Žemiausios kastos kalinį pasodino su „bachūru“: po keturių dienų kameroje rastas nukankintas

Daugiau kaip tris paras žemiausiai nuteistųjų kastai priskiriamą kalinį kankinęs, dėl ko šis paniro į komą ir taip neatsigavęs mirė Kauno klinikose, 20 metų anksčiau keturis kartus teistas Lukas Lukoševičius už grotų praleis dar penkiolika metų.

Taip nusprendė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, atmetę žudiko gynėjos advokatės skundą dėl dar praėjusių metų lapkritį recidyvistui L. Lukoševičiui skirtos laisvės atėmimo bausmės.

„L. Lukoševičiui skundžiamu nuosprendžiu paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, esant dviem jo veiksmus kvalifikuojantiems požymiams, yra nei per griežta, nei per švelni“, – pažymėjo teisėjos Reginos Pocienės pirmininkaujama teisėjų kolegija.

Bylos duomeninimis buvo nustatyta, kad L. Lukoševičius, kalėdamas Marijampolės pataisos namuose, nuo 2019 m. balandžio 29 d. 14 val. iki gegužės 2 d. 5.24 val., Uždarosios zonos Kamerų tipo patalpos kameroje, „demonstratyviai ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, dėl menkavertės dingsties“ kitam nuteistajam sudavė mažiausiai 20 smūgių rankomis, kojomis ir metaliniu strypu į kojas, rankas, galvą.

Anot teismo, L. Lukoševičius, suvokdamas, jog tokiu veikimo būdu, ilgalaikiu nuolatiniu mušimu, žalojančio įrankio – metalinio strypo panaudojimu, daugybės kūno sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą, padarė jam daugybę sužalojimų ir sunkią galvos traumą, dėl ko galvos smegenyse išsiliejo kraujas, ir įvykus komplikacijoms sunkiai sužalotas kalinys gegužės 3 d. 6.10 val. mirė Kauno klinikose.

Bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad L. Lukoševičius prieš kitą nuteistąjį, kuris priklausė žemiausiai kalinių kastai, ne tik smurtavo, bet ir iš jo tyčiojosi – liepdavo klūpoti ant grindų iškeltomis rankomis, o kai šis rankas nuleisdavo, jį mušdavo.

Dėl įvairių nusikaltimų anksčiau teistas žudikas teisme sakė, kad taip elgėsi, nes esą kameros „draugas“ jį nervino, kai kalbėjo, niūniavo, triukšmavo ar pasidėdavo maistą ant svetimų indų. Tačiau, kaip išsiaiškino teisėjai, L. Lukoševičiaus pykčio protrūkį pastūmėjo anksčiau tarp jo ir nukentėjusiojo vykę įvykiai – esą anksčiau nukentėjusysis pasisavino svetimą į zoną permestą siuntinį, o L. Lukoševičius žadėjo už tai atkeršyti.

Ir ta proga pasitaikė, kai nukentėjusysis buvo perkeltas į tą pačią kamerą, kurioje kalėjo L. Lukoševičius. Tiesa, sužinojęs, kad bus perkeltas į kamerą, kurioje gyvena L. Lukoševičius, nukentėjusysis prašė jo pasigailėti ir įkalinti kitoje patalpoje, tačiau į šį jo prašymą nebuvo sureaguota. Pareigūnų neįtikino ir kalinio teiginiai, jog jis įkalinimo įstaigoje priskiriamas prie žemiausios kastos nuteistųjų, tuo metu L. Lukoševičius save laikė „bachūru“.

Į kamerą kartu su L. Lukoševičiumi patekęs 28 metų nuteistasis jau tą pačią dieną sulaukė patyčių, taip pat nuolat prieš jį buvo smurtaujama, o pareigūnai visas tas dienas, kai kalinys buvo daužomas, nieko nepastebėjo. Tik tada, kai žiauriai sumuštas ir į galvą koją suspardytas nuteistasis jau nerodė gyvybės ženklų, L. Lukoševičius iškvietė prižiūrėtojus – esą ko nežiūrite, kalinys tris kartus iš antrame aukšte esančios lovos iškrito.

Į Kauno klinikas išvežtam nuteistajam medikai nebegalėjo padėti – po paros, taip ir neatgavęs samonės, jis mirė.

O baudžiamojon atsakomybėn patrauktas L. Lukoševičius iš karto pripažino kaltę – sakė, nėra ką čia neigti, nes jis ne tik tyčiojosi iš žemiausiais kastai priklausančio kalinio, bet ir jį daužė metaline lazda, o nukentėjusysis esą nuolat prarasdavo sąmonę. Kai atsigaudavo, įvykiai kartojosi. Nukentėjusysis dėl patiriamo smurto niekam nesiskundė, apie smurtaujantį kalinį niekam nepranešė kiti kartu kameroje buvę nuteistieji, o pareigūnai, prižiūrėję nuteistuosius, nieko įtartino nepastebėjo.

Kai Kauno apygardos teismas L. Lukoševičiui už tyčinį nužudymą skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis suprato, kad gražiausius savo gyvenimo metus praleis už grotų ir kaip įmanydamas nutarė pabandyti sušvelninti savo padėtį. Su valstybės skirta advokate pasitaręs, jis nutarė nuosprendį apskųsti apeliacine tvarka. Kadangi teisinių dalykų neišmano, žudikas paprašė, kad gynėja už jį surašytų skundą ir, svarbiausia, akcentuotų, jog jis turi sveikatos problemų bei gali būti ribotai pakaltinamas.

„Apygardos teismas nepripažino nuteistojo baudžiamąją atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kad jis nusikalto būdamas ribotai pakaltinamas; pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiu teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, sprendė, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, t. y. jis buvo pakaltinamas“, – skunde advokatė nurodė, kad Lietuvoje yra buvę yra atvejų, kai teismai prieidavo priešingų išvadų, todėl prašė iš naujo apsvarstyti, ar tikrai L. Lukoševičius suprato savo veiksmų esmę, ar gali už įvykdytą nusikaltimą atsakyti baudžiamąja tvarka.

Be to, advokatė nurodė, kad L. Lukoševičiaus „nusikalstamiems veiksmams iš dalies įtakos turėjo netinkamos nuteistųjų laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygos.“

„Nuteistasis pataisos namuose negavo jokio gydymo, nors toks gydymas ir priežiūra jam buvo rekomenduotas ir labai reikalingas; jam nebuvo taikomos programos agresijos proveržiams suvaldyti, – pabrėžiama gynėjos skunde. – Priešingai, į L. Lukoševičiaus kamerą buvo įkeltas silpnas, negalintis priešintis nuteistasis (nukentėjusysis), ir taip sudarytos sąlygos nevaldomiems L. Lukoševičiaus pykčio protrūkiams pasireikšti, o tai ir buvo viena iš priežasčių, nulėmusių tokius sunkius nusikalstamos veikos padarinius.“

Tačiau nuteistojo ir jo gynėjos skundą išnagrinėję Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai nutarė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, todėl nėra pagrindo jį keisti.

Anot teisėjų, nuteistajam buvo atlikta ambulatorinė kompleksinė Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios metu ekspertai nustatė, kad L. Lukoševičiaus liga nusikaltimo padarymo metu netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti.

„Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos šią išvadą pateikusios ekspertės duotas išvadas patvirtino ir nurodė, kad nuteistasis visiškai prognozavo savo veiksmus, žinojo, jog už mušimą yra baudžiama, o fizinio smurto naudojimas prieš kitus nuteistuosius draudžiamas, todėl tai žinodamas, jis nukentėjusįjį mušė pasibaigus patikrinimų valandoms, – pabrėžė teismas. – Be to, ekspertės papildomai paaiškino, kad konkrečiu atveju buvo tiriama kriminalinio elgesio situacija ir nustatyta, jog ji buvo neutrali ir minimaliai provokuojanti, t. y. situacija nebuvo stipriai traumuojanti ar žeminanti L. Lukoševičiaus orumą, ar gresianti jo gyvybei, kai reikia staigiai priimti sprendimą. L. Lukoševičius kontroliavo ir prognozavo savo elgesį.“

Anot teismo, L. Lukoševičius yra pakaltinamas ir gali atsakyti už savo veiksmus, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie kitus teismuose nustatytus atvejus, teisėjai pabrėžė, kad „teisingumas vykdomas konkrečioje byloje pagal konkrečias bylos aplinkybes, o teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.“

„Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“, – teismo teigimu, tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Teisėjai taip pat neįžvelgė pagrindo žudikui sušvelninti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę: „Apygardos teismas, nustatydamas L. Lukoševičiui bausmės dydį, atsižvelgė į tai, jog jis, veikdamas netiesiogine tyčia, siekdamas asmeninių tikslų, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, kurio padariniai negrįžtami, t. y. kankindamas dėl chuliganiškų paskatų jis nužudė jauną (28 metų) žmogų; jo baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, o sunkina – kad inkriminuotą veiką padarė būdamas recidyvistu.“

Teismas pažymėjo, kad L. Lukoševičius nusikalto ne pirmą kartą.

„Anksčiau teistas 4 kartus, turėdamas neišnykusį teistumą, naują veiką padarė atlikdamas jam pagal ankstesnį teismo nuosprendį paskirtą bausmę, – nurodė teisėjos R. Pocienės vadovaujama kolegija. – Tokios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį ir rodo jau susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir polinkį veikti priešingai teisės normoms. Tai, kad L. Lukoševičius yra nelinkęs paisyti teisės aktuose nustatytų tam tikrų elgesio ir moralės reikalavimų, patvirtina ir bylos faktiniai duomenys apie jo turimas 85 galiojančias nuobaudas pataisos įstaigoje.“

Be to, teisėjų teigimu, iš bausmės atlikimo ir kardomojo kalinimo įstaigų charakteristikų matyti, kad L. Lukoševičius apibūdinamas tik neigiamai: „Jis yra impulsyvus, nebrandus, linkęs dominuoti, konfliktuoti su pareigūnais, taip pat pažymima, kad stresinėse situacijose stebimos intensyvios pykčio išraiškos, darbinė motyvacija neigiama, nedalyvauja socialinės reabilitacijos programose, nesilaiko sudaryto individualaus plano punktų.“

Bylą išnagrinėjusių teisėjų teigimu, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę.

„Tokių aplinkybių tiriamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, skunde L. Lukoševičiaus gynėja, nesutikdama su nuteistajam paskirta nurodyto dydžio bausme, tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, pažeidė teisingumo principą, šių argumentų nepagrįsdama konkrečiais faktiniais bylos duomenimis“, – pabrėžė teismas.

Teisėjai mano, kad nėra pagrindo kitą kalinį nužudžiusiam nuteistajam švelninti bausmę.

„Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs L. Lukoševičiaus padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusius padarinius, nusikaltimo padarymo aplinkybes, pastarajam nustatė veiksmingą, proporcingą nuteistojo pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkančią teisingumo principą laisvės atėmimo bausmę“, – nurodoma apeliacinės instancijos teismo nutartyje, po kurios paskelbimo įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendis.