Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga savo nuožiūra, po žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos apie vaikų paėmimo iš šeimos ir grąžinimo į ją atvejį Kaune, jau pradėjo tyrimą dėl pažeistų vaikų teisių.
E. Žiobienė sakė, kad jo metu bus vertinami tiek, kaip veikė vaiko teisių sistema – tai yra Vaiko teisių skyriaus veiksmai, tiek (nesikišant į baudžiamąją bylą) teisėsaugos institucijų darbas.
Kontrolierė tikisi, kad tyrimas paskatins sisteminius pokyčius. Jo metu bus aiškinamasi, kaip jau atidirbta sistema naudojasi Vaiko teisių skyrius, kaip greitai vyksta ekspertizės, kokios yra taikomos kardomosios priemonės ir kodėl.
Ji iš anksto nenorėjo teigti, kad sprendimas grąžinti vaikus į šeimą buvo priimtas tik dėl visuomenės arba politinio spaudimo.
„Institucijos persvarstė, galbūt atsirado postūmių, tai yra šeima iš tikrųjų pradėjo bendradarbiauti, tėvai pradėjo eiti į kursus, sutiko padaryti tam tikrus veiksmus, kad galėtų būti stebimi ir informacija būtų matoma, ir visiems būtų aišku, kad tikrai smurto šeimoje nebus. Padaryti abipusiai veiksmai.
Tada prokuratūra atsitraukė su kardomosiomis priemonėmis, suprasdami, kad tyrimui tai nekenks. Ir, kad jie savo tyrimą gali atlikti savo ruožtu, bet vaikai gali gyventi šeimoje. Lygiai taip pat vaiko teisių specialistai vertina, kad priimtų sprendimų ir priemonių užteks“, – kalbėjo E. Žiobienė.
Ji nevertino pačios vaikų paėmimo situacijos. Tik atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidoje apie tai matomi tik vienos pusės pasakojimai. Specialistai, taip pat ir ji, daug ko atskleisti negali, nes įstatymas juos įpareigoja laikytis konfidencialumo.
Mato sisteminių bėdų
Kontrolierė teigė, kad matant tokio pobūdžio bylas, jai visada neramu, kai lygina suaugusiųjų ir vaikų situaciją
„Suaugusių atveju, jeigu tai yra smurtas privačioje erdvėje, nagrinėjama pagal smurto privačioje erdvėje įstatymą, ir terminai yra visiškai kiti. Visada ir policijos vadovai siekia Seime įrodyti, kad smurtas turėtų būti išnagrinėjamas per dvi paras. Viskas turėtų būti nustatyta, aiškiai numatytos priemonės, ką reikėtų daryti
Vaikų atveju kažkodėl tos bylos keliauja per baudžiamąjį kodeksą, ir tai užtrunka begalę laiko. Tai nėra pirmas kartas, kai baudžiamoji byla trunka labai ilgai“, – sakė E. Žiobienė.
Pasak jos, jei pritaikomos labai griežtos kardomosios priemonės – pavyzdžiui, mamai nesiartinti prie vaikų, tada yra akivaizdu, kodėl paimami vaikai.
„Galima svarstyti, ar teisėtai priimti sprendimai, kokie jie priimti, bet akivaizdu, kad sprendimas buvo paremtas prokuratūros priimtomis kardomosiomis priemonėmis, tada sekė vaiko teisių ir teismo sprendimai. Šiandieną, kada viskas yra panaikinta, akivaizdu, vaikai gali gyventi su tėvais. Paslaugų turbūt dar reikia“, – kalbėjo E. Žiobienė.
Tačiau ji ramino visuomenę, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra labai kraštutinė priemonė, ir ji taikoma labai sudėtingose situacijose.
„Todėl nereikėtų įsijausminti. Pagrindinis dalykas yra visiems suprasti, kad kas beatsitiktų – ar vaikas kažkuo apsipylė, ar įvyko kažkoks sumušimas, dėl kurio visi abejoja, ar tai yra susimušimas ar sumušimas, visais atvejais svarbus bendradarbiavimas su institucijomis, kalbėjimas, aplinkybių paaiškinimas, aptarimas“, – sakė E. Žiobienė.
Pasak jos, tam tikrų veiksmų pripažinimas veda į geresnę situacijos baigtį ir geresnį susitarimą, kas toliau bus daroma.
„Galbūt, kartais iš tikrųjų tėvams trūksta įgūdžių, galbūt, kartais yra padaryta klaida. Bet pripažinus tą klaidą galima mokytis ir eiti toliau. Tikrai valstybė nesiekia paimti vaikus, valstybei netrūksta vaikų, kuriuos reikėtų į kokias nors institucijas ar globėjų šeimas atiduoti. Apie tai nėra kalbos. Kalba yra apie tai, kad bendraukime, bendradarbiaukime, spręskime savo problemas, ir aiškinkimės, kaip geriau auginti vaikus“, – sakė E. Žiobienė.
Politikų aktyvumo tikėtųsi atliekant savo darbą
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė teigė, kad politikų labiausiai reikia įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios kontrolės srityse. Pasak jos, dar vienas labai svarbus darbas – biudžetas.
E. Žiobienė atkreipė dėmesį, kad iki šiol yra labai mažai priemonių padėti tėvams – pozityvios tėvystės kursų, psichologinės pagalbos.
„Yra „Tėvų linija“, bet ji yra lašas jūroje. Besikreipiančių yra labai daug, daug sąmoningų, protingų tėvų skambina ir užduoda klausimų. Norint, kad tokių priemonių būtų, reikia lėšų“, – sakė kontrolierė.
Pasak jos, politikų vaidmuo yra galvoti, „ko mums reikia kaip valstybei, kokie pas mus prioritetai, ką mes galime finansuoti, ką galime sureguliuoti įstatymais, ką galime įpareigoti vykdomąją valdžią atlikti“.
„O pavienio politiko ėjimas į individualias situacijas – aš suprantu, kad tai yra labai svarbu, nes tai yra rinkėjai. Bet iš kitos pusės, visais atvejais reikia aiškiai vertinti, kad kiekvienas žmogus atlieka tas funkcijas, kokios jam yra pavestos. Šiuo atveju politikai neatlieka nei advokatų, nei teisėjų, nei prokurorų darbo“, – sakė E. Žiobienė.
Labiausiai bijo vieno
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė apgailestauja, kad tuo metu, kai nėra kokio nors skaudaus atvejo, labai mažai diskutuojama apie tai, ar galima vaikus mušti arba plekšnoti.
„O kada įvyksta įvykis, tada diskusija irgi vyksta vieno vaiko kontekste. Dabar vyksta bereikalingas susipriešinimas, ir nėra realaus problemos suvokimo. Mes visi vėl prieiname prie to: „čia tik plekštelėjo“, „kodėl tik plekštelėjo?“. Tai yra smurtas prieš vaiką, tai yra nepagarba vaikui. Bet to nedaug girdime“, – apgailestauja E. Žiobienė.
Pasak kontrolierės, dar ta diskusija pratęsiama kitais klausimais – ar galėjo į tai kištis politikai, ar institucijos viską teisingai padarė, ar reikėjo paimti.
„Vaizdas yra labai daugiaplanis . Ir žmonės labai susipriešina, nes kiekvienas dalyvauja tam tikrame etape“, – sakė E. Žiobienė.
Kontrolierė pastebi, kad žmonės samoningėja ta prasme, kad jie negali pakęsti smurto greta.
„Nė vienas turbūt neleistų prieš savo vaiką smurtauti kitam – mokytojui, medikui, policininkui. Niekada nepateisintų kaimyno arba kažkokio kito svetimo žmogaus smurto prieš savo vaiką. Bet yra baisu, kad jie pateisina savo veiksmą prieš savo vaiką“, – sakė E. Žiobienė.
Tačiau ji pasidžiaugė, kad visuomenė tampa mažiau abejinga, daugėja pranešimų, skambučių į „Tėvų liniją“.
„Tėvams kyla daugybė klausimų, protingam žmogui visada kils klausimų, ir jis augindamas vaiką pereina per įvairiausius etapus – užsispyrimo, neklausymo ir kitus dalykus. Ir visi suprantame, kad smurtas rodo tam tikrą suaugusio žmogaus bejėgystę ir nesusivaldymą. Jeigu žmogus ieško sprendimų, galvoja, kaip reikėtų elgtis, jis ieško sprendimų, ir tada jam reikia paslaugų“, – sakė E. Žiobienė.
Kontrolierė neslėpė, kad baisiausia visoje šioje situacijoje jai būtų, kad „ dabar visi staiga sakytume „o tai visgi galima mušti tuos vaikus“.
Ji nesmerkė klystančių tėvų. „Tobulų žmonių nėra, mes visi negimėme tėvais, mes mokomės būti tėvais. Mes visi mokomės, kaip reikėtų juos auklėti, kaip reikėtų elgtis. Vaikai tikrai yra labai skirtingi, ir mes nepaimsime vieno pavyzdžio iš vieno ar kito, mes turime ieškoti sprendimų mums patiems ir mūsų vaikui. Bet smurtas ir pliaukštelėjimas yra ne išeitis“, – sakė E. Žiobienė.
Jei jau į duris pasibeldė vaiko teisių specialistai, jos patarimas šeimoms yra visais atvejais kalbėtis.
„Vaiko teisių skyriaus specialistai nėra kažkokie antžmogiai. Tai yra žmonės, dirbantys pagal savo tam tikrus įgaliojimus. Jie gali labai aiškiai suprasti ir išsiaiškinti, kas atsitiko. Turėdama tam tikrą paslaugų sektorių gali pasakyti: „jums reikia psichologinių kursų, jums reikėtų pastiprinti tėvystės įgūdžius“. Kas yra normalu, tai yra žmogiška. Mes nei vienas negimėme tėvais, mes visi mokomės, galime padaryti klaidų, pripažįstame klaidą, pasimokome iš jos ir daugiau taip nedarome, arba ieškome sprendimų“, – sakė E. Žiobienė.