Pačios tikriausios Lietuvos SOP šaknys, pasak S. Guzevičiaus, užsimezgė 1944 metais, kai karas vijo kitą karą.
„Išėjusiems vyrams, „žaliukams“, kaip juos vadino ir net įsakymuose 1945 metų, <...> yra labai aišku, kad konvenciniais metodais, kai buvo bandoma kariauti didesniais būriais, didesnėmis pajėgomis, nepakariausi. Kalniškių mūšis yra pats ryškiausias pavyzdys, kai abi pusės turi didelių nuostolių.
Aišku, kadangi „žaliukai“ įsitvirtinę kalvose ir po to prasiveržė, jie turi mažiau nuostolių negu priešas – gerokai [mažiau]. Bet jie supranta, kad jau tokiais būdais nepakariauti. Jie iš principo atranda komandosų taktiką iš naujo, kuri, žinoma, dar naudota Būrų kare dabartinėje Pietų Afrikoje prieš anglų kolonistus <...>.