Svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, tylos šeštadienis ir Velyknaktis.
Didįjį tridienį apmąstomi svarbiausi tikėjimo slėpiniai, tikintieji kviečiami atlikti išpažintį, pasninkauja. Didžiosios savaitės tvarka nuo seno nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje.
Senoliai primena, kad šią savaitę ypač negerai bartis, pavydėti. Netinka skolintis ar skolinti, nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, privalu laikytis griežto pasninko.
Išnešti, kas nereikalinga, parsinešti šventos ugnies ir vandens
„Čystuoju ketvirtadieniu“ vadinamą Didįjį ketvirtadienį buvo tvarkomos sodybos, krečiami kaminai, iš namų išnešama visa, kas nereikalinga.
Atgailos dieną – Didįjį penktadienį stengiamasi nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai – sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, skirta prisiminti Kristaus mirtį ir palaidojimą.
Tokia pasiruošimo Velykoms buitis. Tačiau įsigilinti į Didžiosios savaitės įvykius taip pat pasiliekama laiko.
Kojų mazgojimas
Kaip DELFI pasakojo kunigas Vytautas Sadauskas, kojų mazgojimas jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis. Vėliau ji pamažu nyko, tačiau buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas.
Vilki raudonais drabužiais
Didysis Penktadienis primena Kristaus mirtį, tad visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena. Piligrimė Egerija taip aprašo IV a. Jeruzalėje vykusias Didžiojo Penktadienio apeigas: ryte krikščionys susirinkdavo prie Golgotos pagarbinti Kristaus Kryžių, o po pietų rinkdavosi Žodžio liturgijai, kurios metu prisimindavo Kančios aprašymą.
„Jeruzalės Didžiosios Savaitės liturgija tapo pavyzdžiu ir Vakarų Bažnyčiai, – pasakojo jėzuitas kun. V. Sadauskas, atkreipdamas dėmesį, kad Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas vilki raudonais drabužiais, nes raudona – kankinių spalva.
Didįjį Penktadienį kunigas ateina prie nudengto altoriaus, parpuola kniūbsčias ir kurį laiką tyliai meldžiasi. Po to skaitoma malda ir skaitiniai, žodžio liturgija baigiama iškilminga visuotine malda.
Šventojo kryžiaus pagerbimas baigiamas procesija ir altorius uždengiamas drobule.
Tylos šeštadienis
Didysis šeštadienis vidinės dvasinės tylos diena. Kristus nukryžiuotas ir palaidotas. Tačiau tuo pat metu tai ir Marijos diena, kai galime būti drauge su ja toje didžiulėje tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami viltį.
Pirmaisiais amžiais pagrindinis šios dienos bruožas buvo visiškas pasninkas. Vėliau Didžiojo šeštadienio rytą susirinkę katechumenai (besiruošiantys krikštui) viešai sukalbėdavo „Tikėjimo išpažinimą“, tačiau ypatingų pamaldų, skirtų pagerbti Kristaus atilsį kape, Bažnyčioje nebuvo.
Suliepsnos laužai
Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės ir kunigas užgieda Gloria, kurią palydi skambantys varpai.
Įspūdinga Velyknakčio pamaldų dalis – Krikšto liturgija, prasidedanti Krikšto vandens, kuris bus naudojamas per visą Velykų laiką, šventinimu.