Dr. Janet Geringer Woititz parašyta knyga „Suaugę alkoholikų vaikai“ buvo išleista ir knygynuose pasirodė 2016 m. rugpjūčio mėnesį.
Nuo to laiko vien knygynuose „Vaga“ jos buvo parduota apie 2000 egzempliorių. Šio knygynų tinklo perkamiausių knygų dešimtuke ji nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2017 m. birželio ji buvo 24 savaites.
Slėpė patirtis šeimoje
25 metų Aušrinei knygoje aprašytus dalykus teko patirti savo gyvenimu. Iki 19 metų mergina gyveno Marijampolės rajone su geriančiu, agresyviu tėvu ir nuo jo priklausoma motina.
„Mes visi vaidinome, kad mūsų šeima – tobula ir nuostabi. Man alkoholizmas mano šeimoje buvo didžiausia gėda ir paslaptis. Turėjau tokį įsivaizdavimą, kad jei kas nors sužinos, kad aš iš alkoholinės šeimos, tai mane atstums, tad aš slėpiau, kad mūsų šeimoje, kas nors blogai buvo“, - pasakojo Aušrinė.
Mergina prisiminė norėjusi, kuo greičiau išeiti iš tėvų namų.
„Aš jaučiausi labai kitokia, labai sunkiomis sąlygomis augau, buvo daug įtampos, beviltiškumo jausmo. Aš išėjau, kai man buvo 19 metų. Kai išėjau ir pamačiau, kad nesugebu gyventi, turėjau įsivaizdavimą, kad aš kitokia nei visi žmonės, ir jaučiausi nenormali, ir aš niekaip nesugebėjau užmegzti ryšių su žmonėmis, ir jaučiau tuštumą“, - apie patirtus sunkumus pasakojo Aušrinė.
Mergina prisiminė, kad patirti sunkumai ir negebėjimas iš jų ištrūkti ją išvargino.
„Priėjau prie to, kad pasidarė nebemiela gyventi. Pradėjau galvoti apie savižudybę, mane labai išgąsdino savižudiškos mintys ir aš nusprendžiau, kad man reikia pagalbos“, - pasakojo Aušrinė.
Padėjo savitarpio pagalbos grupės
Merginos sesuo iš psichologės sužinojo ir jai papasakojo apie suaugusių alkoholikų vaikų grupę. Mergina prisiminė pradžioje nedrįsusi ten eiti, jautė gėdą pasakoti apie patirtis.
„Aš nenuėjau pirmą kartą. Antrą kartą galvojau, kad arba aš einu, arba mirsiu. Išdrįsau, nuėjau ir pirmas dalykas, kurį pajutau, kad per susirinkimą man atleido įtampą, pamačiau, kokie mes visi turime tokių pačių bruožų. Iki tol maniau, kad esu vienintelė tokia, ir maniau, kad mano vienintelės tokios problemos namuose“, - pasakojo Aušrinė, kuri suaugusių alkoholikų vaikų grupę lanko jau ketverius metus.
Žmonės ieško paaiškinimų
Pasak sveikatos apsaugos ministro A. Verygos, tai, kad knyga suaugusiems alkoholikų vaikams yra domimasi, rodo, kad žmonės turėdami patirčių bando ieškoti atsakymų, paaiškinimų, atpažįsta toje knygoje save ir savo išgyvenimus.
„Jau daug kartų esu minėjęs, kad Lietuvoje yra labai sudėtinga rasti žmonių, kuris nebūtų savo gyvenime vienaip ar kitaip susidūręs su šita problema, tiesa, ne visiems tenka susidurti labai tiesiogiai, turint vieną iš tėvų, priklausomą nuo alkoholio vartojimo, bet bent jau artimiausioje, dėdžių, tetų ar kitų giminaičių aplinkoje, dažniausiai žmonės yra susidūrę ir turi skaudžių patirčių“, - sakė A. Veryga.
Ministro teigimu, be knygų ir Lietuvoje veikia savitarpio pagalbos grupės skirtos paaugliams, kurie turi geriančius tėvus.
„Tiesa, tų grupių nėra daug, bet paieškojusi anoniminių alkoholikų puslapiuose galima rasti adresus, kur jos susirenka“, - sakė A. Veryga.
Problema, pasak ministro, šioje vietoje slypi ne tiek, kaip rasti pagalbos, bet žmogui pripažinti ir suprasti, kas su juo vyksta. Ministras, kuris pagal specialybę yra gydytojas psichiatras, pažymėjo, kad alkoholikų šeimose augantys vaikai pasižymi tuo, kad jie per anksti suauga, subręsta, ir labai nemaža dalis – didesnė dalis nei augusių blaivioje šeimoje, jų vėliau patys tampa priklausomi.
Nesikreipia pagalbos
Pasak A. Verygos, dažnai tokie žmonės net nebando niekur kreiptis pagalbos, o net jei ir norėtų, jiems - labai gėda dėl savo tėvų.
„Daug geriančių, taip kaip ir dėl besiskiriančių tėvų vaikai neretai kaltina patys save, savo netinkamą elgesį, nes tėvai neretai ir paminipuliuoja, pasakydama, kad „jeigu jūs būtumėte geri, arba jei gyvenimas būtų geras, tai aš negerčiau“. Vaikai jaučia ir asmeninę kaltę. Tas neretai irgi tampa barjeru tos pagalbos kreiptis, nors ji ir būtų prieinama“, - kalbėjo A. Veryga.
Pasak jo, didesnė rizika vaikams iš alkoholikų šeimų patiems turėti problemų yra susiję tiek su genetiniais, tiek su išmokto elgesio faktoriais.
„Kas susiję su genetika, tai mes paveldime ne patį alkoholizmą, bet mes paveldime tam tikrą medžiagų apykaitos profilį arba polinkį greičiau arba lėčiau skaidytį alkoholį, skirtingai gaminasi fermentas, mūsų centrinė nervų sistema skiriasi – vieni mes esame jautresni nuotaikos sutrikimams arba priklausomybėms, kiti – mažiau jautrūs. Bet jeigu žmogus nepradeda vartoti alkoholio, tai nesvarbu, ką mes paveldėjome. Neturime jokių šansų tapti alkoholikais, jeigu tiesiog nevartojame“, - sakė A. Veryga.
Pasak buvusio gydytojo, vaikas jau gali gimti būdamas priklausomas. „Jeigu mama vartojo alkoholį nėštumo metu, tai vaikui gimus net ir abstinencija gali vystytis po to, kai jis gimsta. Aišku, tokie vaikai paprastai būna ir su apsigimimais pakankamai rimtais, neretai atsiduria globos įstaigose“, - kalbėjo A. Veryga.
Net nesusimąstę mėgdžioja tėvus
Kalbėdamas apie kitą problemos pusę – išmoktą elgesį, ministras prisiminė per savo ankstesnio darbo praktiką ne kartą iš priklausomų tėvų vaikų girdėjęs kalbant: „aš toks nebūsiu, nesielgsiu, nes aš mačiau, kaip ir kas vyksta namie. Aš taip nenorėčiau gyventi“.
„Bet problema būna ta, kad jie taip ir neišmoksta kitaip bendrauti, kitaip linksmintis arba spręsti problemas. Galų gale, kai susiduria su sunkumais, kai nusprendžia pašvęsti, pabūti su draugais, tai jie net klausimo sau tokio neužduoda. Jeigu jie nebūna matę jokio kito modelio, kaip galima atsipalaiduoti, kaip galima švęsti, pailsėti, be alkoholio, natūralu, kad jie tą elgesį tiesiog mėgdžioja“, - sakė A. Veryga.
Pasak jo, to nereikėtų sieti tik su alkoholio lygiai tas pats vyksta bet kurioje kitoje gyvenimo sferoje. „Mes mėgdžiojame taip, kaip daro mūsų tėvai – ir maistą gaminame, kaip esame matę ar išmokę namie, ir rengiamės panašiai, ir daugybė kitų dalykų. Čia yra lygiai tas pats“, - sakė A. Veryga.
Problemos yra išsprendžiamos
Vis dėlto ilgus metus psichiatru dirbęs ministras nebuvo nusiteikęs pesimistiškai, ir patikino, kad šiuos dalykus įmanoma išspręsti.
„Pirmas žingsnis į bet kokios problemos sprendimą yra tiesiog jos pripažinimas. Žmogus turi pripažinti, kad jis turi elgesio ar kažkokių neišspręstų emocinių problemų, ir jau pačiam susigaudžius reikėtų nesigėdinti“, - kalbėjo A. Veryga.
Ministras drąsino tuos, kurie galvoja, kad jiems reikia pagalbos, jos ieškoti. „Reikėtų tiesiog suvokti, kad vaikai nėra atsakingi už savo tėvų elgesį, jie niekaip negali jo pakeisti, jie negali įtakoti, negalėjo ir negali pasirinkti tėvų. Ir tai nėra vaiko atsakomybė. Jeigu kažkas vyko iki kol jis suaugo, arba tai tebevyksta dabar, ir tai yra vaikas, kuris gyvena geriančių tėvų šeimoje, tos pagalbos tiesiog reikėtų ieškoti, ir jos nereikėtų bijoti ir gėdintis, nes tokių žmonių yra labai daug“, - kalbėjo A. Veryga.
Pasak ministro, ir tai, kad knyga suaugusiems alkoholikų vaikams yra tokia perkama, rodo, kad tokių žmonių yra daugybė.
„Tie žmonės gali nueiti pas specialistą, psichologą, bet jeigu nedrąsu, galima nueiti ir į savitarpio pagalbos grupę, kur susirenka lygiai tokie patys, žmonės turintys panašius išgyvenimus, turintys tas pačias problemas ir kartu jas išspręsti būna paprasčiau“, - sakė A. Veryga.
Labiausiai kenčia artimieji
Kaip teigiama knygos „Suaugę alkoholikų vaikai“ įžangoje, labiausiai nuo alkoholiko elgesio kenčia artimieji. „Kai darbdavys atsisako alkoholiko paslaugų, nukenčia šeima. Ji skaudžiai išgyvena ir tada, kai giminės ar draugai daugiau nebesitaiksto su alkoholio pasekmėmis ir ima vengti alkoholiko ir jo šeimos. Šeimą tiesiogiai veikia ir paties alkoholiko elgesys. Savarankiškai, be kitų pagalbos, nepajėgdami išsikapstyti ir užklupti ligos pasekmių, emociškai suserga ir šeimos nariai“, - rašoma įžangoje.
Čia pažymima, kad sunku nustatyti, kiek yra alkoholikų namuose paveiktų vaikų, nes žmonės gėdijasi, nepripažįsta, kad alkoholizmas yra liga, ją neigia ir nuo nemalonios tikrovės bando apsaugoti vaikus.
„Nors alkoholio poveikis pasireiškia įvairia elgsena, galima teigti, kad visiems alkoholikų vaikams būdinga menka savigarba. Tai nė kiek nestebina, nes, kaip teigiama literatūroje, vaikui išugdyti asmens savivertę ir pasijusti vertingu žmogumi reikia sąlygų, kurios apibūdinamos taip: „tėvų šiluma“, „aiškiai nubrėžtos ribos“ ir „pagarbus elgesys“. Yra nemažai vertos dėmesio literatūros, kur tvirtinama, kad alkoholikų namuose tokių sąlygų nesudaroma arba jos sudaromos nenuosekliai“, - rašoma knygoje.
Dr. J. Geringer Woititz (1938–1994) – amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė.
Tarptautinį pripažinimą pelniusioje knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“ autorė pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Per daugelį praktikos metų susipažinusi su šimtais tokių žmonių, daktarė nustatė juos vienijančias savybes ir bruožus, nulemtus vaikystėje patirtų traumų, bei nurodė būdus, kaip atitrūkti nuo našta tapusios praeities ir išmokti gyventi kitaip.