„Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24-48 valandas pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes“, – taip dar 2017 metais Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje skelbė Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD).
Net jei kam gali pasirodyti, kad įspėjimai skamba tik iš lietuvių lūpų – šalies vadovų, žvalgybos tarnybų ir žiniasklaidos, iš tikrųjų apie realią Rusijos karinę grėsmę Baltijos šalims jau kelerius metus kalbama ir už Lietuvos ribų. Įspėjimai ir scenarijai svyruoja nuo niūrių iki ryžtingų, nematytų dešimtmečius.
Dar 2016 m. JAV korporacija RAND paviešino savo tyrimą, skelbė, kad Rusija Baltijos šalis galėtų užimti per 36-60 valandų. Esą tiek laiko užtruktų ryžtingas ir staigus Rusijos puolimas, o Latvijos ir Estijos sostinės kristų mažiau, nei po trijų parų.
Ir nors Baltijos šalių kariškiai skeptiškai įvertino tokius vertinimus, šioje ir kitose studijose pabrėžiama būtinybė stiprinti NATO pajėgumus Baltijos šalyse.
Vienintelė rimta grėsmė regiono saugumui, įskaitant Estijos bei kitų Baltijos valstybių egzistavimą ir suverenumą, kyla iš Rusijos. Ši grėsmė apima ne tik asimetrišką, slaptą ar politinę ardomąją veiklą, bet ir potencialią karinę grėsmę, sakoma Estijos užsienio žvalgybos departamento ataskaitoje, kurioje priduriama, kad Rusija rengia savo ginkluotąsias pajėgas didelio masto karui su NATO.
„Rusija yra ilgalaikė strateginė varžovė, kuri siekia savų tikslų JAV klestėjimo ir saugumo sąskaita. Siekdama savų tikslų Maskva siekia įtvirtinti savo įtaką periferijoje, suskaldyti NATO vienybę ir sugriauti taisyklėmis paremtą tarptautinę tvarką.
Aš dar nesijaučiu gerai, kalbant apie mūsų atgrasymo pajėgumus Europoje“, – kovo pradžioje pažymėjo kadenciją baigiantis vyriausiasis Aljanso pajėgų vadas, JAV generolas Curtis Scaparrotti, kuris kartu vadovauja ir 68 tūkst. amerikiečių karių, dislokuotų Europoje. Vis dėlto tokie įspėjimai jau turi ne tik prablaivinantį poveikį, bet ir konkrečius rezultatus.
Renka informaciją apie varžovę
Kai pernai vasarą vykusiose pratybose „Saber strike“ („Kardo kirtis“) didžiausias dėmesys nukrypo į operacijas sausumoje – šarvuotosios technikos vilkstines Lietuvos keliuose, šaudymo ir manevravimo pratybas poligonuose, nedaug kas atkreipė dėmesį į vieną senutėlį orlaivį, ramiai sukusį nuobodžius ratus virš Baltijos jūros, o vėliau ir Lenkijos.
Iš keleivinio Boeing 707 į karinį E-8C JSTARS perdarytas orlaivis išsiskiria nebent 8 metrų ilgio „kupra“ po lėktuvo pilvu – radaru, kuris skenuoja judėjimą sausumoje.
Iš tikrųjų tokio lėktuvo pasirodymas, net jei tik pratyboms buvo ypač reikšmingas. Be to – tai nuoseklių Aljanso ir kaimyninių šalių taikomų priemonių dalis. Pastaruosius kelerius metus netoli Lietuvos krantų mažiausiai kas mėnesį galima stebėti elektroninės žvalgybos lėktuvus RC-135, o taip pat nedidukus iš privataus ir prabangaus „Gulfstream“ perdarytus Švedijos karinių oro pajėgų „Korpen“. Švedus, ne mažiau, nei NATO, taip pat ypač domina rusų pajėgumai Kaliningrade: Švedija per pastaruosius kelerius metus jau nesyk turėjo reaguoti į agresyvias Rusijos karinių pajėgumų demonstracijas netoli savo oro erdvės. Tad neatsitiktinai penktadienį virš Baltijos jūros jau sukiojosi du orlaiviai – „Korpen“ ir RC-135V Rivet Joint.
Tokių skrydžių metu renkama informacija apie Rusijos pajėgumus regione, jų judėjimo įpročius, skleidžiamus signalus, reakcijos laikus.
Visa tai daroma dėl vieno tikslo: siekiama išsiaiškinti kuo daugiau informacijos apie potencialų priešininką regione, kurį dar prieš dešimtmetį ne vienas ekspertas vadino Rusijos žaidimų aikštele bei neapginama NATO teritorija, ypač Baltijos šalyse. Dabar viskas keičiasi.
„Kai Rusijos A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) priemonių) spektras pirmą kartą išryškėjo 2014 m. po Krymo aneksijos, tokie A2/AD burbulai buvo vertinami kaip dideli ir visiškai neprieinamos zonos.
Pirmąją fazę vienas JAV karinių oro pajėgų guru pavadino „o šūdas!“. Praėjus ketveriems metams mes jau esame kitoje – „na, ir ką mes su tuo dabar darysime?“ fazėje“, – rašoma ekspertų iš Švedijos gynybos tyrimų agentūros (FOI) tyrime „Sprogdinant Rusijos A2/AD burbulą Baltijos jūros regione: pajėgumai, kontrpriemonės ir pasekmės“.
Ne toks baisus baubas, kaip atrodo
Būtent švedų ekspertai atkreipė dėmesį, kad nors Rusijos sukurti ir toliau stiprinami A2/AD pajėgumai regione išties kelia galvos skausmą NATO, jų nederėtų vertinti, kaip neįveikiamų. Ypač vertinant vien rusų savigyrą, kai jie kalba apie minėtus A2/AD pajėgumus – priešlėktuvines, priešlaivines ir trumpojo nuotolio balistines raketas.
Švedų ekspertai pažymėjo, kad pirmoji grupė – priešlėktuvinės gynybos pajėgumai, pavyzdžiui, rusų išgirtieji kompleksai S-400 ir „Pancyr“ iš tikrųjų nėra toks baubas, kaip dažnai pristatomas žiniasklaidoje.
„Dabar jau turėtų būti aišku, kad skambūs pastarųjų metų pareiškimai apie Rusijos stebuklinguosius ginklus vok. Wunderwaffen) yra masinės komunikacijos kampanijos dalis. Daugelis tų sensacingų teiginių apie rusų A2/AD pajėgumus – neskraidymo zonas ir pan. Burbulus yra perdėti ir neatlaiko profesionalios kritikos“, – teigiama FOI ataskaitoje.
Maksimalus S-400 šūvio nuotolis su didžiausia raketa 40N6E gali siekti 400 km, tačiau tokios raketos efektyvios tik idealiomis sąlygomis ir prieš didelius taikinius – kai neveikia priešininko pajėgumai, skirti slopinti arba naikinti radarus, nuo kurių ypač priklauso S-400 priešlėktuvinės gynybos sistema, o tokiu atstumu pasiekia tik didelius, lėtus orlaivius.
Mažesni, vikresni, slapesni, pažemiui skrendantys ir išmanias, tokias pat sunkiai susekamas raketas iš didelio atstumo leidžiantys NATO orlaiviai galėtų būti aptikti tik už 20-35 km.
Kitaip sakant, skambūs pareiškimai apie 400 km šūvio nuotolį reikštų, kad viena sistema dengia pusę milijono kvadratinių kilometrų oro erdvės. 20 km efektyvus šūvio nuotolis tokią neskraidymo zoną sumažina iki vos 0.25 proc.
„Be to, S-400 sistema yra priklausoma nuo kovinio radaro, todėl pažeidžiama“, – konstatuojama tyrime. Kuriame pabrėžiama, kad rusiškų priešlėktuvinės gynybos pajėgumų nesėkmę rodo ir pasirodymas Sirijoje, kur Izraelio aviacija nesyk beveik be didesnio vargo naikinto rusiškų sistemų saugomus režimo objektus.
Kalbėdami apie iššūkius Baltijos šalių apginamumui konflikto su Rusija atveju FOI ekspertai išskyrė ir priešlaivinius bei trumpojo nuotolio balistinių raketų „Iskander“ pajėgumus – juos aptikti, slopinti arba naikinti būtų sudėtingiau.
FOI analitikų teigimu, NATO tikrai turi pajėgumų bei priemonių, kurių neįvertina savo „analogų pasaulyje neturinčius ginklus“ pristatanti Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida.
Tarp netiesioginių kontrpriemonių minimi jau nesyk įvairių šalių ekspertų bei Lietuvos įvardyti papildomi ir iš anksto Baltijos jūros regione dislokuoti Aljanso pajėgumai, kurių jau nereikėtų gabenti kilus krizei, saugesnių kelių pasirinkimas, logistikos stiprinimas.
Tarp tiesioginių – priešininko tiekimo linijų naikinimas. Paprasčiau sakant, vietoje skriejančių strėlių (raketų) medžioklės taikomasi į patį šaulį arba jo vadą (radarų sistemas ir vadavietes, ryšių mazgus, logistikos sandėlius).
Net jei Kaliningrade esanti Rusijos karinė grupuotė gali pasirodyti grėsminga, Kaliningrado eksklavas yra ne šiaip pažeidžiama, bet ir konflikto atveju lengvai blokuojama vietovė.
Ir atvirkščiai – išeikvojus raketas arba netekus radarų rusams būtų sudėtinga papildyti sandėlius ar kompensuoti nuostolius. Net ir pasyvios kontrpriemonės, tokios kaip sausumos pajėgų maskavimas, jų decentralizacija, mobilumas, pajėgumų dubliavimas arba slapiųjų (stealth) technologijų pasitelkimas apsunkintų priešininko užduotis.
Be to, bet koks radaras pirmiausiai yra taikinys elektroninės kovos priemonėms. Šalia Kaliningrado nuo 2014 m. reguliariai sukiojasi JAV ir Jungtinės Karalystės elektroninės kovos orlaiviai, tarp jų ir RC-135, kurie gali ne tik šnipinėti, bet ir trikdyti ryšį. FOI ataskaitoje atvirai siūloma naudoti ir puolamąsias kibernetines priemones prieš priešininko priešlėktuvinės gynybos sistemą.
Puolimą sustabdytų masiniu kontrsmūgiu
Tokios rekomendacijos nereiškia, kad priemonės bus neišvengiamai panaudotos, tačiau vien tokia galimybė gali veikti kaip atgrasymas: potenciali priešininkė, šiuo atveju Rusija, turėtų kelis sykius atidžiai pagalvoti, ar verta veltis į konfliktą su Baltijos šalimis bei naudoti pratybose bei kovos veiksmuose Sirijoje išbandytas priemones, žinant, kad išgirtieji rusų pajėgumai iš tikrųjų yra gerokai labiau pažeidžiami.
Panašiu principu paremta ir JAV dar 2017 metais užsakyta, JAV Gynybos departamento Pažangiųjų mokslinių tyrimų agentūros (angl. DARPA) parengta ir pernai iš dallies išslaptinta ataskaita numato efektyvias atgrasymo, o jei šis nesuveiktų – ir atsako priemones, kurios būtų aktyvuotos per kelias valandas.
DARPA programa, kurios esmė – žaibiško išmaniųjų ginklų panaudojimo galimybė, o jei atgrasymas nesuveiktų – ir kovinis jų panaudojimas, taip laimint laiko NATO pajėgoms, kurios būtų mobilizuotos, jau turi ir pavadinimą – „Assault breaker II“ („Puolimo suskaldymas 2“).
Toks dramatiškas pavadinimas gal kiek ir primena Holivudo filmo tęsinį – o kaip ir kiekvienas Holivudo filmo tęsinys turi būti didesnis, brangesnis ir įspūdingesnis, taip ir originaliosios, dar 1978 metais tuomet itin slaptos DARPA programos antrasis etapas.
1978 m. inicijuotai „Assault Breaker“ programai iškeltas uždavinys išplėtoti tikslaus smogimo pajėgumus besiremiančius pažangia žvalgybos, stebėjimo ir atpažinimo sistema (angl. ISR) sistema.
Dar buvusio JAV prezidento Jimmy Carterio administracijos gynybos sekretoriaus Haroldo Browno parengta „Offset“ strategija JAV pajėgoms iškėlė tikslą remiantis aukštosiomis technologijomis įgyti kokybinį pranašumą, galintį neutralizuoti konvencinį Sovietų Sąjungos pranašumą.
Būtent tuomet, kai JAV strategija Europoje ir visa NATO gynybinė doktrina buvo paremta taktinių branduolinių ginklų panaudojimu prieš masinę sovietų invaziją – 8 dešimtmetyje pagrįstai manyta, kad NATO neatsilaikys prieš kiekybiškai gausesnes sovietų tankų armijas, kurios treniravosi užkariauti Vakarų Vokietiją ir pasiekti Reiną vos per dvi savaites.
DARPA teigimu, kokybinį pranašumą JAV galėjo įgyti dėl savo lyderystės informacinių technologijų srityje. Tikėtasi, kad kokybinį pranašumą suteiks trys tarpusavyje glaudžiai susiję pajėgumų elementai: ISR, leisianti sekti įvykius mūšio lauke; tikslaus taikymo ginklai, kuriais bus atakuojami taikiniai iškart po jų pastebėjimo; nauji laivai ir lėktuvai, gebėsiantys išlikti beveik nepastebėti.
Planuota, kad pažangią žvalgybos, stebėjimo ir atpažinimo sistemą sudarys subsistemų sistema: jutikliai (galintys aptikti ir stebėti taikinius), jų platformos , surinktos informacijos pavertimo „suprantama informacija“ ir informacijos susisteminimo, integravimo ir pateikimo pajėgumai, taip pat komunikaciniai kanalai, leidžiantys išplatinti surinktą informaciją.
Būtent taip ir nutiko 9-jame dešimtmetyje, kai naujas ginkluotės rūšis bei ISR elementus pristatę amerikiečiai įgijo ryškų technologinį pranašumą prieš sovietų pajėgas. Geriausiu to įrodymu tapo Persijos įlankos karas 1991 m., kai sovietine technika daugiausiai aprūpintas Irako pajėgas talžė technologiškai pažangesnės JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos.
Tokie lėktuvai, kaip slapias technologijas naudojęs F-117, naudodamiesi pažangios ISR sistemos surinkta informacija, tikslaus taikymo ginklais iš pradžių sunaikino svarbius taikinius priešo teritorijoje – vadavietes, svarbiausias priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Tačiau ne mažiau svarbų vaidmenį suvaidino būtent ISR sistemos orlaiviai. Praėjusio amžiaus 8-dešimtmetyje pradėję naudoti ankstyvojo perspėjimo ir valdymo sistemos, populiariai trumpinamos AWACS orlaivius, amerikiečiai per bandymus Europoje pastebėjo, kad virš Vokietijos greitkelių radarai realiuoju laiku aptinka ir taikinius sausumoje.
Tokia informacija buvo ir tebėra aukso vertės. Tad karo Irake metu 1991 m. būtent JSATRS orlaiviai leido amerikiečiams iš anksto suplanuoti taikinių sąrašą, aptinkant juos iš ypač didelio atstumo. Šiuo metu sausumos taikinius gali sekti ir bepiločiai orlaiviai, tokie, kaip RQ-4 „Global Hawk“, vienas kurių trečiadienį sukiojosi virš Lietuvos.
Naujajame DAPRA parengtame „Assault breaker II“ plane tokiems žvalgybiniams orlaiviams numatytas ypač svarbus vaidmuo: gavę išankstinį įspėjimą apie Rusijos telkiamą karinę grupuotę JAV, remiantis viešai prieinama „Assault breaker II“ informacija, aktyvuotų stabdymo pajėgas.
Planas būtų aktyvuotas Rusijos agresijos atveju – beveik neabejojama, kad jei tokia įvyktų, Rusija turėtų smogti ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir pagrindiniams JAV kariniams objektams Europoje – karinėms bazėms, ryšių, logistikos centrams, o taip pat uostams, siekiant sutrikdyti pastiprinimų atvykimą.
Esą tereikėtų vos kelių valandų ir JAV Luizianos valstijoje dislokuoti milžiniški strateginiai bombonešiai B-52H būtų pasirengę skrydžiui. Tokie nuo 6-ojo dešimtmečio naudojami bombonešiai šiais laikais gabena sparnuotąsias raketas, kurių viena, paleista iš didelio atstumo gali gabenti iki 40 antrinių šaudmenų su keturiomis kovinėmis galvutėmis.
Vienos ar kelių jų užtenka sunaikinti ar bent jau išvesti iš rikiuotės bet kurį tanką ar kitą šarvuotą transporto priemonę. „Assault breaker II“ planuojama naudoti 12 bombonešių B-52H, kurių vienas gabena po keliasdešimt sparnuotųjų raketų.
Tad vos vienintelė salvė gali paralyžiuoti bet kokią šarvuotos technikos ataką – žinoma, poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių, kaip pajėgų išsidėstymas, sėkmingas pataikymas, priešlėktuvinės, elektroninės kovos priemonių veikimas ir kt. Pažymima, kad agresija būtų stabdoma tik konvenciniais, o ne masinio naikinimo ginklais, jei šių pirmoji nepanaudotų priešininkė.
B-52 pastaraisiais metais jau ne kartą dalyvavo įvairiose pratybose virš Baltijos jūros. Daugiausiai tai buvo dar Šaltojo karo laikais išbandytų minavimo operacijų simuliacija.
Vienas bombonešis gali gabenti dešimtis išmaniųjų minų „Quickstrike“, kurių viena sveria apie 900 kg. Tokios minos gali būti paleistos iš saugaus 64 km atstumo, o viena jų gali būti aktyvuota sekliuose vandenyse ir sunaikinti bet kurį priešininko laivą.
Be to, vietoje senų bombonešių JAV gali naudoti sunkiai radarais aptinkamus B-2, naujausius naikintuvus F-35, o vietoje senstančio JSTARS – iki šiol oficialiai nepristatytą kovinį bepilotį orlaivį.
Vėlgi, visų šių priemonių panaudojimas prieš Kremliaus agresiją kol kas tėra ir, tikėtina, liks teorinis. Tačiau jo paviešinimas ir dalinis išslaptinimas gali veikti kaip papildoma atgrasymo priemonė: jei dar prieš kelerius metus JAV ir NATO tik galvojo, ką daryti ir kaip reaguoti, tai dabar jau yra pristatytas Šaltojo karo laikų planas. Sykį jis suveikė.