Tačiau peoviakų sąmokslas žlugo dėl 21-erių metų merginos Marcelės Kubiliūtės aktyvumo. Ji Vilniuje užverbavo lenkų karininką, cenzorių Piotrą Vrublevskį, kuris sugebėjo įsibrauti į peoviakų seifą ir paimti dokumentus. Dokumentuose fiksuota lenkų turima informacija apie Lietuvos ministrų kabinetą, kariuomenę, politinių partijų veikėjus.
Peoviakais vadinami Lenkų karinei organizacijai priklausę žmonės, kurie pakluso Lenkijos kariuomenei.
Šių dokumentų dėka buvo išaiškinti visi sąmokslininkai, daugelis sulaikyta, netrukus įvyko garsusis daugiau nei devynis mėnesius trukęs peoviakų teismo procesas, kuriame kaltinimai buvo pateikti 117 asmenų.
Kas ši mergina, sugebėjusi neutralizuoti šitokį sąmokslą? M. Kubiliūtė tapo LRT dokumentinių filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ taikiniu. Kodėl ji tapo žvalgybininke? Kaip ėmėsi šių pareigų tokia jauna?
Dokumentinių filmų ciklas yra skirtas paminėti Lietuvos nepriklausomybės 100 metų jubiliejui.
Į agentes pirmiausia ėmė moteris
1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę pirmosiomis šalies žvalgybos agentėmis tapo lietuvės moterys – daugiausia tarnaitės, skalbėjos. Tokį sprendimą priėmė Liudas Gira, kuriam Valstybės Tarybos įsteigta Apsaugos komisija pavedė organizuoti „slapto lenkų ginklavimosi ir viso Vilniaus lenkų ūpo ir aspiracijų sekimą“.
L. Gira manė, kad geriausiai gali užčiuopti visokius miesto gandus, visur prieiti, neatkreipia bereikalingo dėmesio, be to, atrodė esančios didelės idealistės, kurios nuoširdžiai dirbs net ir neatlyginant, vien iš idėjos.
Bet vėliau savo pasirinkimu kiek nusivylė, taigi rašė: „Pirmosios mūsų agentės, pasirodė, nepajėgė taip mielai sau pasiimtų uždavinių vykdyti. Viena tik inteligentė panelė M. pasirodė sumanesnė šioje visai nepriprastoje srityje.“
Galima spėti, kad ta panelė M – tai Marcelė Kubiliūtė, vėliau apdovanota Antrosios rūšies Vyčio kryžiaus trečio laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo penktojo laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo ir ketvirtojo laipsnio ordinais bei Šaulių žvaigžde.
„Praktiškai tai buvo moteris kuri sakykime taip, labai sudėtingais valstybei metais 1919 m. valstybę de facto išgelbėjo nuo žlugimo, nuo tiesioginio valstybės perversmo“, - sako istorikas Algimantas Kasparavičius.
Norėjo stoti į kariuomenę, bet nepriėmė
M. Kubiliūtė gimė 1898 m. Rokiškio apskrityje, apsišvietusių valstiečių šeimoje. Keturiolikmetę Marcelę brolis Juozas Kubilius pasiėmė į Vilnių, kur ji įsidarbino „Vilties“ laikraštyje.
Gyvenant tarp viltininkų, kuriems priklausė ir jos brolis, stiprėjo dar vaikystėje įskiepytas Marcelės patriotizmas bei dėl lėšų stygiaus neįgyvendintas noras siekti mokslų. Marcelė netikėtai gavo pasiūlymą vykti į Ameriką mokytis kazimieriečių vienuolyne. Ji jau turėjo laivo bilietą, bet prieš pat išvykstant gavo telegramą, kad mama sunkiai serga.
Marcelė liko Lietuvoje, slaugė mamą manydama, kad jai pasveikus bus ramiau išvykti. Motina pasveiko, bet išvykti į Ameriką nebuvo lemta.
Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Brolis Juozas Marcelę pasiėmė į Petrapilį Rusijoje, kur ji galėjo tęsti mokslus ir dalyvauti politiniuose lietuvių susirinkimuose.
Carinės priespaudos metais platinęs lietuvišką spaudą, dalyvavęs Didžiajame Vilniaus Seime vienas viltininkų ideologų J. Kubilius mirė 1917 m. Tai buvo didžiulis smūgis Marcelei, nes Juozą ji laikė ne tik broliu, bet ir auklėtoju, įskiepijusiu meilę tėvynei.
Užtai 1918-ųjų vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė praskaidrino M. Kubiliūtės nuotaiką.
Pirmai progai pasitaikius, Marcelė grįžo į Lietuvą, į Vilnių, ir iš karto nusprendė stoti į Lietuvos kariuomenę, bet jai buvo atsakyta, kad ji dar per jauna. Tuo metu jai buvo dvidešimt metų. Tačiau M. Kubiliūtė nenuleido rankų, ji įsitraukė į žvalgybos-kontržvalgybos darbą.
„Neužmirškime, kad tai yra XX amžiaus pradžia, M. Kubiliūtė moka skaityti vokiškai, prancūziškai, žodžiu, jinai laisvai skaito užsienietišką spaudą. Ir tas faktas leidžia daryti prielaidą, kad jinai puikiai žino visą tą Vakarų Europos žvalgybinį naratyvą, juo naudojasi ir pati žodžiu bando jį pritaikyti šiuo atveju Vilniuje, siekdama Lietuvos valstybingumui naudingu tikslų“, - teigia A. Kasparavičius.
Kaip buvo užkirstas kelias perversmui
Lietuvos sostinę netrukus užėmė lenkai. Tačiau vien Vilniumi jie nepasitenkino. Juzefo Pilsudskio įsteigta Lenkų karinė organizacija ruošėsi įvykdyti perversmą Kaune, nuversti valdžią, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Visoje Lietuvoje buvo steigiami vadinamųjų poeviakų slapti skyriai. Tačiau valstybės perversmas žlugo. Mirtiną smūgį antivalstybiniam lenkų pogrindžiui sudavė drąsiai iniciatyvos ėmusis M. Kubiliūtė.
Marcelė užmezgė kontaktą su lenkų kariuomenės žvalgybos skyriaus viršininko ir peoviakų Lietuvoje vado majoro Mariano Koscialkovskio padėjėju P. Vrublevskiu.
„P. Vrublevskis dirba tos lenkų karinės cenzūros cenzoriumi ir tai yra labai patogi pozicija jam rinkti informaciją. Jisai, kaip cenzorius, palaiko kontaktus ir su visa eile lenkų karininkų, su jais bendrauja, kita vertus, bendrauja ir su žiniasklaidos atstovais, kadangi cenzūruoja spaudą. Jo tokios pareigos sudaro, manyčiau, labai sėkmingą platformą rinkti informacijai ir iš jos užsidirbti“, - sako istorikas A. Kasparavičius.
P. Vrublevskis teikė M. Kubiliūtei informaciją apie lenkų kariuomenę, kurią ji perduodavo į Kauną. M. Koscialkovskiui išvykus į Varšuvą, naktį štabe budėjęs P. Vrublevskis sargui davė kelis zlotus ir išsiuntė jį pailsėti, o pats paėmė iš seifų svarbiausius peoviakų dokumentus ir nunešė M. Kubiliūtei.
Dar tą pačią dieną M. Kubiliūtė pagrindinius dokumentus įdavė į Vilnių su anglų karininkais atvykusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui, kuris tuoj pat juos išvežė į laikinąją sostinę. Likę dokumentai Kauną pasiekė per kelias dienas.
Šių dokumentų dėka buvo išaiškinti visi sąmokslininkai, daugelis sulaikyta, netrukus įvyko garsusis daugiau nei devynis mėnesius trukęs peoviakų teismo procesas, kuriame kaltinimai buvo pateikti 117 asmenų.
„Tai buvo turbūt pats didžiausias ir M. Kubiliūtės, ir Lietuvos žvalgybos, ir visos Lietuvos valstybės žvalgybinė sėkmė, nes sąmokslas buvo parengtas labai profesionaliai. Sąmokslininkai turėjo visą informaciją apie Lietuvos ministrų kabinetą, apie Lietuvos kariuomenę, apie svarbiausius Lietuvos politinių partijų veikėjus. Sąmokslo pradžios atveju greičiausiai sąmokslininkams butų labai greitai pavykę suimti ir neutralizuoti pagrindinius Lietuvos valstybės kūrėjus ir vadovus“, - mąsto istorikas A. Kasparavičius.
Pasitelkė moterišką žavesį
Vėliau lenkai bandė įvykdyti dar vieną perversmą, prie kurio sužlugdymo vėl prisidėjo savarankiškai Vilniaus krašte dirbusi M. Kubiliūtė.
Marcelė susipažino su lenkų kariuomenės štabe aukštas pareigas užimančiu majoru Antonu Jankovskiu.
„Lietuvos žvalgyba šitoje istorijoje buvo aktyvioji pusė ir stengėsi išgauti informacija iš lenkų žvalgybos darbuotojo, tai yra faktas. Tuo metu vėl buvo panaudotas moteriškas žavesys, nes buvo sužinota, kokie buvo to karininko pomėgiai, kur jisai stengėsi lankytis, kaip jisai stengėsi praleisti laisvalaikį. Ir tose vietose pasirodė jau Lietuvos žvalgybos agentė, užmezgė su juo ryšius, apmokėdavo jo sąskaitas“, - pasakoja istorikas Arvydas Anušauskas.
Jiedu ilgai susitikinėjo, A. Jankovskis manė, kad Marcelė jį įsimylėjusi. Lenkų majoras nesugebėjo atsispirti M. Kubiliūtės žavesiui ir ji sėkmingai tuo pasinaudodama rinko informaciją Lietuvos žvalgybai.
Įgavusi pasitikėjimą, Marcelė pasinaudojo pasitaikiusia galimybe: įbėrusi A. Jankovskiui į taurę migdomųjų miltelių, ji iš jo namuose esančio seifo paėmė labai svarbius lenkų kariuomenės dokumentus.
Majoras, supratęs, kas jam gresia už prarastus dokumentus, paspruko iš Vilniaus, pasidavė lietuviams, suteikdamas ir kitos svarbios informacijos apie lenkų kariuomenę.
„Galima sakyti, ji buvo viena iš pirmųjų, kuri pradėjo daugmaž profesionaliai dirbti žvalgybos rezidencijos darbą. Profesionalumą liudija ne tik jos gautas slapyvardis „Elza“, tačiau ir tai, kokius duomenis ji sugebėdavo išgauti. Išgaunami duomenys buvo ypatingai svarbūs Lietuvos nacionaliniam saugumui, tuometinė Lietuva buvo labai jautrioje situacijoje, kuomet sąmokslas sekė sąmokslą“, - pasakoja A. Anušauskas.
Nors 1920 m. liepą buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, pagal kurią Vilniaus kraštas priklausė Lietuvai, tačiau lenkai nenurimo.
Spalio 9 dieną Liucjanas Želigovskis įžygiavo į Vilnių. Šįkart M. Kubiliūtei nepavyko įtikinti lietuvių valdžios, kad lenkai rengia tokią klastą.
„Aš pranešiau lietuvių komendantui Vladui Kurkauskui apie lenkų rengimąsi užimti Vilnių. Jie netikėjo, sakė, J. Pilsudskis pasirašė sutartį Suvalkuose“, - rašė M. Kubliūtė.
Jau kitą dieną lietuvių komendantūra ir visos įstaigos vėl išsikėlė į Kauną. Prasidėjo lietuvių ir lenkų mūšiai.
Daug lietuvių buvo sužeista, pakliuvo į nelaisvę. Marcelė daug laiko praleisdavo ligoninėje, kur lankė sužeistus lietuvių kareivius, rūpinosi jais, nešė jiems maistą. Rūpinosi ir tais, kurie neišgyvendavo. Iš ligoninės Žvėryne į Rasų kapines nuvežė ir palaidojo 19 Lietuvos karių.
Ji vis dar vykdė ir Lietuvos žvalgybos užduotis: pateikdavo skaičius apie lenkų karinius ešelonus, duomenis apie priešo dislokacijos vietas, pajėgas ir ginkluotę, rinkdavo informaciją iš Vilniaus lenkų spaudos.
Pabėgo į Kauną
Lenkai vis intensyviau ieškojo Vilniuje prieš juos kovojusių lietuvių.
„Lenkų kontržvalgyba dėjo pastangas išaiškinti visus galimus informacijos nutekėjimo į Lietuvą kelius. Lenkų operatyvininkams pradėjus aktyvią veiklą M. Kubiliūtei iškilo labai rimtų grėsmių, kad ji gali būti vieną dieną demaskuota, išaiškinta“, - teigia A. Kasparavičius.
Kartą pas Marcelę į duris pasibeldė jos ieškantys žandarai. Tačiau ji jau turėjo Elžbietos Banievič dokumentus, taigi pasakė M. Kubiliūtės nepažįstanti ir net negirdėjusi, kad tokia gyventų tame name.
„Buvo keletas momentų, kada lenkų kontržvalgyba per žingsnį buvo priartėjusi prie M. Kubiliūtės išaiškinimo, bet įvairių negebėjimų, galbūt aplaidumo dėka M. Kubiliūtei vis pavykdavo išvengti demaskavimo“, - teigia A. Kasparavičius.
1922 m. rudenį Marcelei pranešta, kad lenkai jau žino, jog ji gyvena Elžbietos Banievič pavarde. Mieste net buvo iškabinti plakatai su jos atvaizdu, skelbiantys, kad už informaciją apie šią moterį pažadėtas 5000 zlotų atlygis.
Nors Marcelė labai nenorėjo, bet jai teko palikti Vilnių. Tuomet ji dar nežinojo, kad slapstytis teks net 3 metus. Nors kelionė prie demarkacinės linijos buvo nepaprastai pavojinga, tačiau M. Kubiliūtė kitos išeities neturėjo. Ji išvyko kartu su jai dokumentus parūpinusia Barbora Žižyte. B. Žižytė grįžo į Vilnių tęsti Marcelės darbų, o M. Kubiliūtei naktį teko praleisti stotyje.
Prašvitus M. Kubiliūtės pasiimti atvyko netoliese gyvenęs ūkininkas. Jam padedant Marcelė pasiekė miestelį, esantį ties demarkacine linija, ir apsistojo jo namuose. Kaimynai ūkininko teiravosi, kas pas jį atvyko. Šis atsakė, kad giminaitė padėti bulvių kasti.
Bulviakasis buvo ne tik geras pasiaiškinimas kaimynui, bet ir Marcelei suteikė progą kirsti demarkacinę liniją, nes miestelis buvo lenkų, o laukai lietuvių pusėje.
„Žalioji siena, egzistavo pasienio apsauga, tačiau vietos gyventojai visada dar turėdavo galimybę tuo laikotarpiu judėti zonoje, nes tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo tokių santykių. kurie leistų nužymėti demarkacinę liniją, skiriančią Rytų Lietuvą nuo likusios Lietuvos. Dėl to toje zonoje žmonės gana aktyviai judėdavo, vieni padėdavo lenkų žvalgybininkams, kiti lietuvių“, - sako A. Anušauskas.
1922 m. spalį M. Kubiliūtė sėkmingai kirto Lenkijos-Lietuvos sieną, po kelių dienų Kaune įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje, Vilniaus reikalų departamente.
Atėjus sovietams sunaikino dalį archyvo
Įpratusi būti įvykių sūkuryje, Marcelė neapsiribojo kabinetiniu darbu, dažnai vykdavo prie demarkacinės linijos susitikti su Vilniaus krašto ryšininkais, nors tai buvo pavojinga.
„Būtent per jos rankas kartais buvo perduodama materialinė pagalba Vilniaus krašto organizacijoms. Ta pagalba buvo teikiama slapta, įvairiais būdais. Na, tuo metu tie būdai buvo žinomi ir žvalgyboms. Atsiskaitant už kokias nors paslaugas visos šalys tuo metu teikdavo ne grynus pinigus, o kolekcines monetas, kokius nors vertingus daiktus, kuriuos būtų galima realizuoti. Tai per jos rankas pereidavo dalis tos pagalbos, kuri buvo skiriama Vilniaus lietuviams“, - pasakoja A. Anušauskas.
Kadangi nešdavosi didžiules pinigų sumas, M. Kubliūtei reikėdavo vengti ne tik lenkų patrulių, bet ir kitų piktavalių žmonių. Dėl tos pačios priežasties M. Kubiliūtė po kelias dienas nemiegodavo, net kartais beeidama užmigdavo ir atsibudusi (pavyzdžiui, pažadinta traukinio švilpuko) pati nesuprasdavo, kaip pasiekė vieną ar kitą vietą.
1939 metais Lietuva atgavo Vilnių ir jis vėl tapo sostine.
Tačiau ilgai džiaugtis neteko, netrukus Lietuva buvo okupuota ir aneksuota Sovietų Sąjungos. Prieš likviduojant Užsienio reikalų ministeriją, M. Kubiliūtė sunaikino dalį jos tvarkyto slaptojo archyvo ir šitaip išgelbėjo daug žmonių nuo sovietų represijų.
Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, sužibo viltis susigrąžinti nepriklausomybę. 1941 m. birželio 23 d. įvykdyti sukilimai Kaune ir Vilniuje, paskelbta nepriklausomybė. Buvo tikimasi, kad vokiečiai pripažins Lietuvos valdžią, tačiau šie įvedė civilinį valdymą ir uždraudė daugelį lietuvių organizacijų. Lietuviai pradėjo pogrindinę kovą.
„Lietuvoje tuo metu buvo gana dviprasmiška situacija: veikė lietuviška savivalda, administracija, kuri buvo pavaldi vokiškai aukštesnio rango administracijai. Lietuviai, kurie dirbo toje administracijoje, ne vienas buvo slaptų organizacijų nariai. Jie talkindavo įvairiems žmonėms, kurie buvo kalinami Gestapo, buvo siunčiami į Vokietija. Ta informacija išties cirkuliuodavo ir vieną kitą žmogų pavykdavo išgelbėti nuo suėmimo, nuo persekiojimo, nuo išvežimo. Aš manyčiau, kad būtent tuo metu M. Kubiliūtė, būdama čia, Vilniuje, prie to ir galėjo prisidėti“, - sako A. Anušauskas.
Marcelė Kubiliūtė iš vokiečių gniaužtų išgelbėjo Vytautą Sirijos Girą, Jurgį Glušauską, Kazį Barauską. Rūpinosi Vokietijos konclageriuose kalinčiais lietuviais Vladu Jurgučiu, Petru Kerpe, Vytautu Tumėnu.
M. Kubiliūtę sulaikė sovietų saugumas
1944 metų liepą artėjant Raudonajai armijai, daugelis M. Kubiliūtės bendražygių traukėsi į Vakarus, kvietė kartu vykti ir Marcelę, tikino, kad kitaip sovietai ją suims ir ištrems į Sibirą, bet ji pasiliko Vilniuje. Blogiausios draugų pranašystės netruko išsipildyti – tų pačių metų rugpjūčio 17 dieną M. Kubiliūtę sulaikė sovietų saugumas.
„KGB išaiškina išaiškina jos darbą nepriklausomoje Lietuvoje, jos darbą Lietuvos žvalgybai, jos darbą Užsienio reikalų ministerijoje ir tai yra, turbūt, pagrindiniai kaltinimai, kurie gula į jos bylą“, - mano A. Kasparavičius.
Prasidėjo tardymų maratonas. M. Kubiliūtė buvo vedžiojama iš kabineto į kabinetą, apklausiama vis kitų tardytojų. Labiausiai saugumiečius domino jos darbas karinėje žvalgyboje ir antisovietinė veikla. Marcelės tardymo ėmėsi pats NKGB liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius.
„1944-1945 m. laikotarpiu tardymai išsiskirdavo kuo? Pirmiausia, tai buvo pats brutaliausias laikotarpis, praktiškai kiekvienas suimtasis tikėjosi kad prieš jį bus panaudojama fizinė prievarta, dažniausiai taip ir būdavo. Tai buvo leistinas tuometinės valdžios metodas. Kuomet jie manydavo, kad tas žmogus yra pavojingas santvarkai, tuomet buvo oficialiai leidžiamas ne tik brutalumas tardymo metu, bet ir kankinimai“, - sako A. Anušauskas.
Gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos. Kartais iki dvylikos valandų trukmės kvotos vykdavo ir dienomis, bet dažniausiai vėlai vakare. Kariškiai naudojo įvairiausius metodus – imdavo šaipytis, užgaulioti, grasindavo. Bet Marcelė tylėjo.
Po varginančių tardymų ji į kamerą būdavo parvedama tik paryčiais. Tačiau daug ilsėtis niekas neleisdavo. Dieną kalines varydavo plauti išviečių, atlikti kitus darbus. Naktį – vėl tardymai.
Maistas buvo prastas. Ryte – duona ir karštas vanduo. Pietums – neluptų bulvių sriuba. Sveikata silpnėjo. Galų gale organizmas ėmė nebepriimti maisto.
Tačiau M. Kubiliūtė nepasidavė. Kartą ją tardė net 10 kariškių. Po kiek laiko Marcelė atkirto, kad viską jau pasakiusi. Jai buvo priminta, kad pagal 58 straipsnį jai gresia sušaudymas. M. Kubiliūtė atsakė straipsnių nežinanti, o mirti nebijanti. Karininkai turėjo pripažinti, kad ji labai rami, tarsi nieko nebijotų. Marcelė atsakė, kad tarp žmonių nieko nebijo, tik miške vilkų bijo.
Nualinta nesibaigiančių apklausų, miego ir maisto trūkumo M. Kubiliūtė taip nusilpo, kad net nebebuvo vedama dirbti.
Po devynių mėnesių saugumo rūsiuose M. Kubiliūtė buvo perkelta į Lukiškių kalėjimą, kur šiek tiek atsigavo, nes čia buvo geresnis maistas, erdvesnės kameros, išleisdavo į kiemą pasivaikščioti, vesdavo į pirtį.
1945 m. rugsėjį Kubiliūtė vėl buvo atvesta į saugumo rūmus. Tardytojas stebėjosi, kad baigusi universitetą ir ministerijoje dirbusi M. Kubiliūtė nesiorientuoja užsienio politikoje, nieko nežino apie Lietuvos sutartis su užsienio šalimis. Iš tiesų Marcelė žinojo kur kas daugiau nei sakė sovietų pareigūnams, nes per jos rankas ėjo visas slaptas Lietuvos diplomatinis susirašinėjimas, tačiau nelabai kas galėjo apie jos tarnybą ką nors daugiau papasakoti, kadangi ji dirbo už uždarų durų, netgi bendradarbiai ją vadindavo slapuke.
Tai buvo paskutinis tardymas. M. Kubiliūtė labai džiaugėsi, kad niekas per ją neįkliuvo, kad nieko ji neįpainiojo ir byloje liko viena kaltinamoji.
Išsiuntė tremtin
1946 m. rugpjūtį M. Kubiliūtei buvo perskaitytas SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato ypatingojo pasitarimo nutarimas. Nuspręsta: Kubiliūtę Marcelę, Juozo dukrą, už išdavikišką elgesį okupuotoje teritorijoje ištremti į Tiumenės sritį 5 metams, laiką skaičiuojant nuo 1944 m. rugpjūčio 22 dienos.
„M. Kubiliūtė po tardymų iškeliavo ne į lagerius, o tai rodo kad tardymai nebuvo sėkmingi, kad iš jos negauta jokios informacijos, kad ji nepasirašė jokių dokumentų. kur prisipažintų, pavyzdžiui, po tardymo, kad jinai kokios nors antisovietinės organizacijos narė ir dėl to jai buvo paskirta tremtis. Jeigu būtų priešingai ji būtų buvusi įkalinta lageryje“, - sako A. Anušauskas.
1949 m. spalio pradžioje M. Kubiliūtė po tremties grįžo į Vilnių. Be daiktų, suplyšusiais drabužiais, labai fiziškai ir dvasiškai išvargusi. Vieni pažįstami ją priėmė gyventi, sušelpė pinigais, kiti – nusigręžė, apsimetė nepažįstantys.
Kiek atsigavusi ėmė ieškoti darbo, tačiau niekas nenorėjo priimti buvusios tremtinės. Po ilgų paieškų Marcelė darbą rado Tauragėje. Netrukus ja vėl susidomėjo sovietų saugumas. Buvo užvesta nauja byla.
„Turint galvoje tuometinę KGB praktiką, praktiškai visų grįžusiųjų bylos po metų kitų buvo iš naujo pakeliamos, iš naujo tiriamos, iš naujo išaiškinami kontaktai. KGB nuolat krėtė, nuolat peržiūrinėjo buvusių politinių kalinių, buvusių tremtinių bylas“, - sako A. Kasparavčius.
Pagrindinė agentė, sekusi M. Kubiliūtę, buvo „Markova“, kuriai nuolatos buvo duodamos specialios užduotys ir kuri reguliariai saugumui teikė žinias apie M. Kubiliūtę.
„Beje, aš manau, kad tai buvo bandymas perverbuoti, šimtu procentu tikras ir, manau, kad ji vis dėl to iš esmės nesutiko. Jeigu tu esi žvalgyboj ir patenki priešui į rankas, visada tave bandys perverbuoti, visada“, - mano buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius Mečys Laurinkus.
Tačiau M. Kubiliūtė nesusikompromitavo. Galbūt patyrusi Lietuvos žvalgė nujautė pinkles, nesidavė apgaunama ir kvailino KGB agentę. Buvo tikrinama visa M. Kubiliūtės gaunama ir siunčiama korespondencija, netgi fabrikuojami laiškai.
1957 m. rugsėjo 3 dieną M. Kubiliūtės sekimas nutrauktas ir byla atiduota į archyvą, nes negauta duomenų, kad ji šnipinėtų, ir dėl to, kad sunkiai serga.
Tyliąja heroje istorikės Vandos Sruogienės pavadinta M. Kubiliūtė amžino poilsio atgulė Rasų kapinėse, kur kadaise pati laidojo Lietuvos karius. Skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtame antkapyje pavaizduota moteris, nešanti saulę.