Apie tai pirmadienį kalbėta Seime vykusioje konferencijoje „Sekso pirkėjo vaidmuo prostitucijos industrijoje – bausti ar gailėtis?“, kurios iniciatorė – Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Prievartavo nuo 11-os, vėliau ir nėščią
„Nekenčiu aš jų. Išsigimėliai kažkokie. Ir Vilniaus dėl jų nekenčiu. Paskui sutinki juos gatvėje, tai taip šlykštu pasidaro. Įsivaizduoji, net pas mane besilaukiančią atvažiuodavo. Niekas jiems nerūpėjo. Kai Rygoje gyvenau, mane gi nuo 11-os pardavinėti pradėjo, dar visai vaikas buvau, o pirkėjų visada pilna būdavo“, – kaip jaučiasi moteris, kuri buvo išnaudojama prostitucijoje, citavo iliustratorė Eglė Plytnikaitė.
Kartu su dar trimis menininkais ji vykdė projektą „Lilies of the Streets“, siekiantį papasakoti apie į prostituciją įtraukus žmones per meną. Ji kalbėjo su keturiomis nukentėjusiomis, kurių istorijas vėliau sudėjo į knygą.
„Man atrodo labai svarbu kalbėti apie tai, kokią traumą patiria tas žmogus, kad tai nėra malonumas. Tas sekso pirkėjas tiesiog atvažiuoja, sumoka už galimybę išprievartauti kitą žmogų ir labai ramus išvažiuoja“, – stebėjosi E. Plytnikaitė.
Anot jos, jei imsime garsiau apie tai kalbėti, bent dalis esamų ar potencialių prostitucijos paslaugų pirkėjų susimąstys, nes šiuo metu jie jaučiasi saugūs ir kone nebaudžiami.
Pirkėjai – nuo bankininkų iki „visiškų susmirdėlių be dantų“
„Savo projekte aš kalbu daugiausiai apie moterų istorijas, labai pabrėždama tą kelią į prostituciją, kad tai nėra pasirinkimas. Tai yra skurdo, priklausomybės arba seksualinės prievartos pasekmė.
Labai norėjau parodyti ir pirkėjo vaidmenį. Pirmas labai svarbus aspektas – paneigimas stereotipo, kad sekso pirkėjas yra asocialus, atskirtį patiriantis vargšas. Norėčiau perskaityti, ką man papasakojo viena stotyje dirbanti moteris. Paklausta, kokie žmonės pas ją atvažiuoja, ji pasakė: „Visokie. Nuo bankininkų su džipais iki visiškų „susmirdėlių“ be dantų. Bet dauguma jų yra vedę ir atvažiuoja čia prašyti oralinio sekso“, – perpasakojo E. Plytnikaitė.
Anot jos, prostitucijos aukos Lietuvoje paprastai būna tiek sužalotos, kad galvą bijo pakelti, ką jau kalbėti apie tai, kad savo patirtimi jos pačios dalintųsi viešai.
„Daug kalbėta apie tai, kaip yra patogu pas jas atvažiuoti, nes vedęs vyras, susiradęs meilužę, labai rizikuoja. Ji gali paskambinti jo žmonai, pasakyti kažką, o žmogus, įtrauktas į prostituciją, neturi jokios galios. Labai patogu pas jį atvažiuoti, pasinaudoti, sumokėti ir išvažiuoti. Ir jis tikrai niekam niekada nepasiskųs“, – nurodė iliustratorė.
Problema: „ką daryti vyrams, kai moteris neduoda“
Savo ruožtu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pastebėjo, kad kalbėti apie sekso pirkėją šią dieną dar yra nepatogu. Tuoj raginama juos įvardyti klientais, pasitelkiami tokie argumentai kaip duomenų apsauga, klausiama, ką tuomet daryti antros pusės nerandantiems vienišiams ar neįgaliesiems, kuriems seksas neva būtinas.
„Sekso pirkėjas yra vienas iš mūsų, jis yra šalia mūsų. Tai žmogus, turintis darbą, šeimą. Kartais apsuptas draugų, kolegų. Tikrai socializacijos problemų nematome. Suprantu, psichologinės problemos nesimato iš pirmo žvilgsnio, tačiau sutikite, kad tai tikrai nėra priežastis pirkti kitą žmogų. Galbūt ne į viešnamį, o pas psichologą reikėtų eiti“, – klausė ji.
Pasak K. Mišinienės, pikta ir tai, kad visuomenėje diskutuojant apie prostitucijos problematiką tuoj imama neva pokštauti – o tai ką vyrams daryti, jei artima moteris neduoda?
„Visos diskusijos susiveda į tai, kad vienas negauna, o kitas neduoda – atsakykite socialiniai darbuotojai, ką mums daryti“, – stebėjosi centro vadovė.
Prostitučių atvyksta į Lietuvą: tai taip prieinama ir pigu
K. Mišinienės teigimu, liūdna ir tai, kad, kalbantis su kolegomis iš užsienio, kurie pasakoja apie sekso turizmą į Lietuvą, dažnai keliamas klausimas, ar čia prostitucija nebaudžiama.
„Vadinasi, mes visiškai nepaskleidėme žinutės, kad sekso pirkimas yra draudžiamas Lietuvoje. Manau, visi tie anglai, airiai, vokiečiai, prancūzai, ar kas jie bebūtų, nuoširdžiai apstulbsta sužinoję, kad Lietuvoje prostitucija yra nelegali. Ji yra tiek paplitusi ir taip prieinama, kaip komisaras sako, ir tokia pigi, kad jie tikrai nedaro to savo šalyje, bet važiuoja pas mus“, – dėstė pranešėja.
Anot jos, neaišku, kas turėtų prisiimti atsakomybę tinkamai informuoti – nevyriausybininkai ar policija.
„Vienu metu mes bandėme net viešbučius įtraukti į tokią, kaip vėliau supratau, avantiūrą, kad viešbučiai, kurie nuolat priima atvykėlius bernvakariams ir kitokioms pramogoms iš Jungtinės Karalystės ar Airijos, mums leistų pakabinti nedidelius plakatėlius, kad sekso pirkimas Lietuvoje draudžiamas. Tikrai buvo baisus pasipiktinimas, kaip čia mes dabar verslą galime žlugdyti, o, galiausiai, ir gerą šalies vardą gadinti. Mums buvo uždrausta tokius įspėjimus kabinti“, – patirtimi dalijosi K. Mišinienė.
Nenutrūkstama grandis – iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos: pasklido visoje Lietuvoje
Nuolat, tikino ji, į Lietuvą atvyksta ir nemažos grupės moterų iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, kurios čia įtraukiamos į prostituciją.
„Man neapsiverčia liežuvis sakyti „parsidavinėja“, žinant, kad jos pačios tikrai nesusiorganizuoja sau nei viešbučių, nei klientų. Tikrai yra organizatoriai. Mane labai jaudina ta nuolatinė srovelė, kurią mes šią dieną kažkiek matome“, – kalbėjo K. Mišinienė.
Anot jos, buvo planų dėl to kreiptis į ambasadas, tačiau neva suprasta, kad tai – Rytų kaimynės, kurios paprastai labai jautriai reaguoja į bet kokius komentarus.
„Ką reiškia kreiptis į pačius baltarusius ir sakyti: „Jūsų moterys nuolat pas mus prostitucijoje“? Jie, manau, kad visiškai kitaip gali tai suprasti. Tikrai yra problema. Iš pradžių manėme, kad tik Vilnius nuo to kenčia, bet šiandien matome tas moteris pasklidusias visoje Lietuvoje“, – sakė K. Mišinienė.
Kenčiantys nuo priklausomybės seksui neturi, kur kreiptis
Anot jos, į centrą kreipiasi ir sekso pirkėjai, kurie nežino, kur kreiptis dėl galimos priklausomybės seksui ar prostitutėms.
„Tikrai labai linkėčiau ir agituočiau atkreipti į šią problemą dėmesį<...> Iš tikrųjų, žmonės, kenčiantys nuo sutrikusio lytinio potraukio, visur ieško pagalbos ir jos labai mažai mūsų šalyje“, – kalbėjo K. Mišinienė.
Savo ruožtu Alytaus Vyrų krizių centro vadovas Virginijus Tamulionis sakė, kad net 6 proc. visos žmonijos kenčia nuo priklausomybės seksui. Dauguma turinčių dėl to bėdų – vyrai.
„Vyrai gėdijasi ne tik kalbėti apie priklausomybes, bet ir prašyti pagalbos – ar jis smurtauja šeimoje, ar turi įpročių. Tai jis slepia“, – nurodė. V. Tamulionis.
Įvykdė socialinį eksperimentą: atsiliepė ir Dievo tarnas, ir didelės šeimos galva
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras atliko ir socialinį eksperimentą. Iš prostitucija besiverčiančių moterų centro atstovai gavo seksualines paslaugas perkančių vyrų kontaktus ir pakvietė juos sudalyvauti neva nuotraukų konkurse.
„Pas mane“ šiaip nemaža šeima“, – nurodė vienas seksualines paslaugas perkantis asmuo, kurio buvo paprašyta pasidalinti gražiausia šeimos nuotrauka.
Savo ruožtu kiti minėjo galintys fotografijų paprašyti žmonų.
„Esu užsiėmęs, pas logopedą vaiką vedu“, – kalbėti su neva konkurso organizatore atsisakė dar vienas pašnekovas.
Savo ruožtu kitas jų šyptelėjo šeimos nuotraukų konkurse negalintis dalyvauti.
„Dovanokite, esu Dievo tarnas“, – nustebino jis.
Eksperimento organizatoriai sulaukė ir kai kurių kalbintųjų šeimos nuotraukų – vyrai šypsojosi tarp šeimos narių, draugų būryje.
Dėmesį kreipia į sąvadautojus, ne į pirkėjus
Savo ruožtu Policijos departamento atstovas Audrius Valeika konferencijos metu paaiškino, kad pareigūnai koncentruojasi į sunkiausius nusikaltimus, galbūt dėl to esą ir gali pasirodyti, kad sekso pirkėjai nėra baudžiami, nors pirkti seksualines paslaugas Lietuvoje draudžiama.
Tačiau, džiaugėsi jis, vis daugiau pranešama apie plačius išaiškintus sąvadautojų tinklus, pradėtus ikiteisminius tyrimus.
„Kadangi policija turi tiek pajėgumų, kiek turi, mes koncentruojamės į sunkius ir labai sunkius nusikaltimus“, – teigė jis.
A. Valeika paaiškino ir kaip gimė žodis „plaštakė“, kuriuo šiuo metu neretai gana romantizuojamai apibūdinamos prostitucijos aukos. Pasirodo, taip pavadinta kompleksinė prevencinė priemonė buvo organizuota dar 2002 m. sausį.
„Turbūt apie tą priemonę mes turime jau užmiršti“, – ragino jis.
Pagauti, kuris perka, sudėtingiau
D. Šakalienės paklaustas, ar kitaip sudėliojus administracinius resursus ir ėmus aktyviau bausti pirkėjus, o galbūt net įtraukus seksualinių paslaugų pirkimą į baudžiamąjį kodeksą, galėtume sumažinti prostitucijos mastą, A. Valeika sakė nemanantis, kad tai gali padaryti juntamą įtaką.
„Ar visada baudžiamosios teisės taikymas padeda išspręsti klausimus? Atsakykime į tai dabar. Jei bausmė sprendžia, turbūt mes nusikaltimų neturėtume“, – svarstė A. Valeika.
Jis taip pat tikino manantis, kad dabar taikomos priemonės yra pakankamos.
„Realybė yra tokia, kad pagauti tą, kuris perka, yra daug sudėtingiau. Nustatyti, kada tas žmogus sugalvos eiti pirkti ir naudotis prostitucijos paslaugomis tikrai yra sudėtingiau. Ir čia atvirai šneku, yra tokia realybė, nes asmenys, kurie verčiasi prostitucija, vienokiu ar kitokiu būdu tai platina. Informacija pasiekia tuos asmenis, kurie perka tą paslaugą. Tačiau, kada jis nupirks, tikrai yra sudėtingiau nustatyti“, – dėstė jis.
Tačiau A. Valeika žadėjo pasidomėti, ar realu, kad pareigūnai ne tik apsimesdami klientais skambintų prostitutėms ir jų suteneriams, bet ir besielgdami priešingai tikslingai siektų nubausti klientus.
Kasmet nubaudžia šimtus moterų ir mažiau nei dešimt sekso pirkėjų
„Mes norėtume išsiaiškinti, kokios yra praktinės priežastys, stabdančios sekso pirkėjų patraukimą administracinėn atsakomybėn. Kaip visi turbūt žinote, kasmet keli šimtai moterų baudžiamos už vertimąsi prostitucija ir mažiau nei dešimt nubaustųjų – sekso pirkėjų. Tokia disproporcija yra neadekvati“, – pristatydama konferenciją pastebėjo D. Šakalienė.
Pasak jo, visuomenė turi suprasti, kad, net jei žmogus sutinka būti parduotas, jį pirkti yra nusikaltimas.
„Kaip taikliai sudėliota Prancūzijoje, žmonių pirkimas ir pardavimas niekuo nesiskiria nuo vergovės. Joks žmogus nėra daiktas ir neturi būti parduodamas jokiomis aplinkybėmis“, – aiškino D. Šakalienė.
Visą diskusiją pamatyti galima čia: