Šiuo metu Vilniaus pataisos namuose kalintis L. Lapinskas teigė, kad atlikdami tyrimą policijos kriminalistai atliko kratas ne tik jo kameroje, bet ir krėtė tėvų ir žmonos namus, taip pat svarbių įkalčių ieškojo sutuoktinei priklausančiame grožio salone.
„Bet nieko nerado ir negalėjo rasti, nes tai – išgalvoti įtarimai“, – sakė jis.
Policijoje pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu L. Lapinskui užkirto kelią anksčiau laiko išeiti į laisvę – bent tai, jo teigimu, nurodė Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisija. Tuo metu nuteistasis tikina, kad komisijos nariai tokio argumento net negalėjo nurodyti, dėl jo jis jau svarsto kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), kur jau yra ne tik laimėjęs bylą prieš Lietuvą, bet ir tuo metu prisiteisęs rekordinio dydžio kompensaciją.
Apie naują ikiteisminį tyrimą, kuriame Lopui pareikšti įtarimai, didžiąją gyvenimo meilę, svajones ir „neatrastą žemę“ – pokalbis su pirmą kartą viešai prabilusiu L. Lapinsku.
– Advokatės pasiklausiau, ar galiu kalbėti apie naują bylą, nes neturiu ką slėpti, nes nieko nesu nepadaręs, esu nekaltas, net nežinau, kas vyksta. O situacija yra tokia – sėdžiu aš kalėjime, atvažiuoja pareigūnai iš laisvės ir mano kameroje padaro kratą. Skambinu žmonai, pasirodo ji su dviem vaikais miega namuose ir į namus iš pačio ryto sugriūna keturios „Škodos“ – ji kaip didžiausia nusikaltėlė. Krato šeimos namus, krato žmonos namus, krato uošvių namus, krato jos grožio saloną – darbo vietą. Krato kalėjimą, kur aš sėdžiu – viską iš eilės, nesuprantu, kas darosi. O man sako – čia kažkokios bylos rėmuose.
Praeina pora savaičių, paskambinu žmonai taksofonu, o jis yra pasiklausomas, ir emocijų paveikta žmona pasako, kad esu nėščia, buvau ligoninėje, pasidariau tyrimą. Tai pareigūnai išgirsta ir kitą dieną po pietų atlekia pas mane su įtarimais – galvoja, gal ir aš esu emociniame šoke ar panašiai, nes įtarimai, matėsi, buvo ką tik sukurpti, nes net datos skiriasi – pavyzdžiui, rašo, kad darė nusikalstamą veiką 2022 metų sausio mėnesį, o paskui tęsdamas 2021 metais darė vėl kažką – atbuline tvarka viskas eina. Tai rodo skubėjimą, įtarimai buvo surašyti staigiai.
Sako, o kaip tu jį pažįsti? O ši atkerta – štai internete yra programėlė ir joje yra slapyvardis, galvoju, kad čia yra jis. Šito marazmo, šito absurdo pagrindu man yra pateikiami įtarimai. Dar daugiau – žiūriu į bylą ir galvoju, kas čia darosi. Rašoma, kad ji pasakė, jog galvoja, kad čia esu aš ir jau yra pasiruošusi pareigūnams už tai, kad ją atleis nuo atsakomybės už nusikaltimus, kuriuos darė, mane priduoti.
Viskas tvarkoje, bet ką turėtų daryti pareigūnai – jie privalėtų pasidomėti, ar ta moteris išvis yra susijusi su manimi ir, jeigu nėra sąsajų, ieškoti kažkokių sąsajų su kažkuo iš mano aplinkos, per ką aš galėčiau jai vadovauti, pagaliau susipažinti ir panašiai. Jie nieko to nedaro. Man kyla įtarimas – kodėl. Ir aš pasidomiu. Pasirodo, ta moteris yra mano žmonos draugė, tiksliau, buvo jos pažįstama, paskui dirbo pas mano žmoną salone, žmona yra buvusi jos namuose, atliko jai plaukų priauginimą ir taip toliau – tai yra žmogus iš jos artimo rato, kuri gali traukti informaciją. Ir, įsivaizduokite, pareigūnai tuo nepasidomėjo, jie galvojo, kad jos nepažįstamos. Tai žmona ištraukė visus duomenis – darbo sutartį, taip pat, kad ji pas mano žmoną baigė plaukų priauginimo kursus, asmenines nuotraukas su vaikais, kai buvo pas ją namuose, ji net ištraukė net susirašinėjimus socialiniuose tinkluose. Ir ta moteris mano žmoną pažįsta nuo keliolikos metų, kai aš su ja susipažinau 2020 metų liepos mėnesį. Tai ji, pažinodama mane, visuose „čiatuose“ mano žmonos klausinėja apie mane, mūsų buitinį gyvenimą – traukė informaciją.
Mano žmona visus tuos popierius ištraukė, sudėjo į papkę, padavė advokatei ir tai eis į prokuratūrą. Esmė tame, kad ji, pažinodama mano žmoną, ištraukė asmeninės informacijos, ir tokiu būdu bando įtikinti pareigūnus, ir – įtikina, kaip suprantu, kad tarsi bendrauja su manimi, tarsi žino kažką apie mane ir pateikia kažkokį slapyvardį.
Pareigūnai vietoj to, kad patys sėdėtų šalia ir sakytų, susirašinėk, stebėkime, – nepatikėsite, ką daro – jai duoda telefoną ir sako: tu važiuok namo ir susirašinėk, o paskui – fotografuok. Taip atsiranda visiškai laisvos galimybės duomenų klastojimui, nes grįžusi į namus ji gali su vienu telefonu rašyti, o su kitu atsakinėti, o su trečiu jiems nešti nuotraukas. Antras dalykas – jeigu tas „akountas“ iš tikrųjų yra ne jos sukurtas, o kito žmogaus, kuris prisistato manimi, tai tada ji, žinodama iš mano žmonos asmeninę informaciją apie mane, galėtų pabandyti užklausti. Ir jeigu pamatytų, kad tas žmogus atsako... Na, paprastas dalykas – pavyzdžiui, iš žmonos sužinojo, kad aš išėjau į pasimatymą, ir tada parašo, sveikas, kaip tu, girdėjau, kad buvai pasimatyme, ar kur buvai. O dabar, įsivaizduokime, aš esu pasimatyme ir jai atrašo – vadinasi, tai ne aš, aš juk negaliu atrašyti. Bet kas tada atsitinka? Ji tai nefotografuos, nes jos tikslas yra įtikinti policiją, tuos žmones, kurie tiria bylą, kad ji seka mane.
– Taip. Jie gali nustatyti buvimo vietą, sužinoti IP adresą, bet byloje tokių duomenų nėra. Dar daugiau – sėdėjau kameroje, virš kurios yra pakabinta vaizdo kamera, kuri filmuoja įėjimą į kambarį, visą koridorių. Todėl, jeigu aš būsiu kambaryje, koridoriuje ar tualete, visa tai bus matoma. O tame pačiame aukšte už 10 metrų nuo mano kambario visą parą budi pareigūnai. Kitaip sakant, pareigūnas vietoj to, kad duotų tai moteriai sekti mane, atsisėstų šalia, parašytų žinutę, gautų atsakymą ir tada duotų signalą kolegoms – pareigūnai atbėga pas mane, paima telefoną, surakina antrankiais, valio, yra įrodymas, bet to nebuvo daroma. Kodėl nebuvo daroma tai, kas turėjo būti padaryta?
– Bet gal jie dar planuoja tai padaryti?
– Ne, jie nieko neplanuoja. Aš gi bylą varčiau ir mačiau. Vietoj to, kad jie tai, kas yra privaloma padaryti, jie susėda ir nusprendžia, kad aš galbūt nusikaltimus darau per kažkokius savo draugus. Ir paskiria sekimą mano vadinamiesiems bendrininkams – tiems, kurie neišdavė Lapinsko – reiškia, kaip parašyta, jis jais galimai pasitiki. Bent vieno mano vaikystės draugo pavardę mačiau – žmogaus, kuris su kriminalu niekada nieko bendro neturėjo, seka, tam gavo leidimus. Žmogaus privatumo teisės yra nulinės, jį seka, bet jokių duomenų negauna. O tai, ko reikia, jie nedaro. Ir taip tempia laiką.
– Tai daugiau nei pirmas kartas. Įsivaizduokite, dėl to pareigūno – nebuvo sakoma, kad aš jį papirkau ir jis atnešė telefoną. Tas pareigūnas buvo sekamas. Mane teisė už tai, kad jam padaviau raštelį – vyko tyrimas, buvo skiriamos milžiniškos lėšos nusikaltimui išaiškinti. Šita šalis niekada nebus turtinga, jeigu taip darys – taškomi didžiuliai pinigai.
Tada byla buvo perduota į teisme, už šį raštelį prokuroras paprašė mane nuteisti 5 metams. Ir pirmas teismas dar sugebėjo skirti 3 metus. Kas įvyksta toliau – byla pateko į apeliacinę instanciją, ten pasitaikė adekvatus teisėjas, kuris per pirmą posėdį ir pasakė: „Prokurore, ar jūs esate susipažinęs su Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kur nurodyta, kad kurstymas piktnaudžiauti tarnyba gali pasireikšti tik per papirkimo formą?“.
Aš galiu pareigūnams duoti kiek tik noriu raštelių – jie man gali skirti drausminę nuobaudą pačiame kalėjime už vidaus tvarkos pažeidimą, bet tai nieko bendro su Baudžiamuoju kodeksu neturi.
Dar daugiau – buvo tokia situacija, kad sėdžiu kameroje, ateina šaukimas į teismą, mane nori apklausti kaip liudytoją. Įdomi situacija – tuo metu teisme buvo nagrinėjama vadinamoji „Lapinų“ byla, kurioje teisiama keliasdešimt žmonių, ir mane atvedė į teismo salę. Nieko nesuprantu, o man sako – štai yra gauti duomenys, yra toks pagrindinis liudytojas, kuris teigia, kad visų šių nusikaltimų organizatorius yra Laimonas Lapinskas. Ir tas liudytojas tai žino, nes buvo neseniai išėjęs iš įkalinimo įstaigos, dalyvavo susirinkime, kuris vyko 2008 metais, kai aš sėdžiu nuo 2005 metų sausio, ir, anot jo, į šį susirinkimą buvo atvykęs Laimonas Lapinskas, kuris visiems paskirstė darbus, nurodė, kas ką darys. Tas liudytojas sakė, kad mane puikiai pažįsta.
– Gal tas liudytojas turėjo omeny pravardę Lapinas, nors jūsų pravardė kita – Lopas?
– Ne, jis nurodė būtent vardą ir pavardę, nenurodė pravardėmis. Ir, berods, mane atpažino. Tai įsivaizduokite, nuo vienos frazės priklauso, ar tu sėdi, ar ne. Ir tokio liudytojo parodymais teisia kitus. Kadangi šioje vietoje jis buvo apsimelavęs, teismas išteisino kelis žmones, kurie buvo teisiami tik remiantis jo parodymais. O tuos, kurie buvo teisiami ir kitais duomenimis, nuteisė.
Atrodo, kad ir dabar kažkas nori namo, nori nusimesti nuo savęs kaltinimus. Ir kas atsitinka – arba turi advokatą, kuris bando gudresnę schemą sugalvoti, ar kažkokį pareigūną, kuris gal anksčiau su advokatu yra dirbęs, nes teisininkai sukasi tame pačiame rate, ir jie sumąsto tokį planą – žinai, sugalvokime slapyvardį, paskui imituokime, kad labai stengiamės ir automatiškai viskas įvyks legaliai, mums pritaikys kažkokią mažesnę bausmę, o ten parašysime, kad neįrodė Lapinsko kaltės. Žinodamas visą tą marazmą, aš suprantu, kad ta byla privalo būti nutraukta – prokurorui jau parašiau prašymą, kitas žingsnis bus toks, kad eis skundas į Generalinę prokuratūrą. Tas marazmas, šis absurdas ir prokuroras, jeigu jis tame nedalyvauja, jis žino tik tai, ką atneša pareigūnai ir jie šitų dalykų jam nesaky.
Taip ir atsitiko – ateinu į kamerą ir man įmeta žmogelį. Nekreipiu dėmesio, žmogelis kaip žmogelis, gyvena ir tiek. Klausiu, ar seniai čia sėdi, o jis – porą mėnesių su sankcija važinėju. Supratau, sakau. Ir kokia esmė – jis visiškai nemiega, nevalgo, visą laiką sėdi. O kas taip daro? Tie, kas „sėdi ant kaifo“ ir kam yra „lomkės“. Man kilo įtarimas, nes aš niekada „nekaifavau“, nerūkiau, negėriau, mane patalpino į nerūkančių kamerą, bet joje radau pradarytą cigarečių pakelį. Ir paklausiau, gal tau reikia – jis iš karto čiupo ir bėgo rūkyti. Tai ką rodo – žmogus rūkantis, galimai „sėdi ant sistemos“ ir buvo įmestas į kamerą iš laisvės, imituodamas, kad važinėja etapais, kad gautų kažkokią informaciją. Gerai, jeigu informaciją. Bet kas nuo to yra apdraustas? O jeigu bus taip, kaip su tuo veikėju, kuris pasakė, kad aš 2008 metais dalyvavau kažkokiame jų posėdyje?
– Bet šis nepasakė?
– Nežinau, ką jis pasakė. Žinau tik tiek, kad nuo to apsidraudžiau. Po apklausos areštinėje atvažiavo „operai“ – kriminalistai. Žinau, ką aš kalbu, ko nekalbu, bet juk to nežino kiti, todėl norėdamas apsidrausti iš karto parašiau – buvo atvykę kriminalistai, klausinėjo, bet noriu, kad daugiau jie be advokatės dalyvavimo daugiau nevažiuotų, nes jeigu jie paskui pradės meluoti, jog jiems patvirtinau, linktelėjau, mirktelėjau, tai yra netiesa. Šioje situacijoje, kurioje nesu kaltas, bandoma iš nieko padaryti kažką. Ir aš turiu galvoti į priekį ir net apsidrausti nuo ėjimų, kurie yra neteisėti. O su neteisėtais ėjimais esu susidūręs net ir savo paties byloje, dėl kurios ir sėdžiu. Tai yra paprastas dalykas – sėdėjau ir gal po pusmečio kažkokia moteris kreipėsi į policiją, nes dingo jos garažo nuomininkas. Pareigūnai išlaužė garažą ir jame rado narkotikų. Kame esmė? Aš žinau, kad tame garaže niekada nebuvau, tai moteriai rodė nuotrauką, ji sakė, kad šio žmogaus niekada nebuvo, nuomojosi visiškai kitas žmogus.
– O ar pareigūnai sužinojo visus nusikaltimus, kuriuos buvote padaręs? Gal yra tokių, kurių pareigūnai net nežino, o jūs padarėte?
– Nežinau, seniai buvo (juokiasi).
– Ne tai, kad užrakintos durys – man kelia tokį pasibjaurėjimą, tai nešvarus žaidimas. Tiems patiems „operams“ sakiau, kad vietoj to, jog jūs man keliate bylą, kažką darote, nors žinote, kad to nedariau, nes jeigu žinotumėte, būtumėte gaudę, tyrę, jums nereikia mane pagauti, jums reikia ištraukti tą moterį iš bylos ir imituoti tyrimą, ką ir darote. O jeigu norite mane kažkur matyti, tai prašau – paleiskite mane namo, juk dabar visur elektronika, o aš nieko nesuprantu tuose moderniuose dalykuose, pridėkite visur pasiklausymo aparatūros, kelkite dronus, filmuokite ar dar kažką darykite, ir pagausite. Bet jūs irgi žinote, kad aš išeisiu ir su vaikais sėdėsiu namuose. O jie dar juokiasi – o, su vaikais sėdėsi namuose... Jiems tai nerealu, o aš aiškinu labai paprastą logiką, sakau, tam operui – tu turi vaikus, žmoną, gyveni keliolika metų, tau tai yra normalu, rutina, tau nusibodę ir tave traukia prie nuotykių, sąlyginai kalbant. Mano situacijoje yra atvirkščiai – aš visą laiką sėdžiu kalėjime. Na, aš 5 metus laisvėje gyvenau savarankišką pilnamečio gyvenimą ir 18 metų esu tarp keturių sienų. Ir iš tų 5 metų, kaip matyti iš bylos, 3 metus aktyviai dariau nusikalstamus veiksmus. Kitaip sakant, visas gyvenimas vienokia ar kitokia forma yra susijęs su kriminalu – arba bausmė, arba nusikaltimų darymas. Ir sakau – tame praėjusiame gyvenime nėra nei žmonos, nei vaikų, nei Kalėdų eglutės, kad kartu prie jos pasėdėtume. Jame nėra nieko tokio, kas tau, tyrėjui, yra įprasta, o man tai yra didžiausias stebuklas. Ir jis to nesupranta, jis žiūri iš savo varpinės, galvoja, aš bėgsiu, lėksiu, kažką darysiu, bet man to nereikia – aš ir taip visą gyvenimą esu prasėdėjęs.
– Taip, pirmoje vietoje pirmus kelerius metus, dėl to ir noriu išeiti lygtinai, kad man uždėtų apykoję ir matytų, jog nieko nedarau, niekur nesiveliu. Aš realiai sėdėčiau namuose.
Mano žmona yra darboholikė – labiau didesnio perfekcionisto žmogaus, kuris taip stengiasi, nesu matęs, todėl ją ir vadina „Plaukų fėja“, nes, kas liečia plaukus, ji yra deivė – visi, kas nors kartą pas ją apsilanko, visą laiką ir vaikšto tik pas ją. Tai ji ir sako – aš noriu dirbti, noriu judėti, man tai patinka, jaučiuosi savo vėžiose. O aš sakau, kad noriu sėdėti su vaikais namuose, su kačiuku, šuniuku, nes pas mus yra. Noriu tai, nes to niekada neturėjau. Ir tikrai pirmuosius metus sėdėčiau namuose. Kitas dalykas, kai baigtųsi lygtinis paleidimas, ką daryčiau – noriu pamatyti užsienį, jame nesu buvęs. Man nebuvo kada jame būti, nes kai sėdau, Europos Sąjunga dar tik buvo pasirašiusi sutartį, kad čia, Lietuvoje, bus Europos Sąjunga, bet realiai nieko nebuvo, nebuvo jokių pokyčių, buvo tos pačios sienos, nei Šengeno nebuvo, nieko. Dabar sienos atidarytos, galima važiuoti kur nori, daryti ką nori.
– Pirmiausiai visą Europą norėčiau pamatyti, aišku, kiek finansai leistų. Mano žmona labai mėgsta keliauti, sako, kiek finansai leistų, imtume mažiukus ir važiuotume pamatyti, tau parodyti pasaulio. Ji ir kalbėti angliškai moka, visą laiką būtų kartu ir taip nebūtų, kad aš kaip išsižiojęs durnas karvelis ten vaikščiočiau.
– Ko gero, keliautumėte ir Lietuvoje – per tiek metų daug kas pasikeitė...
– Aišku, nepažinčiau, dabar žiūriu, kai rodo laidą „Mūsų miesteliai“, kai per reklamą rodo miestų aikštes, tai atrodo kaip užsienyje, kaip Europoje. Tuo metu nieko panašaus nebuvo, buvome ką tik atsikratę sovietų ir gyvenome Lietuvoje, kuri pati save finansiškai išlaikė, nebuvo skiriama tam nei lėšų, viskas buvo nutampyta, pilka, nuobodu, purvina, jeigu tik pats pasidarydai, tai turėdavai. O dabar, kai Europos Sąjunga skyrė tam finansavimą, kai yra tvarkomos gatvės, aplinka... Mane vežė į KPZ, žiūrėjau pro langą ir negalėjau patikėti.
– Nebaisu bus išeiti?
– Ne, nebaisu. Suprantu, yra žmonės, kurie bijo išeiti – pavyzdžiui, įsivaizduokime situaciją: nėra namų, nėra šeimos, niekas nepadės, niekas nepalaikys. Nėra namų – nėra kur nakvoti, nėra žmonių, kurie padėtų finansiškai – nėra už ką pavalgyti. Vadinasi, žmogus išeina į nebūtį, jis pasimetęs, tarsi iš aplinkos yra priverčiamas daryti kažkokius nusikaltimus. Kitas dalykas, jeigu jis daug metų prasėdėjo, jis gali daryti nusižengimus net nesuprasdamas, kad tai yra nusižengimas – vienas gyvenimas yra laisvėje, kitas gyvenimas yra kalėjime, žmogus galvos, kad jis daro kažkokį normalų veiksmą, bet tai bus pritaikyta kaip nusižengimas ir jis už tai gaus kažkokią bausmę. Aš to nebijau, nes turiu ir kur gyventi, ir turiu šeimą, ir puikiai uždirba mano žmona, pas mus visko yra ir visko užtenka, tiesiog išeik, gyvenk, tvarkykis. Netgi draugas į darbą priimtų – turi didelę įmonę, mane priimtų kaip vadybininką, sako, to nepaneigsi, yra organizaciniai sugebėjimai. Aš galiu kažką organizuoti, sudėlioti, pamatyti bendrą vaizdą, už ką ir buvau nuteistas, tik tuos sugebėjimus panaudojau nusikalstamiems tikslams, dabar juos noriu naudoti legaliems tikslams. Draugas ir sako, kad žinodamas tavo sugebėjimus noriu, kad tu pas mane dirbtum vadybininku ir tada išeitų, kad tu man neši didelį indėlį – bus ne taip, kad draugui paslauga, nes suteikė darbo vietą, o tai, jog aš nešiu didelį indėlį tai įmonei. Nes jis žino ir mano charakterį – esu perfekcionistas, nes ką darau, stengiuosi daryti geriausiai.
– Tai gali sakyti ką nori, bet aš turiu turėti šansą. Jeigu galvoja, kad apgaus, tai dabar yra kontrolės mechanizmai – yra tūkstančiai elektroninių stebėjimo prietaisų, dėkite man ant kojos, filmuokite mane, aš net pats save galiu filmuoti visą parą, man tai nesudaro problemų, nes neplanuoju daryti nieko nusikalstamo.
– Gal pareigūnai bijo, kad pabėgsite?
– Nuo ko bėgti? Nežinau. Nuo šios naujos bylos? Kaip ir sakiau, tai yra marazmas, ši byla yra nulis – pasaka apie kitų žmonių veiklą ir kažkokiu būdu bando imituoti, kad kažkokia moteris padeda jiems aiškintis, kas čia su tuo susiję, kitaip sakant, tik bando ištraukti tą moterį. Ir aš, ir pareigūnai puikiausiai žino, kad su šia byla esu nesusijęs ir ji baigsis niekuo. Bet šiandien, kol ji kabo, ji man daro žalą. Įsivaizduokite situaciją – dabar teismas manęs neišleidžia į laisvę ir nurodo priežastį, ką ir nurodė Lygtinio paleidimo komisija, kad man yra iškelta byla. O paskui bylą nutraukia – vėl kreipiuosi į Strasbūrą, sakysiu, kad būčiau išėjęs namo, bet neišėjau, nes buvo svarstytas tas dalykas, kurio neturėjo svarstyti. Ir man vėl bus priteisiami pinigai, kaip buvo man priteista už kalinimo sąlygas Lukiškėse.
– 10 tūkstančių. Tuo metu tai buvo rekordas, nes jie mane 10 metų marinavo Lukiškių rūsiuose. Buvo net taip, kad aš sėdžiu kameroje, pas mane ledo gabalai ant palangių, aš apsirengęs visus rūbus, kiek turiu, o kad užmigčiau, su arbatinuku užsikaičiu vandens, pripilu į „bambalius“ ir kišuosi į pažastis, tik tada bandau užmigti. Užmiegu kelioms valandoms, paskui prabundu, lauke minus 30, o kameroje – minus 5. Atvažiavo net iš Visuomenės sveikatos centro, buvo užfiksuoti visi įmanomi pažeidimai. Tai teismas pritaikė senatį ir priteisė tik už tris paskutinius kalinimo metus, nors tokiomis sąlygomis prasėdėjau 10 metų. Dabar, aišku, sąlygos pasikeitusios, to nėra – ir plastikiniai langai, ir šildo radiatoriai, o ten rūsiuose net nebuvo radiatorių.
– Situacija yra labai paprasta – tai yra UAB'as, mane apiformino reklamos specialistu, nes ši bendrovė išvežioja mažas siuntas. Ir būdavo taip, kad „mikriukai“ tai turi, tai neturi užsakymų, visą laiką jų ieško. O aš suvesdavau žmones – man mokėdavo 273 eurus, nuo šios sumos mokėjau mokesčius „Sodrai“, pervesdavau antstoliams, taip pat sau pirkdavau maistą, kad nereikėtų iš namų prašyti ir dar vaikui galėčiau padėti.
– Šis darbas buvo nuotolinis – kaip iš įkalinimo įstaigos galima dirbti nuotoliniu būdu?
– Tai labai paprasta – galiu rašyti laiškus, pasiskambinti taksofonu, nes jau tuoj bus 6 metai, kai aš lengvojoje grupėje ir per dieną turiu galimybę skambinti 45 minutes. Aš galėdavau kam noriu pasiskambinti ir susiderinti, ką reikėdavo, ir per žmoną perduodavau, tai – paprastas buitinis gyvenimas.
Dabar VMI užsiregistravau, kad teikiu vertimo paslaugas. Tai tai pačiai bendrovei – kai jie sudarinėja sutartis rusų kalba, verčiu jas į lietuvių kalbą. Jie man atsiunčia dokumentus, aš juos išverčiu.
– Daug kalbėjote apie žmoną. Kaip su ja susipažinote?
Turime bendrą draugą – jis yra ir mano, ir jos vaikystės draugas. Ir taip atsitiko, kad su praėjusia žmona 2020 metų vasario mėnesį nusprendėme išsiskirti, nes išryškėjo charakterio nesuderinamumas, be to, jai dar būtų reikėję 5 metus manęs laukti. Negaliu žmogaus kaltinti – ji pasirenko vieną gyvenimo modelį, aš noriu kitų dalykų gyvenime, tai ir natūraliai gavosi, kad mes išsivaikščiojome.
Kai atėjau į pirmąjį pasimatymą, pasakiau, kad esu nusprendęs „nesiženyti“, kol sėdžiu, nes, kol sėdžiu, nes negali realybėje matyti žmogaus, viskas yra pastatyta ant žodžių, tu negali faktiškai pamatyti, koks tas žmogus yra. Ir tad tu suklysti, ta moteris, kurią vedi, ji suklysta, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir atrodė, kad viskas yra gerai, bet paskui išryškėja charakterio skirtumai ir natūraliai ta pora išsiskiria.
– Be to, turi būti ir didžiulis pasitikėjimas – juk jūs sėdite čia ir nematote, ką ji laisvėje veikia...
– Esu demokratas ir tolerantiškas, jeigu kažkas netinka santykiuose, geriau išsivaikščiokime – nei laikau, nei bandau priversti, kaip sakoma, per prievartą mylimas nebūsi. Kartą žmona manęs klausė: ar tu norėtum manyje kažką keisti? Sakau, ne, o tu manyje? Ne, – tada viskas gerai. Nes paprasčiausiai, kai tu nori keisti, žmogaus nepakeisi, koks jis yra, toks jis ir bus visą gyvenimą. Jeigu yra savybės, kurias tu nori keisti, turi žinoti – arba tau su jomis reikės susitaikyti, arba reikės išsivaikščioti, nes ilgainiui jos pradės trukdyti gyvenime.
– Bet kitas pasakytų, kad jūs tik taip kalbate, nes realybėje nesate susidūręs su tikruoju gyvenimu...
– Gali būti. Bet jei pabūčiau tikrajame gyvenime, gal būtų labiau pajuodę paakiai, nes būčiau neišsimiegojęs, negalėčiau pasportuoti, nes vaikams keisčiau „pampersus“, bėgiočiau pieną šildyti. Bet man tai nerūpi, man tai yra pridėtiniai dalykai, kurie nėra esminiai. Žinau, kad būčiau pavargęs, kaip ir mano žmona – įsivaizduokite, ji dirba, yra nėščia, augina kūdikį ir dar mažametį vaiką. Ir štai paprastas toks dalykas – gydytoja jai sako, kad negali kelti daugiau negu sveria vandens butelis, nes esant nėščiai gali įvykti persileidimas, įsitempia pilvo raumenys. Mūsų naujagimis sūnus dabar yra 7 mėnesių, jis būdamas 6 mėnesių būdamas svėrė 10 kilogramų. Ir štai paradoksas, situacija – žmona negali kelti vaiko, nes pati yra nėščia. O kaip jį nešioti, prižiūrėti? Aš sėdžiu kalėjime, kai namuose turėjau būti 2018 metais, nes tada suėjo lygtinio paleidimo terminas, įvertinus tai, kad aš turiu lengvą grupę, neturiu nuobaudų nuo 2015 metų, man turėjo pritaikyti lygtinį paleidimą, dabar sėdėčiau su vaikais ir padėčiau.
Dabar žmona prašo tėvų pagalbos, jie dirba, gali vakarais padėti, taip pat prašo mano tėvų pagalbos, jie jau pensininkai, kiek sveikata leidžia, tiek padeda. Tėvams galima paminklą statyti, nes tai yra nuostabūs žmonės, visą save atiduoda, kiek tik įmanoma rūpintis anūku. O jeigu to nebūtų? Juk jeigu sėdėsi su vaikais, negalėsi eiti į darbą, o jei negalėsi eiti į darbą, nebus pinigų ir panašiai. Ir tokie dalykai nesuvokiami žmonėms, kurie yra atbukę, sustabarėję, kaip sako advokatė, nuo tų pažymų, neša pažymas, kurios yra nepagrįstos.
– Klausantis jūsų atrodo, kad jums pasisekė su žmona...
– Labai pasisekė, tai pats didžiausias džiaugsmas mano gyvenime.
– Su ja kalėjime susituokėte?
– Taip.
– Kaip vyko vestuvės?
– Na, vestuvės čia nelabai romantiškos, paprasčiausias buitinis susirašymas – atvyksta iš santuokų rūmų ir kabinete ant lapo pasirašome, kad sutinkame būti vyras ir žmona. Yra pasimatymų – ir ilgalaikių, ir trumpalaikių, naudojamės tomis galimybėmis, kurios yra. Nepasakytume, kad jos yra stebuklingos, visada gyvenime gali būti geriau, pavyzdžiui, kad ir trumpalaikės išvykos, bet tai – geriau nei nieko.
– Tai turbūt išėjęs į laisvę iš naujo atšvęstumėte vestuves?
– Mūsų planas yra susituokti bažnyčioje. Žmona jau planus susidėliojasi ir suknelę...
– Bet sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi...
– Na, kol kas juokiasi, o kaip bus toliau, žiūrėsime. Bus taip, kaip reikia. O pastangas dedu, kiek galiu. Manau, kad tie sprendimai mano atžvilgiu yra priimami dėl to visuotinio... Na, kaip čia pasakyti... Įsivaizduok, tu esi įstaigos direktorius ir tu gali priimti sprendimą, pavyzdžiui, mane paleisti arba nepaleisti į trumpalaikę išvyką. Jeigu tu priimsi sprendimą paleisti, kokia tau asmeniškai gyvenime bus nauda? Jokia, apart karmos taškų ir vidinio suvokimo, kad kaip direktorius tu pasielgei sąžiningai. Nieko daugiau nebus. O kitam to, pavyzdžiui, nereikia. O dabar įsivaizduokime, ką jis galvoja, o kas bus, jeigu bus.
– Gal ir laisvėje būtumėte?
– Gal ir laisvėje būčiau, nes ten konkrečiai žiūrėdavo. Kai tik ten nuvažiavau, iš karto pasakė, kad mums neįdomu pavardės, mes žiūrime į žmogų kaip į klientą, kaip jis elgiasi ir gauna tai, kas jam priklauso pagal įstatymą.
– Galiu pasakyti, tik nežinau, kaip į tą pataisymą žiūrėti – charakterio savybės niekada nepasikeičia, pavyzdžiui, žmogus yra geras organizatorius, tik klausimas, kur tu nukreipsi charakterio savybes – tu gali nukreipti į nusikaltimus, bet gali nukreipti ir į legalų gyvenimą. Kaip ir sakiau, visą gyvenimą prasėdėjau, kokia prasmė vėl tame murkdytis? Visiškai nulinė. Niekada neturėjau šeimos – žmonos ir vaikų, turėjau tik tėvus ir sesę, o šių dalykų neturėjau ir juos vertinu, tai mano didžiausias turtas, tai mano inkaras gyvenime. Tereikia įjungti logiką, įsijausti į mano vaidmenį ir pagalvoti – ar tu būdamas mano vietoje išėjęs norėsi daryti nusikaltimus, norėsi daryti kažkokias kvailystes?
– Išėjęs bandysite atsigriebti už tuos visus metus?
– Be abejo, bandysiu atsigriebti už tuos metus ir stengsiuosi daryti tai, ko man trūko tuos visus metus. Todėl ir išeina, kad tas žodis pasitaisymas, tai ir yra, kad tavo asmeninės charakterio savybės bus išnaudojamos kita linkme – ne nusikaltimų darymo, o legalaus gyvenimo linkme, socialinio, visuomeninio, kuris kitam yra nusibodęs, o man yra neatrasta žemė.
– Tačiau gali atsirasti žmonių, kurie jus išklausę sakys, kad jūs tik taip kalbate, o išėjęs į laisvę vėl griebsis to paties?
– O kaip patikrinti? Kaip ir sakiau, yra pripirkta elektronikos, tegul apkabinėja mane davikliais, kokie tik yra, apyrankėmis, apykojėmis. Tegul stebi, nežinau, turbūt ta technika ir mintis skaito, jei pagalvosiu apie nusikaltimų darymą, mane iš karto areštuos. Todėl ir sakau, kad tokio dalyko nesužinosi – pašnekėti kiekvienas gali gražiai, bet reikia daryti, reikia tikrinti. Ir to nepatikrinsi nepritaikydamas to paties lygtinio paleidimo. Lygtinis paleidimas tai yra šansas, šansas žmogų patikrinti, šansas žmogui palaipsniui integruotis. Įsivaizduokime paprastą skirtumą – žmogus sėdi 20 metų, nuo skambučio iki skambučio ir po 20 metų atsidarė vartai, jis išėjo. Jis prieš nieką neatsakingas, pas jį nėra nei pareigūnų priežiūros, jis yra visiškai laisvas. Vien tai, kad jis pragyveno 20 metų struktūruotoje aplinkoje, kvadratinėje dėžutėje, kur viskas kasdien vienoda, jis nesugeba gyventi, jis nežino, kaip jo psichika elgsis laisvėje. Paprastas dalykas – privažiuos kažkokie draugai, su kuriais jis kartu sėdėjo 5 metus, nusiveš kažkur į alubarį ir jis išgers alaus. Ir jis net nežino, kaip pasielgs, nes daug metų negėrė alkoholio, jis nežino, kas su jo galva atsitiks, jis pats už save neatsakingas. O kai išeini paleistas lygtinai, kai po truputį vaikštai į trumpalaikes išvykas, visą laiką turi priežiūrą, Probacijos tarnyba visada stebi, tikrina, ar negėrei, ar „nekaifavai“, kur randiesi, ar namuose, jeigu nori kur važiuoti, turi visą veiksmų planą pateikti. Žmonės turi suprasti, kad lygtinis paleidimas į laisvę nėra tavo bausmės panaikinimas, tai yra tavo bausmės atlikimo perkėlimas būnant laisvėje tam, kad kai baigsis bausmė, tu būtum pasiruošęs ir jau gyventum viena koja laisvėje. Ir tada nuo tavęs nuimtų apribojimus, toliau tęstum tą pačią veiklą, ką darei su apribojimais. O kai sėdi iki galo ir tokias ilgas bausmes...
– Kaip suprantu, gailitės tų 3 metų, kai darėte nusikaltimus?
– Aš gailiuosi to, nes į tą nusikaltimų darymą žiūriu ne kaip į 3 nusikaltimų darymo metus, o kaip 3 plius 20 ir žiūriu į 23. Ir tie 23 metai yra nuleisti į unitazą. Vietoj to, kad per tuos 23 metus būčiau, nežinau, paprastą paprasčiausią mažą versliuką daręs, tai galų gale per tuos 23 metus iš jo būčiau daugiau uždirbęs nei per tuos 3 metus iš „kaifo“. Tokia mano istorija, nieko nėra stebuklingo – nenorėjau viešumo, bet žmona pasiūlė pakalbėti, sakė, pažiūrėk, kas darosi – nieko negauni, kas priklauso pagal įstatymą, tik gauni bylą, kur nori savo žmogų atmazyti, nors ir supranta, kad ten aš ne prie ko ir esu neįdomus, bet vis tiek man kelia bylą, kuri man kenkia, aš negaliu dėl jos išeiti. Ir tai vyksta šiandien čia ir dabar.