Dar vasario 2-ąją Kremliuje užsienio reikalų ir gynybos ministrai Sergejus Lavrovas su Sergejumi Šoigu sėdėjo prie vieno stalo su V. Putinu ir rūsčiais, bet ryžtingais veidais pritariamai linkčiojo klausydamiesi šalies prezidento. Pastarasis kalbėjo apie apie veidrodinį atsaką amerikiečiams, kurie, esą įžūliai ir nepagrįstai apkaltinę Maskvą vienašališkai pasitraukė iš INF sutarties.
Ir nors JAV viešai ne kartą pabrėžė, kad Kremliui apie Rusijos vykdomus 1987-ųjų metų nusiginklavimo sutarties pažeidimus privačiai kartojo 5 pastaruosius metus, o gruodį suteikė 60 dienų terminą grįžti prie sutarties laikymosi – ko Maskva nepadarė, V. Putino nuomone, būtent rusai dabar „priversti atsakyti tuo pačiu“.
„Partneriai amerikiečiai paskelbė stabdantys dalyvavimą šioje sutartyje; mes taip pat (jį) stabdome. Jie pareiškė, kad užsiima moksliniais tyrimais ir konstravimu – mes darysime tą patį. Palauksime, kol mūsų partneriai subręs, kad galėtų palaikyti lygų ir prasmingą dialogą su mumis šiuo itin svarbiu klausimu – svarbiu ir mums, ir mūsų partneriams, ir visam pasauliui“, – šaipėsi V. Putinas.
Didžiausia grėsmė Europai
Vis dėlto bent jau kol kas JAV ir Rusijai susikalbėti nepavyksta, o Vašingtono pozicija, kurią parėmė visos NATO narės, lieka nepakitusi: būtent Rusija ne sykį pažeidė sutartį ir dabar prasidėjo pusę metų užtruksiantis JAV pasitraukimo iš INF procesas, per kurį Kremlius dar gali apsigalvoti.
„Jei Rusija per šešis mėnesius vėl nepradės visiškai ir įtikimai laikytis sutarties ir nesunaikins INF pažeidžiančių raketų, jų paleidimo įrenginių ir atitinkamos įrangos, sutartis bus nutraukta“, – nurodė JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo.
1987 metais pasirašyta INF sutartis buvo ilgų tuomečio JAV prezidento Ronaldo Reagano ir Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo derybų rezultatas. Abu tikino siekę visiško branduolinio nusiginklavimo, o tokios vidutinio nuotolio balistinės ir sparnuotosios raketos, kurių veikimo nuotolis – nuo 500 iki 5,5 tūkst. km buvo viena didžiausių grėsmių taikai Europoje. Tai buvo pirmas žingsnis link 9 dešimtmetyje tvyrojusios įtampos mažinimo.
Pirmieji mobilias balistines raketas RSD-10 (SS-20 pagal NATO klasifikaciją) Europoje dislokavo sovietai, į tai atsakė amerikiečiai, dislokavę balistines raketas „Pershing 2“ ir GLCM – iš sausumos paleidžiamą sparnuotosios raketos „Tomahawk“ modifikaciją. Kitaip, nei tarpžemyninių balistinių raketų atveju, tokių vidutinio nuotolio raketų paleidimas vyksta ypač greitai, paleidimus sunku fiksuoti, o tai sumažina reakcijos laiką – raketos taikinius galėjo pasiekti per 6-10 minučių.
Abiejų valstybių vadovai suvokė riziką, kad krizės ar netikėto incidento metu panaudojus minėtas raketas, valstybių lyderiams ar juo labiau karininkams būtų buvę ypač sunku priimti sprendimą. Milžiniško spaudimo ir informacijos vakuumo metu eskalacija galėjo būti ir netyčinė.
Tad visos kitos problemos prieš tokių raketų panaudojimo Europoje grėsmę nublanko – iki 1987-ųjų pasaulis nesyk stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, o didelė dalis visuomenės apie tai nė nenutuokė. Dabar būsimas INF sutarties žlugimo pasekmes, regis, supranta taip pat ne visi.
Pasirašius INF sutartį buvo numatytas ne tik sunaikinimo procesas, bet ir patikros mechanizmas – abiejų šalių inspektoriai ir ekspertai lankė raketų bazes, kuriose stebėjo ginklų sunaikinimą.
Tokiu būdu frazė: „ginklavimosi varžybos“, kaip ir Šaltasis karas buvo laidojami kartu su subyrėjusia Sovietų sąjunga.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį Kremlius ėmėsi draudžiamų raketų kūrimo ir bandymų, taip sulaužydamas sutartį. Tai ne pirmas kartas, kai Maskva nevykdo įsipareigojimų: SSRS dar 1972 m. pasirašė biologinių ginklų programos draudimo konvenciją, tačiau iki pat subyrėjimo slapta tobulino ir didino savo biologinių ginklų arsenalą, o apie tai sužinojus Vakarams, viską neigė iki pat 1991-ųjų.
Sparnuotosios raketos SSC-8 egzistavimą Kremlius taip pat ne vienerius metus neigė, tačiau pernai netikėtai pripažino – o tai atnaujino kalbas apie „ginklavimosi varžybas“.
Buvo dislokuotos ir Lietuvoje
Po šiais dviem pernelyg dažnai ir atsainiai vartojamais žodžiais slypi kur kas daugiau grėsmingų detalių, nei pastaruoju metu ramindami bandė įtikinti už Lietuvos saugumą atsakingi pareigūnai.
Pavyzdžiui, dar praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad įšaldyta INF sutartis yra pasenusi, nes neįtraukia kitų didžiųjų branduolinį ginklą turinčių valstybių, todėl jos atsisakymas esą nėra didelė bėda.
„Bėda turbūt tai, kad po sutarties kol kas turime tuščią vietą, tai yra vietoje jos – jokių kitokių saugumo garantijų“, – sakė D. Grybauskaitė. Klausimas, kaip tokios sutarties įšaldymas gali atsiliepti Lietuvai, kurioje okupacijos metais kaip tik ir buvo dislokuotos būtent tokios raketos (SS-4 arba R-12, dislokuotos Plokštinėje, Karmėlavoje ir netoli Ukmergės), atrodo natūralus.
Vis dėlto vasario 5-ąją laidoje „DELFI Dėmesio centre“ VSD vadovas Darius Jauniškis paklaustas ar INF sutarties nutraukimas yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui tikino, kad „didesnė grėsmė, turbūt, yra trumpojo nuotolio raketos, kurios dislokuotos Kaliningrade“.
Lietuvos pašonėje esančioje Kaliningrado srityje netoli Černiachovsko miesto (Įsručio) esančioje 152-je raketų brigadoje dislokuoti trumpojo nuotolio raketų kompleksai „Iskander-M“. Šių raketų, galinčių gabenti branduolinius 80 kilotonų galios užtaisus oficialiai skelbiamas šūvio nuotolis yra iki 500 km. Tad šios raketos dengia visą Lietuvos teritoriją, bet nekelia grėsmės Vakarų Europai.
Tuo metu naujosios sparnuotosios raketos SSC-8, kaip teigia amerikiečiai, pažeidžia INF sutartį, o tai reiškia, kad jų skrydžio nuotolis – didesnis, nei 500 km. O tai, anot Krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio, reiškia, kad tokios raketos aktualesnės ne Lietuvai, bet vakarų Europai.
„Mes esame NATO nariai ir tas procesas, be jokios abejonės, mums rūpi, bet jeigu žiūrėti konkrečiai į mūsų situaciją, tai pirmiausia šis (vidutinio nuotolio – BNS) ginklas mus ne per daugiausiai liečia. (...) Tai yra daugiau aktualu Vakarų Europos sostinėms“, – sakė ministras.
Melavo apie dešimtis turimų raketų?
Vis dėlto jau praėjusią savaitę padėtis dėl rusiškų raketų dar labiau komplikavosi. Po V. Putino pareiškimų apie konkretesnes „atsako“ priemones ėmė kalbėti kiti aukšti Rusijos pareigūnai. Pirmasis grasinimų ėmėsi S. Šoigu, užsiminęs apie naujas raketas, kurias kurs Rusija. Tai esą bus antžeminė šiuo metu Rusijos intensyviai naudojamos sparnuotosios raketos „Kalibr“ versija. Jos kūrimo, bandymų ir dislokavimo darbai turėtų būti baigti jau kitais metais.
„Per tą patį laikotarpį taip pat turėsime sukurti antžeminę raketų sistemą su tolimojo nuotolio hipergarsinėmis raketomis“, – pridūrė S. Šoigu. Pasak gynybos ministro, tokius planus patvirtino V. Putinas.
„Kalibr“ nuo 2015-ųjų sulaukė daug dėmesio, mat ne sykį buvo panaudota Sirijoje, o šios sparnuotosios raketos, kurių nuotolis gali siekti iki 5 tūkst. km, buvo leidžiamos ne tik iš povandeninių laivų, bet ir iš tokių nedidelių laivų, kaip „Bujan“ tipo korvetės, dislokuotos Kaliningrado srityje. „Kalibr“ versija sausumoje gali turėti panašias galimybes.
Lyg to būtų negana, praėjusią savaitę oficialiai patvirtinta apie INF sutartį pažeidusios raketos 9M729 (SSC-8) elektroninius bandymus. Tokie bandymai Rusijoje rengiami reguliariai, bet pastaraisiais metais – vis dažniau ir išlaikant netikėtumo veiksnį.
Šįkart bandymai vykdyti Leningrado srityje esančioje 26-je raketų brigadoje. Toje pačioje, kur pastaraisiais metais vykdomi „Iskander-M“ elektroniniai bandymai: paleidimo įrenginys su įgula dislokuojamas rajone ir kompiuterinės simuliacijos būdu imituoja raketos paleidimą.
Tuo metu įtakingas Vokietijos leidinys „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, remdamasis Vakarų žvalgybiniais šaltiniais, atskleidė Kremliaus melą: Rusija jau šiuo metu turi mažiausiai 64 raketas SSC-8: iš viso keturis batalionus, kuriame po keturias mobilias paleidimo platformas. Viena raketa gali gabenti pusės tonos svorio konvencinę arba branduolinę galvutę.
Be garsiojo rusiškų raketų bandymų poligono Kapustin Jare, paminėtos dar trys dislokacijos vietos – viena Rusijos pietuose, Šiaurės Osetijoje, netoli Mozdoko, kita – netoli Jekaterinburgo, o ketvirtoji – Šujoje. Maždaug už 300 km į Šiaurės Rytus nuo Maskvos nutolusioje Šujoje, kurią, anot rusų metraščių dar 1619 metais nusiaubė lietuviai, įkurta 112-oji raketų brigada.
Būtent iš čia raketos su konvenciniais užtaisais (nuotolis – 2 tūkst. km) gali pasiekti taikinius Vakarų Europoje, o raketos su branduoliniais užtaisais gali nuskrieti dar toliau – 2350 km.
Pavyzdžiui, nuo Maskvos iki Berlyno – 1,6 tūkst. km., o paleista iš Šujos raketa su branduoliniu užtaisu galėtų pasiekti didžiąsias Europos sostines. Tai nebūtų nauja Kremliaus taikymosi taktika. Būtent į Ispanijos sostinę Šaltojo karo laikais vienu metu buvo nutaikytos Lietuvoje dislokuotos sovietų raketos R-12/SS-4.
Tačiau jos buvo gremėzdiškos, nemobilios, jų paleidimo procedūros trukdavo ilgai, o vykdant INF sutartį jos buvo sunaikintos. SSC-8 yra mobilios, kaip ir „Iskander-M“ gali būti dislokuojamos labiausiai į Vakarus nutolusiame Rusijos eksklave – Kaliningrado srityje ir taikytis iki pat Ispanijos.
Nuo šantažo iki Baltijos šalių
Tokia teorinė tikimybė, kad Rusija paleis savo sparnuotąsias raketas į Ispaniją šiuo metu yra itin menka, tačiau vien pati galimybė, kad sunkiai aptinkamomis, dar sunkiau numušamomis raketomis Rusija apginklavo karinius dalinius, kuriuos gali permesti bet kur, yra svarus geopolitinis argumentas, kurį galima naudoti kaip šantažo ar spaudimo priemonę derybose.
Ir panašu, kad būtent tai Rusija ir daro. Jau po V. Putino ir S. Šoigu pareiškimų Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas iškėlė sąlygas amerikiečiams: laikytis INF įsipareigojimų būtų galima tik tada, kai JAV sunaikintų visus sausumoje esančius vertikalaus paleidimo raketų įrenginius Mk41, atsisakytų didelio nuotolio bepiločių orlaivių ir taikinių-dronų, nutrauktų sparnuotosios raketos JASSM bandymus sausumoje. Toks ultimatumas amerikiečių netenkina.
Mk41 ir bepiločiai orlaiviai jau daugiau nei dešimtmetį kėlė Maskvos nepasitenkinimą, mat rusai šias sistemas vertino kaip galimą INF pažeidimą, nors amerikiečiai tai neigė.
Vis dėlto dėl Mk41 galimybės leisti ne tik priešlėktuvines ir priešraketines raketas, bet ir sparnuotąsias „Tomahawk“ Kremliui pagrindo nerimauti suteikė ir patys amerikiečiai.
Sparnuotosios raketos JASSM, kurios oras-oras tipo modifikaciją įsigijo Lenkija ir Suomija, bandymai sausumoje iš pradžių rusų susidomėjimo ir nepasitenkinimo nesukėlė, o pati raketa neviršijo INF sutartyje numatytų 500 km.
Tačiau S. Riabkovas nesustojo ir ėmė grasinti toliau, ėmęs svarstyti, kad dabar amerikiečiai gali dislokuoti savo sparnuotąsias raketas Europoje, kaip tai padarė 1983-siais. Tik šį kartą tai JAV esą galėtų padaryti ne Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, o Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje
„Aš darau viską, kas įmanoma, kad tokių raketų dislokavimas Estijoje neįvyktų. Visi tie, kas susiję užsienio politika ir saugumo užtikrinimu, stengsis neleisti tokių atvejų“, – sakė S. Riabkovas.
Lyg tyčia per Rusijos armijos kanalą „TV Zvezda“ buvo parodyta „diskusijų“ laida, kur susirinkę „ekspertai“ rimtais veidais svarstė, kaip Kremlius atsakys į beveik neišvengiamą JAV raketų dislokavimą Estijoje, iš kur paleista raketa iki Sankt Peterburgo gali atskrieti per kelias minutes, o iki Maskvos – per 7 minutes. Kol kas JAV net neturi tokių iš sausumos paleidžiamų vidutinio nuotolio raketų, mat jas sunaikino laikydamasi INF sutarties. O apie dislokavimą Estijoje ar kitoje Baltijos šalyje kol kas iš viso nekalbama.
Kam baimintis Kinijos, o kam – Ukrainos
Dar vienu argumentu dėl neva pasenusios INF sutarties vadinamas Kinijos veiksnys. Esą JAV buvo suinteresuota pasitraukti iš 1987-ųjų susitarimo su Kremliumi, mat tai tebuvo dvišalė sutartis, kurioje nedalyvavo Kinija.
Būtent pastaroji šalis vadinama vienu didžiausių iššūkių Vašingtonui Pietryčių Azijos regione, kur netrūksta JAV sąjungininkių, tai taip sunerimusių dėl augančios Pekino ekonominės ir karinės galios. Kinija pastaraisiais metais sparčiai vysto puolamuosius pajėgumus, tarp jų – balistines, priešlaivines ir sparnuotąsias raketas.
Kita vertus, kaip pažymima 2017 metais išleistoje JAV-Kinijos ekonomikos ir saugumo apžvalgoje komisija konstatavo, kad Kinijos arsenale yra per 2 tūkst. balistinių ir sparnuotųjų raketų, tačiau net 95 proc. jų yra vidutinio nuotolio – tokių, kurios patektų į draudžiamą sąrašą pagal INF sutartį.
Tad tikėtis, kad Kinija atsisakytų savo branduolinio stuburo, mainais į naują sutartį be garantijų, kad kuri nors pusė iš jos dar kartą nepasitrauks būtų itin naivu. Bet lygiai taip pat būtų naivu manyti, jog Rusijos pasitraukimas iš INF sutarties rankas atriša tik Kremliui.
Mat dar vienas veiksnys, kuris pamirštamas kalbant apie INF sutarties dalyvius – įsipareigojimai, kurie galioja ne tik Rusijai, Sovietų sąjungos teisių perėmėjai, bet buvusioms SSRS šalims – Ukrainai, Kazachstanui, Baltarusijai.
Rusijos ambasada pastarojoje valstybėje jau suskubo pažymėti, kad Baltarusijoje neketinama dislokuoti naujų raketų. Bet tai tėra pažadas iš šalies, kuri laužo pažadus ir susitarimus. Tad kas gali užtikrinti, jog Baltarusijoje ar Kazachstane neatsiras naujų raketų?
Po Sovietų sąjungos subyrėjimo 1991 m. minėtos šalys turėjo atsisakyti paveldėtos sovietinės ginkluotės, tarp kurios buvo ir vidutinio nuotolio balistinės bei sparnuotosios raketos su branduoliniais užtaisais. Kitos šalys, tokios kaip Vengrija, Čekija ar Bulgarija atsisakė iš sovietų paveldėtų vidutinio nuotolio raketų mainais į finansinę JAV pagalbą. paskutinioji tai padarė Bulgarija 2002 metais, nurašiusi visas turėtas raketines sistemas "Oka" (SS-23). Kitos šalys gavo ne tik finansinę naudą, bet ir, kaip tuomet įsivaizdavo, saugumo garantijas.
1994 m. Budapešto memorandumą pasirašiusi Ukraina mainais į saugumo garantijas atsisakė paveldėtų bombonešių, balistinių raketų, tačiau išsaugojo gamyklas, brėžinius, žaliavas, gamybos patirtį bei dalį gebėjimų pritaikyti raketines technologijas XXI a.
Kol kas ukrainiečiams sunkiai sekasi užtikrinti savo karinės technikos kokybę bei masinę gamybą. Tačiau JAV ir Rusijai pasitraukus iš INF sutarties ukrainiečiai taip pat gali nebesilaikyti įsipareigojimų ir skirti didesnius išteklius, o gal net ir sulaukti paramos. Tai jau net nebūtų naujiena.
Pernai rugpjūtį Ukrainos gynybos pramonės bendrovė „Ukroboronprom“ paskelbė sėkmingai išbandžiusi sparnuotąją raketą „Neptun“, kurios skrydžio nuotolis siekia bent 300 km. Tačiau neabejojama, kad dėl Rusijos agresijos Krymo netekusi ir į kruviną karą Donbase įsivėlusi Ukraina sieks tobulinti savo raketinius pajėgumus.
Juo labiau, kad be „Neptun“ Ukraina toliau vysto Saudo Arabijos finansuojamos raketos „Hrim-2“ projektą. Užsitesęs nuo 2013-ųjų šis projektas pernai pagaliau, regis, pajudėjo iš mirties taško, o 68 mln. dolerių prie raketos kūrimo prisidėjusi Saudo Arabija jau šiemet turėtų surengti kovinius šaudymus.
Iš pradžių teigta, kad eksportui skirtos raketos skrydžio nuotolis neviršija 280 km, tačiau ukrainiečių teigimu, nuotolį galima padidinti ir iki 500 km. O pridėjus papildomą kuro baką – iki 800 km ar net dar daugiau, o tai jau keltų tiesioginę grėsmę pačiai Maskvai.
Tokią pat grėsmę Kremliui ar netgi strateginiam Rusijos arsenalui gali kelti ir Ukrainos sparnuotosios raketos „Koršūn-2“, kurių šūvio nuotolis, kaip giriasi patys ukrainiečiai gali siekti net 2 tūkst. km.
Net jeigu tai tėra argumentais ne visada pagrindžiama savigyra, abi raketos kuriamos „Južnoje“ – tame pačiame konstruktorių biure, kur buvo sukurta dalis sovietinių balistinių raketų, tarp jų ir minėta R-12. Kaip ir naujosios rusiškos raketos, ukrainietiškosios naudoja sovietų laikais išbandytus techninius sprendimus.
Žlugus INF sutarčiai ir prasidėjus tikroms ginklavimosi varžyboms, o ne tik jų anonsavimui, ukrainiečiai neslepia vilčių sulaukti finansavimo ne tik iš Saudo Arabijos.
Ukrainą užpuolusi, dalį jos teritorijos atplėšusi Rusija veltis į ginklavimosi varžybas pasirinko su JAV – šalimi, prieš kurią Šaltojo karo laikais jau patyrė pralaimėjimą. JAV taip pat yra draugiška Ukrainai šalis, teikianti ir karinę paramą.