DELFI pateikia keletą ištraukų iš šios knygos. Šįkart apie Saulės mūšį.
Mūšio priešistorė
Gerai organizuotiems lietuviams plėsti savo įtaką giminingose baltų žemėse pradėjo trukdyti stiprus konkurentas – vokiečių kolonija Padauguvyje. Į vokiečių ekspansiją jų tiesioginių interesų zonoje Padauguvyje lietuviai reagavo dar užuomazgos stadijoje ir 1185 m. šiai kolonijai sudavė stiprų smūgį. Tačiau tai negalėjo sutrukdyti vis stiprėjančios vokiškosios ekspansijos plėtros šiaurinėse baltų žemėse, pradėjusios įgauti vis grėsmingesnes formas.
Kova tęsėsi ir prieš vėliau čia įsikūrusį Kalavijuočių ordiną. Popiežius skelbė kryžiaus žygius prieš Baltijos pagonis, iš Vokietijos ėmė plūsti kryžeiviai ir vokiečių kolonistai. Nespėjusios susivienyti šiauriau dabartinės Lietuvos teritorijos gyvenusios baltų gentys nepajėgė atlaikyti didelio ir gerai organizuoto spaudimo, to dėl viena po kitos buvo nukariautos.
Pirmą puolimą į Lietuvą kalavijuočiai surengė 1208 metais, tačiau buvo sutriuškinti. Naujas kalavijuočių įsiveržimas į Rytų Lietuvą 1229 m. taip pat buvo atremtas. Jau susiformavusi lietuvių centralizuota gynybos sistema veikė gana efektyviai. Iš istorinių šaltinių matyti, kad Kalavijuočių ordinas sutiko ne tik sau lygų, gerai organizuotą, strategiškai mąstantį, sugebantį apsiginti priešą, tačiau ir puolantį Ordino užimtas žemes. Suvokdamas, kad keliais žygiais Lietuvos nukariauti nepajėgs, Ordinas ėmė burti plačią tarptautinę koaliciją. 1228–1229 m. kalavijuočiai kartu su Gotlandu, rusėnų Pskovu–Naugardu bei Smolensku, Polocku ir Vitebsku sudarė sutartis, nukreiptas prieš Lietuvą.
XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais popiežiaus raginimu stiprėja pastangos užkariauti vakarų baltų žemes Prūsijoje. Lietuvai iškyla grėsmė atsidurti galingų priešiškų jėgų „žnyplėse“. 1217–1218 m. organizuojamas kryžiaus žygis, įvykęs 1218 m., dalyvaujant vokiečiams, čekams, danams, moravams, lenkams, pamarėnams, nukreiptas į Kulmo-Pamedės paribį Pavyslyje. Tačiau užpulti prūsai kontratakavo.
Jau 1219 m. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II Lietuvą „dovanojo“ Magdeburgo arkivyskupui, bet Lietuvos kariuomenė jau plačiai veikė Livonijoje prieš Ordino ir Danijos kėslus, o kitame fronte drauge su jotvingiais puolė vieną iš antiprūsiškos koalicijos dalyvių – Lenkiją.
1222, 1223 m. popiežiaus kvietimu buvo surengti nauji kryžiaus žygiai į Prūsiją, dalyvaujant lenkų, vokiečių kryžininkams. Silezijos ir Mozūrijos kunigaikščiai 1225–1226 m. kuria planą pasikviesti vokiečių Kryžiuočių ordiną į lenkų–prūsų pasienį, o dar kiek anksčiau, 1224 m., Vokietijos imperatorius imasi „globoti“ Prūsiją ir Livoniją, 1225 m. šių žemių „globėju“ pasiskelbė ir popiežius. Išryškėjo du agresijos prieš baltus ir Lietuvą frontai – šiaurinis ir pietvakarinis.
1231 m. Ordino magistras iš lenkų jam dovanotų žemių, savo pilių kairiajame Vyslos krante, persikėlė per upę į Kulmo žemę ir pastatė Torunės pilį, prasidėjo sisteminga agresija prieš prūsus. Daug kunigaikščių iš Vokietijos ir Lenkijos talkindavo Ordinui, kuris niokojo baltiškąją Prūsiją. 1234 m. vieno iš antpuolių metu prūsai patyrė didelių nuostolių prie Zirgūnos upės. Tais metais popiežius perdavė Ordinui prūsus su visomis teisėmis. Į karinę koaliciją prieš lietuvius įsijungė ir šiaurės vakarų rusėnai. 1234 m. rusų kunigaikštis Jaroslavas ir Naugardas sudarė prieš Lietuva nukreiptą taiką su vokiečiais (kalavijuočiais).
Mūšio išvakarėse
1236 m. vasario 19 d. bule popiežius, pretekstu ginti nuo lietuvių jam pavaldžios Livonijos, Žiemgalos, Kuršo ir Estijos kraštus, paskelbė kryžiaus žygį didelėje Šiaurės Vokietijos dalyje nuo Oderio iki Reino, taip pat Gotlande (Švedijos karalystėje). Dalis iš šių kraštų sukviestų kryžininkų jau 1236 m. vasarį buvo Livonijoje. Kalavijuočių ordinas pasitelkė ir rusų bei pavergtų baltų žemių pajėgas.
Didžiulė kryžiaus žygio kariuomenė, vadovaujama Kalavijuočių ordino, 1236 m. rugsėjį įsiveržė į Lietuvą, į Šiaulių apylinkes. Siekiant nukreipti dėmesį nuo pagrindinio puolimo prieš Lietuvą iš šiaurės, tais pačiais 1236 m. ir prieš prūsų žemes Pavyslyje buvo surengtas naujas puolimas. Ordinui į pagalbą atvyko Meiseno markgrafas Henrikas su 500 riterių ir su „didžiuliais turtais“, kartu su Kryžiuočių ordino riteriais jie niokojo Pamedę, sunaikino daug prūsų pilių, žudė žmones.
1236 m. rugsėjį į Lietuvą įžengusios didžiulės tarptautinės kryžeivių pajėgos, sudarytos iš Kalavijuočių ordino brolių ir kryžininkų iš įvairių Europos šalių, „pasidalino į būrius“ ir ėmė plėšti. Iš įvairių šaltinių žinoma, kad po plėšimo kariuomenė vėl susirinkdavo į nustatytą vietą-stovyklą.
Šiaulių žemėje pagrindinė strateginė kelių sankryža yra Šiauliuose (ties dab. Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryža), kur plėtojosi senovės gyvenvietė. Labai tikėtina, kad 1236 m. kryžininkų kariuomenės toks būrių pasidalijimo ir susirinkimo punktas buvo Šiauliai. Iš ten prisiplėšusi kryžininkų kariuomenė patraukė namo, bet prie išėjimo iš Šiaulių žemės jai buvo užkirstas kelias, kaip dabar atrodo įtikimiausia, prie Mūšos upės perėjos.
Lietuvių pajėgos
Žinia apie rengiamą didelį puolimą prieš Lietuvą 1236 m. ir talkininkų telkimąsi Rygoje galėjo ateiti per pirklius bei žvalgus, todėl kraštas gynybai pradėjo ruoštis iš anksto. Dalis gyventojų su turtu turėjo galimybę pasislėpti. Išvystyto žinios perdavimo ugnimi ar dūmais būdu kariuomenę gynybai buvo galima telkti iš platesnio Žemaitijos ir Aukštaitijos regiono.
Tikėtina, kad Lietuvos valdovas Mindaugas ir jam pavaldus žemaičių kunigaikštis Vykintas buvo numatę du strateginius planus, jei priešas pultų: ginti Nevėžio (Upytės) ir Dubysos (Šiaulių) aukštupių regionus. Pirmuoju atveju – gynyba iš esmės tektų Mindaugo vadovaujamai kariuomenei, o juos paremtų žemaičių raiteliai; antruoju atveju – pagrindinė gynybos našta tektų žemaičiams, vadovaujamiems Vykinto, juos vėliau paremtų Mindaugo raiteliai. Kadangi priešas įsiveržė į Dubysos aukštupį, tad buvo aktyvuotas antrasis gynybos variantas.
Kryžininkų pajėgos
1236 m. prieš Lietuvą žygiavo Kalavijuočių ordinas, kurio branduolį sudarė Ordino broliai – vadovybės riteriai. Taip pat Kalavijuočių kariuomenėje, kaip rodo 1236 m. vasario 19 d. popiežiaus bulė, buvo karių ir iš Vokietijos Brėmeno, Magdeburgo, Hafelbergo, Brandenburgo, Verdeno, Mindeno, Paderborno, Štadės, Hamburgo, Liubeko, Švedijos karalystės (Gotlando), Rygos miestiečių, Ordinui pavaldžių žemių pašauktinių – estų, lyvių, latgalių, greičiausiai ir pavergtų žemių žemgalių bei kuršių. Jiems taip pat talkino rusėnų Pskovo bei Naugardo karių būriai. Spėjama, kad Kalavijuočių ordino kariuomenę galėjo sudaryti 3000–4000 vyrų.
Mūšis
Rugsėjo 21 d. vakare grįžtanti kalavijuočių ir jų talkininkų kryžininkų kariuomenė, pasiekusi Mūšą, „priešus nelauktai pamatė“, ir tuomet „artyn pagonys ėjo“, t. y. pradėjo supti priešą iš užnugario.
Eiliuotoji Livonijos kronika aiškiai pasako, jog Ordino kariuomenė nenorėjo stoti į mūšį, tačiau lietuviai atkirto jiems pasitraukimo kelius ir privertė kautis.
Kryžininkų kariuomenė buvo sulaikyta ir apsupta tokioje gamtinėje aplinkoje – siaurame ruože tarp vandenų ir pelkių (labiausiai tikėtina Mūšos ir Tautinio santakoje, Jauniūnuose, Joniškio rajono pietinėje dalyje), ir riteriai turėjo „prarasti savo žirgus“ ir buvo priversti „pėsčiomis grumtis“. Šitaip lietuviams atakuojant pelkėje užspeistą priešą, „greit gintis raiste nusilpo – ir kaip bobas juos išklojo“ – tokio likimo greitai sulaukė kalavijuočių, jų užimtų žemių ir rusėnų talkininkų bei Vakarų Europos riterių kariuomenė. Mūšio metu galiausiai žuvo ir Kalavijuočių ordino magistras, ir broliai riteriai.
Iš mūšio lauko per jų žemes bėgantį priešą naikino žiemgaliai. Kalavijuočių kariuomenėje, kaip pradžioje mini Eiliuotoji kronika, „paklusniai“ dalyvavo (paprastai nukariautų žemių vyrai į žygį eiti versti prievarta) estai, lyviai, latgaliai. Kronikininkas apie juos daugiau nieko nesako, manoma, kad jie pirmieji galėjo pradėti bėgti iš mūšio lauko, taip padėdami sutriuškinti priešą.
Pasak rusų metraščių – namo tesugrįžo „tik kas dešimtas“. Vakarų šaltiniai fiksavo „didelį maldininkų sutriuškinimą Livonijoje“. Saksų, Vokietijos miestų šaltiniai teigė, kad Lietuvoje žuvo 2000 kryžininkų. Mūšyje žuvo 60 Kalavijuočių ordino brolių, taigi, beveik visa kalavijuočių vadovybė.
Mūšio padariniai
Ordino sutriuškinimas buvo toks stiprus, kad iš vokiečių jungo išsivadavo Rytinė Žiemgala, paskui sukilo kuršiai, saremiečiai estai. Vokiečių ekspansija buvo nublokšta iki Dauguvos, į XIII a. pradžios ribas.
Kalavijuočių ordinas patyrė triuškinantį smūgį ir jau nepajėgė atsigauti. Bijodamas būti visiškai sunaikintas ir nebesugebėdamas toliau veikti savarankiškai, Ordinas skubiai prašėsi prijungiamas prie Kryžiuočių ordino. Popiežiaus nurodymu tai buvo padaryta 1237 m. gegužės 12 d. – Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino dalimi. Į Livoniją atvyko papildoma karių įgula, kad Ordinas galėtų tęsti veiklą ir nebūtų galutinai išstumtas iš Livonijos.
1236 m. maždaug vienu metu buvo organizuoti du dideli puolimai, kryžiaus žygiai nuo Padauguvio ir Pavyslyje. Šiuos abu puolimus rėmė popiežiaus kurija. Visa tai reikia laikyti vienu dideliu etapiniu puolimu prieš baltų, Lietuvos žemes. Todėl pergalė Šiaulių žemėje, Šiaulių gynybinio placdarmo reikšmė yra labai didelė. Ties Šiauliais suduotas smūgis ne tik Kalavijuočių ordinui, bet ir popiežiaus kurijos organizuotam Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, Rusios kunigaikščių, vokiečių Ordinų bendram puolimui.
