Mūšio priešistorė: Lietuva ir Krymo chanatas XV – XVI a.
Aukso Ordos galia XIV a. antroje pusėje, prasidėjus vidaus kivirčams tarp pretendentų į chano sostą, ėmė menkti, o jos valdžia rusų žemėms silpti. Per XV a. ji suskilo į keletą atskirų, tarpusavyje priešiškų, chanatų. Tarp jų svarbiausi buvo Didžioji Orda, Kazanės ir Krymo chanatai.
Aukso Ordos chano Tochtamyšo vaikaitis Chadži-Girėjus remiamas Lietuvos valdovo Kazimiero 1449 m. tapo Krymo chanu. Chadži-Girėjus palaikė draugiškus santykius su Lietuva. 1466 m. jam mirus, Krymo chano soste įsitvirtino Chadži-Girėjaus sūnus Mengli-Girėjus (1468–1515). Įsitvirtinti soste jam padėjo turkai, kurių vasalu tapęs Mengli-Girėjus perėjo į Jogailaičių priešų pusę.
Klajokliškas totorių gyvenimo būdas juos natūraliai skatino ieškoti grobio sėsliai ir turtingiau gyvenančių kaimynų kraštuose. XV a. pabaigos politinės aplinkybės skatino Krymo totorius dėtis prie sąjungos su Lietuvos priešu Maskvos valdovu Ivanu III. Pastarajam plečiant savo valdas nebuvo įmanoma išvengti Maskvos konfliktų tiek su Lietuva, tiek su Didžiąja Orda, kurios chanai iki pat 1480 m. neatsisakė savo bandymų išlaikyti viršenybės Maskvos atžvilgiu.
Kadangi Lietuva artimesnius ir draugiškesnius santykius palaikė su Didžiosios Ordos chanu Achmatu, kuris buvo priešas numeris vienas tiek Maskvai, tiek Krymui – visai natūralu, kad jo priešai tapo draugais iš išskaičiavimo. 1480 m. sąjunga tarp Maskvos ir Krymo tapo politine realybe, o LDK žemės tapo totorių plėšikiškų antpuolių taikiniu. Tarp jų bene labiausiai pagarsėjo 1482 m. įvykęs Kijevo nusiaubimas, kurio metu į totorių nelaisvę pakliuvo aukščiausias vietinės valdžios pareigūnas – Jonas Chodkevičius su visa savo šeima.
Kilus karui tarp Lietuvos ir Maskvos (1500–1503) totorių antpuoliai ėmė siekti centrines LDK sritis. Net ir sostinės Vilniaus gyventojus totorių antpuolių grėsmė paskatino imtis ręsti gynybinę mūro sieną aplink savo miestą.
Mengli-Girėjaus priešiškumą Lietuvai dar labiau didino tai, kad jos teritorijoje buvo priglaustas sumuštos ir jau nustojusios egzistuoti Didžiosios Ordos chanas Šach-Achmatas bei LDK mėginimai prieš Krymą pasitelkti Nogajaus totorius. Todėl net ir tada, kai tarp Lietuvos ir Maskvos1503 m. buvo sudarytos paliaubos, Krymo totoriai tęsė antpuolius prieš Lietuvą.
1505 m. rugpjūtį Krymo chanas pasiuntė vyriausią savo sūnų Mohametą su 5000 karių plėšti LDK žemių. Įkūrę stovyklą prie Minsko judrūs totorių būriai pasklido Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Slucko ir Naugarduko kryptimis. Krymo totoriams toks žygis pasitarnavo ne tik kaip grobio šaltinis, bet ir kaip politinio spaudimo priemonė.
Krymo totoriams ramybės vis nedavė Šach-Achmato likimas ir todėl 1506 m. pavasarį derybų Vilniuje metu jie, siekdami, kad jis būtų nubaustas mirties bausme, derėjosi ir dėl „amžinos taikos“, ir dėl galimos sąjungos prieš Maskvą. Galiausiai, Lietuvos valdovas Aleksandras sutiko įkalinti savo seną sąjungininką. Kol Vilniuje vyko derybos, Mengli-Girėjus nusprendė nepraleisti progos dar kartą išbandyti karinę sėkmę Lietuvoje, tačiau, skirtingai nei 1505 m., šįkart „pasisvečiavimas“ pasibaigė dideliu mūšiu.
Totorių kariuomenė
Strateginį privalumą totoriams laidavo jų pagrindinės buveinės – Krymo pusiasalio – nuošalumas nuo stiprių galios centrų, tokių kaip Lenkija, Lietuva ar Maskvos valstybė. Nuo sėsliai gyvenančių visuomenių atskirti plačių stepių ir turėdami „gerai užrakinamus Krymo vartus“ – įtvirtintą Perekopo sąsmauką – totoriai turėjo sunkiai pasiekiamą lizdą, iš kurio savo ruožtu galėdavo nesunkiai leistis į tolimus žygius.
Taktinį pranašumą sąlygojo jų lengvoji kavalerija. Kiekvienas raitelis su savimi vesdavosi po tris atsarginius žirgus, kuriuos keičiant totorių raiteliai galėdavo judėti taip sparčiai, jog anaiptol ne visada žinia apie totorių reidą galėdavo užbėgti jiems už akių. Totoriams tai leisdavo pasiekti netikėtumo efektą. Laiku neįspėtas kraštas tapdavo lengvu grobikų „eksploatacijos“ objektu.
Iš kitos pusės, nesant masinės reguliarios kariuomenės, bajorų pašauktinės kariuomenės mobilizacija galėdavo užtrukti tol, kol jos jau nebereikėdavo, nes po apiplėšimo totoriai stengdavosi pasitraukti kaip įmanoma sparčiau.
Būtent šios struktūrinės-organizacinės Lietuvos karinės organizacijos silpnosios vietos leido totoriams dažnai nebaudžiamiems plėšti LDK žemes XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Tiesa, dar XV a. pabaigoje artimiausiai Krymo esančiose Lenkijos ir Lietuvos valdose pasirodė pirmosios reguliarios samdinių įgulos, bet šis reiškinys dar nebuvo prigijęs centrinėse LDK srityse.
Lietuvos kariuomenė
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Lietuvos karinės organizacijos struktūros pagrindą vis dar sudarė kilmingųjų pašauktinė raitelių kariuomenė. Kaip ir kiekvienoje riterių kariuomenėje Lietuvos kariuomenėje buvo sunkiau ir lengviau ginkluotų raitelių, stipresnių ir silpnesnių dalinių. Karinės patirties ir ginkluotės kokybės požiūriu vertingiausius dalinius sudarydavo didžiojo kunigaikščio dvaro vėliava bei didikų privatūs daliniai.
Visuotinio šaukimo metu didesniąją visos kariuomenės dalį sudarydavo iš pavietų į savo vėliavas susirinkę bajorai. Šių dalinių kovinė vertė buvo menkesnė, bet ir jie sugebėdavo pasireikšti mūšio lauke. Pagrindiniai tokios kariuomenės ginklai buvo ietys ir kalavijai. Artilerija to meto Lietuvos kariuomenėje dar nevaidino didesnio savarankiško vaidmens, bet buvo įprastas atributas, kuris mūšio lauke vis dėlto praversdavo.
Pašauktinės kariuomenės silpnąsias savybes (santykinai nedidelę kovinę patirtį, ne visada patenkinamą discipliną) bandyta kompensuoti samdiniais – kariais profesionalais.
Totorių įsiveržimas
1506 m. vasarą totoriai įsiveržė į LDK valdas gerai nusiteikę. Metais ankstesnis jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse – tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks.
Pats žygis į LDK gilumą prasidėjo gegužės pabaigoje. Jam vadovavo jaunesnieji Mengli-Girėjaus sūnūs Fatihas ir Burnašas. Ekspedicines pajėgas sudarė maždaug 4000 totorių, turėję apie 10000 žirgų. Jodami stepėmis tarp Lietuvos ir Maskvos valdų totoriai kasdien sukardavo maždaug po 25 km ir per maždaug 50 dienų įveikė apie 900 km atstumą. Ties Lojovu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir paspartinę žygio tempą pasileido tiesiai vakarų kryptimi link Mozyriaus ir Slucko.
Galiausiai apie liepos 20–22 d. jie sustojo. Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėdamas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasiskirstę mažesniais būriais.
Lietuvos kariuomenės mobilizacija, vadai ir pirmieji susidūrimai
Staigus totorių įsiveržimas sutrukdė tiesiogiai paliestų pavietų bajorijai mobilizuotis, o jų mažesnių būrių plėšimai Volkovysko, Ašmenos ir Minsko kryptimis vertė paskubomis organizuoti atkirtį. Kariuomenės mobilizacijai palankia aplinkybe tapo tai, kad Lydoje liepos 24 d. turėjo rinktis LDK seimas. Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai negaluojantis LDK valdovas Aleksandras – gavus žinią apie totorių įsiveržimą, jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favoritą, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių.
Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su totoriais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos). Kur kas geriau karybos meną išmanė totorių kilmės Mykolas Glinskis. Savo jaunystės metais jis karybos pagrindų išmoko Italijoje – krašte, kur tuo metu vyko svarbiausi Europos karai. Paskui keletą metų tarnavo vokiečių imperatoriaus Frydricho III dvare ir turėjo gausybę progų dalyvauti karinėse operacijose prieš fryzus, prieš Ispanijos musulmonus ir kt. Grįžęs į gimtuosius kraštus, jis ėmėsi kavalerijos reformos: 1501 m. su diplomatine misija apsilankęs Vengrijoje, iš ten jis atsinešė reikiamą pavyzdį ir ėmėsi Lietuvoje formuoti rytietiškais ginklais ginkluotus ir kovoms su turkais ypač tinkančius samdytos kavalerijos dalinius – husarus. Glinskis neblogai išmanė ir Antikos karybos autoritetus, iš kurių tais laikais mokėsi naujovėms atviri Europos šalių valdovai ir jų geriausi karvedžiai.
Pirmomis dienomis po žinios apie totorių plėšimus, buvo paskelbta bajorų mobilizacija. Liepos 29 d. Lydoje jau turėjo būti susitelkusios kaimyninių pavietų vėliavos ir didikų pulkai. Tuo pat metu Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuriam pavyko užklupti nedidelį totorių padalinį. Žuvusių totorių galvos buvo nukirstos ir atneštos į Lydą kaip savotiškas karo trofėjus. Tačiau kur kas vertingesnis buvo ten pat atvestas gyvas „liežuvis“ (taip buvo vadinami priešo žmonės, iš kurių buvo kvočiama informacija).
Gavusi naudingos informacijos LDK karo vadovybė nusprendė žygiuoti į Naugarduką, kurį pasiekė po vienos dienos žygio (liepos 30–31 d., 52 km). Vis dar nežinota, kur totoriai buvo įkūrę savo pagrindinę stovyklavietę. Vėl buvo siunčiami žvalgybiniai būriai, o į Naugarduką suplaukė dar kelių pavietų vėliavos (Naugarduko, Minsko).
Pačioje rugpjūčio pradžioje kampanijoje dalyvaujančią LDK kariuomenę jau sudarė maždaug 7000 karių. Iš jų maždaug 6000 sudarė LDK bajorai, be jų dar buvo samdinių husarų ir karaliaus dvaro lenkų vėliava.
Totoriai užpultame krašte jau darbavosi kokias 10 dienų ir vis labiau reikėjo atsižvelgti į tai, kad jie tuoj bus pasiruošę trauktis į Krymą. Pagaliau rugpjūčio 3 d. Andriejaus ir Jurgio Nemiraičių būriui pavyko pagauti šešis totorius ties Horodiščės miesteliu. Belaisviai prisipažino, kad chanaičiai tūno prie Klecko. Dar tos pačios dienos vakarą išžygiuota ir per naktį, per kalvotą ir molingą vietovę buvo įveiktas 30 km atstumas.
Pasiekus Ostašino miestelį iš bėglių sužinota, kad totoriai siautėja visai arti. Priešais pagrindinę koloną traukė avangardas, kurį savo ruožtu saugojo trys žvalgybiniai būriai. Netrukus avangardas pajuto arti esant nedidelį totorių dalinį ir pasileido jo pavymui. Ties Iškoldės miesteliu totoriai buvo apsupti ir nesunkiai sumušti. Dalis jų išvengė žūties ir aplinkiniais keliais pasiekė Klecką.
Pagrindinėje stovyklavietėje buvę totoriai jau tą pačią dieną – rugpjūčio ketvirtą – sužinojo apie link jų judančią Lietuvos kariuomenę. Totoriai nusprendė laukti savo priešų vietoje, nes jie nebuvo nusiteikę bėgti pametę grobį, kuriam „surinkti“ prireikė keleto mėnesių darbo.
Mūšis
Po susidūrimo ties Iškolde LDK kariuomenė tą pačią dieną sukorė dar 23 km ir iki Klecko priartėjo 20 km atstumu. Rugpjūčio 3 d. pavakare pradėję žygį ir per visą sekančią dieną joję, LDK kariai įveikė 80 km atstumą per 24 val. Toks žygio tempas tais laikais buvo maksimali ištvermingumo riba.
Rugpjūčio 5 d. paryčiais žygio vargai etmoną Stanislovą Kišką išvertė iš kojų. Jis pageidavo toliau važiuoti vežimu, bet kampanijoje dalyvavę Lietuvos ponai apsisprendė visą vadovavimą patikėti Mykolui Glinskiui. Pastarasis siekė ne šiaip sau išvaryti priešą iš krašto, bet jį visiškai sunaikinti. Norint pasiekti šį tikslą reikėjo atkirsti priešui patogiausią pasitraukimo kelią. Todėl visa kariuomenė persikėlė nuo kelio Naugardukas–Kleckas į Pinsko kelią, kuris į Klecką vedė iš pietvakarių.
Artėdama link Klecko nuo Pinsko pusės LDK kariuomenė išėjo ant aukštumos, nuo kurios buvo matyti Kleckas ir jo kaimynystėje tarp Lanios ir Cepros upių išsirikiavusi totorių kariuomenė. Totoriai buvo neblogai įsitvirtinę: Lanios upės krantai buvo pelkėti, jiems už nugaros plytėjo 200 m pločio ir 10 m gylio griova. Apsupti totorius tokioje pozicijoje būtų buvę labai sudėtinga, antra vertus, vietos kompaktiškumas ir jiems patiems neleido laisvai manevruoti.
Pirmieji susidūrimai tarp totorių ir LDK karių prasidėjo apie pusiaudienį: husarai, ieškodami tinkamų brastų, susidūrė su kitą krantą saugančiais totorių būriais. Tuo tarpu kiti LDK kariai dviejose vietose rentė perkėlas per upę. Priedangą jų darbui teikė dviejų patrankų, šautuvų ir lankų ugnis. Savo ruožtu totoriai šaudė iš lankų aukšta trajektorija ir apipylė tankiai sustojusias LDK kariuomenės vėliavas strėlių kruša. Siekdama sumažinti nuostolius Lietuvos kariuomenės rikiuotė išretėjo.
Per tris valandas abi perkėlos buvo paruoštos. Sunkioji kavalerija vėl susirikiavo į tankią rikiuotę.
Buvo suformuotos dvi kolonos, kurios turėjo pulti Krasnystavo palivarko, už kurio stovėjo pagrindinės totorių pajėgos, kryptimi. Dalis maršalkos Zaberezinskio karių išsiveržė į priekį, bet totoriai juos atmušė. Totoriai, nukirtę žuvusio raštininko Kopčiaus galvą, ją pamovė ant mieto ir ėmė įžūliai tyčiotis iš likusių gyvųjų. Tada Glinskis davė komandą puolimui ir nuaidėjus trimitų garsams LDK kariuomenė pakilo į ataką.
Pirmoji upę forsavo dešinioji kolona, kuri turėjo užkirsti pagrindinį totorių atsitraukimo kelią. Įkalnėn judančią lietuvių koloną totorių pagrindinėms pajėgoms pavyko sustabdyti. Apsupti lietuviai iš visų jėgų gynėsi nuo juos apspitusių totorių. Tuo metu Glinskis metė atakon kairiąją koloną, kuri pralaužė nestiprią priešais ją stovėjusių totorių užtvarą. Su šia kolona Glinskis padarydamas 700 m lankstą apėjo lietuvių dešiniąją koloną spaudusius totorius iš kairės ir visu ypu įsirėžė į jų dešinįjį flangą. Pagrindinės totorių pajėgos skilo pusiau.
Gavusi erdvės įsibėgėjimui dar kartą smogė dešinioji lietuvių kolona. Anot Bychoveco kronikos, LDK daliniai taip suspaudė totorius, kad jie nebegalėjo aktyviai priešintis („totoriai ne tik negalėjo kautis, bet nei akių, nei rankos pakelti prieš lietuvių kariuomenę“). Neatlaikiusi tokio spaudimo totorių rikiuotė galutinai suiro ir prasidėjo masinis bėgimas iš mūšio lauko rytų kryptimi.
Sprunkančius totorius persekiojo lengvoji kairiojo lietuvių sparno kavalerija, kuri užėmusi perkėlas per Cepros upę, uždarė totorius tartum maiše. Likę totoriai strimgalviais pasileido per Cepros upę, kur jų prigėrė tiek, kad aforizmų nevengiantis Bychoveco kronikos autorius rašė, kad lietuviai per upėje prigėrusių totorių ir jų žirgų lavonus perėjo pėsčiomis ir raitomis. Upę įveikusius bėglius LDK kariai toliau persekiojo iki sutemų. Link Krymo bėgusius totorių likučius dar mušė vietiniai gyventojai ties Slucku, Ovruču ir Žitomiru. Mažai kas iš jų grįžo papasakoti savo namiškiams apie tai, kas nutiko.
Mūšio atgarsiai ir pasekmės
Užvaldytoje stovykloje lietuviai rado visas totorių prisiplėštas gėrybes: auksą, sidabrą, brangius rūbus, daugybę (gal net 30 tūkstančių) vertingų žirgų. Po mūšio iš totorių nelaisvės galėjo būti išvaduota apie 40 tūkstančių žmonių. Net jeigu tokie žirgų ir žmonių skaičiai ir pernelyg išpūsti, jie vis dėlto aiškiai rodo, kad totoriai jau buvo spėję surinkti tokį grobį, dėl kurio ryžosi rizikuoti ir stoti į kovą.
Atsipūtę ir „neapsakomo džiaugsmo bei linksmybės“ apimti kariai toliau buvusioje totorių stovykloje laukė pavienių totorių būrių, kurie nieko apie mūšį nežinodami grįždavo iš grobiamųjų reidų į savo stovyklavietę. Paskutiniai totoriai buvo išgaudyti rugpjūčio 8 d. Mūšio nugalėtojas Mykolas Glinskis triumfuodamas grįžo į Vilnių rugpjūčio 12 d. Džiugi žinia dar spėjo pasiekti mirštantį valdovą Aleksandrą.
Mengli-Girėjus gavęs žinią apie totoriams fatališkai pasibaigusį mūšį, tuojau pat išsiuntė savo pasiuntinį į Vilnių, kuris turėjo pranešti, kad chanas labai noriai laikysis gegužės mėnesį suderėtos taikos.
Pasiuntinys taip pat gabeno Kazanės chano Mahometo-Amino laišką, kuriame jis Lietuvai siūlė sąjungą prieš Maskvą. Naujasis LDK valdovas Žygimantas Senasis ir taip turėjo reikalų į valias, todėl sąjunga su Krymu dar kartą buvo patvirtinta. Tiesa, po kelių metų totorių antpuoliai ir tuo pačiu kovos su jais vėl atsinaujino, todėl galime sakyti, kad politine prasme Klecko pergalės vaisiai nebuvo ilgalaikiai.
Kita vertus Klecko mūšis buvo pirmoji stambi lietuvių pergalė po skaudaus pralaimėjimo prieš rusus Vedrošos kautynėse (1500-07-14) ir pirmoji pergalė prieš ilgai Lietuvos žmones kamavusius Krymo totorius apskritai. Ši pergalė buvo pasiekta po didelių teritorinių nuostolių, kuriuos Lietuva patyrė Rusijos naudai 1500–1503 m. kare. Bychoveco kronikos minimas „neapsakomas džiaugsmas ir linksmybė“ kaip tik ir perteikia tą ūpo pakilimą, kuris leido toliau kovoti ir nepalūžti.
Be to, Bychoveco kronikoje esančiame pasakojime apie Klecko mūšį galima atpažinti krikščionių kovos su kitatikiais motyvus: totoriai tai „pagonijos“ atstovai, o pati pergalė prieš juos reiškė „neapsakomą Dievo gailestingumą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir neišreiškiamą musulmonų giminės kraujo praliejimą.“ Vėlesnių kartų atmintyje Klecko mūšis išliko kaip sektinas pavyzdys pasiekęs epinės kovos mastus. XVI a. viduryje rašiusiam Mykolui Lietuviui tai buvo didis mūšis, kuriame esą tik 9000 lietuvių įveikė net 27000 totorių.
Iliustracija išAleksandro Gvanjinio knygos „Europos Sarmatijos aprašymas“,vaizduojanti mūšį su totoriais. Paplitusi nuomonė, jog čiavaizduojamas lietuvių mūšis prieš Krymo totorius prie Klecko 1506m. A. Gvanjinio knygoje konkrečiai nenurodoma, koks mūšisvaizduojamas, tačiau labiausiai tikėtina, kad čia vaizduojamas1512 m. Lopušnos mūšis, kuriame jungtinė lietuvių ir lenkųkariuomenė sumušė įsiveržusias Krymo totorių pajėgas.Iliustracijos centre matoma vėliava su Lenkijos pajėgomsvadovavusio N. Kamenckio giminės herbu. Lietuvos pajėgoms šiamemūšyje vadovavo iš maskvėnų nelaisvės išsivadavęs didysisetmonas K. Ostrogiškis.
