Anot jo, demokratija aukščiau už teisę būna tada, kai vyksta revoliucijos, kai keičiama tvarka, tuomet žmonių valia yra svarbesnė, ji įsteigia naują teisę.
„Kai kalbame apie demokratiją, joje visada yra įmontuotas ėjimas į totalitarizmą. Labai paprastai – demokratija yra laisvų ir lygių piliečių valia, tačiau problema yra ta, kad demokratijai yra reikalingi atstovai, reikalingi tarpininkai.
Ir tada, kai yra išrenkami tie atstovai, kurie mus valdo, nors šiaip jie yra tik mūsų atstovai, jie yra tokie pat kaip mes, lygūs, problema iškyla tuomet, kai žmonės pradeda suvokti, jog jie yra aukštesni, nes būtent jie legitimuoja tuos atstovus, ir žmonės pradeda sakyti, kad tie atstovai blogai valdo. Tada atsiranda populizmas ta tikrąja prasme, (…) nuo to, kad demosas, žmonės, mano, kad jie geriau žino“, – sako filosofas.
Pasak jo, žmonės dažnai netgi pradeda manyti, kad teisinės normos yra nesvarbios, o svarbiau yra tai, kaip jie patys suvokia reikalą.
„Nes teisė visada yra toks, panašiai kaip atstovavimas, dirbtinis tarpininkas, tai nėra tobulas tarpininkas, bet yra suprantama, kad geriau yra jo laikytis, nesukurti chaoso. Galima diskutuoti dėl jo keitimo, bet visi turi suprasti šitą tarpininką. Ir pavojus yra visada tas, kad žmonės pradeda norėti valdyti tiesiogiai. Čia jau yra populizmas. Jie norėtų, kad nebūtų jokių tarpininkų, kad nebūtų teisės, nebūtų atstovų, tas, kas būna revoliucijos metu. Čia yra rimta problema“, – sako A. Jokubaitis.
Kita problema demokratijoje, anot filosofo, yra ta, kad joje nelabai matai, kas tave valdo. Dažniausiai žmonės, žiūrėdami į savo išrinktus tarpininkus, yra nepatenkinti.
„Čia panašiai kaip su krepšiniu, kai visi žino, kaip reikia žaisti krepšinį. Yra toks pavojus šitoje santvarkoje, norima, kad viską spręstų pati liaudis, nes ji iš tikrųjų yra šios tvarkos kūrėja. Tačiau šita tvarka funkcionuoja būtent per tarpininkus, kokie jie bebūtų. Jie dažniausiai tobuli nebūna, nes negali mano tarpininkas būti tobulesnis už mane patį, jis negali man atstovauti taip pat gerai, kaip aš pats sau“, – mano filosofas.
Viskas paaiškinama paprastai – tarkime, į parlamentą išrinkti atstovai turi atstovauti daugeliui žmonių, kurių interesai nebūtinai sutampa.
„Taigi tas atstovas negali įgyvendinti to uždavinio. Visada bus nepasitenkinimas juo. Bet mes suprantame, kad jis tam tikra dalimi turi atlikti šitą simbolinę atstovavimo užduotį (…) Kuo labiau žmonės nusivils šitais visais tarpininkais, tuo labiau atsiras tokie dalykai, apie kuriuos kalbame. Žmonės nori patys tiesiogiai perimti (valdymą – DELFI), jie mano, kad kas čia yra – mūsų pačių tvarka yra mūsų pačių priešas! (…) Bet tuomet praktiškai reikėtų pereiti prie tiesioginių referendumų, reikėtų spręsti bet kurį klausimą, tada būtų chaosas“, – įsitikinęs A. Jokubaitis.
Anot jo, panašių tendencijų, kai žmonės nori patys spręsti įvairius klausimus, o ne patikėti juos minėtiems tarpininkams, galima pamatyti ir Lietuvoje. Tačiau jų visada buvo ir bus, klausimas – kokio laipsnio ir stiprumo.
„Tas pasakymas „teisės valdymas“ yra metafora. Valdo visada žmonės, o ne teisė. Nori ar nenori, žmonės yra normų steigėjai. Politika yra visada aukščiau teisės ta prasme, kad kas kuria tas normas? Politinė valia kuria. Bet visa esmė yra ta, kad reikia šitai metaforai paklusti. Pavyzdžiui, angliškai ir kitose kalbose žodis „įstatymas“ (angl. „law“) reiškia ne tik įstatymą, bet ir dėsnį. Tai praktiškai gamtos dėsnis yra padarytas pagal įstatymą, kuris paimtas iš teologijos ar kitur, tai yra, įstatymas yra kaip dėsnis, jo reikia laikytis, nes jis yra įsteigtas pačių žmonių. Bet tarp šitų dalykų atsiranda konfliktas“, – sako filosofas.
Norima susitarti dėl demokratijos
Žmonės, be abejonės, demokratijoje visada turi galimybę keisti įstatymus, bet suveikia nekantrumas ir kyla konfliktas. Panašių konfliktų atsirasdavo nuo pat XVIII amžiaus. Pasak A. Jokubaičio, dabartiniu metu galima matyti tendenciją, kai žmonės yra nepatenkinti vadinamuoju „status quo“ ir nori tai keisti.
Dar svarbesnė tendencija, anot A. Jokubaičio, kad žmonės gali norėti iš naujo susitarti, kokios nori demokratijos.
„Demokratija gali turėti skirtingus predikatus. Tai yra, ji gali būti liberalioji, gali būti socialdemokratinė, gali būti krikščioniška. Ji pati yra tik tam tikra procedūra, prie kurios reikia pridėti kokį nors predikatą. Dabar matosi, kad visi užduoda demokratijoje klausimą: o kas pasakė, kad demokratija turi būti būtinai liberalioji? Liaudis. Jeigu liaudis pasakė, kad demokratija turi būti liberalioji, tai liaudis gali pasakyti, kad demokratija būtų, tarkime, socialdemokratinė. Arba jeigu liaudis yra artima religijai, ji gali norėti krikščioniškos demokratijos. Ir jūs nepaneigsite, kad tai yra demokratiška. Manau, kad šitas dalykas labiau pradeda ryškėti“, – sako filosofas.
Pasak jo, tarp liberalizmo ir demokratijos „nėra monogamiškos santuokos“, tai yra du skirtingi dalykai.
„Liberalizmas yra į individą nukreiptas, o demokratija į kolektyvą, į demosą, ir tarp jų nuolatos yra įtampos. Greičiausiai šiuo momentu ir kalbama, ar demokratija turi būtinai būti liberali“, – sako jis.
A. Jokubaitis taip pat atkreipia dėmesį, kad bet kuri santvarka, kurioje nebus teisingumo, iš esmės yra pasmerkta žlugti. Tačiau politinė santvarka negali laikytis vien tik ant teisingumo, nes, anot jo, politika yra kažkas daugiau, negu tik teisingumas ar teisė.