Galiu pamiršti savo gimtadienį, bet ne gegužės 9-ąją, ne Pergalės dieną. Tai – Lietuvos patriotu save laikančio ruso žodžiai, apibūdinantys jautrų santykį su data, kuri vieniems atrodo sakrali, antrų – išnaudojama politiniais tikslais, dar kitų – keikiama ir žymi visai ką kitą.
Kodėl praėjus 30 metų nuo Nepriklausomybės atgavimo ir 75 metams po oficialios Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos vis dar nesutariama dėl paprasčiausio istorinio momento? Kieno ši pergalė ir ką ji reiškia?
Nejau praeitis tėra tik dar viena priežastis eilinį kartą susirieti, įnešant tautinių atspalvių? Laidoje Delfi 11 dalyvavę pašnekovai pažvelgė ne tik į praeitį, bet ir ateitį: liūdėti priežasčių turi ir lietuviai, ir rusai. Bet galiausiai visiems rūpės ne paradai.
Vietoje šou – kartūs kritikos žodžiai
Šiemet Kremlius buvo užsimojęs surengti pompastiškiausią Pergalės dienos šou, kokio pavydėtų net gūdžiausio sovietmečio lyderiai.
Rusijos lyderis Vladimiras Putinas dar kovo viduryje, kai Rusijoje dėl koronaviruso dvelkė įtartina ramybė, leido sau laidyti grėsmingas užuominas visiems, kas buvo pakviesti, bet jau reiškė abejones dėl dalyvavimo 75-osiose Pergalės dienos iškilmėse Maskvoje.
„Manau, kad būtų gerai, jei buvusios antihitlerinės koalicijos šalys dalyvautų Pergalės dienos šventime. Mes jų laukiame, o jei neatvyks – ką gi, tai jų pasirinkimas. Manau, kad iš jų pusės tai būtų klaida“, – tuomet kalbėjo V. Putinas, komentuodamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimą nevykti į Maskvą. Pastarasis 75-ąsias karo pabaigos Europoje metines iškilmingai paminėjo su dar gyvais amerikiečių karo veteranais, kurie taip pat pernelyg nesukrimto dėl atšaukto vizito į Maskvą. Tuo metu V. Putinas turėjo atšaukti ne tik karinį paradą Raudojoje aikštėje, bet ir pats izoliuotis nuo koronaviruso, kuris toliau šienauja gyvybes Rusijoje ir vis dar plinta.
Vis dėlto planus sukviesti pasaulio lyderius sugriovė ne tik kitose pasaulio valstybėse pamažu valdomas, o Rusijoje toliau plintantis koronavirusas, bet ir reakcijos iš Vakarų: Kremliui priminta karčios istorinės tiesos.
JAV kartu su Vidurio ir Rytų Europos šalimis pasmerkė bandymus „klastoti istoriją“. Bendrą pareiškimą JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo ir 9 regiono šalių, tarp jų ir Lietuvos diplomatijos vadovai paskelbė Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-ųjų metinių išvakarėse. Ministrai pabrėžė, kad gerbia karius, kurie kovojo, kad būtų nugalėta nacių Vokietija ir baigtųsi Holokaustas, bet kartu atkreipė dėmesį, kad 1945-ųjų gegužė nereiškė laisvės visai Europai.
„Vidurinė ir rytinė žemyno dalys beveik 50 metų liko komunistinių režimų valdžioje. Naudodama triuškinančią karinę jėgą, represijas ir ideologinę kontrolę, Sovietų Sąjunga neteisėtai okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes ir geležiniame kumštyje laikė sugniaužusi kitas pavergtas tautas“, – rašoma pareiškime. Kiek anksčiau bendrą pareiškimą, smerkiantį Rusijos bandymus klastoti istoriją atskirai paskelbė ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos prezidentai.
Nesutarimai – nuo pat pradžių
Paradoksalu, kad nesutarimai dėl pergalės prieš nacistinę Vokietiją bei šios pergalės reikšmės Vakarus ir Kremlių lydi nuo pat pirmųjų pačios pergalės akimirkų.
Pergalės Europoje diena – Vakaruose ši Antrojo pasaulinio karo Senajame žemyne data tik minima ir yra gegužės 8-oji, kai nacistinės Vokietijos delegacija pasirašė kapituliacijos aktą: jokių grandiozinių iškilmių, šventimų – prisimenamas kruviniausias žmonijos konfliktas, kuris tą dieną baigėsi tik Europoje. Ir tai nebuvo sklandus, mat Maskva jau tuomet turėjo savo ypatingą požiūrį.
Tai buvo jau antrasis, pakoreguotas kapituliacijos aktas, mat mat iš pradžių kaip nacių sąjungininkė, o vėliau priešininkė kare dalyvavusi Sovietų sąjunga, tiksliau jos lyderis Josifas Stalinas įsižeidė, kad pirmąją kapituliaciją vokiečiai gegužės 7-ąją pasirašė Reimse, o sovietus atstovavo žemo rango generolas Ivanas Susloparovas. Pareikalavę antros ceremonijos Berlyne sovietai ją gavo – ugnies nutraukimas įsigaliojo gegužės 8-ąją 23 val. 01 min. Tuo metu Maskvoje jau buvo gegužės 9-oji.
Ir nors pergalė net kelis dešimtmečius Maskvoje minėta daugiausiai kukliai, be triukšmingų paradų ir netgi ne kaip nedarbo diena, nuo 1965-ųjų jubiliejinių, apvalių sukakčių proga sostinėje pamėgta rengti karinės technikos paradus. Kruvino karo atminties diena tapo švente – Pergalės diena.
„Šios priešpriešos simbolika paklojo pamatus Šaltajam karui. Tai buvo demonstracija, kad šis sovietų režimas jau tada kūrė priešpriešą su Vakarais“, – pabrėžė garsus rusų žurnalistas Konstantinas Egertas, kuris gyvena Lietuvoje. Jo teigimu, Pergalės diena tapo ne šiaip oficialia Kremliaus ideologijos dalimi – pastaraisiais metais vykstantys šios dienos minėjimai tik dar labiau stiprina priešpriešą tarp Vakarų ir Rusijos.
„Dabar prie Putino ši priešprieša aršesnė ir groteskiškesnė, nei Brežnevo laikais“, – tikino pašnekovas. Maskvoje gimęs žurnalistas dar prisimena tuos laikus, kai buvo galima sutikti daug tikrų karo veteranų – tokiais šiais laikais Rusijoje netrūksta bandančių apsimesti, stengiant įgyti specialų statusą. Tikrieji veteranai primindavo, ką reiškia gegužės 9-oji.
„Jie susitikdavo, verkdavo apsikabinę, tai buvo labai jautru, tai buvo žmogiškas, visiems suprantamas momentas. Man asmeniškai tai buvo žuvusių atminimo diena: karys, kuris siunčiamas į karą, vykdo įsakymą, žūsta, jis vertas atminimo. Pergalė prieš nacizmą, be abejonės, yra šlovinga.
Bet Praėjus 75 metams sunku kalbėti apie šventę, kaip apie gimimo dieną ar Kalėdas, tai atminties diena, kai prisimena žuvusius, apie siaubą, heroizmą. Man atrodo, kad šiandien tas tonas, kuriuo kalbama apie pergalę mažai ką turi bendro su žuvusiųjų atmintimi. Daug labiau turi bendro su šiuolaikine Putino politika ir jos legitimizavimu“, – pabrėžė pašnekovas.
Ką reiškia Ta data?
Išties, subyrėjus SSRS paradai sumenko, bet tradicija neišnyko ir atgijo prieš 20 metų valdžią tvirtai suėmus Vladimirui Putinui. O kasmetiniai karinės galios demonstravimai Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose su senais ir naujais simboliais bei karinga retorika, nukreipta prieš Kremliui neįtikusias šalis, tapo norma.
„Man ši data yra galimybė apmąstyti ir įvertinti Antrojo pasaulinio karo istoriją, išsiaiškinti veiksnius, kurie lėmė šią tragediją. Lietuvių tautai tai nėra jokia pergalės diena, tai naujos okupacijos diena. Ir aš sutinku su tais, kurie sako, kad mums karas baigėsi 1993 metų rugpjūčio 31 d. kai rusų kariai paliko Lietuvą.
Šiandien man tai asocijuojasi su Kremliaus bandymu sukurti galios kultą, tai nebėra akcentas prisiminti žuvusius žmones, kurių likimai išties tragiški. Dabar akcentuojama karinė galia, bandoma kurti informacinio karo veiksmus, perrašinėti kaimyninių tautų istoriją“, – tikino Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Jo manymu, Europoje nėra vietos, kur reikėtų minėti to karo pabaigą.
„Tokia Pergalės diena, kokia ji švenčiama į rytus nuo mūsų nėra apsvarstyta kritiškai, neįvertinti veiksmai, padaryti 1939 metais, kurie atidarė galimybę Hitleriui pradėti šį karą. Apie tai reikia kalbėti ir paieškoti tos istorinės tiesos“, – teigė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys.
Tačiau tokios pozicijos – jau ne kartą išsakytos ir girdėtos, o daugeliui rusų – tiek Rusijos rusų, tiek iš ten išvykusių, tiek kitose šalyse gimusių, užaugusių etninių rusų ar tiesiog rusakalbių Pergalės diena vis tiek yra šventa. Daugeliui bet koks bandymas sukelia pasipriešinimą, tarsi kas kėsintųsi į švenčių švenčiausia. Regis, tai patvirtina ir Lietuvos patriotu save laikančio ir čia prieš kelerius metus apsigyvenusio rusų verslininko Viktoro Voroncovo žodžiai.
„Aš galiu pamiršti savo gimtadienį, bet ne gegužės 9-ąją, ne Pergalės dieną, – teigė jis. Vis dėlto pripažino – sovietmečio ir dabartinis įsivaizdavimas skiriasi, – Vaikystėje man tai buvo šventė, dabar ne. Po Perestroikos sužinojau daug apie istoriją. Po to, kai persikėliau į Lietuvą – dar daugiau, ypač apie Lietuvos istoriją. Tad man dabar tai yra diena, kai noriu prisiminti giminaičius, kurie dalyvavo kare ir negrįžo“.
Jis sutiko, kad L. Kasčiūno iškeltas Pergalės dienos – kaip Kremliaus galios demonstravimo naratyvas ir juodų istorinių dėmių nutylėjimas, pavyzdžiui, Europą padalijusio Ribentropo-Molotovo paktas, karo pradžia – ne 1941-ųjų birželio 22-oji, kaip mėgstama pabrėžti Rusijoje, o 1939 m. rugsėjo 1-oji, yra vertas atviros diskusijos. Juk šimtai tūkstančių sovietų karių žuvo nuo 1939 iki 1941 m. kovose ne prieš kokius „fašistus“, o prieš suomius – ar jie taip pat verti atminimo?
„Požiūris priklauso nuo išsilavinimo, nuo santykio su istorija. Dabar minėtą laikotarpį vertinu ramiau. Žiūriu iš skirtingų pusių ir suprantu, kad buvo dalykai, kuriais galime didžiuotis, ir dalykai už kuriuos turi būti gėda“, – teigė V. Voroncovas, patikinęs, kad jis vis dar mėgina suprasti lietuvius: viena vertus Lietuvos politikai esą pernelyg daug dėmesio skiria Rusijai ir su ja tapatina Lietuvoje gyvenančius rusus, kita vertus, pasak V. Voroncovo, kito jo asmeninis požiūris į istoriją.
„Kai persikėliau į Lietuvą, mano požiūris į partizanus buvo paprastas: fašistai. Bet lūžis įvyko, kai pradėjau su lietuviais kalbėti lietuviškai. Pakeičiau nuomonę: taip, tai buvo laisvės kovotojai. Supratau, ką reiškia to laikotarpio įvykiai lietuviams latviams ir estams. Aš juos gerbiu, tai buvo tragedija, taip. Bet mes turime eiti vieni link kitų – jei aš suprantu, kaip lietuviai jaučiasi, aš noriu, kad ir lietuviai mane suprastų“, – pažymėjo Lietuvoje darbo vietas sukūręs verslininkas.
Priminė, kas pradėjo agresiją
Ar lietuviai jį supranta? Juk su Pergalės diena Rusiją per pastaruosius kelis dešimtmečius ne kartą sveikino ir strateginės Lietuvos sąjungininkės – JAV, Izraelis, o Latvijos prezidentė 2005 metų gegužės 9-ąją pati vyko į Maskvą. Viena vertus, pasak L. Kasčiūno, diplomatiniai žaidimai yra viena, o pagarbos atidavimas kare žuvusiems – taip pat suprantamas dalykas.
„Aš suprantu pagarbą kritusiems – milijonai rusų žuvo paaukoję gyvybes prieš nacizmą, 80 proc nuostolių naciai patyrė Rytų fronte, tai dalykai, kurių neplanuojame perrašinėti, todėl atiduoti pagarbą kritusiems svarbu. Tačiau negalima svarbu užmiršti svarbių dalykų“, – teigė L. Kasčiūnas, priminęs britų ir prancūzų dar 1939 metais planuotas atakas prieš sovietų naftos telkinius – tuo metu SSRS vertinta kaip nacistinės Vokietijos sąjungininkę, kad ir kaip to šiandien bandytų išsiginti Kremlius. Be to, pasak L. Kasčiūno, svarbu paminėti ir lietuvišką kontekstą.
„Mus dažnai kaltina, kad mes bandome paneigti sovietų indėlį į pergalę, tokiu būdu reabilituojame fašizmą. Bet juk mums, Lietuvai siūlė naciai kartu eiti prieš Lenkiją, bet mes to nepadarėme, o būtent sovietai įsitraukė į šią avantiūrą“, – priminė L. Kasčiūnas, pažymėjęs, kad būtent Sovietų sąjunga, vykdydama Ribentropo-Molotovo pakto įsipareigojimus rugsėjo 17-ąją užpuolė Lenkiją, o vėliau pasidalijo šią šalį ir net surengė bendrą karinį paradą Brest-Litovske su naciais. Kai naciai žudė Lenkijos gyventojus okupuotoje šalies dalyje, tai sovietai dešimtis tūkstančių lenkų karininkų, pareigūnų, intelektualų ir kitų tiesiog sušaudė Katynėje.
Pasak K. Egerto, Kremlius pastaraisiais metais stengiasi ne šiaip ištrinti šiuos anksčiau tos pačios Maskvos jau pripažintus istorinius faktus arba mėgina interpretuoti savaip – būtent šiandien, minėdama savo pergalę, Rusija peržengia visas ribas.
„Šiandien mes matome visiškai siaubingą transformaciją, kurios nebuvo net Brežnevo ir Chruščiovo, kurie, beje, patys kariavo tame kare, šio karo istorijos traktuotėse. Atsakomybė už karo sukėlimą dabar permetama ir Lenkijai, ir Baltijos šalims. Jei pažiūrėsite, kas vyksta rusiškuose TV kanaluose, kuriuos žiūriu dėl profesinių priežasčių, tai ten vyrauja toks istorinės tiesos iškrypimas, kad 75-sias metines Rusija sutinka siaubingo melo sąlygomis“, – pažymėjo K. Egertas. Toks propagandos srautas, anot jo, dar liesis ilgai ir jo poveikis bus juntamas ilgai.
Lietuvos rusų požiūris keičiasi
„Gyvename istorijos ir atminties karų metu, kai istorijos politika tampa geopolitikos dalimi. Normalu kalbėti, kad skirtingos atmintys galėtų sugyventi tarpusavyje. Galiu įsivaizduoti tokią situaciją kokie vakarų Europos valstybėje.
Bet kai mūsų šalis patiria nuolatines informacinio karo atakas, bandant susieti laisvės kovų judėjimą su fašizmu, natūralu, kad mes kaip valstybė turime pasakyti, kurioje pusėje mes esame.
Kai kalbu apie dialogą, nekalbu apie tokį su Kremliumi – tai neįmanoma. Kalbu apie Lietuvos rusakalbius, galime rasti sprendimą – kiekvienas turi teisę atiduoti pagarbą artimiesiems, kurie paaukojo gyvybes, tai toks pagerbimo modelis neprieštarautų tam, ką mes aiškiai sakome, kad tai mums ne pergalės diena, tik naujos okupacijos diena, o tam reikia nuoširdaus pokalbio ir švietimo.
Taigi, tai nereiškia, kad siūlau uždrausti gegužės 9-ąją Lietuvoje gyvenantiems ir prisiminti savo artimuosius norintiems – jie turi teisę, bet be provokacijų, be imperialistinių simbolių ir rasti sugyvenimo receptą“, – sakė L. Kasčiūnas. Tačiau kaip jaustis Lietuvos rusakalbiams, jeigu jiems, viena vertus, šventa karo pabaigos atmintis, jų kare dalyvavę giminaičiai, bet kartu tai siejama ir su lietuvius skaudinančiais simboliais, jei jų seneliai ir proseneliai atvirai vadinami okupantais?
„Mano pozicija tokia: reikia sakyti tiesą: taip, tai buvo okupacija, reikėjo iš Baltijos šalių išeiti, net jei tuo pat metu Lietuva buvo išvaduota nuo nacių, – teigė V. Voroncovas.
Jis pripažino – ateityje įmanomas ir toks variantas, kad gegužės 9-ąją minės be kūjo ir pjautuvo, be Šv. Georgijaus juostelių, kurios tik pirmaisiais pilietinės iniciatyvos metais, prieš ją uzurpuojant Kremliui, turėjo atminties prasmę, bet tam reikia laiko. Ir abipusio supratimo, – Manau, kad Lietuvoje reikia daryti mažus žingsnelius – artėti vienas link kito, lietuviai prie rusų. Ir tada atsiras pagarba bei supratimas, kas praeityje buvo blogo“.
Vis dėlto V. Voroncovo patikinimus, kad absoliuti dauguma Lietuvos rusų yra Lietuvos patriotai, kurie nėra paveikūs Kremliaus propagandai, K. Egertas vertino skeptiškai. Pirmiausiai dėl tos pačios propagandos poveikio pačioje Rusijoje.
„Vidutinis Rusijos pilietis laikosi Kremliaus ideologinės linijos, kuri yra aiški: mes visada laimėjome, buvome visada geri, mes nieko gėdingo nedarėme, tai vis kiti. Kremlius čia parduoda cinizmą, pamišimą kaip normalios politikos dalį.
Daugelis gegužės 9-ąją mato kaip priežastį pareikšti savo ypatingumą, tad dialogas, kurį reikia vesti, neįmanomas be tiesos pripažinimo: Molotovo-Ribentropo paktas, jo slaptieji protokolai, agresija prieš Suomiją, Baltijos šalių okupacija – tai yra tarptautinės teisės pažeidimas tiek 1939-ųjų, tiek 1945-ųjų vertinimu“, – pažymėjo žurnalistas, pripažinęs, kad nedaugelis Rusijoje išties žino apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą 1939-1941 metais, kai abi šalys viena kitai padėjo ir sveikino su pasiekimais kare. Tad tikėtis, jog artimiausiu metu kas keisis esą sunku.
„Kol kas Rusija oficialiai to padaryti negali dėl savo priežasčių, prie Putino to nebus, tokia istorijos karų padėtis tęsis. Bet, tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau Maskvoje pripažins akivaizdžius faktus. Juk nėra neįmanoma pripažinti, jog SSRS iš pradžių ir karo pabaigoje vykdė plėšikavimo aktus tarptautiniu mastu, su naciais besikovusių sovietų karių atminimas nuo to nenukentės, priešingai, tikrai nebus pažeminta karių atmintis, tai bus didelė moralinė pergalė.
Apie šiuos sunkius XX a momentus, gėdingus momentus kalbėti galima ir reikia, nes be tiesos neįmanoma“, – pažymėjo K. Egertas. Jis vylėsi, kad galiausiai gegužės 9-oji, vadinamoji Pergalės diena Rusijoje ir kitur taps tokia pačia data, kokia yra lapkričio 11-oji Vakarų Europoje: šią dieną taikiai, tyliai, su skausmu ir be priekaištų, su susitaikymu ir abipuse pagarba buvę priešininkai prisimena, o ne švenčia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tiesa, kol kas ir Lietuvoje dar esą galima tikėtis iš Kremliaus atkeliaujančių tradicijų – netgi Putino portreto nešiojimo gegužės 9-ąją.
„Aš mačiau pažangą, bet būkime atviri – Lietuvos valstybė rusų integracijai į visuomenę per dešimtmetį daug dėmesio neskyrė, o dabar bando tai padaryti. Mes mažas žingsneliais po truputį einame link edukacijos. O tie, kas vaikšto su Putino portretais, yra labai nedidelė mažuma“, – teigė Lietuvos rusas.