„Gali nusižudyti, turi teisę – niekas nedraudžia. Bet jeigu eini nusižudyti, kad dar ir kitus patrauktum, čia jau nelabai gerai“, – laidos pradžioje sako profesorius.
Anot jo, kategoriškai prieš skiepus nusiteikę žmonės turėtų iš anksto sumokėti už galimų laidotuvių išlaidas: jeigu jos neįvyktų, pinigai būtų grąžinti.
„Galėčiau pasiūlyti, kad kiekvienas, kuris atsisako skiepytis, įneštų savo įnašą kaip tam tikrą karstelio mokestį, – kad, kai aš numirsiu, esu susimokėjęs, neužgriūsiu valstybei su savo karstu, kad dar ir palaidotų. Nuėjau tuo keliu, žinau, kad turiu daug daugiau galimybių susirgti ir numirti, bet aš esu išdidus, kad einu tuo keliu. Jei nesusirgsi, nemirsi – bus grąžinta, niekas neatims. Bet kodėl negalėtume iš karto susimokėti už savo durniaus karstą?“, – svarsto profesorius.
Profesoriaus nuomone, tikslingai prieš skiepus visuomenę kurstantys bei baimę sėjantys asmenys yra „kenkėjai“, kurie turėtų būti drausminami pagal baudžiamąjį kodeksą, o valstybės lyderiams derėtų skleisti aiškią žinią – „žmonės, skiepykitės“.
„Agitatoriai prieš skiepijimą tikrai tą daro tyčia – čia yra dirbtinis skiepijimo lėtinimas. Manau, kad tiems, kurie agituoja prieš skiepijimą, reikėtų svarstyti atsakomybės, galbūt ir baudžiamosios, klausimą. Turėtų būti aiškiai pasakyta tų, kurie turi kokį nors autoritetą – valstybės vadovai ar mąstytojai, žymūs rašytojai – yra labai populiarių žmonių, kuriais tikima. Jeigu jie nieko nesako, galbūt irgi prisiima sau dalį atsakomybės, o gal jiems patiems neaišku, kurioje pusėje tiesa“, – mąsto politikas.
Kalbėdamas apie žmonių pasirinkimo laisvę, politikas pastebėjo, kad visuomenė klaidingai suvokė teisę nesiskiepyti ir taip apsunkino Vyriausybės padėtį mūšio su pandemija lauke.
„Vyriausybė kovoja su primesta sunkia padėtimi, įvairaus pobūdžio agresijomis ir provokacijomis. Kai kurios iš nelaimių kaip COVID-19 laikomos natūraliomis. Su jomis reikia kovoti, bet kovojant su natūralia nelaime, susiduri su savo vidine nelaime, kai dalis tavo tautos nenori kovoti, sutinka nešioti užkratą ir dar tuo didžiuotis, kad „aš nešiosiu užkratą, čia mano teisė“. Nesugebame išsiaiškinti paprastų dalykų – gerai, sėdėk su savo teise, užsidaręs kampe, ir nevaikščiok niekur, kur gali užkrėsti žmones. Bet teisė užkrėsti, atsiprašau, niekur neparašyta“, – piktinasi profesorius.
Jis pabrėžia, jog žmones gąsdinti turėtų ne vakcina, o COVID-19 viruso iššaukta mirtis.
„Tu nebijai, kad tavęs nebeištrauks jokie daktarai iš perpildytų ligoninių, kur galbūt gulėsi koridoriuje, iškosėdamas savo plaučių gabalus: tu bijai, kad galbūt, kada nors vėliau, šis skiepas pakenks. Tu pasirenki, bet pasirink pats sau – eik kur nors į dykumą vienas ir lauk, kol praeis maras“, – siūlo profesorius.
Skiepų baimės ištakos
Laidos metu politikas prisipažino nesuvokiantis, kodėl vyresnių kaip 75 m. senjorų mintyse iškilo skiepų baimė.
„Man sunku paaiškinti: visi tie žmonės nuo vaikystės buvo daug kartų skiepyti nuo įvairių ligų, o nuo šios ligos jie bijo. Kas jiems įlašino į smegenis šitą lašą? Nuo raupų, tuberkuliozės, poliomielito jie turbūt sutinka skiepytis, o nuo COVID-19, tai „dar neaišku, dar per mažai tyrimų atlikta“. Gerai, kai daug išmirs, gal tada padarys išvadą, kad vis dėlto vertėjo skiepytis“, – teigia profesorius.
Pagrindinė problema, anot profesoriaus, yra ta, kad asmeninis sprendimas nesiskiepyti paliečia ir aplinkinius.
„Jie neprotestuoja prieš savo tėvų veiksmą, kad juos vaikystėje „begėdžiai tėvai paskiepijo, net neklausdami.“ Kažkur smegenyse turi būti krislelis racijos, – o dabar, kai esu suaugęs, galiu atsisakyti skiepo. Tvarkoje, atsisakyk, bet suprask, kad jeigu tu sirgsi, tai nešiosi užkratą – rizikuoji ne tik savo sveikata ir gyvybe, bet ir artimųjų, savo šeimos“, – akcentuoja profesorius.
Laidos klausytojams profesorius priminė skiepų indėlį į poliomielito viruso plėtros slopinimą.
„Kokia baisi buvo liga, kiek vaikų liko suluošintų: sutrauktomis kojomis bei rankomis todėl, kad tas virusas juos pažeidė. Vis dėlto žmonija susiėmė – poliomielitas yra nusodintas būtent dėl skiepijimo. Tai gal atšaukime, neskiepykime prieš poliomielitą, tegul vėl serga. Kodėl čia yra toks keistas nusistatymas?“, – klausia politikas.
Jis pastebi, kad žmonių planetoje yra labai daug, todėl, jei ketvirtadalis išmirtų, Žemė galbūt ir padėkotų.
Kova su Lukašenkos režimu
Lietuvą alinančiai migrantų krizei spręsti profesorius V. Landsbergis siūlo išeitį: sąmoningos, demokratinių valstybių Vyriausybės, suvokusios, kad Aliaksandras Lukašenka vykdo tyčinę, griaunamąją veiklą, privalo susivienyti ir pateikti Baltarusijos diktatoriui ieškinį.
„Tegul atsisėda politikai, teisininkai ir apgalvoja, ar galima pagal dabartines tarptautines teisines normas tokiai organizuotai diversijai užkirsti kelią teisinėmis priemonėmis, iškeliant bylą A. Lukašenkai už tai, ką jis daro, apgaudamas, apvogdamas tuos žmones, pasidėdamas sau į kišenę jų pinigus ir juos pakišdamas dar kitam griaunamajam darbui – kad sukiršintų ES tautas ir žmones. Tikslas yra, kad žmonės nusiteiktų prieš kitataučius: kuo daugiau erzelio, pykčio, konfrontacijos, tuo geriau bolševikams“, – įsitikinęs profesorius.
Į Lietuvą plūstantys migrantai, sako profesorius, iš tikrųjų siekia patekti į laimės šalį, Vokietiją. Anot jo, keliaudami link geresnio gyvenimo, žmonės yra priversti aukoti tūkstančius dolerių, o kartais mokesčiu virsta ir pati gyvybė.
„Savo turtą atiduoda tiems niekšams, kurie žada juos už pinigus pasodinti Vokietijoje kokiu nors būdu, o paskui ten tegul kapstosi tie vokiečiai, lietuviai, latviai ar lenkai. „Tegul su jumis kapstosi, o jūs jau ten kaip nors įsitrinsite, o jeigu pusė jūsų paskęs Egėjo jūroje, tai jūsų reikalas – jūs ieškojote laimės.“ Ieškant laimės galima žūti“, – pasakoja profesorius.
Jis siūlo Vyriausybei nelaukti, kol bus priimtas tarptautinis susitarimas: situacijos sprendimo pradžia gali vykti ir nacionaliniu lygmeniu.
„Arba inicijuoja Europos įstatymą, jeigu esamų nepakanka, kad tokie veiksmai kaip žmonių apgaudinėjimas, organizuojant jų kontrabandą, permetimą per sieną ir tokiu būdu demografinę diversiją, kad tai yra nusikalstama. Tai turbūt neįvardyta kaip nusikalstama, reikia rašyti kodeksą. Kol įrašys į Europos kodeksą, galima įrašyti į nacionalinį kodeksą ir pagal jį iš karto teisti“, – mąsto politikas.
Girgždanti Europos Sąjunga
„Negaliu už kitus pasakyti, kodėl Europos valstybės daro sprendimus, pavyzdžiui, naudingus Rusijai. Kartais Europa yra gana vieninga: Europos Parlamentas labai dažnai yra tvirtos nuostatos, bet Europos Vadovų Taryba, kurioje jau būtinas vienbalsis, ji gali būti paveikiama per atskirus narius. Todėl ir buvo svarstomas klausimas, ar tikslinga įvesti Europos lygmens sprendimuose balsavimą bei daugumos narių sprendimą privalomą tiems, kurie nesutinka. O jeigu koks Kipras nesutinka, kur pilna Rusijos investicijų prikišta ir yra šokdinami žmonės – šokdina ir juokiasi“, – sako politikas.
Profesorius iškėlė Briuselio priklausomybės nuo Maskvos idėją.
„Man nuo labai seniai knieti klausimas, kas bus, jei Briuselis bus taip įtakojamas Maskvos, kad pradės veikti prieš mus? Matau atskirų valstybių požymius, kad jos per negatyvą įgauna galią, gali vetuoti gerus, teisingus sprendimus, todėl Maskva džiaugiasi“, – įžvalgomis dalijasi politikas.
Lenkijos ir ES santykiams išgyvenant krizę, kuri vadinama „Polexit“, politikas prisimena, kad Lietuvai su ES taip pat teko stovėti ties skyrybų slenksčiu.
„Jau buvome visai netoli to, kai „Litexit“ buvo organizuojamas per vadinamąjį žemės nepardavimą. (...) Tie, kurie ėjo su raginimu pažeisti, atmesti privalomus ES įstatymus – kad ES valstybių nariai, piliečiai turi lygias teises, pavyzdžiui, įsigyti žemės vieni kitų šalyse. Pas mus atsirado gudročių, kurie pradėjo sukti „gerai, kad galime nusipirkti žemės Latvijoje, bet šiukštu negalima leisti, kad latvis nusipirktų Lietuvoje.“ Kad jis negalėtų nusipirkti, tai Lietuva turi išstoti iš ES. Kaimynas rytuose, ar tai būtų Lukašenka ar Putinas, tik ir laukia, kada tie durniai įklimps į šiuos spąstus“, – prisimena profesorius.
Anot politiko, Lenkijos sprendimas nesilaikyti tarptautinių įsipareigojimų iš tikrųjų yra žingsnis link išstojimo iš ES.
„Dabar Lenkija yra panašioje padėtyje – ji nori kai ko nesilaikyti, ką jai liepia viršininkai Briuselyje, Europos viršūnės, o lenkai sako – jūs neatsižvelgiate į realią padėtį. (...) Lietuva irgi buvo toje pačioje situacijoje kaip Lenkija su visa teisine santvarka. Atsimenu: Lietuva jau buvo nepriklausoma, demokratinė. Ir štai teismai, aukšti teismai, daro labai keistus sprendimus buvusių pasipriešinimo dalyvių, partizanų adresu“, – sako politikas.
Jei įvykių eiga pasuktų Lenkiją skyrybų taku, grandininės reakcijos scenarijus virstų realia tikimybe: anot politiko, svarbu nepamesti „proto“ faktoriaus.
„Visur yra visokių grandininių reakcijų, tik labai norėčiau matyti proto faktorių, kuris žino, kad toje sistemoje yra netobulumų ir juos priešas yra išstudijavęs taip, kaip nusikaltėlių pasaulis yra išstudijavęs baudžiamuosius kodeksus ir žino, kur yra skylė, silpna vieta, pro kurią galima pralįsti su savo nusikaltimu ir būti išteisintu“, – pabrėžia politikas.