„Šios bazės Lenkijoje ir Rumunijoje gali pakankamai greitai būti paverstos iš gynybinių, skirtų gintis nuo Irano balistinių raketų atakų, į puolamąsias, iš kurių sparnuotomis raketomis būtų taikomasi į Rusiją. O tai komplikuotų Kremliaus planus apsiginti arba pulti takinius Europoje“, – pareiškė Vilsono centro Azijos programos direktorius Abrahamas Denmarkas.
Toks pareiškimas Kremliaus dėmesį turėjo atkreipti ne tik todėl, kad Vislono centras yra vienas iš dešimties garsiausių tyrimų centrų pasaulyje, jį iš dalies išlaiko JAV vyriausybė, o valdybą skiria pats JAV prezidentas.
Sensacingo pareiškimo, nuskambėjusio vienos telefoninės konferencijos metu autorius tik pernai paskirtas Azijos programos direktoriumi, o iki tol dirbo Pentagone ir buvo JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas Rytų Azijai. Prieš tai dar keliuose analitiniuose centruose ir nenurodomas pareigas JAV žvalgybinėje bendruomenėje užėmęs A. Denmarkas yra pirmasis tokio rango atstovas, kuris prabilo apie jautrią temą, dėl kurios pastaruoju metu verda aistros tarp JAV ir Rusijos.
Netyčinė klaida ar signalas rusams?
Dar spalio mėnesį viešai paskelbtas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas trauktis iš INF sutarties motyvuotas Kremliaus vykdomais pažeidimais: Rusija kaltinama sukūrusi, išbandžiusi ir dislokavusi sparnuotųjų raketų kompleksus „Novator 9M729“ (NATO klasifikacija – SSC-8).
Tokias iš sausumos paleidžiamas raketas, kurių skrydžio nuotolis – nuo 500 iki 5 tūkst. km. griežtai draudžia INF sutartis, kurią Vašingtonas su Maskva pasirašė dar 1987 metais. JAV sprendimas iš pradžių sukėlė padrikas reakcijas Maskvoje: nuo viešų pasmerkimų iki tylių diplomatinių raginimų kalbėtis, išsiaiškinti detales ir apsvarstyti jas su kitomis NATO sąjungininkėmis Europoje, kurioms pirmiausiai ir turėtų rūpėti minėta sutartis.
Būtent ji leido panaikinti ypač pavojingas vidutinio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų sistemas po 1987-ųjų – iki tol sovietai buvo nutaikę savas sistemas į taikinius Vakarų Europoje, o JAV – į strategiškai svarbius taikinius Vakarinėje SSRS dalyje bei į politinės ir karinės vadovybės taškus Kremliuje.
Tačiau dabar vienas neatsargus buvusio aukšto Pentagono pareigūno pareiškimas apie dviejų JAV bazių Europoje galimą paskirtį Kremliaus propagandos kanalams įteikė dovaną. Kita vertus, A. Denmarko užuominos gali būti paskelbtos tyčia, kaip diplomatinė žinutė.
„Manau, tai reiškia, kad amerikiečiai ne veltui pereina prie agresyvesnės retorikos. Tai gana neblogai atitiktų Trumpo ir kai kurių vanagų norą pereiti prie spaudimo, paremto „iš galios pozicijų“.
Tai reikštų, kad INF atsisakymas yra nuoseklus būdas didinti spaudimą rusams, demonstruoti, kad JAV gali grįžti prie intensyvaus ginklavimosi etapo, kuriame yra pasiryžę laimėti dar kartą, kaip jau buvo 80-ųjų pradžioje/viduryje“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. Tomas Janeliūnas.
Labiausiai nerimauja dėl 2 bazių
Savaime JAV bazės Europoje, ypač „naujosiose“ NATO narėse – Lenkijoje ir Rumunijoje jau kurį laiką tapusios tulžingos Rusijos diplomatijos ir propagandos taikiniais. Kremlius neslėpė pasipriešinimo amerikiečių karinių bazių plėtrai Lenkijoje ir Rumunijoje bei tradiciškai pažadėjo atsaką. Tokia Rusijos pozicija – jokia naujiena.
Tiesa, gali stebinti šią savaitę nuskambėjęs Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pareiškimas, kad jo šaliai prireiks naujos ginkluotės, jei NATO ir toliau telks pajėgas prie Baltarusijos vakarinės sienos.
„Jei NATO ir toliau baugins, dislokuodama Lenkijoje bazes ar dar kaip nors, Baltarusijai prireiks veiksmingesnio ginklo, visų pirma raketų“, – su grupę amerikiečių analitikų Minske susitikęs sakė A. Lukašenka. Be to, dar praėjusią savaitę jis pareiškė, kad Minskas ir Maskva ieško tinkamo ir nebrangaus atsako į planus Lenkijoje pastatyti JAV karinę bazę.
„Žinoma, mums tai kelia nerimą. Jeigu, tarkime, Lenkijoje jie pareikš, kad yra pasirengę išleisti milijonus dolerių, kad ten būtų dislokuotas (...) kažkoks Trumpo fortas, žinoma, mes ne idiotai ir, žinoma, į tai reaguojame“, – pareiškė A. Lukašenka.
Tokie jo žodžiai prieštarauja dar prieš kelerius metus jo paties išsakytai ir nesyk kartotai pozicijai, kad papildomų Rusijos karinių pajėgumų ar bazių Baltarusijoje dislokuoti nereikia. Net ir būdama formali Rusijos sąjungininkė bei integravusi savo karines oro erdvės, priešlėktuvinės gynybos ir kitas sistemas į rusiškąją, Baltarusija neretai priešinasi konkretiems ir nuolatiniams Rusijos pajėgumų perkėlimams į savo teritoriją.
Pavyzdžiui, Rusijos karinių oro pajėgų bazių klausimas iki šiol neišspręstas, o pats A. Lukašenka yra pareiškęs, kad tokių bazių Baltarusijai nereikia. Tuo metu Rusija nesyk viešai svarstė dislokuoti priešlėktuvinės gynybos sistemas S-400 ir balistines raketas „Iskander“. Abi šios sistemos gali gabenti branduolines galvutes.
Vis dėlto Baltarusijos ir ypač Rusijos nerimą turėtų kelti ne JAV sausumos pajėgų bazė Lenkijoje, kuri pirmiausiai būtų skirta atgrasymui ir reaguoti į rusų agresiją pasiruošusios JAV šarvuotosios brigados dislokavimui.
Didžiausią Rusijos pasipriešinimą kelia dvi amerikiečių bazės – Redzikove Lenkijoje ir Deveselu Rumunijoje. Pastaroji dar 2016 m. pateko į žiniasklaidos akiratį po to, kai leidinys „EurActiv“ paskelbė, kad JAV nusprendė iš pasitikėjimą praradusios Turkijos į Deveselu perkelti taktines branduolines bombas B-61.
JAV tokį pranešimą neigė, o ir jis neatrodė pagrįstas – specialiose saugyklose saugomas bombas gali gabenti tik sertifikuoti orlaiviai. Deveselu pakilimo takas išardytas, o branduolinių ginklų saugyklų ten niekada nebuvo ir nėra. Kita vertus, būtent čia nuo 2016 m. veikia JAV priešraketinės gynybos elementai – sistema „Aegis Ashore“ su raketomis SM-3, kurios skirtos numušti priešininkų balistines raketas.
Bijo, kaip Andropovo laikais?
Rusijos pasipiktinimas gali pasirodyti keistas, turint omeny, kad 24 raketas turinčios bazės vargu ar gali kelti grėsmę Rusijos strateginiam branduoliniams arsenalui, kaip tuo bandė įtikinti Maskva. Juo labiau, kad Kremlius nesyk gyrėsi savomis strateginio branduolinio arsenalo balistinėmis raketomis, kurios esą „gali įveikti bet kokią priešraketinę gynybą“.
JAV argumentavo, kad Europoje kurtas vien amerikiečių, o vėliau visos NATO priešraketinės gynybos skydas nėra nukreiptas prieš Rusiją – raketos SM-3 skirtos atremti galimas balistinių raketų atakas iš Irano.
Rusija tiek kariniu, tiek politiniu lygiu argumentavo, kad „Aegis Ashore“ gali būti panaudota ir puolamiesiems veiksmams. Esą bazėse naudojama standartinė JAV laivyno vertikalaus raketų paleidimo sistema Mk41 iš tų pačių konteinerių gali leisti ne tik priešraketines SM-3 raketas, bet ir sparnuotąsias „Tomahawk“, kurios skirtos taikinių sausumoje naikinimui.
Pastarųjų raketų (šiuo metu naudojamų „Tomahawk“ modifikacijų) skrydžio nuotolis – apie 1,7 tūkst. km. (Šaltojo karo laikais „Tomahawk“ modifikacija su branduoliniu ginklu galėjo pasiekti už 2,5 tūkst. km esančius taikinius), tačiau jos nėra ypač greitos – skrieja apie 890 km/h greičiu.
Tad teoriškai iš Deveselu ar Redzikovo bazių paleista „Tomahawk“ jau po 2 val. pasiektų Kremlių, dar mažiau laiko prireiktų sparnuotosioms raketoms pasiekti Rusijos laivyno bazes Kaliningrade ir Kryme.
Nuo daugybės nežinomųjų veiksnių, pavyzdžiui, kur ir kada sparnuotąsias raketas užfiksuotų Rusijos priešlėktuvinė gynyba, kaip reaguotų ir ką galėtų padaryti, kaip suveiktų informacijos perdavimo ir koordinavimo sistema, priklausytų Kremliaus vadovybės reakcija.
Vis dėlto vien pati perspektyva, kad JAV nuspręstų suduoti sparnuotųjų raketų smūgį Rusijos karinei ar politinei vadovybei Kremliuje išties gali pasirodyti bauginanti Vladimiro Putino režimui.
Rusijoje pastaraisiais metais neatsitiktinai surengtos ne vienerios pratybos, kuriose ruošiamasi būtent tokiam žaibiško karo scenarijui, kai testuojamos mobilizacijos, politinės ir karinės vadovybės evakuacijos, kontrolės ir vadovavimo sistemos.
Tačiau logikos tokiems Kremliaus būgštavimams taip pat stinga. Pavyzdžiui, nežinia, kodėl priešlėktuvinės gynybos sistema besigiriančioje Rusijoje nerimą turėtų kelti kelios dešimtys raketų bazėse Lenkijoje ir Rumunijoje, kurias stebi Rusijos žvalgyba.
Dešimtis kartų didesnį skaičių lėtųjų „Tomahawk“ iš artimesnio nuotolio galėtų paleisti gerokai mobilesni ir sunkiau aptinkami JAV povandeniniai laivai arba tą pačią „Aegis“ sistema naudojantys „Arleigh Burke“ bei „Ticconderoga“ klasės laivai. Sunkiau aptinkamas sparnuotąsias raketas galėtų leisti ir JAV aviacija.
Be to, pagrindinė Kremliaus baimės priežastis taip pat primena paranojiškai JAV smūgio bijojusio SSRS generalinio sekretoriaus Jurijaus Andropovo laikus (1982-1984 m.) – kodėl JAV iš viso norėtų suduoti tokį smūgį Maskvai, žinant, kad net ir politinės bei karinės vadovybės netekusi Rusija gali atsakyti strateginių pajėgų smūgiu?
Rusai galės jaustis teisūs
Kita vertus, A. Denmarko pareiškimai ne tik suteikia peno Kremliaus propagandai apie tariamą amerikiečių klastą, bet ir prieštarauja pernykštei JAV Valstybės departamento pozicijai. Gynybinė sistema „Aegis Ashore“ neturi puolamųjų balistinių ar sparnuotųjų raketų pajėgumų.
„Nors „Aegis Ashore“ naudoja kai kuriuos tuos pačius struktūrinius komponentus, tokius, kaip Mk41 Vertikalaus paleidimo sistemą, kuri naudojama laivuose, tai nėra tas pats – antžeminei versijai trūksta programinės įrangos, ugnies valdymo sistemos, paramos įrangos ir tinkamos infrastruktūros, kur būtų saugomos tokios raketos.
„Aegis Ashore“ niekada nebuvo bandoma, kaip INF sutartį pažeidžiančių raketų paleidimo platforma“, – teigiama pernai gruodį išplatintame JAV Valstybės departamento pranešime.
Tiesa, vertinant techniškai, tai yra teisybė – INF pažeidimu laikomas atvejis, kai sutartį pažeidžiantį raketa yra išbandoma arba dislokuojama – „Tomahawk“ niekada nebuvo išbandyta kartu su „Aegis Ashore“. Tačiau pripažinimas, kad tai būtų galima padaryti gali būti laikomas politiniu tašku Maskvai, kuri vien galimybę gali vertinti kaip grėsmę.
„Rusijai klaidingai tikino, kad „Aegis Ashore“ pažeidžia INF sutartį. Bet kai Donaldas Trumpas sako, kad jis pasitrauks iš šios sutarties, o buvę pareigūnai atsako, kad gynybinių raketų paleidimo įrenginį galima greitai paversti puolamosiomis, tai sustiprina Rusijos įsivaizdavimą, kad NATO nėra sąžininga“, – teigė Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas Kristensenas.