Ilgą laiką Mykolo Romerio istoriją bandė užglostyti Sovietinė nomenklatūra, atleidusi visus mokslininkus, bandžiusius domėtis šia asmenybe. Tačiau nenuspėjama ir vingiuota M. Romerio gyvenimo istorija nusipelnė būti išgirsta.
DELFI kartu su LRT televizijos sukurtu dokumentiniu filmu kviečia susipažinti su šia išskirtine asmenybe projekte „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“.
Maištinga didikų giminė
Mykolas Romeris gimė 1880 metais Bagdoniškyje, Rokiškio rajone senoje didikų šeimoje. Kaip ir įprasta to meto kilmingųjų tarpe, mažojo Mykolo namuose buvo kalbama lenkiškai. Mykolas buvo ilgai lauktas sūnus šeimoje, kur jau augo penkios vyresnės jo seserys.
Nors jo tėvas laikė save pačiu tikriausiu Lenkijos bajoru, Romerių namuose nuolat skambėjo ir Lietuvių kalba, kuria kalbėjosi ne tik tarnai, tačiau ir patys Romeriai, kuomet kalbėdavo su lietuviais tarnais ir kaimynais.
Nepriklausomybės akto signataras ir istorikas Česlovas Okinčicas pabrėžė, kad M. Romerio giminė išsiskyrė savo kovingumu ir priešišku nusistatymu Rusijos imperinei valdžiai. „Visų pirma, jo šeima, jo giminės, ir seneliai ir proseneliai, visa giminė buvo labai aktyvi, ir visą laiką pagrindinė idėja buvo tarnauti tėvynei. Tai tas toks šūkis jam ir išliko iki paskutiniųjų jo dienų, net prosenelio buvo išreikštas toks, kaip palikimo pageidavimas, kad kad visa giminė turi, visų pirma, vadovautis savo krašto interesais ir tėvynės interesais. Tai čia iš to viskas ir vyko. Ir ta Romerių šeima per šimtmečius ir dalyvavo ir sukilimuose, ir dalyvavo visokiuose protestuose prieš Imperinę Rusiją, daug buvo toje šeimoje trėmimų, daug visokių kalėjimų, ir jisai praktiškai, visą tai žinojo ne iš skaitymų, ne iš knygų, o tiesiog iš šeimos pasakojimų, tas viskas vyko jo šeimoje, pas jį, tai jam, aišku, susiformavo toks požiūris į tai, kaip turi vystytis kraštas, ir ta jaunystė jam davė labai daug“, – pasakojo istorikas.
Tačiau kaip gi nutiko, kad aktyviai prolenkiškoje giminėje augęs M. Romeris galiausiai tapo karštu Lietuvos patriotu ir tėvynės gynėju?
Vietoj karjeros pasirinko mokslus
Mykolas lietuviškai pramoko dar būdamas vaikas, tiesa, šias žinias kiek primiršo, kai būdamas vienuolikos metų buvo išsiųstas į didikų vaikams skirtą mokyklą Sankt Peterburge, kur buvo ruošiamas darbui Rusijos imperiniame aparate. Nors M. Romeris studijavo Rusijos didmiestyje, jo nesužavėjo karjeros carinėje Rusijoje perspektyvos. Vietoje to, M. Romeris pasirinko mokslų kelią iš Pradžių Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakultete, paskui mokslus krimto Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.
„Šiaip, jeigu mes imtume Carinės Rusijos laikus, nepaisant to, kaip mes vertinam Lietuvos atžvilgiu, bet tuo metu tikrai žmonės, ypač mano kolegos, teisininkai, ne tai, kad galėjo Maskvoj ar Peterburge studijuoti teisę. Tikrai buvo ne vienas, kurie galėjo išvažiuoti į Lisaboną, į Paryžių, jeigu leido finansinės galimybės, dalis iš jų buvo tikrai stipriai išsilavinę, vienas iš jų Mykolas Romeris, ir, be abejo, tai jautėsi jo tolimesniame darbe ir jo veikaluose“, – sakė Seimo narys ir teisininkas Statys Šedbaras.
Istorikas ir aktyvus politinis veikėjas Vytautas Petras Plečkaitis pastbėjo, kad net ir studijų užsienyje metais M. Romeriui buvo svarbu išsaugoti ryšį su Lietuva. „Studijuodamas Peterburge prisimena, kad jis vieną kartą eidamas į bažnyčią sutiko elgetą, bekalbantį maldas lietuviškai ir sakė – taip miela pasidarė ir taip artima, visada jautė kažką tokio lietuviško. Kai jis paskui studijavo Prancūzijoj, tai irgi susirado lietuviškai kalbančius inteligentus, nedidelę grupelę ir įkūrė ten Paryžiuje prolietuvišką organizaciją. Tas jį visą laiką traukė“, – sakė V. P. Plečkaitis.
Užkulisiniuose Paryžiaus studentų rateliuose M. Romeris aktyviai bendravo tiek su lenkų, tiek ir su lietuvių studentų bendrijomis. Tiesa, pastarosios buvo gerokai retesnės, tačiau paliko neišdildomą įspūdį Mykolui. Čia jis sutiko Paryžiaus lietuvių lyderį Juozą Petrulį. „Aš pajutau, kad Lietuva man brangesnė už Lenkiją“, - taip apie šio studento įtaką rašė pats M. Romeris.
Istorikas Rimantas Miknys akcentuoja, kad šis laikotarpis buvo labai svarbus M. Romerio gyvenime. „Jisai pajuto ir savo sąžinės priekaištus „O kodėl aš, lenkiškai kalbantis, galvoju apie Lenkiją, bet negalvojų apie Lietuvą be Lenkijos?“. Tie susimąstymai virto jo įsivaizdavimu, kad reikia kažką bandyti jungti, tuos žmones, tokius panašius kaip jis, gyvenančius Lietuvoj, jaučiančius lietuviškai labai panašiai kaip tas iš valstiečių kilęs Juozas Petrulis, jo žemietis, jo tuometinis įsivaizdavimas virto nauja projekcija, kad galima sukonstruoti Lietuvą, Lietuvos naują variantą, kuriame kad ir nelietuviškai savo šeimoje, savo artimoje aplinkoje kalbantis gali sakyti „Mes esam lietuviai“, – sakė R. Miknys.
M. Romeris buvo labai išsilavinęs žmogus, turėjo sociologo, teisininko, istoriko išsilavinimą.
Mokslams sutrukdė meilė
Besimokydamas Paryžiuje M. Romeris įsimylėjo savo viešbučio, kuriame gyveno, savininko dukrą Siuzaną Ričard ir su ja susižadėjo. Tačiau įvykių suirutė Lietuvoje pasikvietė jį į tėvynę. Grįžęs į tėvynę jis pasisakė mamai apie savo meilę. Ir galbūt būtų baigęs ir politikos mokslus, ir gavęs diplomą, ir turėjęs laimingą santuoką su Siuzana, tačiau mama labai priešinosi, nes sužinojo klaidingą informaciją apie būsimosios sūnaus sužadėtinės tėvų viešbučių verslą ir pasisakė prieš. Todėl Mykolas nebaigė universiteto, nors jam buvo likę išlaikyti tik vieną egzaminą.
„Aš manau, kad čia galėtų atskiras filmas būti apie Romerio moteris, nes tikrai jis buvo labai toks žvalus, ir simpatiškas, ir labai inteligentiškas, ir moterys pastoviai jį supo, iš tos informacijos, kurią galima aptikti rašytiniuose šaltiniuose. Ten buvo ir meilužės, ir viešnamiai, ir vestuvės, ir išsiskyrimai, skyrybos, tai tikrai jisai buvo, iš to matyti, jisai buvo labai jautrus moterims, ir stengėsi visada užjausti ir jo meilės buvo labai tokios netikėtos“, – teigė R. Okinčicas.
Asmeninis Mykolo Romerio gyvenimas buvo ne mažiau ryškus, spalvingas ir įdomus nei jo rašytinis palikimas.
„Taip jis , kiek prisiminimuose savo rašo, kad jis dažnai būna labai vienišas, jautęs, kad tokių kaip jis žmonių, su tokiomis pažiūromis, nelabai yra. Jis neranda draugų ir bičiulių. Jo draugų ratas nuolat keitėsi ir nebuvo pastovus, todėl jis nebuvo pastovus ir asmeniniame gyvenime“, – pasakojo V. P. Plečkaitis.
Pirmoji M. Romerio santuoka nebuvo sėkminga. Dėl nesutarimų ir ginčų ji iširo jau po penkerių mėnesių.
Kitos moterys M. Romerio gyvenime nebuvo iš kilmingųjų luomo. Didžiausia savo gyvenimo meile jis vadino merginą iš gatvės, latvę Aną Volberg.
„Jis sutinka moterį viešuose namuose ir jis ją gelbsti, dėl to, kad jis sutinka ją, ką tik atvežtą iš Liepojos, latvaitę, kuri žino vokiečių kalbą, žino truputį rusų kalbos, bet visiškai nežino lenkų kalbos. Ir jis ją gelbsti, čia visas filmas gali būt, kaip jis ją išgelbsti, kaip ją ištraukia iš tos aplinkos purvinos, kur, iš tikrųjų, sakoma, dar mėnuo ir ji pasidarys ne žmogum, praras savo moteriškumą, – kalbėjo R. Miknys, – ir jis ją moko, jis siunčia ją prie Krokuvos į mokyklą, iš paprastos mergaitės, siuvėjos dukters, jis ją padaro latvių nedidelės grupelės inteligentijos Vilniuj viena iš pagrindinių veikėjų“.
M. Romeris rūpinosi mergina, laikydamas ją savo gyvenimo moterimi, tačiau ir šiai istorijai buvo nelemta baigtis laimingai. „Jų gyvenimą lydėjo meilė, tačiau netikėtai Aną pakirto liga, tuometinė džiova, ir jis neteko savo mylimosios“, – pasakojo R. Miknys.
Mykolas skaudžiai išgyveno savo mylimosios netektį. Paskui jo dienoraščiuose buvo ir daugiau moteriškų vardų, tačiau jokiai kitai moteriai jis nejautė tokios meilės ir atsidavimo kaip Anai.
Meilė Lietuvai užbūrė literatūra
Nebaigęs mokslų, bet kupinas idėjų Romeris grįžo gyventi į Vilnių, kur bandė ieškoti bendraminčių ir toliau plėtojo savo supratimą apie Lietuvą. Susipažinęs su Juozapu Albinu Herbačiausku jis atrado uždraustos lietuviškos literatūros klodus. J. A. Herbačiauskas kaip rašytojas pasakojo jam apie Lietuvą ir ką galvoja lietuviai, ir šie pokalbiai M. Romeriui paliko labai didelį įspūdį. Jis stengėsi suprasti būtent tą tautinį, lietuvišką požiūrį ir tai skatino jį toliau domėtis lietuvybe, Lietuvos istorija.
„Tų pokalbių išdavoje jisai tiesiog parašė tokį veikalą „Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą“. Čia buvo jo revoliucinis toks požiūris tuo metu, nes jisai rašė tą knygą lenkų kalba, ir iš pradžių tą knygą skaitė, visų pirma, lenkai, ir tenai aiškiai buvo parodyta, gerbti lietuvių siekį sukurti nepriklausomą valstybę. Jisai iš pradžių, aišku, bijojo, kaip jo tie kraštiečiai lenkai priims tą knygą, ar čia nebus žiaurios kritikos, ar jo nepavadins išdaviku, ši knyga tapo savotišku katekizmu ir lietuviams, kurie galvoja apie tai, kad reikia atkurti ne kokią federaciją, o tiesiog unitarinę Lietuvos valstybę“, – sakė Č. Okinčicas. Rašydamas šį veikalą tuo pat metu M. Romeris užsiėmė ir laikraščio „Gazeta Wilenska“ leidimu. Tiesa, nesulaukė didelio bendraminčių būrio.
„Jisai visais būdais stengėsi įtikinti lenkus, kad jie tiesiog pakeistų savo mąstymą. Ir, aišku, toks požiūris nebuvo itin populiarus, nes dauguma Lenkijos intelektualų, jie galvojo apie tai, kad būtina atkurti federaciją, ir kad lenkai turi būti ta aktyvesnė pusė, kuri vėl prijungs Lietuvą vėl prie savęs“, – tęsė Č. Okinčicas.
Karas suvedė su Juzefu Pilsudskiu
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui M. Romeris net kelis mėnesius kovėsi Juzefo Pilsudkio dalinyje, tačiau dėl prastos sveikatos tarnybą turėjo baigti anksčiau. Pirmojo karo pabaigą Romeris pasitiko Lenkijoje, buvo vienas Lenkijos lyderio J. Pilsudskio aplinkos žmonių, kartu su Lenkijos kariuomene įžengė į Vilnių.
Tačiau draugystė su J. Pilsudskiu netruko labai ilgai. „Na, su Pilsudskiu jis susipažino gana vėlai 1915 m., kai užsirašė į taip vadinamus Pilsudskio legionus, Romeris ryžosi pasukti savo gyvenimą kario linkme. Kita vertus, jie buvo abu iš Lietuvos, Lietuvos bajorai, jie abu vienas kitam jautė simpatiją . Be to, Pilsudskis buvo skaitęs jo darbus apie bendrą Lietuvos – Lenkijos valstybę. Žinoma, jis į J. Pilsudskį žiūrėjo kaip į karvedį, į vadą, paskui kurį visa tauta eina. Jis nesilygino su juo, bet manė, kad Pilsudskio legiono dėka bus galima atkurti tiek Lenkijos valstybę, tiek Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Tai va tokia buvo jo draugystės su Pilsudskiu pradžia, bet ji nebuvo labai ilga“, – sakė V. P. Plečkaitis.
Tačiau kariauti M. Romeriui sekėsi sunkiai, daug labiau jis pasižymėjo intelektualiame fronte. „Jis eina į frontą, jis ten nematydamas, jisai buvo trumparegis, šaudo į kažkur, vienu žodžiu, jis ten pritrina kojas, tampa vėl intelingentu, vėl leidžia Pilsudskio štabuose tam tikrą spaudą, kurioje rašo „Yra Lietuva. Reikia ją prisiminti. Reikia su Lietuva turėti kontaktą“. Lietuva – tai yra konkrečios politinės grupės“, – kalbėjo V. P. Plečkaitis.
Žinodamas M. Romerio nuotaikas ir jo turimas pažintis jis tikėjosi, kad jo pagalba pavyks Lietuvą patraukti savo pusėn. 1920 Lenkijai užėmus Vilnių M. Romeris buvo paskirtas čia įkurtos marionetinės vyriausybės vadovu, tikėtasi, kad teisininkas atves lietuvius į protą. Tačiau J. Pilsudkio kėslai nepatiko pačiam M. Romeriui.
„Iš trijų pusių trys ereliai skečia nagus į Lietuvą: juodasis dvigalvis ir lenkų baltasis. Šiandien didžiausių šansų turi, tuo pačiu ir laikinai pats pavojingiausias yra, baltasis“, - savo dienoraštyje rašė M. Romeris.
„Buvęs karštas Pilsudskio šalininkas vis tik nusprendžia, kad jo kelias yra su Lietuva, ir, jo nuomone, Lietuva tuo metu pasirinko teisingą kelią, o Lenkija pasirinko neteisingą prievartos kelią prieš mažesnes tautas ir valstybes, tokias kaip baltarusiai ar lietuviai“, – teigė V. P. Plečkaitis.
J. Pilsudskio kėslai pastūmėjo jį į Lietuvos glėbį
1920 metais M. Romeris buvo J. Pilsudskio išsiųstas į Kauną derėtis su Lietuvos vadovais, tačiau iš šios kelionės atgal į Lenkiją jis nebegrįžo. Nusprendė pasilikti Lietuvoje ir padėti kurti naują valstybę.
„Ir tas jo atsivertimas ir pamatymas, protingo žmogaus pamatymas, kokie siekai yra J. Pilsudskio, jį tada labai greitai pastūmėjo į Lietuvos glėbį, jis juk galėjo būti tokios marionetinės vyriausybės Vilniuje vadovu, labai patrauklu, bet žmogus, kuris, nesusižavi blizgučiais, o galvoja apie esmę. Tai buvo Mykolas Romeris. Ir jis tada apsisprendžia labai stipriai ir juo pasitikėjo, kai jis atvažiuoja į Kauną, jis iš karto teisėjas Vyriausiojo Tribunolo, įvairios pareigos, juo pasitiki ir mato, kad čia yra žmogus, kuris tikrai dirbs Lietuvai.“, – pasakojo S. Šedbaras.
1922 metais įsikūrus Lietuvos universitetui M. Romeris iš karto imasi dėstyti teisę, o teisininkų ugdymui atiduoda net 23 savo gyvenimo metus. Dėl savo nuopelnų kartais vadinamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu.
Jis pirmasis Lietuvoje studentams skaitė konstitucinės teisės paskaitas, jo fundamentaliais darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos konstitucijos kūrėjai, o teisės mokslininkai savo paskaitose, moksliniuose veikaluose remiasi iki šių dienų.
Apgynė Klaipėdos krašto teisėtumą
Nuopelnai dėl 1923 m. įvykusio Klaipėdos krašto sukilimo ir jį sekusio teritorijos prijungimo prie Lietuvos dažniausiai istorijos vadovėliuose priskiriami to meto politikams. Tačiau viena buvo organizuoti sukilimą, o visai kita – apginti krašto prijungimą Tautų Sąjungoje.
Būtent M. Romeriui buvo pavesta įrodyti, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai.
1932 m. Romeris buvo paskirtu teisėju Lietuvos ir Santarvės valstybių byloje Teisingumo Teisme dėl Klaipėdos krašto konvencijos ir Statuto aiškinimo ir apgynė Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.
„Tai buvo nepaprastai išmintingas Lietuvos žingsnis, prisijungiant Klaipėdos kraštą, labai gudriai ir protingai padarytas, tai čia reikia nulenkti galvas prieš tuos vyrus, kurie tą padarė. Bet Antantės valstybės nenorėjo palikti šito klausimo taip sau ir M. Romeris, irgi, matyt, pasinaudodamas žiniomis, kalbų mokėjimu, galimybe bendrauti laisvai, tomis studijomis, žinoma, kurias jis Paryžiuje ir kitur įgijo, jis įrodė ir pagrindė, kad Lietuva turi teisę į Klaipėdos kraštą. Tai yra labai svarbu. Ir tuo metu tai buvo ypatingai svarbu“, – tikino S. Šedbaras.