„Zapad“ - taip pavadintos pratybos pastaruoju metu linksniuojamas, kaip Rusijos grėsmę regione simbolizuojantis burtažodis. Dar nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio Kremliaus rengiamos karinės pratybos šiemet susilaukia ypatingo dėmesio. Pavyzdžiui, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pratybas „Zapad 2017“ pavadino pasiruošimu karui su Vakarais.
„Matome, kad grėsmės yra įvairios, jos didėja, tame tarpe mes laukiame su nerimu „Zapad 2017“ pratybų, kurių metu koncentruojamos labai didelės ir agresyvios pajėgos, demonstratyviai karui ruošiamasi su Vakarais“, – sakė D. Grybauskaitė.
Nerimą dėl „Zapad“ reiškė ne tik Lietuva, bet ir kitos Baltijos šalys, Lenkija, o įvairius galimo konflikto scenarijus jau kurį laiką svarsto analitikai bei kariniai planuotojai. Oficialios informacijos apie „Zapad“ skaičius iš Rusijos prašė ir NATO vadovybė. O po susitikimo su JAV viceprezidentu Mike’u Pence’u, Lietuvos vadovė leido suprasti, kad Baltijos šalys gali jaustis saugiau nei bet kada anksčiau, mat į nerimo signalus reaguojama.
D. Grybauskaitė priminė, kad Lietuvoje „Zapad“ metu bus dislokuota daugiau JAV karių ir technikos: amerikiečių batalionas sustiprins šalyse esančią JAV karių kuopą, daugiašalį NATO batalioną, o iš viso „Zapad“ pratybų metu Lietuvoje bus iki kelių tūkst. sąjungininkų karių. Be to, amerikiečiai sustiprins ir NATO oro policijos misiją Šiauliuose – čia bus dislokuoti 8 JAV naikintuvai vietoje įprastų 4.
Vis dėlto nuolatinis Rusijos ir Baltarusijos pratybų temos eskalavimas, kurstomas nerimas, gandai ir prielaidos rodo, kad tai bus ne šiaip eilinės pratybos. Tad ką tokie Aljanso šalių vadovų pareiškimai bei sąjungininkų veiksmai reiškia iš tikrųjų? Ar išties šios pratybos gali kelti realią karinę grėsmę Baltijos šalims?
Pratybas įprato rengti prieš pat invazijas
Neretai pabrėžiama, kad Kremlius karinėmis pratybomis dažnai pasinaudoja, kaip priedanga realiems kariniams veiksmams. Lietuva tuo įsitikino dar 1940-ųjų birželį, kai „mokymams“ prie Lietuvos sienos buvo sutelkta 220 tūkst. sovietų karių su pusantro tūkstančio tankų.
Birželio 15-ąją ši „pratyboms“ sutelkta armija kirto sieną ir okupavo Lietuvą. 1990-ųjų pabaigoje prieš kruvinus 1991-ųjų sausio įvykius Maskva taip pat paskelbė apie „karinius mokymus“, kurių metu į Lietuvą buvo permesti papildomi kariniai daliniai.
1968-ųjų birželį kaistant įtampai tarp tuometinės Čekoslovakijos ir Sovietų sąjungos, pastaroji surengė karines pratybas, po kurių dešimtys tūkstančių karių liko Čekoslovakijos teritorijoje, o prie sienos „naujoms pratyboms“ buvo sutektos dar didesnės pajėgos.
Rugpjūtį jos įsiveržė į šalį ir numalšino „Prahos pavasario“ judėjimą. Tokią „pratybų prieš invaziją“ taktiką iš Sovietų sąjungos perėmusi Rusija naudojo ne kartą: prieš 9 metus prie sienos su Gruzija buvo surengtos pratybos „Kaukazas 2008“. Jose dalyvavo apie 8 tūkst. karių, 700 tankų ir šarvuočių. Rugpjūčio 2-ąją pasibaigus pratyboms rusų pajėgos neišvyko į nuolatinės dislokacijos vietas, o liko pasienyje – mažiau, nei po savaitės kilo karas tarp Rusijos ir Gruzijos.
2014-ųjų kovą Krymą netikėtai užėmusi Rusija ėmė telkti kariuomenę Vakarų ir Pietų karinėse apygardose. Keliose iš eilės netikėtose pratybose prie pat Ukrainos sienos dalyvavo dešimtys tūkstančių karių – pratyboms pasibaigus prasidėjo karo veiksmai Rytų Ukrainoje, kur separatistai ėmė priešintis Ukrainos saugumo pajėgoms iš Rusijos gautais ginklais. Be to, patys rusų kariai bei technika ėmė aktyviai dalyvauti kovose.
Tikrieji skaičiai – dešimteriopai didesni?
Žinoma, toks dėsningumas nebūtinai reiškia, jog „Zapad“ taip pat taps pasirengimu tikrai invazijai į Baltijos šalis, kurios, kitaip, nei anksčiau minėtos šalys, priklauso NATO. Juo labiau, kad „Zapad“ rengiamos ne pirmą kartą – pirmieji tokie mokymai įvyko dar praėjusio amžiaus 8-jame dešimtmetyje, o per pastaruosius du dešimtmečius Rusija pratybas „Zapad“ yra surengusi 3 kartus.
Vis dėlto, jau kurį laiką pabrėžiama, kad NATO šalių atstovams daugiausiai nerimo kelia realus pratybose „Zapad“ dalyvausiančių karių skaičius ir mokymų scenarijus. Oficialiai Rusija pabrėžia, kad „Zapad“ dalyvaus vos 13 tūkst. karių, kurie treniruosis keliuose Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje esančiuose poligonuose. Jų vietos jau žinomos.
Į vakarus nuo Vitebsko miesto esantis Lepelio poligonas bus skirtas sausumos pajėgoms – tankų ir kitų šarvuotųjų dalinių pratyboms, o šiaurės rytuose esantys Losvido ir Dretuno poligonai taps desantininkų treniruočių vieta. Dretuno poligone dar 1981 metais vyko didžiausios Kremliaus organizuotos karinės pratybos „Zapad 81“, kuriose dalyvavo apie 150 tūkst. karių.
Į rytus ir pietryčius nuo Minsko esančiuose Borisovo bei Osipovičių poligonuose griaudės salvinės ugnies ir kitos artilerijos sistemos. Į vakarus nuo Baranovičių, netoli Ružanų, kur stūkso LDK didikų Sapiegų dvaro griuvėsiai, poligone treniruosis aviacija – lėktuvai bei sraigtasparniai, o netoliese esančiame Domanovskio poligone – priešlėktuvinės gynybos pajėgos.
Rusijai priklausančioje Kaliningrado srityje pratybos oficialiai vyks tik pajūryje esančiame Chemiovkos poligone bei į pietus nuo Kaliningrado esančiame Pravdinsko poligone. Įdomu tai, kad bent jau kol kas nenumatytas Lietuvos pasienyje, atokiose miškingose vietovėse įkurtų Baltarusijos ir Rusijos karinių poligonų – Gožos ir Dobrovolskio – panaudojimas pratyboms „Zapad“.
Praeityje šiuose poligonuose vykusių pratybų gaudesį galėdavo girdėti ir pasienyje įsikūrę Lietuvos gyventojai, mat minėtieji poligonai skirti aviacijos ir artilerijos pratyboms – sviedinių, bombų bei raketų sprogimų garsas pasiekdavo net Druskininkus.
Tačiau labiau už garsą nerimą kelia vis dažniau įvardijamas, kaip spėjama, tikrasis dalyvių skaičius. Mat kaip ir 2013 metais, kai Rusija skelbė apie 13 tūkst. pratybų dalyvių, nors iš tikrųjų jų būta apie 75 tūkst., taip ir šiemet spėjama, kad pratybose dalyvaus apie 100 tūkst. karių.
Prie jų galima priskaičiuoti ne tik minėtuose poligonuose Baltarusijoje bei Kaliningrade dislokuotus karius, bet Rusijos gilumoje, ypač Vakarų karinėje apygardoje sutelktas pajėgas. 2013-ųjų „Zapad“ metu Rusijoje vyko didelis pajėgų judėjimas geležinkeliais, kitu sausumos transportu, oru. Daliniai buvo staigiai permetami iš savo dislokacijos vietos į pratybų rajoną, esantį už tūkstančių kilometrų.
„Teroristų“ vaidmuo – vėl Baltijos šalims
Esą siekdami išsklaidyti abejones dėl dalyvių skaičiaus, rusai jau oficialiai pakvietė kaimyninių šalių stebėtojus. Todėl, anot Maskvos, turėtų išsisklaidyti ir nerimas dėl gandais apipinto pratybų scenarijaus. Tiesa, stebėtojai bus pakviesti tik į kruopščiai surežisuotas parodomąsias pratybų dalis keliuose poligonuose, o stebėti realių mokymų negalės.
Oficialiai pratybų scenarijus neįvardytas, nors manoma, kad jis pernelyg nesiskirs nuo 2013 metais vykusių pratybų „Zapad“, kai Rusijos ir Baltarusijos kariai treniravosi vykdyti įprastas užduotis konvencinio ir nekonvencinio konflikto metu: suduoti smūgį į sąjunginės valstybės teritoriją įsibrovusiems „teroristams“, išlaipinti desantą iš jūros pusės ir iš oro „priešininko teritorijoje“.
Panašus pratybų scenarijus buvo 1999 ir 2009 metais, kai Rusija dar galėjo pateisinti tokią legendą, motyvuodama patirtimi Čečėnijos kare.
Daugelis analitikų neabejoja, kad tai, kad „įsibrovėliai teroristai“ 2013-siais, kai pasipriešinimas Čečėnijoje jau buvo visiškai nusilpęs, o Rusija dar nebuvo įsitraukusi į karo veiksmus Sirijoje, tebuvo menkai pridengto invazijos į Baltijos šalis scenarijaus dalis. Juk vien faktas, kad pratybose dalyvavo ne tik gausios sausumos, oro, bet ir priešlėktuvinės pajėgos rodo, kad potencialūs priešininkai – visai ne teroristai, kurie neturi savo aviacijos, o konvencinę kariuomenę turinti šalis.
Be to, kaip ir 2013-siais, šiemet pratybų „Zapad“ metu planuojama išlaipinti jūrų pėstininkų ir oro desantą, kurio užduotis – užimti strateginius uostus, tiltus, perkėlas.
Dar parengiamosiose pratybose Rusijos desantininkai nesenai kaip tik treniravosi užimti veikiančius ir nenaudojamus oro uostus, į kuriuos būtų galima greitai permesti pastiprinimą. Priešininko vaidmenį imitavo visureigiuose važinėjantys kariai, kurių aprūpinimas ir taktika priminė bene greičiausiai į įsibrovėlių pasirodymą reaguoti galinčias Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgas.
Dar nuo pernai reguliariai rengiamos Rusijos raketinių dalinių pratybos, kuriuose kruopščiai šlifuojami veiksmai siekiant suduoti smūgį priešininko strateginiams objektams, susitelkimo vietoms.
„Zapad“ metu kaip tik planuojami sparnuotomis ir balistinėmis raketomis – „Kalibr“ ir „Iskander“ smogti priešininko vadavietėms ir oro uostams, taip paralyžiuojant vadovavimo grandinę. Kol kas neskelbiama, ar šaudymai bus imitaciniai, t. y. elektroniniai, imituojant tikrus paleidimus, ar ir koviniai.
Vis dėlto jau žinoma, kad planuojami koviniai priešlaivinių raketų šaudymai iš sistemų „Bal“ ir „Bastion“. Visa tai rodo, kad Rusija ne šiaip treniruoja savo pajėgas konvenciniam konfliktui būtent Baltijos jūros regione, o Baltijos šalys, kaip ir 2013 metais, įvardijamos kaip realiausias taikinys.
Naudoja psichologinį spaudimą ir šantažą
Kitas pratybų „Zapad“ veiksnys yra psichologinis. Jau kurį laiką Rusija itin uoliai vykdo agresyvią informacinę kampaniją prieš Baltijos šalis, ypač Lietuvą.
Kremliaus reakcija į NATO TV filmą apie Baltijos šalių pasipriešinimo judėjimą neslopsta iki šiol – kone kas antrą dieną Rusijos Užsienio reikalų ministerijos socialiniuose tinklapiuose pasirodo informacija, juodinanti Lietuvos partizanus, dedant lygybės ženklą tarp partizanų ir Holokausto vykdytojų.
„Fašistinės“ Lietuvos ir kitų Baltijos šalių naratyvus stiprina ir Kremliaus finansuotų „analitikų“ straipsniai bei interviu. Pavyzdžiui, neseniai pasirodė net keli tokie – viename jų skandalingasis Kremliaus finansuojamo žurnalo „Baltijskij mir“ redaktorius Dmitrijus Kondrašovas tikino, kad karas Baltijos šalyse jau kone neišvengiamas, tad „mylintiems taiką“ geriau išvykti, nes „taikių konflikto sprendimo būdų nematyti“.
Kitas rusu analitikas, žmogumi enciklopedija vadinamas Anatolijus Vassermanas tikino, jog „juridiškai Baltijos šalys priklauso Rusijai“, o netrukus šių valstybių liaudis esą pasiprašys atgal į Rusijos glėbį. A. Vassermanas netgi pateikė pavyzdį, kaip tai gali įvykti – taip pat, kaip 1940-aisiais, kai „fašistinių režimų valdomų šalių piliečiai patys pasiprašė į SSRS sudėtį, o Sovietinė armija tik užtikrino taikų priėmimą“.
Toks prieš pratybas kurstomas tonas ir kurpiami „neišvengiamo karo bei išvadavimo“ scenarijai gali būti psichologinių operacijų dalis – stebima, kaip reaguoja šių šalių valdžia, eiliniai gyventojai, ieškoma silpnų vietų, kurias dar galima būtų paspausti. Tačiau pačių Baltijos šalių bauginimas tėra viena medalio pusė.
Net ir numanant agresyvų pratybų scenarijų, tiek Rusijos, tiek NATO pusė suvokia, jog mokymai bus akylai stebimi. Papildomo amerikiečių bataliono bei naikintuvų dislokavimas taip pat daugiau yra psichologinio nuraminimo priemonė bei sustiprina patruliavimo ore galimybes.
Pavyzdžiui, jei šiuo metu Lietuva gali kliautis savo greitojo reagavimo pajėgomis ir keturiais NATO naikintuvais, tai rugsėjį papildomos pajėgos pagerins Aljanso pajėgų reagavimo galimybes. Iš šiuo metu dislokuotų 4 naikintuvų du visuomet yra budintys, pasiruošę itin greitai kilti ir skristi atpažinti taikinio – rusų orlaiviai dažniausiai skraido neįsijungę atsakiklių ir nepateikę skrydžio plano, tad visuomet taikoma būtent tokia procedūra, jog NATO naikintuvų pilotai vizualiai identifikuoja taikinius. Kitiems dviem NATO orlaiviams tuo pat metu atliekami įprasti priežiūros darbai.
Tačiau turint omeny, kad Rusijos ir Baltarusijos karinės aviacijos aktyvuotas „Zapad“ metu prie Lietuvos sienos gali būti išaugęs, du naikintuvai net ir nedidelėje teritorijoje negali būti keliose vietose vienu metu. Dislokavus 8 naikintuvus NATO galimybės reaguoti į įtartinus, pavojingus ar tiesiog neatpažintus oro taikinius bus bent dvigubai didesnės.
Tačiau neatmestina, jog „Zapad“ pratybų metu virš Lietuvos ar netoli jos – pavyzdžiui, virš Baltijos jūros arba Lenkijos, Latvijos ir pan. skraidys NATO šalių žvalgybiniai orlaiviai – pirmiausiai amerikiečių elektroninės žvalgybos lėktuvai RC-135 ir RC-12X Huron. Pastarasis ketvirtadienį jau sukiojosi virš Lietuvos. Be to, iš didelio ir saugaus atstumo Rusijos ir Baltarusijos pratybas gali sekti JAV bepilotis žvalgybinis orlaivis „Global Hawk“.
NATO ypač turėtų dominti ne parodomieji šou stebėtojams, o realūs Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų aspektai. Pavyzdžiui, nerimą gali kelti vien Rusijos logistinių dalinių darbo organizavimas.
Tai ypač svarbu šalyje, kuri garsėja chaotišku darbų organizavimu – nuo įsakymo perkelti dalinį su visu personalu ir technika į kitą milžiniškos šalies tašką iki realių veiksmų paprastai prireikia nemažai laiko, o tada paaiškėja, kad dalis technikos, įrangos sugenda pakeliui, nepristatoma laiku arba tiesiog neegzistuoja, nors būna įrašyta sąrašuose.
Vis dėlto Lietuvos žvalgybinės institucijos šiemet savo ataskaitoje įspėjo, kad Rusija geba pasiruošti karui per 24-48 valandas: tiek prireiktų laiko, kad iš taikos meto Rusija virstų kariaujančią šalimi, gebančia žaibiškai dislokuoti mažiausiai dešimtis tūkstančių karių su visa būtina technika, o visos institucijos galėtų sklandžiai vykdyti karo meto užduotis.
Būtent didelio masto pratybose, tokiose kaip „Zapad“, galima realiai patikrinti karių, technikos bei vadovavimo elementų parengtį. Be to, sėkmingai įvykdytos užduotys taip pat gali tapti simboline psichologinio spaudimo priemone.
Mat viena yra, kai apie Rusijos parengtį kalba Lietuvos žvalgyba, visai kas kita – kai rusai patys įrodo arba paneigia šias prognozes. Žinojimas, kad Rusijos pajėgos turi gebėjimų žaibiškai pradėti karo veiksmus, pasitelkiant kad ir absurdiškiausias dingstis buvo parodytas Gruzijos ir Ukrainos karų metu.
Tačiau savo pajėgumų demonstravimas taip pat yra signalas NATO, mat Aljanso šalims Rusijos diplomatai nuolat primena, kokia klaida buvo įsileisti Baltijos šalis į savo organizaciją, o bet kokie sąjungininkų veiksmai stiprinant atgrasymo priemones Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vertinami kaip provokaciniai ir sulaukiantys dešimteriopo „atsako“.
Tokiu būdu siekiama spausti Aljanso nares ir įtikinti, kad bet kokios NATO atgrasymo priemonės Baltijos šalyse yra „provokacija“ ir „Rusijos erzinimas“, ko esą geriau nereikėtų daryti. Mat didelės karinės pratybos vyksta tuo metu, kai Rusija pati imasi provokacinių veiksmų pasienyje – per pastaruosius dvejus metus Rusijos aviacija jau nesyk provokavo NATO orlaivius ir laivus pavojingais manevrais virš Baltijos jūros.
Vienas NATO diplomatinis šaltinis DELFI tikino, kad Aljanse iki šiol ypač nerimaujama dėl „netyčinio incidento pilkojoje zonoje“ tikimybė, kai „nėra aiškių žaidimo taisyklių“. Tai reiškia, kad pasienyje pratybų metu susidūrus NATO ir Rusijos orlaiviams ar pajėgoms iš pradžių būtų daug neaiškumų – kas kaltas, kurioje pusėje ir kodėl kilo incidentas.
Bet viena aišku – toks „netyčinis incidentas“ gali būti ir surengta provokacija, skirta konflikto eskalavimui. Be to, tarp Rusijos ir NATO tvyrant įtampai, konfliktą gali būti sunku laiku suvaldyti ir sustabdyti, mat ryšiai tarp Maskvos ir Briuselio pastaruosius metus yra įšaldyti. Patys rusai leidžia suprasti, kad toks konfliktas yra realus.
„Manau, kad „raudona linija“ Rusijos ir Amerikos santykiuose dar neperžengta tuo atžvilgiu, kad dar lieka labai riboti santykiai Sirijos klausimu. Tebėra išsaugoti diplomatiniai santykiai“, – trečiadienį sakė Rusijos parlamento aukštųjų rūmų informacinės politikos komisijos vadovas Aleksejus Puškovas.
„Esame pavojingai arti jos. Užuot ėjusios santykių normalizavimo keliu, JAV artina tą liniją, o tai provokuoja daugybės žmonių jaudulį ir nerimą. Apskritai kyla klausimas, ar tik nebus karinio konflikto tarp šalių?“ – svarstė jis.
Ar imituos branduolinę ataką?
Tokie pareiškimai nelaikomi atsitiktiniais pasvarstymais – tai gali būti viena šantažo priemonių, kai alternatyva kalbėjimuisi ir žaidimui pagal Maskvos taisykles yra realaus karo rizika. Galiausiai, anot DELFI šaltinio, daug ką gali parodyti dar vienas „Zapad“ pratybų elementas, kurio nebuvo 2013 metais, tačiau jis jau matytas 2009 ir 1999 metais – branduolinio ginklo panaudojimas.
2009-ųjų „Zapad“ metu Rusija imitavo taktinio branduolinio smūgio ataką prieš Varšuvą. Tuomet NATO ir Rusijos santykiai dar nebuvo pašliję, kaip šiuo metu, o Vakarų šalyse dar vyravo palankus požiūris į Rusiją, kaip į Šaltąjį karą jau pamiršusią šalį. Tokį požiūrį pakeitę 2014-ųjų Rusijos veiksmai Ukrainoje, karinė operacija Sirijoje bei agresyvūs veiksmai Baltijos jūros regione dabar verčia spėlioti, kokių staigmenų verta laukti iš Kremliaus per pratybas „Zapad 2017“.
Jei Rusija balistinėmis raketomis „Iskander“ imituos branduolinę ataką prieš NATO valstybes – tiek sausumos taikinius, pavyzdžiui, karines bazes, oro uostus, miestus, tiek jūros taikinius, tai taps signalu, kad karo atveju Rusija būtų linkusi rizikuoti pirmoji.
Net ir taktinio branduolinio ginklo panaudojimas, kuris Rusijos karinėje doktrinoje suvokiamas kaip konvencinio karo dalis, yra itin pavojingas žingsnis. Mat taktiniai branduoliniai ginklai žymi itin ploną ribą tarp šių nedidelės galios bei dešimteriopai ar šimtus kartų galingesnių strateginių branduolinių ginklų panaudojimo.
Žinojimas, kad Rusija rizikuotų taktiniu branduoliniu smūgiu prieš tokius ginklus turinčią NATO, gali tapti dar viena psichologinio spaudimo ir šantažo priemonių. Tikimasi, kad bent kai kurios Aljanso šalys nenorėtų rizikuoti branduoliniu karu ir atitrauktų savo pajėgas iš Baltijos šalių.
Kita vertus, tai gali iššaukti papildomą NATO atsaką, mat Aljansas gali būti priverstas reaguoti taip pat – rengti pratybas, kurių metu būtų imituojama branduolinė ataka prieš Rusijos karinius objektus.
Būtent taip NATO reaguodavo į Kremliaus branduolinį šantažą Šaltojo karo laikais, kai abi pusės treniravosi tiek konvenciniam, tiek branduoliniam susidūrimui, baiminantis, kad priešininkų šalti nervai gali pakrikti. Todėl branduolinio elemento panaudojimas pratybų „Zapad“ metu gali dar labiau paaštrinti saugumo situaciją regione – net ir jausdamasi saugiausiai per visą savo istoriją, saugoma papildomų NATO sąjungininkų pajėgų, Lietuva gali tapti Rusijos šantažo įkaite.