Prieš 80 metų prasidėjęs Suomijos-Sovietų sąjungos arba vadinamasis Žiemos karas greitai prikaustė pasaulio dėmesį ir ne veltui buvo apipintas legendomis.
Narsus suomių pasipriešinimas keleriopai skaitlingesniam ir bent jau ant popieriaus galingesniam priešininkui įkvėpė savanorius iš įvairių pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos vykti į Suomiją ir ginti ją nuo sovietų agresijos.
O kaimyninės šalies neįvertinusi Maskva išsijuosusi melavo pasauliui: iš pradžių, kad ji neva buvo priversta gintis nuo suomių užpuolikų, vėliau teisinosi, kad jiems esą padėjo sąjungininkai, galingiausia pasaulyje įtvirtinimų sistema – Mannerheimo linija, ypač žvarbi žiema ir kitos aplinkybės.
Net Lietuvoje mėgstama kartoti: suomiai pasipriešino, neteko dalies savo teritorijos, bet išsaugojo savo laisvę ir garbę. Tačiau dažnai neįvertinamos tos aplinkybės, kurios lėmė suomių pasipriešinimą ir leido Suomijai išlikti nepriklausoma šalimi.
Juk 1940-ųjų pavasarį, Raudonajai armijai jau pralaužus suomių gynybą atrodė, kad net ir milžiniškus nuostolius patyrę, bet dėl žmogiškųjų aukų nesijaudinę sovietai gali pagaliau pribaigti priešininkus – tetrūko vieno veržlaus puolimo.
O tada Stalinas sutiko su taikos sąlygomis. Dar daugiau – po to, kai 1941 metais suomiai atnaujino karo veiksmus ir kartu su vokiečiais perėjo į puolimą, po kelerių metų Tolesnio karo 1944 m. Stalinas ir vėl sutiko konfliktą baigti taikiai.
Sovietai galėjo net ir užvertę savų karių lavonais okupuoti užsispyrusius suomius, bet pasitenkino suomių kapituliacija, reparacijomis, demilitarizacija, suomių neutralumu, daline įtaka, galiausiai finliandizacija Suomijai.
Pastarajai tai buvo skausminga, bet ši šalis išvengė dešimtmečių represijų, sovietinių okupantų batų, visuomenės sovietizacijos ir kitų Baltijos šalims tekusių negandų, kurių palikimas jaučiamas iki šių dienų. Suomiai to nusipelnė patys. Ir ne tik narsumu karo lauke.
Neįbaugino grasinimai ir provokacijos
1939-ųjų lapkričio 26-soios vakarą Sovietų sąjungos ir Suomijos pasienyje, netoli Mainilos kaimo nugriaudėjo artilerijos sviedinių sprogimai. Apšaudymo metu žuvo keturi sovietų pasieniečiai. Maskva reagavo tulžingai: apkaltinę suomius provokacija jų pareikalavo ne šiaip atsiprašyti, bet ir atitraukti pajėgas už 25 km nuo pasienio.
Tokių provokacijų Suomijos maršalas Gustavas Mannerheimas laukė dar nuo spalio, kai iš Maskvos pasipylė pasiūlymai suomiams „spręsti probleminius klausimus pasienyje“.
Tad suomiai problemų laukė pasiruošę: šalies kariuomenė buvo mobilizuota „rezervo pratyboms“, o šalies derybininkams įsakyta laikytis kietos linijos ir nenuolaidžiauti. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė tiek pat narsu, kiek ir rizikinga.
Po to, kai 1939 m. rugpjūtį Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, padalijusi Rytų ir Vidurio Europos šalis į dviejų totalitarinių valstybių įtakos sferas, įvykiai jau klostėsi žaibiškai: rugsėjį Hitleris, o vėliau ir Stalinas užpuolė ir okupavo Lenkiją, o tarp kūjo ir priekalo atsidūrusioms šalims Kremlius pasiūlė sudaryti „savitarpio pagalbos sutartis“. Mainais į sovietų karių įgulas Maskva žadėjo palikti Lietuvą, Latviją ir Estiją nepriklausomomis – netgi atsirado naiviųjų, kurie tuo tikėjo.
Tačiau suomiams buvo pateiktas kiek kitoks pasiūlymas. Visų pirma, kaip pažymi garsus suomių istorikas Kimmo Rentola, iš Baltijos šalių Stalinas pareikalavo tik erdvės sovietų karių bazėms, neva apsaugai.
„O iš Suomijos iš karto pareikalauta perduoti teritorijas. Tai buvo sunkus klausimas, kurio suomių rinkėjai nebūtų palaikę. Be to, Suomijos vadovybė manė, kad Sovietų sąjunga nepradės karo be įspėjimo, juo labiau žiemą“, – pristatinėdamas savo knygą apie Žiemos karą neseniai teigė istorikas.
Tokio „pasiūlymo“ 1939-ųjų spalio 5-ąją sulaukę suomiai neatrodė nustebę: jau nuo 1938-ųjų Maskva siuntė signalus, kad norėtų išsinuomoti kai kurias suomiams priklausančias salas.
Esą santykiai su agresyvia Vokietija prastėja, neaišku, kaip pakryps dviejų šalių snatykiai, viskas gali baigtis netgi karu, į kurį gali būti įtraukti ir suomiai, todėl Maskva suomius įspėjo, kad vokiečių agresijos atveju, nesėdės rankų sudėję pasienyje.
Tąkart 1938-siais derybos baigėsi niekuo, o šį kartą Kremlius buvo dar atviresnis ir įžūlesnis: pareikalauta ne tik 30 metų išnuomoti strategiškai svarbų Hanko pusiasalį su laivyno baze, atsisakyti kelių salų, bet ir atitraukti Suomijos-SSRS pasienį Karelijos sąsmaukoje į šiaurę per keliasdešimt kilometrų į šiaurę.
Sovietų istorikai vėliau tokius Maskvos reikalavimus teisino, kaip pagrįstus, o juos 2013 metais, dar prieš Rusijos agresiją prieš Ukrainą atkartojo ir pats Vladimiras Putinas.
„Pasienis buvo vos 20 km nuo Sankt Peterburgo ir tai buvo reikšminga grėsmė 5 mln. gyventojų turinčiam miestui“, – 2013-ųjų kovą Rusijos karinės istorijos draugijos konferencijoje aiškino V. Putinas, pakartojęs dar vieną sovietinę agresiją teisinantį mitą, kad Žiemos karą Maskva sukėlė siekdama ištaisyti „istorines klaidas“.
Kai 1917 m. Suomija paskelbė nepriklausomybę, Kremlius dar pamėgino išsaugoti įtaką Suomijoje, kurią valdė šimtmetį ir net po kruvino 1918-ųjų Suomijos pilietinio karo, kai to paties G. Mannerheimo vedami suomiai be gailesčio sutriuškino Maskvos remiamus „raudonuosius“, Kremlius neatsisakė savo ambicijų Suomijoje, o į šią retai apgyvendintą šalį žiūrėjo su panieka.
Suomiai, atvirkščiai, į buvusius šeimininkus žiūrėjo atsargiai, tačiau kartu be didesnių sentimentų, o svarbiausia – be baimės. Todėl Stalinui buvo, sovietų požiūriu, įžūliai atsakyta, kad saugotis grėsmės iš Suomijos pusės Maskva neturi pagrindo – juk ką tik sudarė nepuolimo sutartį su Berlynu.
Kuo suomiai skyrėsi nuo lietuvių?
Pačioje Suomijoje ypač išsiskyrė ne tik pats G. Mannerheimas – buvęs carinės Rusijos armijos karininkas, pasižymėjęs keliuose karuose, kuriuose gynė Maskvos interesus, bet ir jo vadovaujami karininkai.
„Labai svarbu suprasti, kas tuo metu buvo Baltijos šalių ir sovietų spaudimui nepasidavusios Suomijos elitas? Suomių delegacija išvyko derėtis į Maskvą ne lėktuvu, o traukiniu. Visas procesas truko 3-6 savaites ir suomiai turėjo laiko mobilizuotis.
Be to, Suomijos delegacijos pirmininkui buvo duotas vienintelis nurodymas: pamiršk, kad Sovietų sąjunga – didi valstybė. Suomiai nuvažiavo, pasiderėjo, kaip lygūs su lygiais, grįžo atgal ir mandagiai atsisakė paklusti Maskvai“, – teigė V. Jokubauskas.
Jis taip pat priminė, kad Lietuvos visuomenėje pastarosios apsisprendimo iš viso nebuvo – sprendė karinis ir politinis elitas. Tuo metu Suomija net ir carinės valdžios metais turėjo autonomiją bei Senatą, tad demokratija Suomijoje tarpukariu egzistavo ir buvo svarbus veiksnys.
Kitas dalykas, ko negalime pamiršti, tai visuomenės gyvensena, gyvenimo kokybė, ekonominiai pasiekimai. Jie Lietuva tarpukariu padarė milžinišką pažangą, buvo nemažai užribyje, skurde gyvenančių žmonių, suomių pasiekimai šioje srityje buvo didesni.
Be to, Suomija Pirmojo pasaulinio karo metais nebuvo sugriauta, kaip Lietuva. Svarbus ir Švedijos veiksnys, nes netgi jei švedai nesuteikė tiesioginės karinės pagalbos, Švedija buvo saugus užnugaris, kur buvo galima trauktis, iš kur galima tikėtis bent šiokios tokios paramos, o Lietuvos atveju tebuvo Sovietų sąjunga ir Trečiasis Reichas, jokio saugaus užnugario.
„Taip pat svarbu paminėti, kad Lietuva tarpukariu buvo apsupta trijų didelių priešiškų valstybių, o priešų vaizdinys buvo išblaškytas – iš pradžių priešai lenkai, vėliau vokiečiai, o 1939-1940 m. sunku suprasti, kas priešai – lyg ir vokiečiai, bet rengiami planai karui ir su Sovietų sąjunga, nors tuo pat metu su sovietais palaikomi draugiški santykiai, tai tos sumaišties ir neaiškumo buvo daug. O suomiams tarpukariu viskas buvo aišku: priešas – tai Sovietų sąjunga ir karui ruoštasi praktiškai – įtvirtinta Karelijos sąsmauka ir pan.“, – pabrėžė istorikas.
Jis taip pat pabrėžė, kad svarbus ir karinio pasirengimo veiksnys. Nors Lietuva tarsi ir buvo pasiruošusi, mobilizavo kariuomenę, vėliau ji buvo demobilizuota, o suomiai turėjo pusantro mėnesio pasiruošti, mobilizuoti pajėgas, o Suomijos karinė vadovybė išsprendė savo pagrindinį galvos skausmą – pasiruošti netikėtam sovietų puolimui.
Kaip ir Baltijos šalys, Suomija turėjo pagrįstų argumentų nesutikti su Maskvos reikalavimais – atsisakyti salų, „pistoletu, nutaikytu į Helsinkį“ vadinto hanko pusiasalio ar juo labiau Karelijos sąsmaukos, kurioje buvo stipriausi vadinamosios Mannerheimo linijos-įtvirtinimų dalis, būtų reiškę apnuoginti savo užpakalį.
Beje, suomiams mainais į sienos perkėlimą buvo žadamos ir kai kurios, anot suomių nacionalistų, „istorinės suomių žemės“ Karelijoje, kurių Helsinkis atsisakė dar 1920 taikos sutartyje su Maskva. Bet suomių derybininkai laikėsi savo – lakoniški atsakymai „ne“ ir „reikia pasitarti su vyriausybe Helsinkyje“.
„O kaip vyko lietuviai, latviai ar estai? Nuolankiai nusilenkti carui! Be to, nuolat bendravo telegramomis, telefonu, o sovietai viską girdėjo, matė, kaip tarpusavyje veikia Baltijos šalys. Taigi, kas yra Baltijos politinis ir ypač karinis šalių elitas? Buvę carinės imperijos karininkai. Jie tarnavo Rusijos kariuomenėje, žinojo jos galią, dydį. Tai paliko įspūdį.
Kas vadovavo Suomijos kariuomenei? Žmonės, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo Prūsijos 27-jame jėgerių batalione. Prasidėjus karui rusai priėmė ir ištrėmė Suomijos senato pirmininką.
Prieš tai protestuodami tūkstančiai studentų išvyko į Vokietiją. Šimtai jų tarnavo minėtame batalione, kurio kariai ir karininkai vėliau prisijungė prie G. Mannerheimo kuriamos Suomijos armijos, tapo jos stuburu“, – viename interviu DELFI teigė Klaipėdos universiteto mokslininkas, Tarpukario Lietuvos istoriją tyrinėjantis istorikas Vytautas Jokubauskas, priminęs, kad 1939 m. iš 18 Suomijos generolų 15 buvo jėgeriai iš minėto 27-ojo bataliono.
„Švedų karo atašė rašė, kad niekur nėra matęs tokio aiškaus antisovietinės vadovybės nusistatymo. Jie neįsivaizdavo, kad galėtų pasiduoti sovietams“, – pridūrė istorikas. Jam antrino ir suomių istorikas K. Rentola. Jis priminė, kad Stalinas vylėsi suomius prispausti taip pat, kaip ir Baltijos šalis – šantažu, bauginimais, tikintis, kad galiausiai spaudimas suveiks ir suomiai palūš.
„Paties maršalo Mannerheimo karinis ir politinis vaidmenys yra milžiniški. Tačiau visuomenės nuotaikos buvo dar svarbesnės, Daugelis suomių jautė, kad valstybę verta ginti, net jei ši turėjo trūkumų“, – suomių nusiteikimą įvertino K. Rentola.
Tad net pradėjus stiprinti karines pajėgas pasienyje su Suomija, šios atstovai į derybas Maskvoje buvo pakviesti dar kartą – lapkričio 3-ąją ir po lapkričio 26-osios provokacijos pasienyje paskelbtų ultimatumų suomiai nepalūžo ne tiek dėl G. Mannerheimo, kiek dėl savo blaivaus, racionalaus požiūrio.
Iš tikrųjų G. Mannerheimas jau spalio viduryje suplėšė į skutus savo atsistatydinimo pareiškimą ir rekomendavęs atitraukti sunkiąją ginkluotę nuo pasienio, siekiant išvengti provokacijų.
„Kai pats viešėjau Karelijos sąsmaukoje, generolas Vilho Nenonenas mane patikino, kad artilerija atitraukta taip, kad nė viena baterija negalėtų paleisti šūvio už sienos“, – savo atsiminimuose vėliau rašė G. Mannerheimas.
Tik vėliau, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Maskva pripažino, kad Mainiloje apšaudymą suorganizavo sovietų saugumo – NKVD kariai, pliekę į savus ir apkaltinę suomius. Bet sovietų puolimo sulaukta 1939 lapkričio 30-ąją, kai suomiai buvo pasiruošę taip, kaip tik galiausiai galėjo.
Atlaikė ne linija, o valia gintis
O visa kita – suomių pasipriešinimas kare, sustabdytos sovietų divizijos prie Mannerheimo linijos, apsuptos, naudojant suomišką motti taktiką išskaidytos ir sunaikintos sovietų divizijos Suomijos šiaurinėje dalyje, sovietų kariams siaubą kėlusios žaibiškos ir tylios ant slidžių čiuožiančių suomių naktinės pasalos su peiliais yra jau Žiemos karo legenda.
K. Rentolos manymu, populiariojoje istorijoje dažnai sureikšminamas Mannerheimo linijos – padrikų, nors ir sustiprintų įtvirtinimų tinklo mitas. Iš tikrųjų tai buvo apkasų ir keliasdešimties įtvirtintų punktų gynybinė linija, kurioje trūko karių, artilerijos, ypač šaudmenų, o labiausiai – prieštankinių ginklų, nors sovietai prieš suomius metė šimtus tankų.
Vis dėlto Mannerheimo linijos mitas prigijo ir suomiams, nes stiprino jų kovinę dvasią, bet ir sovietams, kurie galėjo teisinti nesėkmes neva neįveikiamais įtvirtinimais.
„Suomija, aišku, negalėjo kelti jokios grėsmės Leningradui, sovietų lyderiai tai suprato. Vokietija buvo sudariusi nepuolimo sutartį su Maskva ir nenorėjo kurį laiką jos laužyti, Suomija buvo atiduota Sovietų įtakos sferai, Vakarų šalys kariavo su vokiečiais, tad Stalinas ir jo karvedžiai buvo įsitikinę, kad operacija prieš suomius bus greita ir lengva“, – teigė suomių istorikas, pridūręs, kad vokiečiams simpatizavę suomiai Berlyne ne veltui nesulaukė jokios paramos.
Tad ypač didelį vaidmenį suvaidino valia kautis arba tai, kuo suomiai didžiuojasi iki šiol – Žiemos karo dvasia. Suomiai neteko kelių dešimčių tūkstančių žmonių, iš jų – beveik tūkstančio civilių, kurie žuvo per sovietų aviacijos bombardavimus. Tačiau nuostolius iškęsti padėjo pergalės – žinios apie sumuštas, sušalusias sovietų divizijas, į Suomiją plūstančius savanorius ir galimą Britanijos bei Prancūzijos karinę pagalbą neleido suomiams pasiduoti. Ir vis dėlto jėgos buvo nelygios.
Iš viso per karą Sovietų sąjunga neteko mažiausiai 130 tūkst. karių žuvusių ir dingusių be žinios, 265 tūkst. buvo sužeisti, psichologiškai traumuoti ir nebetinkami tarnybai. Net tokie nuostoliai Stalinui tebuvo nemaloni, gėdinga, bet vis dėlto – tik nereikšminga, pakeliama statistika. Todėl jo sprendimas priimti taikos sąlygas gali atrodyti keistas.
Pagarba suomiams ir sąjungininkų baimė
Po 1940-ųjų vasario 28-osios suomių gynybos linija neatlaikė ir frontas buvo pralaužtas. Anot K. Rentolos, Stalinui žvalgyba tikino, kad suomiai galės atsilaikyti ne daugiau, nei tris savaites. Tačiau apie „dviejų savaičių pergalingą karą“ dar lapkritį iš tos pačios žvalgybos girdėjęs Stalinas buvo jau nebe toks patiklus.
„Be to, Stalinas tų trijų savaičių kaip tik ir neturėjo. Jis baiminosi britų ir prancūzų ruoštų aviacijos bombardavimų prieš naftos telkinius Baku, o dar labiau bijojo Vakarų šalių ir Vokietijos paliaubų“, – priminė suomių istorikas. Tuo metu Britanija ir Prancūzija su vokiečiais kariavo Keistąjį karą – aktyvūs kovos veiksmai nevyko, tad paranoja Kremliuje dėl galimų priešininkų paliaubų atrodė reali.
Juo labiau, kad Britanijoje įsisukę sovietų šnipai galėjo perduoti informaciją apie tai, kad
Londonas ir Paryžius išties planavo karinę kampaniją prieš Sovietų sąjungos naftos telkinius, kurie buvo sutelkti Azerbaidžane ir pasiekiami britų ir prancūzų bombonešiams iš bazių Sirijoje bei Irake. Ir nors tokios operacijos perspektyvos buvo miglotos, baimė prarasti didžiąją dalį naftos, o kartu ir degalų sovietų pramonei, šarvuotajai technikai baugino Staliną.
„Tų svarstymų tikrai buvo. Be to, tuo metu buvo neaiškus Japonijos vaidmuo, dėl kurio Sovietų sąjunga buvo priversta laikyti divizijas prie sienos su japonais, kurių puolimo grėsmė vis dar buvo reali. Tad iš esmės dėlionė buvo labiau geopolitinė, nei suomių galimybės toliau kariauti ir Staliną tai privertė sutikti su kompromisiniu variantu – siena atitraukta, viešai deklaruoti tikslai pasiekti“, –pridūrė V. Jokubauskas.
Tad galiausiai kovo 12-ąją pasirašyta Maskvos taikos sutartis, pagal kurią Suomija neteko 11 proc. savo teritorijos – Karelijos sąsmaukos, trečdalio pramonės, 422 tūkstančių gyventojų, kuriems teko palikti namus, o Hanko pusiasalis buvo išnuomotas Sovietų sąjungai.
Įdomu tai, kad garsus Rusijos žurnalistas Vladimiras Pozneris interviu DELFI teisindamas sovietų agresiją prieš Suomiją tikino, jog suomiams esą buvo siūlyta didesnė teritorija ir G. Mannerheimas tam neva pritarė.
Iš tikrųjų Maskva teritoriją pasiūlė marionetinei Otto Wille Kuusineno vyriausybei. Šis suomių komunistas su Maskvos pagalba 1939 m. buvo įkūręs Suomijos demokratinę respubliką – savotišką šiuolaikinių Donecko ir Luhansko respublikų pirmtakę. Atplėštame Suomijos gabale turėjo būti įkurta satelitinė suomiška valstybė: formaliai nepriklausoma, bet paklusni ir draugiška Maskvai.
Vis dėlto suomiai rėmė ne šį darinį, kurį pagal pirmą sovietų užimtą kaimą, pro kurį kadaise į Rusiją nelegaliai pateko Leninas, praminė jo pavadinimu – Terijoki vyriausybe, o legalią valdžią Helsinkyje. Terijoki vyriausybę ir Suomijos demokratinę respubliką pripažino tik Sovietų sąjunga, o po Žiemos karo šis darinys nustojo egzistavęs ir buvo prijungtas prie Sovietų sąjungos.
Vis dėlto po Žiemos karo suomiai jautėsi nusivylę ir ieškojo sąjungininkų. Vieninteliai pajėgūs ir norintys ištiesti pagalbos ranką tuo metu regione buvo vokiečiai – būtent nacistinės Vokietijos pagalba padėjo suomiams 1941 metų vasarą ne tik atsikovoti per Žiemos karą prarastas teritorijas, bet ir peržengti senąją Suomijos-SSRS sieną: šiam įsakymui nepakluso dalis suomių karių ir karininkų.
Tačiau tikra Vokietijos sąjungininke G. Mannerheimo faktiškai valdoma Suomija netapo ir atsispyrė vokiečių, tarp jų ir paties Adolfo Hitlerio įkyriems siūlymams visiškai blokuoti Leningradą.
„Suomiai kariavo atsargiai, o Mannerheimas suprato sovietų sąjungos žmogiškuosius ir materialinius išteklius. Tad šis ribotos suomių laikysenos Leningrado apgulties metu irgi buvo svarbus veiksnys“, – teigė V. Jokubauskas.
Jei suomiai būtų paklausę vokiečių, Leningradas būtų buvęs atkirstas jau 1942-ųjų pradžioje. Bet nemažą dalį gyvenimo Peterburge praleidęs G. Mannerheimas atsisakė padėti nušluoti miestą nuo žemės paviršiaus ir suomių artilerija jam net negrasino, o priešais stovėjusi sovietų 23-oji armija – prieš tai sutriuškinta suomių Karelijoje, kelerius metus iš esmės fronte nieko neveikė.
1944 m. karui pakrypus vokiečiams nenaudinga linkme suomiai vėl turėjo įrodyti, ko jie verti. Po įnirtingų kovų atsitraukę iš brangiai kainavusios Karelijos ir po kelių nuožmių mūšių tų metų vasarą sustabdę sovietų puolimą suomiai dar kartą sutiko su paliaubomis. Bet ir šį kartą Stalinas sutiko suomiams išsaugoti nepriklausomybę.
Jo paties teigimu, suomiai buvo pernelyg užsispyrę. Tiesa, ir šį kartą Stalinui terliotis su suomiais sumaišė tiek jų pačių ryžtas, tiek vėl tų pačių sąjungininkų veiksmai.
„Vėlgi iškilo tos pačios Japonijos veiksnys – jų milijoninė armija stovėjo, jos bet koks įsitraukimas prieš sovietus, kol sovietų armija kariavo su Vermachtu, buvo pavojingas.
Bet galiausiai Vakarų sąjungininkų spaudimas dalinantis įtakos sferomis, kai suomiai neatitenka nei vieniems, nei kitiems, suveikė ir šio susitarimo laikytasi, kitaip, nei dėl kitų šalių, pavyzdžiui Graikijos, kuri turėjo gauti tokį pat statusą, bet buvo įtraukta į vakarų orbitą, kaip ir kai kurios šalys įtrauktos į Varšuvos paktą. Taip pat svarbu priminti ir švedų interesą turėti buferinę zoną, o Švedijos, kaip neutralios valstybės diplomatinių veiksnių negalime atmesti“, – sakė V. Jokubauskas.
1944 m. atvėrę Antrąjį frontą Normandijoje sąjungininkai artėjo prie Vokietijos ir paties Berlyno, į kurį pirmasis taikėsi Stalinas. Be to, kruvinos ir daug aukų pareikalavusios operacijos vasarą, būtini ištekliai tolesniems puolamiesiems veiksmams Baltijos šalyse, Balkanuose bei dar viena artėjanti žiema neviliojo tęsti karo veiksmų prieš suomius, kurie pagal sutartį su sąjungininkais smogė iki tol draugiškoms vokiečių pajėgoms Laplandijoje.