Todėl V. Putinas be jokio gailesčio šiemet ir toliau niokos Ukrainą, nes jaučia ir savo visuomenės, kuri yra moraliai degradavusi, palaikymą. Tokias įžvalgas ir dar daugiau DELFI TV laidoje „Redaktoriaus virtuvės“ jos vedėjui naujienų agentūros „Elta“ vyriausiajam redaktoriui Vytautui Bruveriui išdėstė žinomas Rusijos ekspertas, publicistas ir „Deutsche Welle“ žurnalistas Konstantinas Egertas.
Mobilizaciją vykdo arbatos šaukšteliu
Ekspertas teigė, jog dėmesio reikalauja ne tik įvykiai Ukrainoje ir Rusijos veiksmai, bet Naujųjų išvakarėse jau buvo galima matyti, kaip auga įtampa aplink Taivaną. Indijos ir Ramiojo vandenyno regionas išlieka visų didžiųjų žaidėjų dėmesio centre, ir išliks ateityje.
Į dėmesio centrą pateko ir įvykiai Irane, anot K. Egerto, reikia atidžiai stebėti pastarąjį regioną, kadangi tokio ilgo priešinimosi mulų režimui Teherane iki šiol nebuvo.
Tačiau jis teigė, kad nei Irane, nei Baltarusijoje didelių pokyčių 2023 metais negalima tikėtis, todėl geopolitiniu ir saugumo požiūriu vis tiek karšiausias taškas yra karas Ukrainoje.
„Taigi, kalbant apie šiuos metus, pirmiausia noriu pasakyti, kad labai linkiu Ukrainos žmonėms taikos, saugumo jausmo ir pergalės. Visiškos, besąlygiškos pergalės. Tačiau aš manau, kad ir Rusijoje nematome kokio nors stipresnio klibėjimo ženklų. Viena iš aplinkybių – deja, nėra jokio spaudimo iš apačios. Kaip žmogui, gimusiam Maskvoje, man apmaudu tai sakyti, bet didelė dalis rusų – tai žmonės, neturintys pilietinio jausmo, gyvenantys komforto zonoje. Ta komforto zona – „nelieskite manęs“. „Ten vysta kažkoks karas, aš nežinau, geri tie ukrainiečiai ar blogi, bet jei Putinas sako, kad blogi, vadinasi, greičiausiai blogi“, – aiškino K. Egertas.
Anot jo, būtent didžiosios dalies Rusijos gyventojų pasyvumas ir konformizmas yra pagrindinė bėda, o pastarąjį žodį net būtų galima užrašyti ir ant Rusijos dvigalvio erelio herbo juostelės.
Paklaustas, kas galėtų pakeisti situaciją, nes dabar akivaizdu, kad neveikia nei sankcijos Rusijai, nei jos nuostoliai fronte, laidos pašnekovas teigė, kad įtaką padarytų akivaizdžiai didesnis aukų skaičius.
„Nuostoliai fronte turi būti tokie, kad jie pasiektų kas antrą šeimą. Taip, mobilizacija gali įvykti, bet visuotinė karinė prievolė baigėsi maždaug prieš dešimt metų, prie Medvedevo. Visuotinės mobilizacijos kol kas nėra ir Putinas jos neskelbs, nes tai iš tiesų susprogdintų šokių aikštelę. Tuomet karą suvoktų daugelis tų, kuriems nereikia to leisti. Todėl tą mobilizaciją ir toliau geriau vykdyti su arbatos šaukšteliu. Paimant tai iš šen, tai iš ten, plius „vagnerovcai“. Be to, stengiamasi apeiti didelius miestus, kur žmonės labiau politizuoti ir sąmoningi.
Taigi, kur juos renka? Mes, pavyzdžiui, matome tuos belaisvius. Nenoriu skambėti kaip snobas, bet reikia suprasti, koks tų žmonių socialinis statusas, išsilavinimas, kur jie gyveno. Žmonės daugiausiai renkami iš nedidelių miestų. Nedidelis miestas Rusijai – 150–200 tūkst. žmonių. Tai mažas miestas. Tai – stagnuojanti ekonomika, įprastas skurdas, amorali psichologija ir atmosfera. Jei dirbi, tai pusiau oficialiai. Taip pat – bet kokio supratimo apie pilietiškumą, politinę atsakomybę nebuvimas. Suprantama, aibė stereotipų. „Pribaltikos fašistai, ukrainiečiai – blogis“. Juk galvose – televizorius. Na, ir, žinoma, toji nuostata, kad „vyras turi armijoje patarnauti“, – tai, kodėl rusai iš esmės nesipriešino paskelbtai dalinei mobilizacijai, aiškino K. Egertas.
Padėtį pakeistų tik itin stiprus Rusijos pralaimėjimas
Anot jo, rusai jau ir dabar rengiami tam, kad netrukus į karą vėl bus paimta dar daugiau vyrų. Tačiau tai pateikiama kaip didžiulis privalumas.
„Man pats baisiausias dalykas kalbant apie Rusijos realybę, nes nėra nieko baisiau už Ukrainos bombardavimus – tai serija vadinamųjų „socialinių video“, kuriuos rodo visur. Kur senolis parduoda „žigoną“, derasi dėl kainos ir ateina anūkas, kuris sako, kad nebereikia pardavinėti, nes jis užsirašė į armiją. „Tavo bėdos baigėsi“. Žodžiu, užmušiu porą ukrainiečių, viskas bus tau normaliai. Visiškai sutinku, kad tai galima vadinti moraline degradacija. Valstybė ją skatina, palaiko savo propaganda. Svarbu štai ką suprasti. Na, už tuos video pareikalavo tiek, kiek jie tikrai nekainuoja. Tačiau jie vis tiek kuriami, orientuojantis į kažkokias tikslines grupes, apskritai bent kažkokį apytikrį vertinimą, koks bus jų socialinis efektyvumas. Tai reiškia, kad žmonės, kurie juos kūrė, daugiau ar mažiau įvertino tikslinę auditoriją. Štai kas svarbiausia. Jie tai ne nuo lubų nukabino. Rusijoje pati efektyviausia – cinizmo propaganda. Putino režimui pavyko įtikinti žmones – ir tai nebuvo labai sunku – kad apskritai neegzistuoja jokios vertybės. Na, žinoma, mes didūs. Tačiau mes didūs tiesiog dėl to, kad taip yra. Mes tokie išaugome, išėję iš motinos įsčių. Svarbiausia mintis – visos tos kalbos apie vertybes, demokratiją esą tėra niekai. Jūs sėdėkite namuose, bet mes jus apginsime. Tai vadinama „stabilumu“. Jums nereikia galvoti, nes tai „stabilumas“. Jums nereikia rinkti, nes tai „stabilumas“, – kalbėjo ekspertas.
Ir šis susitarimas tarp visuomenės ir valdžios išlieka nesulaužytas, kol kas nematyti jokio esminio lūžio. Bet ar yra kokių nors vilčių, kad pokyčių Rusijos visuomenėje bus, kad bent dalis jos sukils prieš režimą?
„Toks pirmasis faktorius galėtų būti itin stiprus karinis Rusijos pralaimėjimas, kuris būtų akivaizdus visiems. Netgi tam senoliui su „Žiguliais“. Tai ir jam turi būti akivaizdu. Ir, antra, jei tai dar lydi itin smarkus ekonominės padėties pablogėjimas. Na, pastarasis dalykas – sudėtingas. Iš patirties su sankcijomis žinome, pavyzdžiui, to paties Irano pavyzdį. Šalys, kurios eksportuoja naudingąsias iškasenas – pirmiausia, naftą ir dujas, – iš esmės labai ilgai gali atlaikyti sankcijų spaudimą. Biudžetas vis tiek yra. Gali tai šen, tai ten nupjauti, bet visuomet turi tris kapeikas numesti pensininkams, penkias – studentams, o dešimt rublių – kagėbistams, slaptajai policijai, kariškiams ir visiems kitiems panašiems. Taigi, aš kol kas tokių reiškinių konfigūracijos nematau. Su šiuo eksportu Putinas gali gyventi ilgai. Todėl aš manau, kad be itin įspūdingo karinio pralaimėjimo sunku ką nors kita įsivaizduoti“, – pabrėžė K. Egertas.
Kariauja be strategijos
Jis tvirtino, kad padėties tikrai nepakeistų ir Rusijai įvestos dar griežtesnės sankcijos, jos suveiktų tik tada, jei pavyktų pasiekti, kad Indija ir Kinija turi būti įtikintos nepirkti rusiškos produkcijos.
Be to, Putino režimui palanku ir tai, kad Rusija yra senstanti šalis. „Kuo mažiau jaunimo, tuo mažiau revoliucinio potencialo. Mažiau tikėtina, kad žmogus, kuriam per 50, išeis į gatvę protestuoti, nei tas, kuriam 20 ir kuris jaučia, kad iš jo atiminėja gyvenimą. Ir, prie viso to – emigracija, kuri vyko visus šiuos metus ir tapo masine. Bet kalbant apie viltį dėl pokyčių visuomet yra netikėtumo faktorius. Ypač – Rusijoje. Niekas negali nuspėti, ar nesėdi kažkur koks nors generolas Petrovas ir negalvoja… ar ko nors „neužvertus“. Mes to nežinome“, – Rusijos ypatumus dar labiau atskleidė K. Egertas.
Tačiau kol tas netikėtumo faktorius netapo realybe, vienintelė išvada, kuri peršasi, yra tai, kad bent jau per visus naujuosius metus Rusija turės ir politinę valią bei galimybes ir, svarbiausia, išteklius toliau tęsti tai, ką daro. Tiesiog naikinti Ukrainą, jos infrastruktūrą, stengdamasi tą šalį paversti teritorija, kurioje paprasčiausiai neįmanoma gyventi.
„Taip. Rusijos ekspertai dažnai klausiami – kokia Putino strategija. Klausimas apie strategiją mane šiek tiek stebina. Nėra jokios strategijos. Na, ta prasme, kad Putinas planuotų, jog štai rytoj Pskovo desantininkai iššoks su parašiutais ir užims Poltavą, ar dar kažką panašaus. O iš Poltavos ar šiaurės vakarų mes smogsime iš dviejų pusių! Ne, viso to nėra. Viskas daug paprasčiau. Tokiems dalykams jau paprasčiausiai nebepakanka karinių resursų. Juk visos Rusijos armijos negalima mesti į Ukrainą, reikia saugoti sienas. Juk vien su Kinija siena – 4 tūkstančiai kilometrų. Bet artilerijos sviedinių, kurie sandėliuose guli dar nuo Brežnevo laikų, pakaks. Raketas ir iranietiškus dronus kamikadzes taip pat kol kas nusiperka. Beje, Vakarai, jei norėtų, galėtų stipriai užsukti Irano pardavimų Rusijai kranelį. Nežinau, ar jie tai padarys. Bijau, kad kol kas ne. JAV prezidentas Bidenas tikisi atnaujinti Obamos sandėrį su Iranu, taigi kol kas sudėtinga. Bet tai būtų rimtas smūgis Putinui.
Na, o dabar ir toliau galima viską, kas pasiekiama raketomis, sviediniais ir minomis, griauti ir versti sudaužyto stiklo bei sutrupinto betono teritorija. Taip tikimasi, jog, pirmiausia, pati Ukrainos tauta neišlaikys ir pasakys, jog taip toliau nebegali. Pasakys savo valdžiai, kad ta sudarytų kokią nors taikos sutartį“, – samprotavo K. Egertas.
Rusijai negalima palikti nė gabalėlio Ukrainos
Anot jo, tad Ukrainos niokojimo planas yra nukreiptas ir į Europos Sąjungą, Vakarų valstybes, kad jos taip pat pavargtų tiekti paramą.
„Ukrainai dabar tiekiami generatoriai ir kita parama, atstatant infrastruktūrą. Putinas stengiasi padaryti taip, kad šiandien iš, pavyzdžiui, Lenkijos ar Vokietijos atsiuntus 30 generatorių, rytoj jau reikėtų 50. Reikia pakeisti tuos 30 ir dar pridėti 20. Dar ir pinigai visos ekonomikos palaikymui, ir tai labai sudėtinga tokioje situacijoje, kai yra neatidėliotini poreikiai atstatinėti infrastruktūrą. Taigi, tikimasi, kad anksčiau ar vėliau kokie nors populistai, nors ir nemėgstu to žodžio, kuriuo vadinami visi, kas mums nepatinka, – greičiausiai, Vakarų, o ne Rytų ir Vidurio Europoje, pasakys, kad jau gana. Ponas Schmitas, mesjė Dupondas ar senjoras Sanchesas nebegali už tai mokėti. Reikia taikos! O kas gi prieš taiką? Niekas ir niekada. Mes gi prisimename, kad ir Sovietų Sąjunga buvo už taiką“, – teigė laidos pašnekovas.
Jis pripažino, kad toks planas skamba gana efemeriškai, tačiau jis yra gana realus, nes V. Putinas apskritai blogai supranta visuomenes.
„Jis ir su Ukraina apsiskaičiavo, nes nesuprato Ukrainos visuomenės. Jis Rusiją supranta, o Ukrainos – ne. Ukrainos palaikymas, net ir Europos Sąjungoje, kol kas labai tvirtas. Visi kairės ir dešinės kovotojai už paramos Ukrainai mažinimą kol kas nesugeba suvaidinti ryškesnio vaidmens. Jiems nepasisekė per vidurio kadencijos rinkimus į Kongresą. Kitas Amerikos prezidentas, kad ir kas jis bebūtų – ir aš netikiu, kad bus Trumpas, – greičiausiai ir toliau tęs tvirtos paramos Ukrainai politiką. Taigi, mano nuomone, Putinas ir čia apsiskaičiuoja. Ir jis yra strateginėje aklavietėje, todėl belieka toliau griauti, nes kokia kita išeitis?“, – kalbėjo K. Egertas.
Tiek pati Ukraina, tiek jos sąjungininkai šiemet laukia jos pergalės kare prieš Rusiją. Kaip konkrečiai ji turėtų atrodyti?
„Čia visuomet kyla didelė moralinė problema. Tu pradedi kalbėti ir supranti, kad visos tavo rekomendacijos, patarimai ir nuomonė apskritai turi kainą, kuri apmokama ukrainiečių krauju. Ne mums už juos spręsti, kam jie pasiryžę. Bet jei kalbėsime apie tai, kaip aš suprantu, kokia turėtų būti pabaiga, tai, žinoma, Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimas 1991 m. ribose. Ar pagal 1997 m. didžiąją sutartį tarp Boriso Jelcino ir Leonido Kučmos. Manau, kad Ukrainos visuomenė teisi taip pat matydama tik tokį variantą ir taip yra dėl vienos priežasties.
Jei Putinas išeis arba jį išmes. Na, kažkaip išnyks iš politinės scenos. Išeis į vienuolyną. Taigi, jei jis paliks valdžią, tai į ją ateis tie, kuriems šis karas nėra svarbiausias dalykas. Tad aš manau, kad labiau tikėtinas toks variantas, koks buvo po Stalino mirties. Ateina kažkokia daugiau ar mažiau kolektyvinė vadovybė.
Žinoma, gali vykti kova dėl valdžios. Jeigu ji pasibaigs greitai, gali ateiti koks nors kolektyvinis Mišustinas iš mažosios raidės. Apskritai žmogus, kurio mes net nežinome. Jis, greičiausiai, pradės tąsymąsi su Vakarais dėl to, kaip pašalinti tas sankcijas ir panašiai. Bet kokiu atveju viskas priklauso nuo to, kokia bus padėtis fronte. Galiu tvirtai pasakyti viena – tikra katastrofa Putinui taptų Krymo praradimas. To jis jau negalėtų pernešti. Jis Krymą padarė pernelyg ryškiu su juo pačiu susijusiu simboliu. Tad jo praradimas negalėtų jam niekaip neatsiliepti. Manau, kad netgi išėjimą iš Donbaso galėtų kažkaip parduoti. Na, sunkiai, bet aš galiu tai įsivaizduoti. O Krymo – ne.
Bet dėl ukrainiečių galiu pasakyti štai ką. Jeigu bus kokia nors sutartis su Putinu, pagal kurią net ir stiklinės dugno dydžio teritorija formaliai ar neformaliai, bet visiems aiškiai liks Rusijos Federacijai, tai bus placdarmas pradėti vėl viską iš naujo. Turint omenyje Putino kerštingumą, to negalima nuvertinti.
Taigi, pasakyčiau, kad vienintelė Ukrainos saugumo garantija – totalinis Rusijos karinis pralaimėjimas. Plius, aišku, pagreitinta stojimo į NATO procedūra. Europos Sąjunga – kitas klausimas. Tai gali būti ilgesnis procesas, nes tiesiog reikia atitikti kriterijus“, – kalbėjo K. Egertas.
Mygtuko paspaudimas – raudona linija
Ir nors V. Putinas akcentuoja, jog dėl karo yra kalta ne Rusija, o Vakarai ir JAV – NATO, o Rusija tik buvo priversta gintis, ekspertas svarstė, kad šiemet Rusijos režimas tikrai nesiryš tiesioginiam kariniam susidūrimui su NATO, pavyzdžiui, smogiant branduolinį smūgį iš Baltarusijos Ukrainai ar raketomis smogiant bazei arba paramos Ukrainai tiekimo mazgui, pavyzdžiui, Lenkijoje.
„Na, tai klausimas, ar Rusijos režimas pasiruošęs pasauliniam karui. Yra atsakymas į jį? Aš jį turiu ir rizikuoju savo reputacija: ne, nepasiruošęs. Putinas niekuomet sąmoningai nestojo prieš stipresnį priešininką. Ukrainos užpuolimas visiškai akivaizdžiai buvo pagrįstas klaidingu Ukrainos supratimu. Tuo, kad jį nepalyginamai silpnesnė. Ką reiškia vien tas faktas, kad į nelaisvę pirmosiomis invazijos dienomis pakliūdavo daugiausiai visokie specialiųjų policijos pajėgų atstovai? Jie tikėjosi, kad bus sutikimas su duona ir druska, šokiai, mojuojant Rusijos trispalvėmis, o miestų merai įteiks tų miestų raktus.
Paaiškėjo, kad jei buvo toks išskaičiavimas, jis buvo visiškai klaidingas. Bet jei mes šią klaidą paimsime į skliaustus, tai, esu įsitikinęs, Putinas ne tiek atitrūkęs nuo pasaulio, kad aiškiai nesuprastų, jog tokie veiksmai reiškia pasaulinį karą, kuriame ir jis, ir Rusija nustoja egzistuoti. Kokia kaina – kitas klausimas, bet jie tikrai nustoja egzistuoti.
Taip pat manau, kad sistema nėra tokia, kurioje Putinas pakviečia vyresnįjį praporščiką arba, jei pas juos taip, kaip pas amerikiečius, kur tai tvarko laivynas, – vyresnįjį mičmaną ir sako: atidaryk lagaminėlį, tuoj mygtuką paspausiu. Ne, tai protokolas, tai nedaroma per vieną sekundę.
Ir, pasakysiu, kai jie visi supras, kad Putinas galvoja paspausti mygtuką, tada tas kolektyvinis Šoigu, Gerasimovas, Lavrovas suvoks, kad dėl šito bičo jie visi, geriausiu atveju, visą likusį gyvenimą turės praleisti bunkeryje.
Štai čia ir gali įvykti labai rimtas elito skilimas. Tačiau aš manau, kad iki to nebus prieita. Manau, kad Putinas kol kas tiki Vakarų silpnumu. Jis priprato prie silpnų Vakarų, ypač – silpnos Europos Sąjungos ir mažiau silpnų JAV. Jis mano, kad ištemps ekonomikoje, su indų, kinų ir kitų pagalba. Kitaip tariant, jis tikisi laimėti sekinimo karą. Be to, jam sako, kad rusų liaudis jį myli, ir jis mato, kad liaudies sukilimo nėra. Taigi, jis temps. Tad reikia kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Labiausiai – ukrainiečiams“, – akcentavo K. Egertas.