Tado sūnaus ir dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama, tačiau, tėvo teigimu, ji juos traumuoja, gąsdina, nuteikinėja prieš, o svarbiausia – ignoruoja teismo ekspertų išvadą, kad jiems būtina specialistų pagalba.
„Sūnus nemato, tačiau mama nesikreipia į oftolmologą dėl akinių. Pats turėjau eiti pas pediatrę ir prašyti, kad nukreiptų pas akių ligų gydytoją, kai ateis pažymų dėl darželio. Išpuvę šeši priekiniai dantys, tačiau nenuveda ir pas odontologą, nors nei aš, nei ji niekada neturėjome ir neturime finansinių problemų. Vaikai lanko privačią mokyklą, darželį, gydomi privačiame medicinos centre“, – sakė tėvas.
Pasak Tado, jo vaikams buvo paskirtos psichologinės, psichiatrinės ekspertizės, bet mama jas sabotavo, atvykusi į Vaiko raidos centrą mažųjų pacientų akivaizdoje gulėsi ant grindų, rėkavo, elgėsi neadekvačiai.
„Ekspertės tą situaciją aprašė. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad mama išsivedė sūnų ir dukrą. Jų psichiatrinės ekspertizės taip ir liko nebaigtos. Tikroji vaikų būklė, kokia yra šiandien, neatskleista“, – konstatavo DELFI pašnekovas.
- Kokia jūsų ir jūsų vaikų situacija dabar?
- Aš su jais trejus metus iš eilės negaliu bendrauti. Ne tris dienas, ne tris savaites ir net ne tris mėnesius, o ištisus trejus metus! Tačiau didžiausią nerimą man kelia jų saugumas ir sveikata, nes mama, kuriai diagnozuota psichikos liga ir asmenybės sutrikimas, nesigydo.
Sakau ir sakysiu, kad jos elgesio priežastis – liga. Tačiau ji pati ligą ignoruoja, be to neleidžia gydyti ir konsultuoti vaikų, kurie jai priteisti.
- Kiek metų jūsų sūnui ir dukrai?
- Sūnui 7, dukrai 11 metų. Aš vaikais rūpintis negaliu, nes mama juos slepia, nuteikinėja prieš. Sūnaus piešinys, kuriame namas vaizduojamas su juodais langais, atspindi jų realybę. Sūnus ir dukra gyvena už dengiamų langų, kad niekas nieko nepamatytų.
Gyvenau su ja 8 metus ir žinau, kaip dėl ligos viskas būna. Žmogus tarsi namuose, su visais, bet ir ne. Vieną rudenį ji netikėtai įstojo į teisės magistrantūrą Kaune, tad net ir fiziškai jos nebeliko, nes gyvenome Vilniuje. Tada trūko ir mano kantrybė. Nutarėme, kad nebegyvensim kartu.
Aš tiesiog išėjau ir palikau ją su vaikais name Valakampiuose. Tačiau ji pasiėmė juos ir išėjo. Vaikams pasakė, kad išvijau iš namų, ir išvežė juos į Dvarčionių sodus. Apie du mėnesius slapstė nuo manęs ir policijos, į kurią kreipiausi. Dukra kurį laiką net nėjo į mokyklą.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba tuomet dar gan griežtai barė mamą, kad vaikas pradėtų mokytis, tad dukra prieš pat pamokas būdavo privežama prie mokyklos durų, kad tik nesusitiktume, nes rytais prie mokyklos jau laukdavau. Pamačiusi mane dukra apsiverkdavo, kartodama, kad jai negalima bendrauti. Ji smarkiai bijojo mamos reakcijų. Pasibaigus pamokoms jai būdavo liepta kaip galima greičiau grįžti iš mokyklos, su niekuo nebendrauti.
Kartą visvien pasiėmiau ją per pietus, gana griežtai paaiškindamas, kad jos nevogsiu ir neišsivešiu, nes mama juos taip gąsdino. Vaiką labai lengva įbauginti tai nuolat kartojant. Tačiau važiuodama ji baikščiai dairėsi į aplinkines mašinas, ar neseka mama, teta. Kartojo, kad jei pamatys, bus blogai.
Dukra nepasakė, kur gyvena, aš nenorėdamas gąsdinti neklausinėjau. Vėliau pats suradau vasarnamį grotuotais langais, važinėdamas po sodus. Apie vaikų gyvenamąją vietą informavau Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnybą.
Po kurio laiko mama su vaikais vis dėlto grįžo į namą, kuriame vaikai nuo gimimo gyveno. Mano sąlyga buvo viena – kad netrukdomai galėčiau bendrauti su vaikais. Ji sutiko. Tačiau kad ir kada ateičiau pas vaikus, duris rasdavau užrakintas, ji jų neatidarydavo, slėpdavo vaikus po palangėmis, rūsyje, o pati šaukdavo, blaškydavosi nuo vieno lango prie kito.
- Ar klausėte savęs, kodėl ji taip elgiasi?
-Manau, ir dėl ligos. Į psichiatrijos ligoninę ji pakliuvo būdama nėščia. Aš pats jos diagnozę sužinojau tik gimus sūnui, kai po ligoninės nebegrįžo namo – netyčia ant stalo radau dokumentus.
Po skyrybų dukra iš baimės solidarizavosi su mama, tačiau mane pamatęs sūnus visada įsikibdavo į ranką, sakydamas „čia mano tėtis“, „nelįskite prie mano tėčio“. Mamai tai labai nepatiko, todėl ėmėsi priemonių. Prie vaikų pradėjo labai agresyviai su manimi elgtis, šaukti, sąmoningai ar ne formuodama nuomonę, kad tėtis – silpnesnis, o mama stipri, nes, kai užsimoja, aš traukiuosi. Ji paimdavo ant rankų sūnų ir įsiūčio apimta puldavo daužyti mano pečius, rankas, ne vienų durų stiklą yra sudaužiusi.
Teismas buvo nustatęs, kada galiu pasiimti vaikus ir papildęs tai keista formuluote: „Pasiimti vaikus iš jų buvimo vietos“. Realybėje tai išvirto į cirką. Nustatytu susitikimų metu ji rašydavo man, kad su vaikais yra „Akropolyje“. Nueidavau į sutartą vietą, tačiau po penkių minučių gaudavau žinutę, kad jie jau kitur.
Supratau, kad su manimi žaidžiama, bet žaidžiau, nes vaikai rūpėjo labiau. Palakstęs pusvalandį po prekybos centrą, pasiimdavau. Ir tai tik vienas iš nekaltesnių pavyzdžių.
-Koks dabar jūsų tikslas?
- Mano tikslas pasiimti auginti vaikus, nes manau, kad jiems yra daroma žala, jų santykis su mama yra ydingas, jie negali suprasti, kodėl ji elgiasi agresyviai, kodėl nesirūpina jų sveikata, ugdymu, kodėl išveža juos mėnesiais pas savo gimines.
Nemanau, kad psichikos liga sergantis žmogus negali auginti vaikų, tačiau su sąlyga, kad gydosi, yra kritiškas savo būsenai. Jei viskas paliekama savieigai – tai tampa didžiule problema.
Dar didesnė problema, kai Vaiko teisių apsaugos tarnyba kaip vieną iš argumentų, kodėl dukra negali su manimi gyventi, nurodo skyriaus darbuotojos užfiksuotus žodžius, neva, jeigu reikės gyventi su tėčiu – ji nusižudys.
Užuot užtikrinusi, kad vaikai gautų psichologinę pagalbą, Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnyba devynmetės žodžius teismuose naudoja kaip argumentą, kodėl jiems nerekomenduoja gyventi su manimi. Tai – absoliučiai bukas situacijos suvokimas. Kitų žodžių aš nerandu.
Paskutiniame laiške vaikų mama, kuri ir pati yra bandžiusi žudytis, man rašo: „Kol gyva šliaužiosiu, tokie kaip tu su vaikais nebendraus“. Tokia retorika persiduoda ir vaikams.
- Kas jums kelia didžiausią nerimą?
-Kad vaikai perima mamos elgesio formas, ir tai matyti. Taip pat vaikų raidos problemos, kurias atspindi ne tik prastėjantys jų pasiekimai, bet ir psichiatrų išvados, nekalbant apie tai, kaip jie jaučiasi.
Paprašytas nupiešti, kuo norėtų būti, septynmetis sūnus darželyje pavaizdavo gėlę su drakono rankomis. Auklėtoja susirūpino ir apie tai papasakojo mamai. Tačiau ji susinervino, neva, ką čia auklėtoja pasakoja, vėl tie psichologai, vaikas ką nori, tą piešia, ir išdundėjo.
Pati vengdama gydytojų, o ypač psichiatrų, psichologų, mama neleidžia jų pagalba naudotis ir vaikams, nepaiso ir teismo įpareigojimų tai daryti.
- Kaip konkrečiai?
- Buvo kurioziška situacija. Kaip žinote, nėra lengva vaiką užregistruoti į Raidos centrą konsultacijai, tad, kai man pavyko tai padaryti, raštu informavau Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnybą ir mamą, kad atvestų sūnų ir dukrą į konsultaciją arba nesudarytų kliūčių man atvesti.
Penktadienį iš VTAT gavau raštą, kad kalbėjo su mama, kuri pažadėjo nesudaryti kliūčių man nuvesti vaikus į Vaiko raidos centrą, tik tiek, kad juos reikės pasiimti iš Šilalės. Kilometražas didelis, tačiau man tai nebuvo problema – važiuodavau visada ir visur, kur tik galėdavau susitikti su vaikais. Susitariau su Šilalės vaiko teisių apsaugos skyriaus tarnybos specialistėmis, kurios pažadėjo dalyvauti vaikų paėmime iš senelių.
Kai privažiavome prie namo, specialistė ėjo pirma, o paskui pakvietė mane, kad nueičiau įkalbinti vaikus važiuoti. Nuėjęs supratau, kodėl ji grįžo tokia susinervinusi. Pamačiau apgailėtiną vaizdą: iš rūsio išlindusius nuogus vaikus ir šūkaujančią jų mamą.
Viskas baigėsi tuo, kad apmėtė mus senomis nuotraukomis ir rėmeliais. Po nesėkmingo bandymo paimti vaikus grįžau į Vilnių, Vaiko raidos centrą susimokėti už registraciją, ir ten randu Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovę. Matyt, tikėjosi, kad ir manęs ten nebus.
Jei būčiau nenuvykęs, specialistė būtų surašiusi raštą, kad neatvyko nei tėvas, nei motina, nei vaikai ir be komentarų nusiuntusi teismui.
- Ar tai – realus vaiko teisių apsaugos specialistų veikimas vaikų labui?
-Aš visada Vilniaus vaiko teisių apsaugos specialistėms baksnodavau, sakydavau: „tai paimkit pačios po perkūnais tuos vaikus ir pačios nuvežkite. Paimkite vaikus iš tokios situacijos, kaip paimtų panaši tarnyba kokioje nors Anglijoje, nekalbant apie Skandinavijos šalis.
Vaiko raidos centras taip pat buvo už tai, kad paguldytume sūnų ir dukrą į skyrių savaitei. Vaikams ligoninė gal nėra maloniausia vieta, tačiau per savaitę būtų išsiaiškintos problemos ir imtasi konkrečių veiksmų.
- Iš raštų matyti, kad aukštesnės valstybinės institucijos, kurios rūpinasi vaikų gerove Lietuvoje, supranta, kad vaikams yra blogai.
- Vilniaus VTAS prirašyta galybė raštų, nurodyta veiklos trūkumų. Tačiau vedėja jau pusę metų mane ignoruoja. Telefonu neatsiliepia, paprašyta perskambinti, kai galės, neperskambina. Piktybiškai nesprendžia problemos, o kai sulaukia skundų, išsyk pradeda keršyti.
Kadangi mama nevykdo teismo ekspertizės nurodymų, jau seniai buvo siūlyta vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su manimi, o jei ir aš tuo nepasirūpinsiu – netgi mūsų vaikams skirti kitų žmonių globą!
Aukštesnės institucijos Vilniaus VTAS ne kartą siūlė metodiką, ką tokioje situacijoje daryti, tačiau Vilniaus savivaldybės darbuotojai meta ją į šiukšlių dėžę. Į tą pačią šiukšlių dėžę nukeliavo ir Šilalės vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Vilniaus savivaldybei, kad vaikams tam tikrose situacijose su motina ir jos giminaičiais būti pavojinga.
- Kiek kartų kreipėtės į teismą, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su jumis?
- Šešis kartus - ir visus nesėkmingai. Tai buvo prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dar po keletą kartų kreipiausi dėl psichologinės pagalbos, dėl įpareigojimo mamai vaikus vesti į ugdymo įstaigas.
- Kaip manot, kodėl vaikai nebuvo priteisti jums?
- Manau, ne be Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnybos pagalbos. Mano aktyvumas VTAS darbuotojas nervino visą tą laiką. Pripažįstu, aš pakankamai stipriai jas spaudžiau, o valdininkai to nemėgsta. Jiems tokie kaip aš pridaro daug darbo.
Akivaizdu, kad Vilniaus Vaiko teisių apsaugos specialistės keršija man už mano elgesį ir dar į tai įtraukia mano vaikus.
- Kaip galėtų būti idealiu atveju?
- Idealiu atveju vaikai turėtų augti pas mane. Net minties neturiu, kad negalėtų bendrauti su mama. Ji gydytųsi. Jeigu vaikams reikėtų medicininės ar psichologinės pagalbos, ji būtų garantuota.
Idealiu atveju būtų taika.
Mačiau, kaip vaikų mama elgiasi tuomet, kai jai teikiamas gydymas. Gaudama jį, ta moteris gali būti visai adekvatus žmogus, netgi linksmai žiūrintis į gyvenimą, nepaisant šalutinių vaistų poveikio. Tačiau psichiatrai sako, kad gydytis turi pageidauti pats žmogus, kad jie negali kišis, kol nėra precedento.
Tačiau ar reikia laukti, kol atsitiks nelaimė? Ar nėra nelaimė, kad vaikai regresuoja, stebimi jų raidos sutrikimai, sūnus neįstojo į pasirinktą mokyklą, nes prasti pasiekimai? Vaiko branda mokyklai buvo įvertinta 5,33 balo iš 20 galimų.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga tiria atvejį, kai ne be Vilniaus vaiko teisų apsaugos specialistų pagalbos iš mamos, kuri turi psichikos sutikimą, bet gydosi, buvo atimti vaikai ir perduoti auginti alkoholikui tėvui. Ta moteris į savo ligą žiūri kritiškai, gydosi, turi dalinį darbingumą. Tačiau VTAS mato ką kita – kad jei gydosi, vadinasi serga, o tai reiškia negali rūpintis vaikais.
Mano vaikų mamos atveju yra priešingai – ji serga, bet to nepripažįsta, situaciją ignoruoja. Tačiau Vilniaus VTAT tai tinka. Neva, nėra informacijos, kad mama serga, nėra diagnozės. O tai, kad teismo posėdžio metu ji atsistoja ir iškeikusi teisėją išbėga per duris, elgiasi agresyviai ir provokuojančiai, atsigula ant grindų teismo psichiatrijos tarnyboje, nesirūpina vaikų sveikata ir nebendradarbiauja su jokiais pareigūnais – ne argumentai.
Vaiko teisių apsaugos specialistai teisinasi, kad nėra metodologijos, kaip elgtis su psichikos sutrikimų turinčiais tėvais ir užtikrinti, kad nebūtų pakenkta su jais gyvenantiems vaikams. Tačiau juk yra sveikas protas. Visų gyvenimo situacijų metodologijomis neaprašysi.
Čia tik nedidelis pavyzdys, susijęs su vaikų ekspertizėmis. Teismas skiria vaikams kompleksines ekspertizes, vaikų mama atveda vaikus tik keletą kartų paraginta teismo, o atvedusi elgiasi neadekvačiai, gąsdina vaikus, neleidžia ekspertams atlikti savo darbo, juos filmuoja kamera, galiausiai net neįpusėjus ekspertizei juos išsiveda. Ekspertai konstatuoja gana šiurpius dalykus – „vaikas urzgia“, jam „reikalinga skubi pagalba“, tačiau nei Vilniaus vaiko teisių tarnybai, nei teismams tai nerūpi. Visi kalba apie ne iki galo atliktas ekspertizes, tačiau patį motinos sabotažo atvejį ignoruoja.
Įsivaizduokime gan dažną situaciją – jei važiuojantį automobilį stabdo policija, bet vairuotojas nestoja, arba sustojęs atsisako pasitikrinti girtumą, jam be jokių išlygų bus pripažintas maksimalus girtumo laipsnis. Tačiau jei mama neleidžia atlikti vaikams ekspertizių arba nesirūpina vaikų sveikata, tai suvokiama kaip normalus dalykas.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė net metinėje ataskaitoje šį atvejį aprašė kaip išskirtinį, tačiau kas iš to? Vaiko teisių apsaugos funkcija perduota savivaldybėms, o jos iš tokių ataskaitų žinių ir supratimo nesisemia.
E. Žiobienė siūlo taikyti drausminę atsakomybę Vilniaus VTAS
DELFI pašnekovo skundą nagrinėjusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus paprašė įvertinti Vilniaus VTAS veiksmus bei galimą neveikimą. Taip pat – taikyti drausminę atsakomybę atsakingiems asmenims.
Apie priimtus sprendimus Vaiko teisių apsaugos kontrolierė turėtų būti informuoti iki rugpjūčio 18 d.
„Tyrimo metu nustatyta, jog Vilniaus VTAS formaliai vykdė jam pavestus uždavinius bei nesiėmė realių veiksmų, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus“, – rašoma E. Žiobienės pasirašytose tyrimo išvadose.
Skunde nurodytus vaikų mamos veiksmus kontrolierė traktuoja kaip ilgalaikį vaikų teisių pažeidimą, dėl kurio Vilniaus VTAS „turi pareigą imtis veiksmų, užtikrinančių nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus“. Akcentuojama būtinybė teikti vaikams sistemingą ir reguliarią psichologinę pagalbą, kaip dar 2013 m. rugpjūtį nurodė Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba, išvardydama, kokių dar sunkumų ateityje gali patirti Tado sūnus ir dukra, jei tokios pagalbos negautų.