Kai paaiškinau, jog taip įamžinti ir pagerbti žuvusieji didžiausioje Lietuvos traukinių katastrofoje žmonės, jam iš nuostabos išsiplėtė akys.
Jis nieko nebuvo girdėjęs ir apie tai, kad Žasliuose žuvo pirmasis Tadas Blinda, bet ši žūtis buvo netikra.
Netikėta kliūtis
Buvo gražus ir šiltas pavasario penktadienis, 1975 metų balandžio 4 dienos pavakarė. Traukinys, važiuojantis maršrutu Vilnius – Kaunas, prisigrūdo sausakimšas. Studentai, dirbantieji Vilniuje grįžo namo. Keleiviai įsitaisė ant medinių vagonų suoliukų. Traukinyje buvo linksma – daug kas žaidė šachmatais, skambėjo jaunatviškas juokas, draugės plepėjosi tarpusavyje, nemažai keleivių skaitė tuo metu populiarius žurnalus „Šluota“, „Jaunimo gretos“, „“Švyturys“.
Niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad įprastas maršrutas, kuriuo važinėta dešimtis kartų, gali būti pavojingas. Pro langą plaukė daugel kartų matyti vaizdai. Traukinys artėjo prie Žaslių geležinkelio stoties (Žasliai nuo Vilniaus yra nutolę per 62 kilometrus).
Ir staiga – baisus smūgis, daugelį išsviedęs iš savo vietų, trenksmas, džeržgesys. Ir amžiams įrašytas istorinis faktas - už trijų kilometrų nuo Žaslių miestelio esančioje Žaslių geležinkelio stotyje įvyko avarija – keleivinis dyzelinis traukinys, važiavęs iš Vilniaus į Kauną, likus dvidešimčiai metrų iki stoties, trenkėsi į ant atsarginio kelio stovėjusio prekinio traukinio cisterną.
Vėliau, tiriant įvykį, nustatyta, kad prekinis traukinys buvo pastatytas neteisingai, cisterna neturėjo būti išlindusi bei padaryta daugybė kitų klaidų. Taigi cisterna maždaug metru buvo išlindusi iš šalutinio kelio. Cisternoje buvo benzinas, kurioje keleivinis traukinys pramušė didelę skylę.
Dauguma žuvusiųjų sudegė
Kaip sovietmečiu įprasta, apie avariją stengtasi kalbėti kuo mažiau. Bet iki šiol tebėra gyvųjų katastrofos liudininkų.
Viena jų – Liuda Petrauskienė, Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės seniūnaitė. Ji dirbo parduotuvėje, kai išgirdo siaubingą sprogimą. Pirmoji mintis – prasidėjo karas. Atbėgusi prie stoties pamatė ugnį, dūmus, girdėjosi riksmai – visa tai panašėjo į pragarą žemėje.
Žmonės šoko iš degančių vagonų, dalis jų apdegę, be drabužių, ištikti šoko, sužaloti virstančių vagonų, kiti dejavo prispausti po vagonais. Liudininkai prisimena matę nėsčiąją, kuri gulėjo prispausta po vagonu. Jos rankos niekaip nepavyko ištraukti. Mama veržėsi į degantį vagoną, šaukdama, kad ten liko jos vaikai.
Netrukus privažiavo milicijos, privarė kareivių, kurie apsupo įvykio vietą gyva grandine.
Atminties ženklai
Greitosios pagalbos automobiliai sulėkė ne tik iš Kaišiadorių, bet ir Kauno, Vilniaus. Kai kurie sužalotieji mirė taip ir nepasiekę ligoninių. O išsigelbėjusieji, tarp jų ir viena kaunietė gydytoja, iki šiol tą dieną vadina savo antruoju gimtadieniu. Išsigelbėjusiems niekas jokios psichologinės pagalbos nesuteikė, tais laikais tai nebuvo įprasta. Su šoku, stresu, ilgai kamavusiais įvykio vaizdais teko susidoroti patiems.
O tie, kuriems pavyko išsiveržti iš traukinio, tiesiog pėsti keliavo namo. Kai kuriuos paėmė pakeleivingos mašinos. Tiesa, žasliškiai kai kuriuos pakvietė į svečius, apvilko savo rūbais.
Žaslių traukinių katastrofoje žuvo 20, buvo sužeista 80 žmonių.
Traukinio mašinistas liko gyvas, tik neteko vienos rankos pirštų. Daugiausia žuvo kauniečių, taip pat Vilniaus, Šiaulių, Raseinių, Kaišiadorių, Kybartų gyventojų. Žuvo ir Žaslių miestelio gyventojas devyniolikmetis Arvydas Garnys, mokęsis Elektromechanikos technikume Vilniuje ir tą penktadienio pavakarę važiavęs namo. Kai kurie, tarp jų ir A. Garnys, buvo sudegę neatpažįstamai, todėl prireikė papildomų tyrimų.
Teisminė kolegija nustatė, kad dėl geležinkelio avarijos Žaslių stotyje buvo kalti Vilniaus apygardos dispečeris ir geležinkelio ruožo kelių meistras. Vienas jų buvo nuteistas kalėti 13, kitas – 3 metus.
Žuvusiems atminti pastatytas medinis koplytstulpis su išraižytomis pavardėmis ir medinis kryžius su užrašu: “Viešpatie, globok visus, esančius kelyje”, kurie gerai matomi važiuojant pro Žaslių geležinkelio stotį.
Po katastrofos žmonės negalėjo nurimti, svarstė, kodėl būtent Žasliuose įvyko tokia baisi tragedija. Prisiminta net sena legenda, kuri paaiškina, kodėl ši vieta nelaiminga. Esą kartą važiuojant iš bažnyčios ką tik sutuoktiems jauniesiems, jiedu žuvo. Tiesiant geležinkelį, miestelio kapinės buvo padalytos į dvi dalis - jaunasis liko vienoje geležinkelio pusėje, jaunoji – kitoje.
Netikra žūtis
Kita Žaslių miestelyje įvykusi tragedija – netikra. Senieji žasliškiai prisimena, kaip miestelyje ir jo apylinkėse buvo filmuojamas 1972 metais sukurtas televizijos filmas “Tadas Blinda”. Tada dar aikštės viduryje nestovėjo 555-osioms miestelio metinėms paminėti pastatytas paminklas ir akmeninio grindinio buvo daug daugiau, tačiau aikštę ir ją supančius namus su įėjimais iš gatvės, kuriuos matome filme, galima atpažinti.
Būtent čia nufilmuota finalinė scena, kur Tadas Blinda (aktorius Vytautas Tomkus), išėjęs iš karčemos, krenta, apsupamas žandarų ir nužudomas. Tado Blindos meilė Morta (Vaiva Mainelytė) kalinama vieno iš miestelio namų rūsyje. Miestelio gyventojams buvo įdomu stebėti filmavimą, grupė pagyvino miestelio gyvenimą ir baro apyvartą – po filmavimo nevengta pasilinksminti.