Kai praėjusį penktadienį Maskvoje, Gynybos ministerijoje į spaudos konferencijų salę sugužė užsienio valstybių, tarp jų ir Lietuvos gynybos atašė, iš pratybų „Zapad“ pristatymo buvo galima sulaukti visko.
2017-siais Rusijos ir Baltarusijos tuometiniai gynybos viceministrai pristatė keistą pratybų scenarijų su išgalvotomis valstybėmis, kurių sienos lyg tyčia sutapo su Lietuvos ir Lenkijos. Esą „Veišnorija“, „Lubenija“ ir „Vesbarija“ (pastarąją vaizdavo Lietuva) siekia išprovokuoti konfliktą ir į Baltarusiją permeta „neteisėtas teroristines karines grupuotes“ ir taip kyla konfliktas pasienyje.
Tai, kad vėliau vėliau jau pačiose pratybose net šio scenarijaus užuomazgų nebeliko nei Minskui, nei Maskvai neberūpėjo – tarpusavio konfliktuose paskendę Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas net nesusitiko. O pačiose pratybose netrūko akivaizdžių užuominų, prieš ką jos nukreiptos.
Po ketverių metų vaizdas yra pasikeitęs: izoliuotas A. Lukašenkos režimas vis labiau priklausomas nuo Maskvos ir jau kelis mėnesius pats kaitina situaciją pasienyje: tarp „Ryanair“ lėktuvo priverstinio nutupdymo ir migrantų krizės jis nepaliauja svaidytis kaltinimais Lietuvai, Latvijai ir Lenkijai – esą tai jos kursto konfliktą pasienyje.
Tokios įtampos sąlygomis „Zapad“ neišvengiamai kausto papildomą dėmesį ir Kremlius tuo naudojasi. Ir nors šį kartą Maskvoje surengtame pratybų pristatyme nebuvo panašių žemėlapių, kaip 2017-ųjų vasarą, sukurtos kitos išgalvotos šalys, aidi viena kitai prieštaraujančios žinutės, pateikiami skaičiai bei prasprūdusios detalės negalėjo sukelti dvejonių – ką šį kartą sugalvojo Kremlius ir A. Lukašenka?
Skaičių skirtumai – nuo 6 iki 200 tūkst. dalyvių
Iš pirmo žvilgsnio „Zapad“ ypatingai nesiskirs nuo 2017-ųjų pratybų. Kaip ir anuomet, taip ir šiemet pajėgų permetimo, įkurdinimo, ryšių ir vadovavimo pratybos prasidėjo dar gerokai iki oficialios jų pradžios.
Pavyzdžiui, ryšių dalinio pratybose pavaizduotas planas, kuriame matomas galimas konfliktas su Lietuva ir Latvija – į pastarąją nukreiptas smūgis šiauriau Daugpilio, taip atkertant šį svarbų miestą. Tačiau tai tebuvo žemėlapis, parodytas per baltarusių valstybinį kanalą vos sekundę, o reportažo esmė buvo ryšių brigados patikrinimas.
Tai ir yra visa „Zapad“ esmė – išbandyti visus logistinius, administracinius procesus, susijusius su didelių karinių vienetų judėjimu per trumpą laikotarpį. Dar liepos pabaigoje suintensyvėjęs Rusijos karinių pajėgų judėjimas Vakarų kryptimi į Baltarusiją buvo vienas signalų, kad pasiruošimas „Zapad“ įgavo pagreitį.
Formaliai šios kas ketverius metus rengiamos pratybos vyks tik rugsėjo 10-16 dienomis. Tačiau nedidelės parengiamosios pratybos, poligonų paruošimas priimti didelį skaičių karių bei technikos jau kurį laiką verda tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje.
Dar visai neseniai buvo tvirtinama, kad dalyvių skaičius, anot Baltarusijos generalinio štabo vado generolo Viktoro Gulevičiaus, neviršys 12,800, o tai sutampa su 2011 metų Vienos dokumentu, kuriame nurodoma, kad apie didesnes, nei 13 tūkst. karių pratybas reikalinga papildoma informacija kaimyninėms šalims, kurios galėtų siųsti stebėtojus. Atrodytų, viskas, kaip ir 2017-siais: Rusija skelbia tikrovės neatitinkančius skaičius, visi apsimeta, kad patiki, o patikrinti nėra kaip, tik vėliau paaiškėja, kad realiai dalyvių būta gerokai daugiau. Bet šį kartą Rusija nutarė eiti kitu keliu.
Spaudos konferencija Maskvoje niekais pavertė V. Gulevičiaus žodžius, mat jis pripažino, kad Baltarusijoje bus dislokuota per 2,5 tūkst. rusų karių.
Be šioje šalyje jau esančių ir Bresto, Lesnovskio poligonuose jau įkurdintų rusų karių, į Baltarusiją geležinkeliais toliau gabenami rusų kariai ir technika – iš viso mažiausiai trys bataliono dydžio taktinės grupės. O dar net neatvyko numatyti rusų desantininkai.
Galiausiai, nedidelę sumaištį galėjo sukelti ir Rusijos gynybos ministerijos atstovo, generolo Jevgenijaus Iljino teiginys, kad iš viso „Zapad“ dalyvaus apie 200 tūkst. žmonių, 80 orlaivių, iki 760 kovinės technikos vienetų sausumoje, įskaitant 290 tankų, o taip pat 240 įvairių artilerijos sistemų bei 15 laivų.
Tačiau, kaip pažymėjo pats J. Iljinas, oficialus dalyvių skaičius priskirtas tiesiogiai pačioms pratybos „Zapad“ Rusijoje neviršys 6,4 tūkst., o Baltarusijoje – 6,3 tūkst. karių, o tai reiškia, kad į visus poligonus, išskyrus vieną Rusija ir Baltarusija jokių stebėtojų neįsileis, nebent iš sau draugiškų šalių.
Nuo mobilizacijos iki branduolinio smūgio
Ryškus dalyvių skaičiaus skirtumas gali būti paaiškinamas tiek Rusijoje nusistovėjusiu oficialių pareigūnų įžūliu melavimu tiesiai į akis, tiek bandymu išpūsti skaičius, tiek su interpretavimu, kam konkrečiai priskirti minėti žmogiškieji ištekliai.
Lietuvoje pastebima, kad šiemet, kitaip, nei 2017-siais Rusijoje „Zapad“ metu bus praktiškai išbandomi ne tik pačių karių įgūdžiai, bendrai karinių dalinių judėjimas bei parodomieji šou elementai – karinės technikos ir ginkluotės sistemų panaudojimai kovinio šaudymo pratybose poligonuose, bet ir visa mobilizacinė sistema, kaip ji pasiruošusi veikti karo atveju.
Tai reiškia ir ryšių sistemų patikrą, ir situacijas, jei Rusija su Baltarusija būtų atjungtos nuo bankinių sistemų ar nuo interneto. Gebėjimai veikti tokio karo sąlygomis, žinoma, nėra pritaikomi operacijose, kai reikia sutriuškinti „neteisėtas teroristų grupuotes“.
Pavyzdžiui, liepą Rusijos nacionalinės gvardijos kariai dalyvavo pratybose „Zaslon 2021“, kuriose imituota „antiteroristinė operacija“ užimtose teritorijose, .t.y. vietinio pasipriešinimo grupių malšinimo operacijos.
Be to, rugpjūtį netoli Archangelsko ir Severodvinsko – pagrindinių Rusijos pajėgiausio – Šiaurės laivyno bazių vyko pratybos „Zaščyta 2021“, kurių metu buvo reaguojama į branduolinius incidentus – dalyvavo skirtingų šalies institucijų atstovai, atsakingi už tokių incidentų likvidavimą. Tačiau po tokiu formaliu pretekstu buvo tikrinama Rusijos strateginių pajėgų parengtis ruošiantis finaliniam „Zapad“ etapui – strateginių raketų imitaciniam paleidimui.
Toks „Zapad“ finišas buvo ir 2017-siais, kai imituotas smūgis tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis „Jars“. O tai daug ką pasako apie tariamo pratybų scenarijaus eskalaciją – nuo konflikto pasienyje iki strateginės branduolinės ginkluotės panaudojimo.
Beje, šiemetiniame „Zapad“ scenarijuje, poligonų paminėjime bei dalyvausiančių dalinių aprašyme nėra 26-os ir 152-os raketinių brigadų Černiachovske, Kaliningrade ir Lugoje, Pskovo srityje. Šie daliniai ginkluoti mažojo nuotolio balistinėmis raketomis „Iskander“, kurios 2017-ųjų „Zapad“ atliko tik elektroninius šūvius. „Iskander“ gali būti ginkluota konvenciniu ir branduoliniu užtaisu.
Naujos išgalvotos respublikos
Panašiai, kaip ir 2017-siais pristatytame „Zapad“ scenarijuje kalbama ir apie tai, prieš ką bus imituojama Rusijos ir Baltarusijos „gynybinio pobūdžio operacija“.
„Pratybų sumanyme nėra numatytas konkretus priešininkas. Jis yra tariamas. Veiksmai prieš kokias nors konkrečias valstybes nenumatomi“, – tikino V. Iljinas.
Tačiau tuo pat metu pripažino: pratybų metu bus pasitelkta ne šiaip tariama karinė-politinė situacija. Pagal scenarijų „konfliktą eskaluoja vakariečiai – priešiškai nusiteikusių valstybių koalicija“. Jos sudėtyje – išgalvotos valstybės: Neris, Pomorė ir Poliarinė respublika. Pastaroji ima kurstyti įtampą pasienyje su „šiauriečiais“ – Polesės respublika ir Centrine federacija bei , t. y. Rusija ir Baltarusija.
„Poliarinė respublika turi išvystytas karines pajėgas ir siekia jėga spausti Centrine federaciją. Eskalacija perauga į karinį konfliktą.
Centrinė federacija atremia priešo antskrydžių ataką, veda žvalgybines, gynybines ir puolamąsias operacijas, siekiant lokalizuoti konfliktą ir sutriuškinti priešininką“, – tokį scenarijų pateikęs Rusijos generolas nepaliko daug abejonių, kas yra toji koalicija.
Nesunku suprasti, kad Neries valstybė (pristatyta kaip Нярис) – aiški aliuzija į Lietuvą, per kurią teka upė Neris. Pomorė gali atitikti Lenkijos Pamarį – istorinę sritį Baltijos jūros pietinėje pakrantėje. Polesė – realus regionas pietų Baltarusijoje ir šiaurės Ukrainoje.
Be to, Rusijos gynybos viceministras Andrejus Kartapolovas pats pažymėjo, kad „Zapad“ turi „parodyti NATO šalims, kad nereikia erzinti rusų meškos“. Esą tai yra atsakas į aktyvius NATO veiksmus Europoje.
Belieka tik spėlioti, kam tenka Poliarinės respublikos vaidmuo – ar tai būtų Lenkija, ar Norvegija, ar kuri nors iš Baltijos valstybių, ar kita NATO šalis, tačiau noras „lokalizuoti konfliktą“ paprastai reiškia žaibišką operaciją užimant teritoriją ir siekiant paliaubų Rusijai palankiomis sąlygomis.
Kasčiūnkė čia neišgelbėtų
Kita vertus į akis galėjo kristi ir tam tikri „Zapad“ pokyčiai. Nepaisant to, kad V. Iljinas pažymėjo, jog pagrindinė pratybų veiksmų teritorija bus toli nuo NATO sienų, tikrasis vaizdas yra kiek kitoks.
Iš pradžių skelbta, kad didžioji pratybų dalis vyks Baltarusijoje. Išties, šioje šalyje bent jau kol kas nenumatyta rengti pratybų arčiausiai Lietuvos esančiame Hožos poligone, kuris yra visiškai šalia sienos, netoli Druskininkų.
Baltarusijoje pagrindinės pratybos vyks Bresto, Lesnovskio poligonuose, o Rusijoje – į rytus nuo Maskvos esančiame Mulino poligone, kur galės atvykti ir tarptautiniai stebėtojai.
Kita vertus neslepiama, kad „Zapad“ vyks Strugij Krasnyje poligone prie Estijos ir Latvijos sienų, o taip pat Pogonovo poligone, ne per toliausiai nuo sienos su Ukraina.
Be to, „Zapad“ veiksmai vyks Baltijos jūroje – Suomijos įlankoje bei netoli Kaliningrado. Dalis karių bei technikos atstumą tarp Sankt Peterburgo ir Baltijsko Kaliningrado srityje įveiks keleiviniais keltais, o tai yra pirmas kartas, kai pasitelkiama civilinė technika.
O svarbiausia, kad nemenka dalis „Zapad“ vyks ir Lietuvos kaimynystėje, tačiau priešingoje pusėje, nei Baltarusija – pačiame Kaliningrade. Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis daug metų klaidingai vadinta labiausiai militarizuota zona Europoje.
Toks mitas buvo paremtas dar nuo sovietinių laikų įstrigusiais skaičiais – dešimtys tūkstančių karių, per 800 tankų vien Kaliningrade, kur buvo įkurta 11-oji armija atrodė grėsmingai ir įspūdingai. O kur dar per pastaruosius metus tvirtovės įspūdį sustiprinęs A2/AD (vadinamųjų prieigos ir regiono blokavimo priemonių) efektas, kuris, kilus konfliktui, neva leistų Rusijai įgyti palankų jėgų pusiausvyrą pirmajame konflikto etape.
Balistinių raketų kompleksai „Iskander“, priešlėktuvinės gynybos sistemos S-400 ir priešlaiviniai kompleksai „Bastion“, kurie pastaraisiais metais buvo dislokuoti Kaliningrade, turėjo kelti „baimę regiono šalims“, esą rusai neprileistų NATO per šūvio atstumą ir lengvai atkirstų Baltijos šalis.
Iki 2018-ųjų šis tvirtovės įspūdis neatspindėjo tikrovės – nepaisant teorinių ir, kaip spėjama, per 2017-ųjų „Zapad“ pratybų metu išbandytų galimybių atkirsti Baltijos šalis, Kaliningrade naujai sukurtas 11-asis armijos korpusas iš pradžių teturėjo 30 tankų.
Bet tada padėtis ėmė keistis. Senutėlius T-72 pakeitė T-72B3M – geriau šarvuoti ir apsaugoti, aprūpinti geresniu pabūklu, varikliu bei taikymosi sistemomis.
O naujai formuojama 18-oji divizija kartu su jau esamais, tiesa, dar tik skeletiniais kelių kuopų ar batalionų dydžio daliniais kitais metais gali turėti iki 200 tankų. O svarbiausia – naujojoje divizijoje netrūks artilerijos sistemų, kurios konflikto metu gali sukaustyti bet kurio priešininko pajėgas regione.
Lietuva jau 2018-siais baigė statyti tvorą pasienyje su Rusija – sausumoje įrengta ne tik tvora, bet ir įvairūs jutikliai, kurie teoriškai turėtų padėti išvengti tokių situacijų, kokios pastaraisiais mėnesiais kartojasi pasienyje su Baltarusija.
Vis dėlto, kaip neoficialiai išsireiškė vienas įtakingas Lietuvos sprendimų priėmėjas, tvora pasienyje su Kaliningradu netgi nėra dabar išpopuliarėjusi koncertina, kuri jau draugiškai pašiepiant vieną Seimo narį vadinama kasčiūnke, tai tiesiog spygliuota viela. Ir ji vargu ar išgelbėtų, jei kam Kaliningrado srityje kiltų noras ryžtingai „pasiklysti“ su tankais pasienyje.
Per kelias dienas pasienyje iškilo bazės imitacija
O pasiklysti šiemet gali jei ne tankai, tai orlaiviai ar sviediniai – vos už kelių kilometrų nuo sienos su Lietuva esantis Dobrovolskio poligonas dar nuo sovietinių laikų buvo pritaikytas aviacijos bombardavimams bei artilerijos pratyboms.
Šis poligonas, kaip ir Chmeliovkos bei Pravdinsko Kaliningrade bus aktyvuotas per aktyviąją „Zapad“ fazę rugsėjo viduryje. Tačiau Dobrovolskio poligoje jau dabar galima pastebėti keistenybę – liepos antroje pusėje čia prasidėjo statybos. Iš palydovinių nuotraukų matyti, kad per kelias dienas jos buvo baigtos.
Rusijoje pusėje, vos už 3,5 km. nuo sienos su Lietuva, tarp Kudirkos Naumiesčio ir Kybartų laukuose iškilo oro uosto ar karinių oro pajėgų bazę primenantis objektas, kuris, tikėtina, taps bombardavimų taikiniu Rusijos orlaiviams – jau patvirtinta, kad Kaliningrade esanti 34-oji aviacijos divizija bus pirmą kartą išbandyta masinių pratybų sąlygomis. Vienas orlaivio nuokrypis ar dar blogiau – artileristo klaida, ir sviediniai gali kristi į Lietuvos pusę.
Visas šis išankstinis erzelis, ypač didelių dalyvių skaičių eskalavimas, kalbos apie „erzinamą mešką“, keistos scenarijaus detalės bei ruošiama informacinės kampanijos dirva – įvairiais rakursais filmuoti rusų ir baltarusių karinę techniką, kaip grėsmingą, triuškinančią ir neįveikiamą – visa tai jau ne kartą matyta.
Ir 2017-ais, ir vėliau tai buvo daroma nuosekliai, tikslingai, stengiantis pasėti baimę, sukelti neužtikrintumo, nepasitikėjimo savo jėgomis jausmus pirmiausiai Baltijos šalyse. Ar tai pavyko yra, žinoma, diskutuotinas klausimas.
Juo labiau, kad pats karo su NATO repetavimas pratybose savaime nėra keistas, neleistinas ar kaip nors stebinantis – NATO šalyse jau taip pat pratybose imituojamas konfliktas su Rusija, tiesa, nuo jos ginantis. Tačiau atrodo logiška, kad viena kitai priešiškai nusiteikusios Rusija ir NATO bando įvairius galimo konflikto scenarijus. Skirtumas yra tik kokie tie scenarijai, kas ir kaip jais maskuojama ir kada jie įgyvendinami.
Kremliaus ir Minsko kalbos apie „gynybinio pobūdžio“, o iš tikrųjų – agresyvias pratybas skamba tokiu delikačiu metu, kai pasienyje nerimsta migrantų krizė, o Aljanso šalių dėmesys nukrypęs į Afganistaną, kaip dar metų pradžioje įspėta grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, „padidins karinių incidentų ir provokacijų riziką“.