Vienas iš pagrindinių forumo tikslų – intelektualios alternatyvos formavimas Putino režimui, alternatyvos, ant kurios pamatų būtų galima statyti naują europietišką Rusiją“, – taip teigė forumo organizatoriai.
Tačiau jau antrą sykį šiais metais Vilniuje vykusiame Laisvosios Rusijos forume jo dalyviai netryško optimizmu dėl savo šalies ateities.
Tarp šeštadienį kalbėsiančių pranešėjų – buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, buvęs Rusijos vicepremjeras, rašytojas Alfredas Kochas, politologas Aleksandrads Morozovas, buvęs Vladimiro Putino patarėjas, o dabar aršus jo kritikas Andrejus Illarionovas, dėl savo saugumo iš Rusijos pasitraukęs analitikas Andrejus Piontkovskis ir kiti ekspertai.
Jie pabrėžė, kad praėjus pusmečiui nuo praėjusio forumo padėtis Rusijoje tik dar labiau pablogėjo, o Kremliaus retorika tampa vis karingesnė ir provokacinė. Vakaruose agresyvios ir ekspansinės Rusijos politikos žingsnius kaip pavojingus imta vertinti po karinės agresijos prieš Ukrainą, ypač Krymo okupacijos 2014 metais.
Tiesa, anot A. Morozovo, tokios retorikos užuomazgas buvo galima pastebėti dar gerokai anksčiau iki įvykių Ukrainoje, tačiau Rusijos valdžia, regis, įvarė save į kampą ir jau nebemato išeities ar noro švelninti tono.
„Tų žmonių atsakomybės nereikia išplauti, ji neturi būti verčiama visiems rusams, nes ne mes buvome šių karingų kalbų iniciatoriai. Tokios kalbos pasirodė dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, vėliau karinga retorika buvo siejama su byla prieš „Jukos“, Oranžine revoliucija Ukrainoje.
Jau 2004 metais pasirodė publikacijos pavadinimu „Rusijos sala“, vėliau atsirado „Rusijos projektas. Jau tuomet šios literatūros pagrindu buvo tapusi saviizoliacija, konfliktas su Vakarais. Ir galiausiai tai kartu su Krymo avantiūra bei karu Donbase pateko į Rusijos politinę sceną“, – sakė A. Morozovas.
Šalį ruošia branduoliniam konfliktui?
Tai praėjusį savaitgalį savotiškai patvirtino pats V. Putinas, kuris, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus tikino, kad konfliktas su JAV ir Vakarais prasidėjo dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai Vakarai pradėjo bombarduoti Jugoslaviją. Pasak A. Morozovo, toks užprogramuotas konfliktas dabar jau matomas plika akimi.
Jam antrinęs pilietinis aktyvistas Romanas Popkovas pridūrė, kad dirva tokiai agresyviai retorikai pagrįsti ruošta ilgai, o dabar ypač pastebima propagandinių kanalų kurstomos isterijos pavidalu.
Be to, knygynuose pasirodė alternatyviosios istorijos knygos „2020-ųjų karas“, „Karo laukas – Amerika“, „Karo laukas – Ukraina“, kuriose, skirtingai nei sovietmečiu, kai kurstyta antivakarietiška isterija, jau nebesibaiminama atvirai kalbėti apie branduolinį karą, kaip priemonę, skirtą „šlovingosios Rusijos nacionaliniams interesams apginti“.
Toks branduolinio konflikto su Vakarais scenarijus, anot politologo A. Piontkovskio primena paskutinius Sovietų sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metus, tiksliau 1952-1953 metų žiemą, kai Kremlius rimtai ruošėsi branduoliniam karui.
Tuomet Korėjos kare įklimpę amerikiečiai svarstė suduoti branduolinį smūgį komunistinių šalių – Sovietų sąjungos ir Kinijos remtam Pchenjanui, tačiau baimintasi atsakomojo sovietų smūgio – SSRS savo pirmąją branduolinę bombą išbandė dar 1949 metais. Paskutiniais savo valdymo metais J. Staliną kamavo paranoja ir jo valdoma šalis rengėsi pirmoji panaudoti branduolinius ginklus.
Tiesa, Stalino ir net jį pakeitusio Nikitos Chruščiovo valdymo laikais, nepaisant pasiekto aukščiausio įtampos ir baimės laipsnio dėl galimo branduolinio konflikto, smarkiai atsiliko nuo JAV pagal branduolinius ginklus. Panašiai, kaip konvenciniais pajėgumais šiandien Rusija atsilieka nuo Vakarų. Tačiau Kremlius įsivaizduoja, kad tokia atnaujinta Rusijos ir Vakarų priešprieša Rusijos režimui gali būti naudinga.
„Vakarų ir diktatūros priešprieša yra sena tradicija. Vakarų, su visais trūkumais ir silpnybėmis egzistavimas yra alternatyva diktatūroms. O diktatoriai bet kokią alternatyvą priima kaip grėsmę savo režimams“, – teigė A. Piontkovskis, pagarsėjęs Kremliaus kritikas, kuris baimindamasis persekiojimo paliko Rusiją.
Anot A. Piontkovskio, Kremliaus isteriją ypač sustiprino NATO sprendimas dislokuoti papildomas pajėgas Baltijos šalyse bei aiškūs signalai Rusijai.
„Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo populiarus klausimas: ar Vakarų demokratijos pasiruošusios guldyti galvas už Gdanską ( vienu pretekstu naciams pradėti karo veiksmus tapęs Lenkijos miestas, kuriame nuaidėjo pirmieji Antrojo pasaulinio šūviai. -Red. past.). Dabar NATO pasiuntė aiškų signalą V. Putinui, kad Aljansas nusiteikęs ginti kiekvieną savo teritorijos pėdą“, – sakė A. Piontkovskis.
Pasak analitiko, V. Putinas deda daug vilčių į vadinamuosius „naudingus idiotus“ Vakaruose – Rusijos užtarėjus, tokius kaip kandidatė į Prancūzijos prezidento postą Marine Le Pen. Tuo pat metu Rusija stengiasi bauginti Vakarus, o V. Putino taktika, anot A. Piontkovskio yra paprasta: „Laikykite mane, nes tuoj ištiks priepuolis“.
„Jis su Vakarais ne šachmatais žaidžia, o lošia pokerį kortomis. Nors ką ten pokerį, tiesiog žaidimą, kurį žaidžia nusikaltėliai, siekdami psichologiškai įbauginti partnerius“, – aiškino politologas, pažymėjęs, kad Rusija ne šiaip pastaruoju metu užsimena apie branduolinį karą ir demonstratyviai rodo pasiruošimą tokiam konfliktui.
Neseniai buvo surengtos milžiniškos pratybos, kuriose milijonai šalies pareigūnų, valstybės tarnautojų ir vietos valdžios atstovų mokėsi koordinuoti veiksmus branduolinio karo atveju. Tokie Rusijos veiksmai esą reiškia, kad karas jau vyksta, tik kol kas be realių sprogimų.
„Tokių bauginimų įtaka sprendimų priėmimui yra akivaizdi. Pavyzdžiui, kokie sprendimai gali būti priimami dėl Ukrainos apginklavimo ar neskraidymo zonos nustaymo Sirijoje, kai Rusija mojuoja branduoliniais?', – svarstė A. Piontkovskis.
Pokyčius gali lemti ekonominis nuosmukis
Tokį Kremliaus pasirinktą kursą esą itin sunku sustabdyti, mat Rusijoje sukelta masinė isterija ir siekiama pagrįsti agresyvią politiką, sudarant įspūdį, kad visi tokią kryptį palaiko. Net jei tai netiesa.
Pavyzdžiui, anot buvusio V. Putino patarėjo A. Illarionovo, nors neseniai vykusiuose rinkimuose į Rusijos Dūmą valdančioji partija „Vieningoji Rusija“ formaliai šventė pergalę, tačiau už ją balsavo gerokai mažiau žmonių, nei kada nors anksčiau – didelė dalis rusų tiesiog ignoravo rinkimus.
„2007 metais balsavo 31 mln. žmonių (arba 28 proc. visų rinkėjų), o 2016 metais – 16 mln. (14 proc.). Faktiškai dukart mažiau. Tai reiškia, kad jeigu 14 proc. palaiko „Vieningąją Rusiją“, tai 86 proc. nepalaiko.
Tai reiškia, kad tokia gausybė žmonių nepalaiko šio režimo ir manipuliacijų balsais per rinkimus. Ir jie laukia alternatyvos, kuria jie patikėtų ir atiduotų savo balsus. Matyt, kiti jiems pasitikėjimo nekelia“, – kalbėjo A.Ilarionovas.
Tačiau nepanašu, kad nepaisant rusų nepasitenkinimo prastėjančia ekonomine situacija šalyje, kas nors artimiausiu metu keistųsi. Pasak A. Illarionovo, Kremliaus režimas nemato galimybių trauktis, nes yra įklimpęs giliai iki ausų.
Ypač Kremlių suerzino neseniai paviešinta tyrimo dėl MH17 reiso ataskaita. Minimoje ataskaitoje atsakomybė už 2015 metų tragediją, kai Rytų Ukrainoje buvo numuštas keleivinis „Malaysia airlines“ lėktuvas su beveik 300 žmonių, verčiama Rusijai ir jos remiamiems separatistams. Pasak A. Illariovono, jei šis veiksmas bus pripažintas karo nusikaltimu, o aukų artimieji ims reikalauti atsakomybės ir kompensacijų iš Rusijos, šios šalies režimas gali tikėtis dar griežtesnių sankcijų.
„Šiuo metu galiojančios sankcijos smogė Rusijos ekonomikai ir nėra priežasčių manyti, kad per artimiausius kelerius metus ekonominė situacija pagerėtų.
Priešingai, nuosmukis tęsis ir Kremlius ieškos išeičių“, – sakė A. Illarionovas. Jau dabar Kremlius stiprina savo konfrontacinę politiką ir bando įvairius desperatiškus manevrus, tarp jų ir bandymą paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus.
„Einame link konfrontacijos su Amerika branduolinėje srityje. Savaime suprantama, visa tai esą yra amerikiečių kaltė – mes iš jų reikalaujame tam tikrų kompensacijų už mūsų išlaidas ir panašiai. Visa tai turėtų sukelti naują patriotinio entuziazmo bangą visuomenėje ir ją sutelkti sunkiais laikais“, – teigė A. Illarionovas.
Jis prabrėžė, kad tai nebūtinai reikš naują didelį karą apie kurį perspėjama pastaruosius kelerius metus. Kaip pavyzdį A. Illarionovas pateikė Šiaurės Korėja, kuri savo karingą politiką, nepaisant vegetuojančios ekonomikos, prieš JAV ir jos sąjungininkes tęsią ne vieną dešimtmetį. Rengiamos provokacijos, tačiau tiesioginio konflikto nebuvo nuo 1953 metų.
Pasak A. Illarionovo, Rusijoje tokia konfrontacinė politika taip pat gali būti palaikoma iki pat V. Putino režimo pabaigos. O kada tokia gali būti?
„Iki pat fizinio V. Putino galo, koks jis bebūtų – natūrali mirtis ar ne visai“, – teigė A. Illarionovas. Jo manymu, Rusijoje yra šimtai tūkstančių žmonių, trokštančių ir galinčių sukurti alternatyvą V. Putinui.
Forumo dalyviai netgi viešai pasvarstė, kokia galėtų būti naujoji Rusijos valdžia. Anot A. Illarionovo, naujoji valdžia turėtų būti paremta trimis principais: demokratiniais rinkimais, teisės viršenybe ir imperinių idėjų atsisakymu. O tai reikštų būtinybę atsisakyti okupuoto Krymo, Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų.