti vyro mamą.
„Būkite gera marti. Nesileiskite kontroliuojama, tačiau ir nekonkuruokite. Savo ruožtu supraskite, kad mama visada yra mama, kad ir kokio amžiaus būtų jos vaikas“, - šiuo principu sutartinai pataria vadovautis specialistai.
DELFI komentatorių nuomone, norinčiai būti gera anyta moteriai svarbiausia per daug nekišti nosies į šeimos reikalus ir neįkyrėti
„O šiaip negalima jokių patarimų čia duoti, nuo individualių žmonių charakterių tie santykiai priklauso. Pavyzdžiui, aš su savo vyro mama sutariu turbūt geriau negu jis. Iš pradžių buvo karas, ji manęs nemėgo tiesiog ypatingai. Bet praėjo šiek tiek laiko, apsiprato, o dabar esam gana geros draugės“, - patirtimi dalijosi skaitytoja.
Kitai komentatorei ideali anyta būtų „per daug neknisanti smegenų, mylinti anūkus, kad juos mokytų, keptų jiems blynus, per šventes ką nors padovanotų“.
„Su manimi verčiau tebūnie ne per šilti santykiai, o tiesiog... partneriški, kad kartu augintume jos sūnų“, – juokavo DELFI skaitytoja.
Pasak dar vienos komentatorės, svarbiausia anytos pareiga būti gera močiute, nes mamos vedusiam vyrui kaip tokios juk nelabai ir reikia. „Jie vienas kitam su vyru padėtų,apsilankytų savaitgaliais ir pan., bet, gink Dieve, ji neturi skambint kaip vienai mano draugei jos anyta ir klausti ar sūnelis pavalgęs.
Patarimų penketukas anytoms, kurį surašė skaitytojos
1. Niekada negalvok, kad tavo sūnus pats geriausias, ir moteris, kurią jis išsirinks, yra per prasta. Pratinkis joje pamatyti tai, ką mato sūnus.
2. Nesikišk į tai, kur tau nereikėtų kištis, nesistenk ginti savo sūnaus, jis vyras ir pats gerai žino, ką daro. Gali tik atsargiai patarti. Taip, kad jis neįsižeistų.
3. Niekada neužgauliok jo žmonos, nes taip tu gali sumenkinti savo sūnaus pasirinkimo teisingumą, nes tik jis gali spręsti apie savo poelgį.
4. Marti visų pirma yra taip pat moteris, o ne prielipas prie sūnaus, ne tarnaitė.
5. Nevadovauk jiems, nors jie ir gyvens tavo namuose. Jie juk turi ir savo poreikių, norų, vilčių. Jei marčią mylėsi nuoširdžiai, kaip draugę, gali tapti jai labai artima. Kaip mama.
Norite paprieštarauti, pasidalinti savo mintimis? Papasakokite, koks tas santuokinis gyvenimas, ar iš tikrųjų sudėtinga sutarti su uošviais? Kaip jie veikia Jūsų šeimyninį gyvenimą? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santuoka“ arba žemiau: