Užpuolikui nuolaidžiaujama
Lietuvos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis DELFI TV laidoje „Iš esmės“ tvirtino, kad gimtadienių nesureikšmina, nes tai yra tik dar vienas varpo skambtelėjimas, reiškiantis, kad žengtas dar vienas žingsnis pirmyn žinoma kryptimi.
Antrąjį pasaulį karą jau išgyvenęs V. Landsbergis, pastebėjus, kad jo 90-metis jubiliejus yra minimas ypatingu laiku, kai vėl vyksta karas, profesorius pabrėžė: „Aš to neprašiau“.
Tačiau jis patikino, kad atsakomybė už tai, kad prasidėjo karas, turi prisiimti ne tik Rusija.
„Kas padarė tokią situaciją? Ar ne mes patys padarėme. Ir mums po to sunku. Tai kas mes tokie – trenktuoliai? Tam tikra prasme ir mes padarėme, mes – plačiąja prasme, tie, kurie ne kariauja, bet leido eiti į tą karą, nestabdė kareivų, kurie grūmojo, grasino, ginklavosi, reiškė savo tariamas teises ar pretenzijas: kodėl jūs ten tokie, kodėl jūs norite gyventi taip, kaip mums nepatinka, kodėl mūsų neklausote, o tai reiškia, kad negerbiate. Tai kareivos visą laiką buvo tokie aršūs, bet jie buvo glostomi, niekas jiems nepasakė – užsikišk su tomis savo kalbomis. Jie buvo mandagiai išklausomi, tai jie ir įsismagino“, – aiškino V. Landsbergis.
O gal tas bandymas susikalbėti, ieškoti kompromisų buvo bandymas eiti demokratijos link? „Tai dabar jau galima padaryti išvadas, ar jie nuo to darosi žmoniškesni, ar darosi dar įžūlesni. Kadangi jų nepasiunčia ten, kur Gyvačių sala, o su jais kalbasi ir sako, gal jūs vis dėl to mažiau žudykite žmonių, gal ne visais būdais, o tik kai kuriais, tai mes patys esame keistame pasaulyje. Turėtų būti pasakyta – ne, tamstos, taip elgtis negalima ir mes jums neleisime. O neleisime prasideda nuo žodžio ne“, – pabrėžė profesorius.
Jis neryžo prognozuoti karo eigos, nors jau yra teigiančių kad konfliktas bus įšaldytas, persikels į kitus metus. Tačiau jis pabrėžė, jog Vakarai tikrai turėtų elgtis griežčiau.
„Karo scenarijus gali priklausyti nuo gerbiamo pono pasaulio laikysenos, kaip jis žiūri į tą karą. Man regis, kad jis žiūri klaidingai. Jis žiūri į tą karą, kaip į tam tikrą techninį, technologinį arba politinį procesą, o nežiūri iš žmoniškumo pusės. Yra negailestingai žudomi žmonės, o kalbama apie tai, kas iš to gali išeiti, kiek dar jie atlaikys tą tautos žudymą ir viso gyvenimo griovimą, juk miestai griaunami, laukai išdeginami, užminuojami, išnuodijami, kad gyvenimo nebūtų. Ir į tai reaguojama techniškai. Ar jiems tikrai sekasi daryti tai, ką jie daro? Iš dalies sekasi, iš dalies nelabai, tada mes džiaugiamės, kad ne taip labai sekasi daryti blogį. Bet mes per mažai kalbame apie tai, kad tai nepakenčiama, kad tai neleistina. Mes nepajėgūs neleisti. Ar tikrai? Ar tikrai mes visai nepajėgūs neleisti? Arba labiau neleisti nei iki dabar? Juk iki šiol tęsiasi kažkokie svarstymai, ar užpultajai šaliai reikia padėti tiek, kiek ji prašo pagalbos, ar nereikia tiek padėti, nes užpuolikas gali būti nepatenkintas“, – pasaulio valstybių reakcija į karą vis dar stebino V. Landsbergį.
Reikia ryžto panaudoti jėgą
Todėl jis įsitikinęs, kad ir Vladimiro Putino grasinimų dėl branduolinio ginklo panaudojimo reikia ne bijoti, o duoti tinkamą atkirtį.
„Jis gąsdina, o jam niekas nepasako, kad tu tik pabandyk, tai tavęs apskritai nebeliks, su tavimi nebus terliojamasi ir neprasidės derybos, kad gal vieną bombą numetei, o antros jau nemesk. Dar ir tokių nesąmonių gali būti. Toje dabartyje veikia tokios šėtoniškos jėgos ir šėtoniški žmonės, kuriuos reikia taip ir traktuoti, o ne kaip partnerius, kurie truputį neteisingai elgiasi. Gal jie pradės geriau elgtis, jei jiems nepasiseks išžudyti visų ukrainiečių, tai gal pavargs ir pakeis savo nusistatymą, pradės mylėti ukrainiečius, juk to nebus. Juos reikia sustabdyti, bet tam reikia ryžto ir jėgos. Ir ryžto panaudoti tą jėgą, panaudoti tiek jėgos, kiek reikia, kad būtų sustabdyti. O dabar klausau pranešimus, prieš porą dienų buvo suskaičiuota, kad per dieną Rusija raketomis 39 kartus smogė į Ukrainos miestus. Ir laukiu tęsinio, kiek kartų Ukraina smogė į Rusijos miestus.
Pasirodo, ne, arba ji leidžia save niokoti, arba pasaulis leidžia, kad Ukraina būtų niokojama, o Rusijos jokiu būdu negalima niokoti, nes ten yra žmonės, kurių gaila. Bet nelabai girdėti, kam gaila ukrainiečių. Žinoma, yra tautos, visuomenės, kurio remia, siunčia aukas, savanorius, remia politiškai, bet ar to pakanka. O jei to nepakanka ir ukrainiečiai toliau žudomi todėl, kad jie norėjo ir toliau nori gyventi kitaip nei putinoidai, o tai labai užgaulu putinoidams, ir todėl jie turi būti naikinami, kaip putinoidų vadas pasakė, iki paskutinio ukrainiečio. Ir pasaulis tai suvalgo nedarydamas išvadų, kad toks ligonis turi būti ligoninėje, o ne lakstyti su bomba rankoje“, – pabrėžė V. Landsbergis.
Rusijoje ir šviesūs žmonės tapo vergais
Per savo aktyvią dalyvavimo politiko karjerą V. Landsbergis matė įvairią Rusiją – ir „perestroiką“ prie M. Gorbačiovo, ir Boriso Jelcino valdymą. Ar Rusija galėjo būti kitokia, ar ji buvo kada nors kitokia nei yra dabar?
„Turbūt beveik nebuvo, bet buvo laikotarpių, kada tam tikra Rusijos mąstančių žmonių, žmoniškų žmonių dalis norėjo kitokios Rusijos, kitokio gyvenimo, patys norėjo būti kitokie, net prisimenant dekabristus. Tokio tikėjimo būdavo. Galų gale, net tada, kai buvo verčiamas carizmas, bet atėjo dar blogesnis reiškinys leninizmas arba jau bolševikų diktatūra, su visais čekistais, raudonuoju teroru. Tačiau buvo nemažai šviesių žmonių, kurie tikėjo, kad Rusija turi būti ir gali būti kitokia, jie pasivadino „Demrosija“, jie buvo mūsų draugai TSRS deputatų suvažiavime, aš ten buvau, ir ten buvo šviesūs žmonės, ir jie palaikė Lietuvą. Galų gale ne tik tie deputatai, bet kai Vilniuje buvo sausio žudynės, Rusijoje pusė milijono žmonių išėjo į gatves protestuoti. Tai buvo žmonės. Jie dar nebuvo tiek prigąsdinti, kad atlėks omonas ir visiems išdaužys smegenis. Pusei milijono gal ir nebūtų išdrįsę daužyti smegenis, o paskui pripratino, kad geriau patylėti, pakentėti, nusileisti, kad tavęs nemuštų. Ir tave padarė vergu iš naujo. O tada tas pusę milijono buvo laisvų žmonių, ir jie buvo neįveikiami, kaip ir mes Baltijos kelyje. Rusijoje tikrai buvo žmonių, kurie nenorėjo gyventi tokiame šiukšlyne“, – tikino V. Landsbergis.
Tai kas atsitiko, kur jie dingo? „Ištiko revanšizmas teroristų, kgbistų, militaristų, imperininkų, kurie nenorėjo kitokios Rusijos, jie tik norėjo, kad ta Rusija nugalėtų ir valdytų ir Europą, ir aplinkines šalis, ir visą pasaulį ateityje. Jiems ten visą laiką tas virusas ir ta liga yra suaktyvinta“, – Rusijos agresijos priežastį įvardijo profesorius.
Sykiu jis pridūrė, kad tokia Rusijos „liga“ reiškia, kad ši šalis yra amžina grėsmė pasauliui. „Sakau, kad Rusija yra votis, vėžys, kuris plinta ir jam buvo leista, jis buvo gydomas kompresais, užkalbėjimais. Ką nors daryti reikia, kitaip vėžys tave suės ir tas „tu“ gali būti visa žmonija, visa civilizacija, jei ji nekovos įsitikinusi ir ryžtingai, kad aš noriu gyventi, aš tą vėžį atmetu, aš naudoju, radiaciją, chirurginį peilį, chemiją. Gali ir nieko nedaryti, galvodamas, kad man nepavyks. Tada lieka pasiimti baltą paklodę, susivynioti ir leistis į dugną, nes kam kankintis. Tai tu tada išvis nevertas gyventi, nevertas būti oriu žmogumi, jei tu nekovoji su tuo šėtono reiškiniu. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje tai yra Rainiai, kur siautėja ginkluoti žmonės, turėdami savo rankose beginklius ir nekenčiantys tų beginklių, juos žudo visokiausiais būdais kankindami. Ko jie tik nesugalvoja. Jie keršija už savo niekšingumą ir baimę, už tai, kad turi nešdintis“, – baisėjosi V. Landsergis.
Griūna pasaulio pamatai
Ir nors dabar aplink vykstantis karas profesoriaus gyvenime jau yra antrasis, nes jam vaikystėje teko išgyventi Antrąjį pasaulį karą, V. Landsbergis įsitikinęs, jog tai vis dar vyksta tas pats karas, kuris prasidėjo 1914 metais.
„Aš visą laiką tai sakau, tik niekas negirdi. Tai tas pats karas, vadinamas Pirmasis, tai jis ir tęsiasi, su pertraukėlėmis persiginklavimui, persiprojektavimui kaip, kas, su kuo ir tikslas tas pats – kaip viešpatauti pasaulyje ir save apsaugoti, nes jei yra kitų, kurie pakankamai stiprūs viešpatauti, tai man jau negerai, aš bijau, o jei bijau, tai to nekenčiu ir manau, kad būtų geriausiai jį sunaikinti ar kad jis kokiu nors būdu būtų sunaikintas, tada man bus ramu“, – kalbėjo profesorius.
Paklaustas, kaip prisimena 1939-uosius, kai jam buvo septyneri metukai, ir tuomet vykusį Antrąjį pasaulinį karą, V. Landsbergis tvirtino, kad tuomet ne viską suprato, bet pagrindiniai dalykai tikrai buvo aiškūs. „Yra blogis, piktoji dvasia ar pikta galia, kuri ateina ir neša blogį, yra pavojus, yra nežinia, kas įvyks, kas gali įvykti, dar net neįsivaizduojant visų baisybių, kurios galėjo ir paskui įvyko, bet jau buvo signalas, kad griūna pamatai ir visuma. Taip, kaip dabar. Griūna pamatai ir tie, kurie atrodė jau sumontuoti pasauliui kaip nors gyventi toliau ir siekti geresnio susitvarkymo, daugiau taikos ir laimės, atrodė, kad tie pamatai apgalvoti, padaryti, bet ateina veikėjai, kurie pasako – velniop tuos jūsų pamatus, jie nėra teisingi, aš turiu viešpatauti, o ne kokie nors jūsų principai“, – dėstė V. Landsbergis.
Pastebėjus, kad Rusija jam visą gyvenimą yra lyg kokia uodega, į kurią vis reikia atkreipti dėmesį ir nepavyksta išvengti, profesorius teigė, kad tiesiog kitaip ir neįmanoma. Tiesa, vienas parinkimas buvo, tik jis nepasirodė priimtinas.
„Tai ne mano uodega. Gerbiamas Algirdas Mykolas taip ir aiškindavo viešai, kad niekur negalime pasidėti nuo tos padėties, kad pats Dievas taip sutvarkė, kad turime tokį kaimyną ir su juo reikia gyventi. Gana patogi pažiūra, ko čia spurdėti. Bet man atrodė, kad nespurdėti yra neoru, kaip dabar sakoma, negarbinga, gal niekinga, tarytum tu prašytum pasigailėjimo, pripažindamas kito viršenybę, o ta viršenybė yra tik jėgos. Tada tu pripažįsti jėgos viršenybę pasaulyje ir tada ramiausiai važiuojame atgal į akmens amžių, kur kieno akmuo didesnis, tas ir ponas. Deja, dabar galime matyti paties žmogaus nuosmukį. Turbūt tais išsivadavimo laikais žmonės daug labiau vienas kitam ėjo į pagalbą, paduoti ranką, pakviesti eiti kartu ir mes nugalėsime. O paskui grįžo senas virusas – kas man iš to, kodėl aš jam turiu padėti. Todėl, kad nesupranti, kad jam padėdamas, tu sau padedi“, – akcentavo V. Landsbergis.