Berniukų auklėjimas
Al Palisca – tai vardas, kurį išgirdę berniukai suklūsta. Bent jau tie, kurie turėjo laimės asmeniškai susitikti su šiuo šešiasdešimt penkerių metų augalotu blondinu. Daugiau negu ketvirtį amžiaus jis dirbo apsaugininku Josemitų nacionaliniame parke Kalifornijoje, tad meškos, pumos ir kojotai jam pažįstami ne vien iš paveikslėlių. Pagal užsakymus stato medinius namus, yra nagingas ir stiprus. Ilgus metus gyveno tarp Amerikos indėnų, dalyvavo jų ritualuose ir moka pasakoti senąsias legendas. Jo balsas gilus, šiek tiek hipnotizuojantis, ir su berniukais apie Dievą sugeba šnekučiuotis taip pat lengvai kaip apie rytinę erekciją.
Kai prieš trylika metų nuo vėžio mirė žmona, jis išgyveno sunkią krizę: nemažai iš jos pasimokė – teko vienam auginti dukterį ir hiperaktyvų sūnų, kurio paauglystė buvo ištisas kivirčų ir pabėgimų iš namų serialas. Laimei, dabar viskas gerai – sūnus jau suaugęs, ir prieš kurį laiką jiedu su tėvu nusprendė pasidalinti bendra patirtimi: šiandien be savo pagrindinių darbų Kalifornijoje jiedu veda seminarus tėvams ir bręstantiems vaikinukams – padeda jiems lengviau įveikti paauglystės periodą.
„Iš dalies tai lėmė savigyna”, - sako Lubomir Kolíbal, knygų leidėjas ir trylikamečio Kryštofo tėvas. „Mūsų berniukams kaip tik prasidėjo brendimas. Kai matai, kaip elgiasi dabartiniai paaugliai ir kaip sunku jiems tuo metu, kai niekas neturi laiko, o močiutės ir seneliai nepasiekiami, ir pagalbos brendimo laikotarpiu nėra, imi galvoti, jog privalai kažko imtis.”
Nei Kryštofas, nei kitų trijų bičiulių sūnūs, kurie situaciją įsivaizdavo panašiai kaip Kolíbal, neišsiskyrė jokiomis dramatiškomis komplikacijomis. Nevogė, nevartojo narkotikų, nebėgo iš mokyklos. Nepaistant to, keturių vyrų nuomonės sutapo: nė vienas nesugeba savo sūnui duoti to, ko jiems reikia. Tad jie nusprendė rasti laiko ir pabandyti užsiimti sūnų palyda į suaugusiųjų pasaulį kartu. „Skaitėme panašias knygas, iš kurių žinojome, kad berniuko tapsmas suaugusiuoju visada vykdavo bendruomenėje, ir ritualų, atskiriančių vaiką ir vyrą, reikšmė buvo didžiulė”, – aiškina Kolibal. „Psichologinis poreikis išliko, bet dabartinėje visuomenėje nebėra kuo jo užpildyti. Norėjome savo berniukams sugalvoti kažką panašaus.”
Vienas iš šio ketverto devyniasdešimtaisiais dirbo Kalifornijoje ir ten susipažino su aukščiau minėtuoju Alu Palisca. Jo įgimtas talentas susikalbėti su paaugliais paliko įspūdį, tad kitiems čekams tėvams jis pasiūlė pasikviesti Paliscą kaip patarėją. Amerikietis sutiko, ir ketvertas susidėjo jo lėktuvo bilietui. 2010-ųjų pradžioje leidėjas, architektas, programuotojas ir ūkininkas drauge su savo sūnumis pirmą kartą susėdo į ratelį. Auklėjimo eksperimentas prasidėjo.
Silpnesnioji lytis
Mintis pasikviesti svečią iš užjūrio, kad šis padėtų susidoroti su tokiais elementariais dalykais, kaip sūnaus paauglystė, gali atrodyti mažų mažiausiai keista. Tačiau apskritai ji neblogai atspindi nuogąstavimus, susijusius su dabartinių berniukų brendimu. Juos sprendžia ne vien tėvai, bet ir ministerijos, universitetų ekspertai.
Dalis specialistų pabrėžia, kad berniukai iš prigimties surėdyti kitaip negu mergaitės, ir jie vis labiau atsisako prisitaikyti prie mokyklinio lavinimo formato. Lygiai taip ir moterys mokytojos, kurių yra dauguma, atsisako prisitaikyti prie jų nepaklusnios prigimties. Kiti laikosi požiūrio, kad visuomenėje natūraliai susilygino jėgos: sumažėjo diskriminacija, ir sėkmingesnės mergaitės į šešėlį nustūmė priešingos lyties atstovus, arba, kad lyčių skirtumas iš tiesų užgožia socialines priežastis, nes problemų dėl mokslo turi pirmiausia berniukai iš nepasiturinčių šeimų, kuriose auga be tėvo.
Sociologų žodyne atsiranda žodis „guyland” – tarsi kokia pilkoji zona tarp paauglio ir vyro, ir į ją patenka vis daugiau dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių, tebegyvenančių pas mamas, lakstančių po barus, neturinčių nuolatinių santykių ir nenorinčių suaugti, nes jie tiesiog nežino, kaip tai padaryti. Vyrų problema XXI amžiuje neturi jokių paprastų receptų, tik begales individualių bandymų. Panašiai kaip vaikų nešiojimo skarose atveju dalis alternatyviai nusiteikusių tėvų įkvėpimo, kaip auklėti savo sūnus, bando ieškoti žiloje senovėje, kai dalykai tebeturėjo aiškią prasmę.
Didžioji dvasia artėja
Dvylikametis berniukas žaidžia su kitais vaikais ir nė nepastebi, kad dalis kaimelio vyrų kažkur pradingo. Eilinė diena Australijos krūmynuose, nėra jokių požymių, kad po poros minučių prasidės didžiausia drama jo ligšioliniame gyvenime. Staiga pasigirsta keistas garsas. Prie kaimo artinasi kažkas baisaus.
Triukšmas stiprėja, ir tarp motinų su vaikais staiga įsiveržia nepažįstamos, keistai išdažytos būtybės. „Didžioji dvasia atėjo tavo odelės”, - berniukui praneša viena iš pabaisų ir išplėšia jį iš verkiančios motinos rankų. Mirtinai išsigandusį berniuką šios būtybės išneša toli nuo kaimo, kur jį numeta ant žemės ir išgaląstu akmeniu nuo berniuko penio nukerta odelę.
Dabartiniai tėvai vargiai galėtų įsivaizduoti savo numylėtą atžalą kaip šio seno iniciacijos ritualo herojų, kurį aprašė religijų tyrinėtojas Mircea Eliade. Jis pernelyg svetimas, drastiškas ir nesaugus. Tačiau pasąmoningai nujaučiame, kad šis išbandymas iš esmės pakeičia berniuko psichiką. Kraštutinis egzistencinis skausmo ir mirties nuojautos patyrimas triukšmadarius berniukus pastato akistaton su jų baigtinumu, perorganizuoja jų vertybių tinklelį nuo vaikiškos priklausomybės į atsakomybę ir pasiūlo sveiką jų aistros rizikuoti formą.
Kadangi pirmykščių tautų išgyvenimas priklausė nuo tvirtų ir bebaimių medžiotojų, transformacijos ritualų forma buvo rizikingi išbandymai. Europoje jie laikui bėgant „sušvelnėjo” iki pameistrių kelionių, bažnyčios konfirmacijų ar karinės tarnybos. O vėliau, kažkada XX a. pabaigoje, daugumoje Vakarų šalių jie apskritai pranyko.
Nemažai žmonių šiandien galvoja, kad dėl to nukentėjome mes visi. Amerikiečių psichologas ir specialiųjų poreikių pedagogas Bret Stephenson, kuris neseniai Prahoje pristatė savo knygą „Kas vaikiną paverčia vyru”, ilgus metus dirba su itin probleminiu jaunimu: žudikais, prievartautojais ir narkotikų platintojais. Jis ilgai suko galvą, kodėl paauglius taip beviltiškai sunku grąžinti į tiesos kelią. Priežasčių paieška jį paskatino studijuoti pirmykštes tautas, kas leido padaryti įdomių išvadų.
Todėl, dirbdamas su jaunaisiais nusikaltėliais, amerikiečių psichologas įkomponavo įvairių ritualinių elementų iš pirmykščių kultūrų, pvz., kaukių darymą arba pasninką ir vienatvę laukinėje gamtoje. Jis tvirtina, kad berniukams tai labai patinka, jie tiesiog ištroškę nuotykių, simbolių, o svarbiausia – taip jie pajėgia atsispirti iš visiško nuosmukio. Dažniau negu tie, kuriems taikoma tik įprasta pedagoginė globos namų priežiūra, besiremianti disciplina. „Esu įsitikinęs, kad adrenalino kiekį didinančios sporto šakos, nesaugus važinėjimas automobiliu, narkotikai, nežmoniški alkoholio kiekiai ar probleminės kompanijos šiandieniniams berniukams ir tampa pereinamojo ritualo poreikio sprendimu”, - Stephenson apibendrina išvadas, kurias padarė dirbdamas su paaugliais. „Jie ieško savito jo užpildymo”, - sako jis.
Meditacija vietoj signalo
Panašus požiūrio laikosi ir anksčiau minėta čekų ketveriukė. Nuo pat pradžių jie buvo nusprendę, jog nori reguliariai susitikinėti grynai vyriškoje kompanijoje be moterų, tačiau koks ritualas sūnums galėtų tikti, liko neaišku. Iniciacijos ritualai visada buvo tradiciniai, ir jais rėmėsi visa bendruomenė. Be to, jie buvo nesaugūs, ir šiandien to pakartoti nebeišeina. „Viena buvo aišku: nė vienas iš mūsų nenorėjome žaisti indėnų”, - prisimena Lubomir Kolibal.
Kai į pirmąjį susitikimą iš Kalifornijos atvyko Al Palisca, keturi paaugliai, kaip ir buvo galima numanyti, iškart jį pamilo. Ręstis pastogę gamtoje, padedant vyrukui, kuris laukinėje aplinkoje praleido daugiau negu pusę savo gyvenimo, turėjo savo žavesio. O kai jis jiems pasiūlė bet vieną naktį joje pernakvoti po vieną, kiekvienam tai buvo garbės reikalas.
Dalis susitikimų, kuriuos tėvai organizuoja keliskart per metus (Palisca prisijungia kartą per metus), primena įprastus užsiėmimus – tai iškylos su sniegbačiais, žygiai į kalnus, stovyklos miškuose siaučiant audrai, krosnies statymas ir darbas su mediena. „Kartais šnekučiuojamės apie tai, ką tai reiškia būti vyru, kokias turi turėti vertybes ir kur norėtume patobulėti”, - pasakoja penkiolikmetis Hubert Kobr. „Su Alu paplepame angliškai, apie mergaites taip pat. Jis mums aiškina, kokios jos, ir kodėl svarbu su jomis elgtis švelniai.”
Kiekvienas savaip
Prabėgus trejetui metų, tėvai ir berniukai savo vyriška draugija patenkinti – sako, kad tai sustiprino jų ryšius ir tarpusavio pasitikėjimą. Tik ritualinio perėjimo į suaugusiųjų pasaulį įvaizdis, kuris juos subūrė, iki šiol išlieka miglotas. Apie tai, kaip galėtų pasibaigti jų bendras kelias su sūnumis, kartais kalbama, bet kol kas neprieita sutarimo, kaip tai turėtų vykti ir kuriami veikiau jau individualūs planai. Lubomir Kolíbal, kuris nuo aštuoniasdešimtųjų yra vienas aktyviausių budizmo skleidėjų Čekijoje, savo sūnų Kryštofą apie penkioliktąjį jo gimtadienį mielai paimtų į bendrą kelionę – po vienuolynus Himalajuose. Kiti tai įsivaizduoja veikiau kaip kelių dienų pasninkavimą miške.
Ritualo idėja daugeliui eilinių tėvų atrodys pernelyg teatrališka, ir jos šalininkų būrys veikiausiai nebus didelis. Nepaisant to, sena praktika gali pasitarnauti kaip inspiracija kasdieniniam auklėjimui – iš jos galima perimti tai, ko būtų gerai nepamiršti bendraujant su paaugliais sūnumis.
Būtent pavojingi potyriai – kelionė į nežinomybę, šuolis nuo medžio, ant kojos užsivyniojus lianą, arba dvikova su plėšrūnu tapo daugybės senųjų iniciacijos ritualų principu. O tinkamas elgesys pavojaus akivaizdoje yra pagrindinis iššūkis dabartiniams tėvams, kurie taip rūpinasi vaikų saugumu. Tai nelengva dilema, nes bręstantiems berniukams ir jauniems vyrams tenka daugiau mirtinų susižalojimų negu visų kitų amžiaus kategorijų žmonėms. Leisti savo vaikams laipioti po medžius, šokinėti nuo garažų arba važinėtis dviračiu nesilaikant vairo gali atrodyti lyg žaidimas su ugnimi, tačiau ne mažesnė rizika vaikinų atveju yra visas šias rizikas iš jų atimti.
Prarasta galimybė
Simbolinis žingsnis pakeliui į brandą yra svarbus. Tačiau ritualo esmė pirmiausia buvo grynai praktinis pokytis – perėjimas į tolesnį gyvenimo etapą atnešdavo žmogui naujų teisių ir atsakomybių. „Žmogus yra suprogramuotas taip, kad maždaug apie tryliktuosius metus taptų iš tiesų suaugęs”, - aiškina psichologas Vratislav Hlásek, kaip globėjas auklėjęs keletą berniukų.
„Visa šia hormonų sankaupa jo kūnas jam padeda rizikuoti, pasipriešinti ir tapti savarankiškam. Tačiau šiandien nepriklausomybė esant trylikos metų nereali, todėl kūnas šį šansą praleidžia. Būnant dvidešimt šešerių ir baigus universitetą, jis jau nebeturi tokios vidinės paramos. Jo smegenys atsargesnės ir rizikuoja mažiau. Todėl tiek vyrų taip ir pasilieka saugiame „mama-hotel” prieglobstyje.
Šią temą nuo pat pradžių apmąstė ir ketvertas čekų tėvų per savo susitikimus. Jie leisdavo berniukams savarankiškai gaminti maistą visiems, pjauti ar kapoti malkas. Žinoma, tai neapsiėjo be diskusijos dėl priimtinų atsargumo ribų. „Kai kas retkarčiais turėjo polinkį šiek tiek per daug patarinėti arba mus kontroliuoti, kad ko nors nepasidarytume”, - juokiasi trylikametis Kryštof Kolíbal.
Tačiau jokių traumų patirta nebuvo, ir galiausiai vaikų atsakomybės ribomis nusistebėjo patys tėvai. Kai pernai turėjo vykti eilinis susitikimas, berniukai jiems pranešė, kad nori patys sumokėti už dalį Alo Paliscos bilieto.
Vėlesnių savaičių paveikslėlis gali pasitarnauti kaip iškalbinga iliustracija to, kokie spalvingi gali būti pereinamieji ritualai mūsų laikais. Keturi paaugliai už nustatytą mokestį dirba sode arba padeda tvarkytis, kad prisidėtų prie savo gido į brandą kelionės.
Vertė:
Austėja Oržekauskienė
Inga Kaškelytė