Jis dalyvavo antradienį vykusioje Vilniaus Antakalnio kapinėse pastatyto paminklo pristatymo ceremonijoje.
„Labai didelė reikšmė šito paminklo, nes pats asmuo buvo kovojančios Lietuvos vadas, bet tai – pati kovojanti Lietuva, kuri atmetė melą, neva ji pasidavė, buvo laiminga vergijoje – mes to prisiklausėme daug“, – žurnalistams sakė V. Landsbergis.
„Mes įrodome, ką Lietuva vertina, dėl ko kovojo, dėl ko žmonės galvas padėjo, todėl tas paminklas yra reikšmingas – ne tik Vanago atminimui, bet ir Lietuvos kovos atminimui ir įtvirtinimui“, – teigė jis.
V. Landsbergis pridūrė, kad „kova“ ir „rezistencija“ vis dar nesibaigė.
„Taip, deja, yra, kad tęsiasi stribų, NKVD-istų pastangos suniekinti rezistenciją ir tuo pačiu – laisvės idėją“, – kalbėjo V. Landsbergis.
„Rezistencija prieš tą politinę propagandą tęsiasi, ji nesibaigė. Gal baigsis tada, kai išnyks tos komunos palikuonys ir kai ta imperija taps normalia valstybe“, – svarstė jis.
A. Ramanauskui-Vanagui skirtas paminklas pastatytas Vilniaus Antakalnio kapinėse esančiame Valstybės vadovų panteone, kur partizanų vadas buvo palaidotas.
A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 metais rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, tų pačių metų spalio 6 dieną jie palaidoti.
1918 metais gimęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 metais.
Po poros metų jis ėmė vadovauti Dainavos apygardai, o 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dar po metų jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.
1952-1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas.
Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.