Planai vadinamajam ypatingajam laikotarpiui, kai valstybėje priešininkėje lieka labai mažai diplomatų ir po ambasados „stogu“ dirbančių žvalgybininkų, o karas dar neprasidėjęs, kurpti dar Šaltojo karo laikais. Kam konkrečiai artimiausiu metu turėtų ruoštis Vakarai, koks buvo tikrasis karinių pratybų „Vostok 2018“ tikslas, ir kodėl Rusija kol kas nepasirengusi konfliktuoti su Izraeliu, Pavelas Fegenhaueris DELFI papasakojo „Rygos konferencijos 2018“ fone.
– Jūsų nuomone, koks buvo rugsėjo viduryje surengtų karinių pratybų „Vostok 2018“ tikslas?
– Tai netgi nebuvo karinės pratybos. Tai buvo manevrai, anglai juos vadina war games (liet. karo žaidimai). Čia ir glūdi esminis skirtumas, nes armija padalinta į dvi šalis. Buvo tobulinama mobilizacija ir skubus galingiausių jėgų perkėlimas (šimtų tūkstančių karių) – perkėlimas gana toli mūšio lauke. Pavyzdžiui, jei yra planuojamas didelio masto karinis konfliktas su Ukraina ne kokiame ten Donbase, o kalbama apie visą frontą – nuo Briansko iki Perekopo.
– Rusijos Generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas ne kartą kalbėjo, jog šalis turi būti pasirengusi karui dėl išteklių...
– Tuo grįsta visa Rusijos karinė strategija. V. Gerasimovas pirmą kartą apie tai užsiminė per paskaitą Maskvoje 2013 metų vasario 14 dieną – praėjus kelioms savaitėms po to, kai V. Putinas patvirtino „Integruotą karinių veiksmų planą“. Tai pagrindinis šalies karinis dokumentas. Apie jį žino mažai kas, nes tai slaptas dokumentas. Prie šio dokumento rengimo prisidėjo 46 ministerijos ir valstybės tarnybos. Tai pasaulinis Rusijos savigynos planas tam atvejui, jei tektų kovoti visomis kryptimis, pultų iš visų pusių, praktiškai visas pasaulis.
– Tolimieji Rytai manevrams pasirinkti neatsitiktinai, nes ten pastebimai mažiau apribojimų didelio karių skaičiaus perkėlimui. Pagrindiniai sausumos pėstininkų manevrai vyko Mandžiūrijoje, netoliese sienos su Kinija, Pekinui galėjo susidaryti įspūdis, kad ruošiamasi kariauti būtent su juo. Tiesą sakant, toks įspūdis nebuvo kategoriškai klaidingas, nes tokie kariniai mokymai Tolimuosiuose Rytuose vyko ir anksčiau, o Kinija jose buvo kaip priešininkas.
Tam, kad Kinijai nekiltų klaidingų minčių, ten pakvietė brigadą iš Kinijos – taip buvo imituojamas Kinijos įsitraukimas, ir Pekinas apsiramino. Tiesa, pasikvietė ir stebėtojų iš Vakarų, nors ir neprivalėjo, nes ESBO Vienos dokumentas https://www.osce.org/ru/fsc/86600?download=true (ESBO 2011 metais parengtas Vienos dokumentas, skirtas pasitikėjimo ir saugumo stiprinimui – DELFI) Urale negalioja. Vis tiek kvietė, nes tam tikra prasme toks žingsnis pasitarnavo ir kaip atgrasymo priemonė: daugmaž, pasižiūrėkite, mes labai gerai pasiruošę – geriau mūsų nepulkite, nes labai greitai ateisime iki Berlyno ir dar toliau.
– Kitaip tariant, Maskva ir toliau galvoja, kad ją puls?
– Ne tas žodis galvoja! Jie trilijoną dolerių išleido ruošdamiesi tokiam karui! Ir tai skaičius pagal 2008 metų dolerio kursą (2008 metų kursas – 24,87 rubliai už dolerį, o 2018 metais – 61,64 rubliai; DELFI).
Pamaina pensininkui
– Rašėte, kad „Vostok 2018“ – savotiška Valerijaus Gerasimovo nuveiktų darbų galutinė ataskaita. Jam jau 63 metai, kitaip tariant, metas į pensiją. Kokios jo ateities perspektyvos, ir kas jį pakeis?
– Iš pradžių manyta, kad jis į pensiją turėtų išeiti sulaukęs šešiasdešimties. Kol kas kiekvienais metais jo tarnyba pratęsiama specialiu įsaku. Kol sulauks 65 metų, iš principo taip galima. Greičiausiai V. Gerasimovas pasiliks valstybės tarnyboje, tačiau svarbiausia tai, kad Generaliniui štabui vadovauti civilis negali. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu, kuriam taip pat 63 metai, gali palikti karinę tarnybą, tačiau ir toliau likti ministru.
Sako, kad Vladimirui Putinui patinka Sergejus Surovikinas, šiuo metu vadovaujantis Rusijos oro ir kosmoso pajėgoms. Šiaip tai jis tankistas, ir sprendimas jį paskirti į tokias pareigas gana kvailas.
S. Surovikinas Afganistano kare, kur pateko labai jaunas, buvo kontūzytas. Sėdėjo kalėjime, ir ne kartą. 1991 metais buvo pripažintas kaltu už tai, kad jo kariai pučo metu prie estakados Naujajame Arbate nužudė tris jaunus žmones: Dmitrijų Komarą, Ilją Kričevskį ir Vladimirą Usovą. Vėliau S. Surovikinas buvo paleistas į laisvę. Kai 1995 metais mokėsi M. V. Frunzės vardo karo akademijoje, jis vėl atsidūrė už grotų – šį kartą dėl neteisėtos prekybos ginklais. Bet ir tą nuosprendį vėliau panaikino.
– Kodėl jis patinka Putinui?
– Jis neturi jokių skrupulų. Žudo žmones ir vargo nemato. Priminsiu, kad per kampaniją Čečėnijoje S. Surovikinas grasino, kad už kiekvieną nukautą karį nužudys dešimt čečėnų.
Nostalgija 9-ajam dešimtmečiui
– Pats Gerasimovas prisipažino, kad „Vostok 2018“ – didžiausi kariniai manevrai po „Zapad 1981“. Tuo metu Sovietų Sąjunga daugumą pinigų skyrė gynybos ir pramonės sektoriui, taip kaip reikiant ekonomiškai nustekendama šalį. Ar nėra grėsmės tokiam scenarijui pasikartoti?
– Apie tai kalba Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas, apie tai kalba ir pats V. Putinas – esą negalime kartoti praeities klaidų ir alinti šalies, bandydami įsiveržti į priekį ginklavimosi varžybose. Deja, bet į jas įsitraukėme. Panašu, kad scenarijus kartojasi.
– Susidaro įspūdis, kad ir V. Putinas, ir jo kariškiai jaučia stiprią nostalgiją 9-ajam dešimtmečiui, kai Sovietų Sąjunga labai aktyviai veikė Artimuosiuose Rytuose? Jie bandė iš naujo peržaisti karus, kurių kadaise nelaimėjo Sovietų Sąjunga?
– Savotiška ta nostalgija. Karinėms žinyboms, užsienio reikalų ministerijai vadovaujantieji, pats V. Putinas – tai žmonės, karinę tarybą pradėję dar tais laikais. Tai mano bendraamžiai ar kiek jaunesni. Jie studijas baigė 8-ojo dešimtmečio viduryje, tada pradėjo tarnybą, 9-ąjį dešimtmetį jau buvo tarnyboje. Jie augo tuo metu, kai buvo Afganistanas, kai sovietų kariai siųsti į Siriją. Sovietų Sąjunga Sirijoje ir Libane tiesiogiai kariavo su Izraeliu, tik laikraščiai apie tai nerašė. O ten žuvo trys mūsų generolai, iki keturiasdešimties eilinių, buvo daug sužeistųjų.
– Karių išdėstymas iki pat horizonto Užbaikalės stepėje „Vostok 2018“ kulminacijoje, filmukai apie naujausius Rusijos ginklus – kam visa tai? Noras pradžiuginti vyriausiąjį pajėgų vadą ar įbauginti Vakarus?
– Ir tas, ir tas. Kaip ten bebūtų, pirmiausiai tai reikalinga pačiam Vladimirui Putinui. Juk jam visi pasakoja, kad jį puola iš visų pusių. Manau, kad jam pasakoja, kad kiekvieną savaitę prieš jį organizuojamas sąmokslas, kad jį nori nužudyti. Todėl ir reikia V. Putiną įtikinti, kad galime priešams parodyti „kur vėžiai žiemoja“.
Galėjo būti ir blogiau
– Kuo gali baigtis istorija su Sirijoje numuštu Il-20 ir sprendimu ten pasiųsti raketinių kompleksų S-300?
– Sunku pasakyti. Kol kas gaunama informacija ne visai aiški ir suprantama. Štai „Kommersant“ rašo, kad į Siriją bus gabenami keturi S-300 divizionai, o „Izvestija“ užsimena vos apie du.
Iš esmės S-300 – tai prekės ženklas, tam tikra prasme viena iš mėsainio rūšių. Jų gali būti pačios įvairiausios komplektacijos, skiriasi ir kaina. Zenitinių raketų sistemos (3RS) S-300 buvo sukurtos dar 8-ąjį dešimtmetį, o pradėtos naudoti jau 9-ąjį dešimtmetį. Rusijoje tos senos geležies likę labai daug. Sirija taip pat šį tą turi, nusipirko paskutinį XX amžiaus dešimtmetį iš Baltarusijos.
Dėl šios priežasties kol kas tiksliai ir neaišku, apie ką kalbama. S-300 kompleksus gamino tiek mokslinių tyrimų centras „Almaz“, tiek „Antei“ (nuo 2002 metų tai bendras koncertas „Almaz-Antei“ – DELFI). Tai visiškai skirtingi kompleksai su skirtingomis raketomis ir skirtingomis galimybėmis. Ir vienų, ir kitų būta Sirijoje, kažką išgabeno. Galbūt kažką vėl pasiųs tenai, tik niekas nežino, ko ir kiek.
– O ar gali būti, jog Kremlius pagrasins, tačiau nieko nedarys ir į konfliktą su Izraeliu nesivels?
– Ne, padarys. Kol kas žinoma, kad po paskutinio pokalbio telefonu su Vladimiru Putinu Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pareiškė, jog galėjo būti ir blogiau, o Izraelis ir toliau bendradarbiaus su rusais. Dėl šios priežasties Rusija gali Latakijos provincijoje dislokuoti S-300 kompleksų, kad ten neskraidytų pašaliniai. Likusi Sirija bus atvira. Bent jau kol kas.
Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu sakė, kad, jei reikės, imsis priemonių. Ką tai reiškia? Iš pradžių pasiųs vieną divizioną, o jei žydai pradės akis draskyti, pasiųsime daugiau? Tik ką reiškia – pasiųsime daugiau? Sirija neturi specialistų. Reiškia reikia siųsti mūsiškių, rusų, kaip ir 1982 metais, kai mūsiškių atsidūrė Sirijoje. Taigi, norint padengti visą Sirijos teritoriją, tam reikia 8-10 divizionų, o tai reiškia beveik 10 tūkst. Rusijos karių. O S-300 reikia pridengti. Tai reiškia, kad žmonių skaičius išauga du ar tris kartus. Manau, kad šiuo metu imsis minimalių pokyčių, nes bendra Kremliaus ir Putino strategija – palaikyti su Izraeliu draugiškus santykius. Taigi, greičiausiai šią krizę išgyvensime.
Svarbiausia – sėti paniką
– Paskelbus „Bellingcat“ tyrimų rezultatus ir The Insider, kuriuose netgi pavyko nustatyti vieno iš įtariamųjų bandžiusių nunuodyti Skripalį (Ruslanas Boširovas – Rusijos herojus Analolijus Čepyga), socialinėje žiniasklaidoje imta kalbėti apie Rusijos specialiųjų tarnybų neprofesionalumą. Ar sutinkate su tokia nuomone?
– Neprofesionalumas buvo Dohoje (2004 metų vasario 13 dieną ten buvo nužudytas Ičkerijos čečėnų respublikos prezidento pareigas ėjęs Zelimchanas Jandarbijevas – DELFI), kai Rusijos saugumo operatyvininkus sučiupo nors ir ne Kataro teritorijoje, o Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tai buvo apmaudi nesėkmė. O tie du – Petrovas ir Boširovas – ėjo ir nuėjo. Tik neįvertino, kad britai turi profesionalią vaizdo stebėjimo sistemą, ir juos anksčiau ar vėliau atpažins. Buvau tuo įsitikinęs nuo pat pradžių. Ten stebėjimo kameros ant kiekvieno kampo, britai iš jų gauna daug vertintos informacijos. Nuotraukos leidžia daryti išvadą, kad įrašai itin geros kokybės. Mūsiškiai apie tai galėjo ir nežinoti, juk jie ne žvalgybos pareigūnai, jie – diversantai. Jų tikslas – žudyti ir visai nesvarbu kaip.
– „Bellingcat“ žurnalistai spėja: jei Čepyga turi pulkininko laipsnį, tai leidžia daryti išvadą, jog sprendimai buvo priimti pačiame viršuje...
Taigi, įsakymą davė pats viršus ne todėl, kad jis pulkininkas, o todėl, kad jis naudojo „Novičiok“, kuris negali būti laikomas kiek nori. Jį reikėjo sintetinti, kas iš esmės nėra neteisėta, nes, remiantis Cheminio ginklo draudimo konvencija, tokią medžiagą galima sintetinti mažais kiekiais tyrimų tikslais. Norint tokią medžiagą pagaminti, chemikams būtinas specialus nurodymas. Rusijos karinė žvalgyba tokio nurodymo duoti negali. Jis turi ateiti iš Generalinio štabo vado per ministrus, tada Kremlių, kuris jam turi pritarti – tik tada nurodymas nuleidžiamas žemiau. Tokia pati tvarka ir su poloniu (juo 2006 metais buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka – DELFI). Taigi, tokios egzotiškos medžiagos, itin griežtai reglamentuojamos, naudojimas derinamas pačiame aukščiausiame politiniame lygmenyje. Tai tikrų tikriausia tarpžinybinė operacija, kurią pirmiausia kontroliuoja pats Kremlius. Jei nuodyti žiurkių nuodais, kaip kad Anna Šapiro, tam Kremlius nereikalingas.
– Vakaruose, NATO, vis daugiau kalbama apie agresyvų Kremliaus elgesį. Ar Vakarai turi pagrindo nuogąstauti dėl savo saugumo, ar Skripalių istorija – pavienis atvejis?
– Vakarai privalo įsisąmoninti, kad tai tik pradžia. Jeigu mes tikrai judame didelio karo kryptimi, tokios operacijos taps masiniu reiškiniu. Pradės nuodyti, žudyti Vakarų lyderius, eilinius politikus, partijų vadovus (būtinai valdančiųjų), parlamento narius, kariškius, inteligentus, iš esmės taikiniais gali tapti visi garsūs žmonės.
Tai buvo planuojama seniai – dešimtmečius. Tam tiek Generalinis štabas, tiek karo žvalgyba steigė specialias brigadas. Tai diversantai. Kai per pirmąjį Čečėnijos karą juos pasiuntė į mūšio lauką, ištiko šokas. Man skundėsi jų brigadų vadai: „Ką su mumis daro?! Siunčia žudyti čečėnų! Mes ne kariai, mūsų darbas priešus naikinti užkulisiuose, rengti apklausas, žudyti kalinius“. Kartais tokias atvejais rengia ir teroristinius išpuolius – kaip ir filmuose apie karą: sprogdina geležinkelius, apnuodija vandentiekį.
Svarbiausias kriterijus – drastiškas diplomatinių ryšių apkarpymas. Visko gali būti, kalbama, kad Jungtinės Valstijos dėl Skripalio bylos jau gruodį sumažins Rusijos diplomatų skaičių. Jei taip nutiks, tai reiškia, kad dauguma žvalgybininkų, dirbančių po ambasados „stogu“, susikraus daiktus ir važiuos namo, o jų vietą užims vadinamieji miegantys agentai. Kai nėra diplomatų, o karas dar nevyksta, prasideda ypatingas laikotarpis. Tada tie miegantys agentai pradeda vadovauti diversantams, kurių pagrindinė užduotis – politinė destabilizacija. Nesvarbu, ką nužudyti. Svarbu, kad Vakarų bendruomenę apimtų panika, kad ji prarastų gebėjimą priešintis, kai ims riedėti rusų tankai.