DELFI jau skelbė, kad apie sprendimą oficialiai trauktis iš INF JAV patvirtino penktadienį po to, kai žlugo paskutinės minutės derybos su Rusija.
„Jungtinės Valstijos nutrauks savo įsipareigojimus pagal INF sutartį ir pradės pasitraukimo iš INF sutarties procesą; jis bus baigtas per šešis mėnesius, nebent Rusija grįš prie (sutarties) laikymosi sunaikindama visas ją pažeidžiančias savo raketas, jų paleidimo ir susijusią įrangą“, – sakoma JAV prezidento Donaldo Trumpo pranešime.
Šis susitarimas, 1987 metais pasirašytas tuomečio JAV prezidento Ronaldo Reagano ir Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo uždraudė nuo sausumos paleidžiamų sparnuotųjų ir balistinių raketų gamybą bei bandymus, jei šių raketų veikimo nuotolis yra nuo 500 iki 5,5 tūkst. kilometrų.
Vašingtono teigimu, Rusija pažeidė šią sutartį sukurdama, išbandydama ir dislokuodama sparnuotąją raketą 9M729. Be to, JAV jau ne kartą įspėjo, kad į rusų vykdomus amerikiečiai atsakys ryžtingai. Ir tai bus ne tik politinės, ekonominės, bet ir karinės priemonės. Regis pastarąsias, pasitraukdamas iš INF sutarties pasirinko D. Trumpas.
Įspėjo Rusiją: mes jus pranoksime šiose varžybose
Iš pradžių JAV prezidentas oficialiai paskelbė, kad bus stiprinami šalies priešraketinės gynybos pajėgumai. Tai yra viena atsako priemonių į naujos kartos Rusijos ginkluotę.
Tačiau Vašingtoną parėmė visos NATO narės: dar gruodį Aljansas pripažino, o šią savaitę po NATO-Rusijos tarybos posėdžio patvirtino, kad Kremlius sutartį išties pažeidė. Kol Europa dar tik svarsto atsako priemones, amerikiečiai jau turi savų argumentų.
„Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur“, – taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet tik išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nepabūgęs Kremliaus grasinimų dėl naujų ginklavimosi varžybų.
Pernai D. Trumpo įspėjimas tapo įstatymu, o pirmadienį oficialiai paskelbta, kad branduolinės galvutės W76-2 gamyba pradėta Teksaso valstijoje esančioje gamykloje.
Nuo pernai rugpjūčio, kai Kongrese buvo patvirtintas finansavimą JAV karinių pajėgų projektams numatantis Nacionalinės gynybos įgaliojimo įstatymas (National Defense Authorization Act, NDAA), branduolinės galvutės W76-2 programai jau atseikėta beveik 65 mln. dolerių.
Šiemet tokios galvutės jau turėtų būti pritvirtintos prie tarpžemyninių balistinių raketų „Trident II“.
Toks, regis, nereikšmingas ir bent jau JAV gynybos biudžeto prasme nebrangus pokytis iš tikrųjų yra milžiniškas žingsnis. Tik į kurią pusę?
Nedidelė galvutė skirta Rusijai
Branduolinės galvutės W76-2 yra 8-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukurtų termobranduolinių galvučių W76-1 modifikacija. Ši galvutė tvirtinama ant balistinių raketų „Trident II“, kurių po 14 gabena „Ohio“ klasės povandeniniai laivai. JAV turi 18 tokios klasės povandeninių laivų, bet vienu metu šūviui parengta ne daugiau, nei 240 raketų.
Naujos galvutės galia, anot Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktoriaus Hanso M. Kristenseno, siektų 5-7 kilotonų. Originaliosios W76-1 galia – 100 kilotonų. Palyginimui, Hirošimą sunaikinusios bombos galia – 16 kilotonų. Galios sumažinimas pasiekiamas iš termobranduolinės galvutės W76-1 pašalinus antrąją pakopą – sprogtų tik pagrindinis – atominis užtaisas, visai, kaip atominių ginklų aušroje 1945 m.
Tokiu būdu strateginis, atgrasymo ginklas – raketa „Trident II“ tampa taktiniu – sąlyginai nedidelė užtaiso galia gali sunaikinti norimą taikinį, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos balistinių raketų paleidimo aikštelę ar mobilią paleidimo platformą.
„Tai padės užtikrinti, kad potencialūs priešininkai neįžvelgtų galimos naudos riboto branduolinio ginklo panaudojimo atveju, o tai tokio ginklo panaudojimą pavers dar mažiau tikėtinu“, – rašoma NDAA. Kiek tiesmukiau naujos galvutės būtinybę dar pernai balandį suformulavo dabar jau buvęs JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas.
„Mes išsiaiškinome, o ir pati Rusija to neslėpė idėjos eskaluoti konfliktą, siekiant jo deeskalacijos. Tai reiškia mažo galingumo branduolinio ginklo panaudojimą konvenciniame kare, siekiant priversti priešininką pasiduoti. Mūsų pozicija su šia nauja galvute būtų tokia: jūs negalite to padaryti“, – tuomet sakė J. Mattisas.
Savus branduolinių ginklų pajėgumus stiprinanti Rusija karinėje doktrinoje išties yra įrašiusi, kad būtų linkusi naudoti tokią ginkluotę. Be to, strateginių pratybų „Zapad“ metu Rusija jau kelis sykius pademonstravo, kad suduotų „prevencinius“ branduolinius smūgius Varšuvai ar JAV laivynui.
Taip konvenciniais pajėgumais Vakarams nusileidžianti Rusija siektų deeskaluoti situaciją – t.y. pirmoji panaudotų branduolinį ginklą, tikėdamasi, kad priešininkai nerizikuos branduoliniu karu ir pabūgs atsakyti tuo pačiu. O tai leis Rusijai pasiekti savų tikslų.
Sprendimą priėmus prezidentui, už JAV branduolinių ginklų panaudojimą būtų atsakingas, generolas Johnas Hytenas, JAV strateginių pajėgų vadas. Jis taip pat pasisako už naujas galvutes.
Jo teigimu, šiuo metu Rusija galimą situaciją įsivaizduoja paprastai: JAV teturi dvi išeitis reaguoti į rusų panaudotą mažos galios taktinį branduolinį ginklą – nieko nedaryti arba atsakyti strateginiais ginklais ir taip rizikuoti Armagedonu.
O to Amerika, rusų manymu, nedarys, nes žino, kad suveiks abipusio susinaikinimo teorija – tiek JAV, tiek Rusija yra pajėgios suduoti atsakomąjį smūgį ir sunaikinti priešininkę, net ir pačios praradusios 90 proc. savo branduolinio arsenalo.
Abi šalys turi po maždaug 7 tūkst. branduolinių galvučių, dalis kurių pritvirtinta būtent prie povandeniniuose laivuose esančių tarpžemyninių balistinių raketų. Sunaikinti tokius laivus ar juo labiau raketas yra ypač sunku, todėl priešininko atsakas yra garantuotas.
„Mums reikia šių pajėgumų, jie ne padidina, o kaip tik sumažina riziką. Jei rusai panaudotų mažos galios branduolinį ginklą mūšio lauke, jie išvystų atskriejančią „Trindet“ raketą. Jie pirmi pradėjo ir dabar mato atsaką. Jiems kyla klausimas: kokios galios šis atsakas? Atsakymą jie sužinos po 30 minučių“, – kalbėjo generolas J. Hytenas.
Neprognozuojamos rizikos veiksnys
Vis dėlto ne visus įtikina tokie argumentai. Anot to paties H. Kristenseno, dar 2009 metais, JAV laivynas savo branduolinėse galvutėse W76-1/Mk4A įdiegė naują „supersprogdiklį“.
Pastarasis branduolinę galvutę detonuoja tokiu būdu, kad užtaisas sprogsta optimaliame aukštyje. Ir nors pačios „Trident II“ raketos taiklumas nekinta – siekia maždaug 100 metrų nuo numatyto epicentro, galimybė sunaikinti taikinį išauga nuo 83 iki 99 procentų.
„Iš pirmo žvilgsnio nesusipažinusiam asmeniui gali pasirodyti nedidelė, nereikšminga naujovė. Tačiau iš tikrųjų sprendimų priėmėjai JAV ir užsienio šalyse dar nesuvokia šio revoliucinio sprendimo poveikio bei galimybių pasaulio saugumui“, – sakė H. K. Kristensenas.
Jo manymu, branduolinio ginklo panaudojimas sprendimų priėmėjams gali pasirodyti patrauklesnis ir priimtinas variantas, nors pačios galvutės galia ar sprogimo metu padaroma žala, lyginant su daugeliu kitų, yra minimali – tiesioginė sprogimo žala siektų apie vieną kilometrą.
Be to, J. Hyteno paminėtas nežinomybės veiksnys taip pat galėtų iššaukti neprognozuojamas reakcijas Kremliuje.
Rusai žino, kad „Trident II“ yra strateginis ginklas, tad balistinės raketos skrydis gali būti įvertintas ne kaip taktinis smūgis teroristų grupuotei, Šiaurės Korėjos kariniam objektui, bet ir kaip ataka prieš strateginius objektus Rusijoje arba Kinijoje – šios šalys negali žinoti, kur tiksliai skrieja raketa ir kokios galios užtaisą gabena.
Paleidimo metu svarbi kiekviena sekundė, tad klaidingo įvertinimo rizika išauga. Su kitomis valstybėmis nederintos raketos (ar raketų) paleidimą užfiksavus antžeminėms stebėjimo stotims arba palydovams, pavojaus signalas būtų perduotas tų šalių karinei ir politinei vadovybei, kurios būtų priverstos automatiškai skelbti aukštesnę karinę parengtį.
„Nebus taip, kad rusai sėdės rankas sudėję ir sakys: „na, palaukime sprogimo. O, tai juk tik mažas branduolinis grybukas!“ Ir net jei jie taip veiktų, tai nepakeistų fakto, kad JAV panaudojo branduolinį ginklą – vos tik tai įvyksta, kelio atgal nėra“, – sakė H. Kristensenas.
Mokslininko teigimu, patirtis rodo, kad karinės kampanijos metu tikslai dažnai keičiasi ir tai baigiasi iš pradžių nenumatytais veiksmais. Šiuo atveju taktinis branduolinės galvutės W76-2 panaudojimas gali labai greitai baigtis strateginiu apsikeitimu.
H. Kristensenas, kaip ir dauguma su branduoliniais ginklais gerai susipažinusių mokslininkų nepritaria filosofinei takoskyrai tarp taktinių ir strateginių branduolinių ginklų.
Tai esą yra pavojingi tauškalai, mat riba tarp riboto ir totalinio strateginio apsikeitimo yra pernelyg plona ir priklauso nuo sprendimo priėmėjų gebėjimų, turimos informacijos, aplinkos spaudimo, netgi nuo nuotaikos ar kitų ypač asmeniškų veiksnių.
Tvyrant tarptautinei įtampai viena klaida arba apsiskaičiavimas gali lemti atsakomąjį smūgį ir sukelti taip vadinamą „netyčinį branduolinį karą“. Niekas negali pasakyti, kuo ir kada baigtųsi branduolinis apsikeitimas, mat branduolinius ginklus turinčių šalių procedūrose numatytas atsakas į branduolinio ginklo panaudojimą.
„Optimistiniame scenarijuje rašoma, kad iš JAV pusės nebus apsiskaičiavimų. Tačiau yra įvairių scenarijų, ypač susijusių su prezidentu, kuris didžiuojasi savo neprognozuojamumu ir kuris jau klausė, kodėl gi mes negalime panaudoti branduolinių ginklų“, – antrino Susirūpinusių mokslininkų sąjungos atstovas Stephenas Youngas.
Pavyzdį ėmė iš britų?
Tiesa, kiti mokslininkai atkerta, kad labiau tikėtina situacija būtų ta, jog sveikas protas galiausiai nugalės abejose barikadų pusėse. Šaltojo karo laikais ant branduolinio karo slenksčio ne kartą atsidūrusios JAV ir SSRS nesiryžo panaudoti šių ginklų, nes suprato tokio žingsnio pasekmes.
Be to, pats nežinojimas, kokią galvutę – termobranduolinę ar mažos galios gabens atskriesianti raketa „Trident“ yra ne rizikos, o atgrasymo veiksnys.
„Rusija negali būti užtikrinta, kad iš povandeninio laivo paleista balistinė raketa ginkluota strategine arba taktine galvute. Būtent tai ir atgraso rusus nuo prevencinių veiksmų. Be to, JAV nėra vienintelė šalis – Jungtinė Karalystė jau naudoja tokias galvutes“, – sakė Kolumbijos universitete dėstantis Karo ir taikos studijų programos vadovas, Austinas Longas.
Išties, dar 1998-ųjų kovą tuometinis Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius, seras George‘as Robertsonas, kuris vėliau tapo NATO vadovu, parlamente pripažino, jog britų taip pat naudojamos raketos „Trident II“ gabena įvairaus galingumo užtaisus, tarp jų ir mažos galios.
Vieninteliai JAV taktiniai branduoliniai ginklai Europoje yra branduolinės bombos B-61, kurių per 180 amerikiečiai saugo bazėse Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Be to, šių šalių karinėse oro pajėgose esantys sertifikuoti orlaiviai ir pilotai pagal NATO branduolinio dalijimosi programą yra pasirengę panaudoti tokias bombas kraštutiniu atveju.