Kelis mėnesius iš viešosios erdvės nedingęs žodis „Zapad“ buvo siejamas ne šiaip su Rusijos ir Baltarusijos karinėmis pratybomis, bet ir su jų keliama grėsme. Dažniausiai linksniuoti oficialūs ir spėjami pratybų skaičiai – nuo 12,7 tūkst. iki 100 tūkst. dalyvių, taip pat – galimos provokacijos, o pratyboms prasidėjus – ir jų scenarijus.
Oficialiai rugsėjo 14-20 dienomis, o kariškių, politikų ir ekspertų vertinimu – gerokai ilgiau vykusios pratybos baigėsi, o jų dalyviai skirstosi namo. Milžiniškas dėmesys, kurį skyrė stebėtojai, žiniasklaida ir žvalgybos tarnybos slūgsta, prasideda pratybų analizavimo ir įvertinimo procesai.
Niūriausi scenarijai, jog „Zapad“ taps galimos agresijos prieš Baltijos šalis ar Ukrainą priedanga, nepasitvirtino. Didesnių provokacijų taip pat neįvyko, nors net ir pratybų metu Lietuva viešai reagavo į kelis sienos pažeidimo faktus – į Lietuvos teritoriją buvo įžengę Rusijos ir Baltarusijos pasieniečiai, o praėjusį savaitgalį oro erdvę pažeidė Rusijos lėktuvas Il-76.
Tokius incidentus Maskvos ir Minsko pareigūnai „nurašė“, kaip nereikšmingus atsitiktinumus, o pratybų organizatoriai bei vadovai kone švytėjo, ironiškai šaipydamiesi iš kaimyninių valstybių ir NATO būgštavimų dėl „Zapad“. Kaip ir buvo galima prognozuoti, tokie pareiškimai tapo vienu signalų, kuriuos norėjo perduoti Kremlius.
Pirmoji žinutė: nejuokinkite, mes nekeliame jokios grėsmės
Kitaip, nei 2009 ar 2013 metų „Zapad“, šį kartą taip pat pavadintos pratybos surengtos pratybos vyko tvyrant visai kitam saugumo klimatui. Po Kremliaus karinės agresijos prieš Ukrainą 2014 metais dėmesys Rusijos karinėms pajėgoms regione išaugo dar iki pratybų „Zapad“.
Per pastaruosius 3 metus Rusija surengė dešimtis oficialių ir iš anksto neskelbtų karinių pratybų, rusų laivai ir orlaiviai ėmė agresyviau elgtis Baltijos jūros regione, o tai, kad nerimas dėl Kremliaus karinių avantiūrų yra pagrįstas ir jį reiškia ne tik Baltijos šalys, rodo ir sąjungininkų veiksmai.
JAV sustiprino savo žvalgybinius bei kovinius pajėgumus regione, NATO dislokavo daugiašalius batalionus Baltijos šalyse, o Švedija surengė didžiausias, Rusijos agresiją imituojančias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų.
Tačiau „Zapad“ organizatoriai vis tiek išnaudojo įkaitintą atmosferą savo naudai ir bandė įrodyti, jog visas nerimas tėra paranojiškų Baltijos šalių isterija, kuri susiveda į pašaipų posakį „rusai puola“. Esą jei pratybos nevirto konfliktu, šis lyg tyčia į ironija persmelktos dainos žodžius įvilktas posakis tik įrodo, kad dėl Kremliaus karinės galios demonstravimo nerimauti neverta.
„Mūsų tikslai įvykdyti, tai nebuvo parodomosios, o tikros, praktinės pratybos, taip, kaip tai, neduok dieve, būtų realybėje. Žinoma, nuo nieko neslėpėme, kad tai Baltarusijos ir Rusijos karinių pajėgų demonstracija, skirta ginti mūsų sąjunginę valstybę, geriau demonstruoti, nei kariauti.
O dėl grėsmės, tai ką būtų pakeitę tie 5 tūkst. rusų karių Baltarusijos teritorijoje? Mūsų armijoje – 75 tūkst. karių ir jei mums reikės spręsti kokias nors problemas, pavyzdžiui susidūrimą Vakarų kryptimi, Rusijos ir Baltarusijos interesai sutampa – iš pradžių į karą stoja mūsų armija, o pagal planą prie jų prisijungia Rusijos armijos daliniai. Bandymai diskredituoti pratybas yra neprofesionalūs.
Palaukime, pažiūrėkime, ką jie kalbės po to, kai mūsų ir rusų daliniai atsidurs savo nuolatinės dislokacijos vietose. Jei reikės pasitelkti brolius rusus į pagalbą, tai įvyks akimirksniu, nieko pulti mes nesiruošiame, o jei mums duos į snukį – mes atsakysime.
Garantijos, kad tos pajėgos, kurios šiandien gynė Baltarusiją, nepereis sienos, duotos jau seniai ir daug kartų: mes nekariausime, jei mūsų niekas nelies. Ukrainiečiai sakė, kad čia pasiliks pajėgos, mus puls – ką jie po savaitės sakys? Jokios atakos iš mūsų nelaukite – nei Vokietijoje, nei Lenkijoje, Baltijos šalyse ar juo labiau broliškoje Ukrainoje“, – šypsodamasis kalbėjo A. Lukašenka.
Panašiai šaipydamasis kalbėjo ir Baltarusijos gynybos ministerijos spaudos atstovas Vladimiras Makarovas. Šypsodamasis jis aiškino, kad Baltarusija nieko nesiruošia pulti.
„Mes garantuojame, kad nepusime Lenkijos, siekdami susigrąžinti Podolės vaivadiją, nepulsime Lietuvos, su kuria siekiame palaikyti draugiškus santykius, vien bandydami susigrąžinti Vilnių ar kitas šalis, norėdami susigrąžinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijas, – šyptelėjo V. Makarovas, užsiminęs apie užsienyje gyvenantį buvusį Baltarusijos opozicijos lyderį Zenoną Pozdniaką, kuris esą ir iškėlė tokias teorijas, – pabrėšiu, kad mes neturime teritorinių pretenzijų ir su broliška Rusija mes nesiruošiame pulti šių teritorijų“.
Neakivaizdus Z. Pozdniako paminėjimas taip pat neatsitiktinis. Mat dar prieš „Zapad“ paviešinus jų scenarijų į akis krito pagal legendą sukurtų priešininkų – Vesbarijos, Lubenijos ir Veišnorijos pavadinimai bei jų geografinės ribos. Visos trys kildinamos iš lietuviškų vardų, o pirmųjų dviejų teritorijos su įdomiais sienų perbraižymais įtartinai primena Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos sienas.
Patys baltarusiai atkreipė dėmesį, kad Veišnorijos ribos sutampa su 1994 metų rinkiminiu žemėlapiu – ten, kur daugiau balsų surinko tuometinis kandidatas į prezidentus, dabartiniam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai pralaimėjęs Z. Pozdniakas, įkurta separatistinė respublika.
Vis dėlto vien tokios užuominos apie baltarusių nacionalistų puoselėjamas teorijas, jog LDK esą buvo baltarusių valstybė, kurios palikimą savinasi lietuviai, anot „Freedom House“ vadovo Vyčio Jurkonio, gali būti sąmoningas erzinimas. Juo labiau, kad būtent Lietuva itin aktyviai reiškė susirūpinimą dėl „Zapad“.
„Manau, kad jie sąmoningai erzina ir vaikšto aplink tas raudonas linijas, nori iššaukti mūsų isteriją, stiprinti mūsų neadekvatumo įspūdį“, – teigė V. Jurkonis, pabrėžęs, kad būtent todėl nereikia itin jautriai reaguoti į tokias „Zapad“ kūrėjo provokacijas.
Tiesa, į Rusiją dėl „Zapad“ dėmesį gerokai seniau atkreipė ne tik Lietuva, bet ir visa NATO. Pavyzdžiui, lankydamasis Estijoje Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas generolas Jamesas Everardas pareiškė, kad NATO planuoja sustiprinti Baltijos valstybėse ir Lenkijoje dislokuotas kovines grupes karinių oro ir jūrų pajėgų elementais.
Antroji žinia: ir mes ruošiamės hibridiniam karui
Kita vertus, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip „Zapad“ organizatoriai meistriškai manipuliavo pratybų legenda. Tai vyko neatsitiktinai. Pratybų pradžioje daugiausiai kalbėta apie kovą su neteisėtomis karinėmis grupuotėmis ir diversantais.
Tačiau pratyboms įpusėjus nei rusų, nei baltarusių kariškiai jau atvirai neįvardijo Veišnorijos, Lubenijos ar Vesbarijos – kalbėjo tik apie „ryžtingą atsakomąjį smūgį“ tariamam priešininkui – separatistams ir jas remiančioms konvencinėms pajėgoms, kurias pratybų metu atmušė ir sunaikino Rusijos ir Baltarusijos pajėgos.
Tokie pokyčiai neliko nepastebėti, o V. Makarovo spaudos konferencijose žurnalistai kamantinėjo šį pulkininką, kodėl vieną dieną kalbama apie separatistus, o jau kitą – apie karą su tankus, aviaciją ir kitą konvencinę ginkluotę turinčius „tariamus priešininkus“.
V. Makarovas, kurio oficialios pareigos – Vyriausiosios ideologinio darbo valdybos prie Gynybos ministerijos informacijos valdymo viršininkas, meistriškai išsisukinėjo nuo atsakymų, cituodamas tai Baltarusijos karinę doktriną, tai kelias knygas. Tai neturėtų stebinti, mat ši valdyba studijuoja ir padeda rengti akademinę, istorinę, netgi grožinę literatūrą, vykdo psichologines operacijas.
Įdomu tai, kad vienas V. Makarovo pacituotų veikalų, kuriuo remtasi sugalvojant „Zapad“ pratybų legendą – vokiečių kilmės carinės Rusijos armijos pulkininko Eugenijaus Messnerio knyga „Maištas – Trečiojo pasaulinio karo vardas“.
„Galite susirasti internete, paskaityti, bus įdomu“, – klastingai šyptelėjęs pareiškė V. Makarovas. Vien tai, kad jis remiasi ne šiaip vieno pamiršto rusiškojo karo teoretikų, bet ir su naciais bendradarbiavusio, prieš komunistinę Rusiją kariavusio pulkininko knygą yra iškalbingas faktas.
„Maištininkų karo“ teoriją išsamiai išgvildenęs pulkininkas E. Mesneris rašė, kad „politika pakelia prieš kariuomenę milijonines netradiciškai kovojančių priešų mases, kariuomenės užnugaryje pakelia dalį savos tautos, kovojančios prieš valdžią ir kariuomenę, pačioje kariuomenėje sukelia politines dezertyravimo, išdavystės ir nepaklusnumo nuotaikas“.
Paradoksalu tai, kad tokias „sukilusių maištininkų“ arba ginkluotų separatistų teorijas praktiškai pritaikė būtent Rusija – 2014 metais Ukrainoje, kur iš pradžių pasirodė ne tik „žalieji žmogeliukai“ -Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų, bet ir sukilę„savigynos būriai“ – prorusiškai nusiteikę vietiniai kriminalinio pasaulio ar kiti veikėjai, iš Rusijos atvykę esami ar buvę kariškiai.
Chaosą Rytų Ukrainoje sukėlę ir tebekeliantys, tankus, artileriją ir kitą konvencinę ginkluotę turintys separatistai atplėšė dalį šalies teritorijos ir įkūrė dvi Rusijos remiamas „liaudies respublikas“, su kuriomis Ukraina buvo priversta pasirašyti paliaubas Minske.
Tačiau V. Makarovas šį faktą nutylėjo ir tikino, kad tokias „maištininkų karo“ apraiškas galima įžvelgti visame pasaulyje, tai esą vyksta pastaruosius kelis dešimtmečius.
„Šiuolaikiniai konfliktai dažniausiai prasideda nuo vidinės destabilizacijos. Jų metu veikia neteisėtos, teroristinės, diversinės, partizaninės grupės, privačios bendrovės ir taip toliau. Tai, ką rašė J. Messneris, dabar jau vyksta – anuomet tai buvo mokslinė fantastika, o dabar realybė: jei minėtoms grupuotėms nepavyksta pasiekti tikslų, tada jau skrenda raketos, naudojama kita aukštųjų technologijų ginkluotė. Todėl mes ir sugalvojome tokį scenarijų, kas būtų, jei kiltų toks konfliktas“, – sakė V. Makarovas, aiškindamas Vesbarijos, Lubenijos ir Veišnorijos vaidmenį pratybose „Zapad“.
Tokios akivaizdžios užuominos apie hibridinį karą, kurį Ukrainoje panaudojo Baltarusijos sąjungininkė pratybose – Rusija, kaip mat iššaukė žurnalistų reakciją.
Juk po įvykių Ukrainoje nerimo ženklų buvo pasirodę ir pačioje Baltarusijoje – šalyje, kuri visais būdais stengiasi parodyti, kad nepaisant milžiniškos Rusijos įtakos karinėse, saugumo struktūrose, šalies ekonomikoje, yra nepriklausoma ir neleis pasikartoti panašiems įvykiams. Tad vos išgirdęs apie „žaliuosius žmogeliukus“ pulkininkas V. Makarovas reagavo žaibiškai.
„Pas mus žaliųjų žmogeliukų nėra. Rusija – mūsų strateginė partnerė, bet kai dar 2015 metais prie mano pirmtako pristojo žurnalistai, klausinėdami, kas bus, jei Baltarusijoje pasirodys „žalieji žmogeliukai“, tai jis atsakė – kai tik pasirodys, tai ir nustos egzistuoti. Aš pats rašiau, kad jei čia pasirodys neteisėtos ginkluotos grupuotės, jos bus sunaikintos“, – pareiškė V. Makarovas.
Tokie pareiškimai nuskambėjo kaip tik po to, kai Baltarusijos lyderis A. Lukašenka netikėtai pakeitė planus dėl bendro pratybų „Zapad“ stebėjimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Iš pradžių tiek Kremliaus tiek Minsko spaudos tarnybos dar rugsėjo pradžioje skelbė, jog abiejų šalių vadovai bendrai stebės pratybas.
Tačiau rugsėjo 15-ąją Rusijos gynybos ministerijai išplatinus pranešimą, kad 1-osios tankų armijos ir desantininkų daliniuose paskelbta kovinė parengtis, o kariai juda į Baltarusiją, pastarojoje buvo išreikštas nusistebėjimas – juk rugsėjo 15-ąją visi rusų daliniai pagal planą į Baltarusiją jau buvo atvykę. Tad koks dar naujas dalinių įvedimas?
Baltarusijoje likęs ir pratybas Borisovo poligone stebėjęs A. Lukašenka vėliau miglotai aiškino, kodėl nevyko į Rusiją stebėti pratybų – esą toks buvo išankstinis susitarimas, mat dėl didelės „Zapad“ apimties abiejų šalių vadovai nusprendė likti gimtinėse.
Tačiau pro akis negalėjo neprasprūsti keli, tarp abiejų valstybių tvyrančią nuolatinę įtampą liudyti galintys iškalbingi faktai. Pirmiausia, kitaip, nei 2013 metais, šį kartą baltarusių nebuvo „Zapad“ pratybų dalyse, kurios vyko Rusijoje – prieš 4 metus baltarusiai netgi dalyvavo bendroje desantinėje operacijoje Kaliningrado srityje. Dar rugsėjo 19-ąją pats V. Makarovas skelbė, kad kartu su A. Lukašenka „Zapad“ pratybų dalį Borisovo poligone kitą dieną stebės Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu. Bet pastarasis taip ir nepasirodė.
Be to, šį kartą baltarusių karininkams buvo patarta vengti po pratybų neformalioje aplinkoje „sėkmingą priešo sunaikinimą“ „aplaistyti“ su rusų kolegomis – niekam nereikia viešų konfliktų tarp padauginusių „broliškų valstybių“ karininkų. Savotiška hierarchija įsivyravo ir poligonuose – juos iš pirmo žvilgsnio kartu patruliavo rusų karo policininkai ir baltarusių kariškiai ar milicininkai.
Ir nors kilus klausimams juos spręsti patikėta labai greitai išdygstantiems Baltarusijos KGB saugumiečiams, susidarė įspūdis, kad savus karininkus akylai prižiūrinčius rusų karo policininkus ne mažiau akylai sekė ir Baltarusijos žvalgybinių dalinių kariai.
Galiausiai, lietuvių kariniai stebėtojai užsiminė, kad ypač įdomu bus stebėti ne tai, ar rusų kariai paliks Baltarusiją – jų likimo baimintasi dar prieš pratybas, bet ar jie išsiveš visą ginkluotę bei įrangą.
„Jie gali padaryti, kaip NATO daro pas mus – palieka savo karinę įrangą ir ginkluotę Baltarusijoje, kad prireikus galėtų labai greitai atvykti ir ja pasinaudoti. O kiek laiko Rusijai tereikia oru permesti
karius?“ – retoriškai klausė vienas diplomatinis šaltinis Baltarusijoje. Jau dabar nerimsta kalbos apie 44 Rusijos karinės infrastruktūros objektus Baltarusijoje – čia gali būti kaupiama tiek įranga, ginkluotė, atsargos. O kaip ir prieš ką ji galėtų būti panaudota – ar ginti „brolišką baltarusių tautą nuo agresorių“ ar parodyti, kas yra „didysis brolis“ ir tikrasis šeimininkas – jau atviras klausimas.
Trečioji žinia: NATO suduosime triuškinantį smūgį
Kita vertus, tokia „broliškos meilės“ ir kasmet pasitaikančių tarpusavio ginčų muilo opera tarp Rusijos ir Baltarusijos, ypač šios šalies vadovų nėra nauja.
Neatmestina, kad tai tėra spektaklis, kuriame kaip aikštingą, sunkiai sukalbamą, žodžio kišenėje neieškantį, bet gudrų ir savo šaliai vis naudos iš didžios kaimynės išpešanti derybininką pristatantis A. Lukašenka tiesiog blefuoja ir atlieka savo vaidmenį.
Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos kasmet vis didesnė, o integracija karinėje srityje yra akivaizdi. Būtent todėl visa parodomoji pratybų dalis, bent jau ta, kuri vyko Baltarusijoje taip pat gali būti tik dūmų uždanga. Mat verta pažymėti, kad nepriklausomus užsienio žurnalistus į tris iš šešių oficialių pratybų dienų įsileido tik Baltarusija. Ši šalis pagal galimybes atliko „skaidrių, niekam grėsmės nekeliančių“ pratybų „Zapd“ dalyvės vaidmenį – net stebėtojai pripažįsta, kad Baltarusijos teritorijoje sutelktas oficialiai deklaruotas rusų karių skaičius, greičiausiai, buvo realus.
O tai tarsi turėtų reikšti, kad „Zapad“ organizatoriai nemelavo: įvardytas dalyvių skaičius – 12,7 tūkst. neviršytas, mokytasi atremti grėsmes, kitaip sakant vykdytos tokios pat gynybinės operacijos, kokias savose pratybose tobulina ir NATO.
Kita vertus apie 100 tūkst. pratybų dalyvių skaičių kalbėję kariškiai atkreipė dėmesį, jog labiausiai skaidrumo trūko ne Baltarusijoje, o Rusijoje. Ši šalis stebėtojus įsileido tik į Lugos poligoną, parodomosios dalies metu. Tačiau kartu su „Zapad“ Rusija tuo pačiu metu rengė pratybas visoje šalies teritorijoje – ne tik Vakarų, bet ir Centrinėje, Pietinėje, Rytų karinėse apygardose.
Kol viešoji „Zapad“ dalis buvo atsidūrusi po padidinamuoju stiklu, Rusija mokėsi kariauti šiuolaikinį karą visoje savo šalies teritorijoje. O tai reiškia, kad buvo aktyvuota gerokai daugiau dalinių ir karių, nei oficialiai deklaruota „Zapad“ pratybų metu.
Pavyzdžiui, nuo pat pirmos oficialios „Zapad“ pradžios dienos, Rusijos karinės oro, jūrų ir sausumos pajėgos rengė ir toliau planuoja rengti atskiras pratybas nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos, kuo Kaukazo iki Kolos pusiasalio.
Jau pirmosiomis pratybų dienomis tapo akivaizdu, kad Rusijos laivynas ruošiasi kariauti visai ne su Veišnorijos separatistais ir netgi ne su Lietuvą, Latviją ir Lenkiją vaizduojančiomis Vesbarijos ir Lubenijos pajėgomis. Iš Murmansko ir kitų Rusijos Šiaurės laivyno bazių skubiai išplaukė dešimtys Rusijoskaro laivų – tarp jų kreiseris „Piotr Velikij“, atominiai povandeniniai laivai. Taip imituotas skubus laivų išvedimas į jūrą, tikintis priešininko sparnuotųjų raketų atakos.
Nuo pirmųjų dienų tiek Rusijos sausumos pajėgos, tiek laivynas ir aviacija mokėsi atremti būtent tariamo priešininko sparnuotųjų raketų atakas, aviacijos antskrydžius. Pabrėžtina, kad visoje Rusijoje buvo aktyvuotos priešlėktuvinės gynybos pajėgos, o jų daliniai vykdė imitacinius ir kovinius šūvius, numušinėdami raketas bei orlaivius imituojančius taikinius.
Tokias atakas prieš Rusijos pajėgas geba vykdyti tik NATO bei Kinijos pajėgos, nors būtent Aljanso šalių, ypač JAV karinės pajėgos savo karines kampanijas pradeda masyviais sparnuotųjų raketų ir aviacijos kampanija.
Mobilizuoti Rusijos sausumos pajėgų ir desantininkų daliniai kartu su inžinieriais buvo perkeliami iš savo nuolatinės dislokacijos vietų į laikinas bazes.
Taip imituotas greitas pajėgų perdislokavimas bei tobulinti gebėjimai veikti iš kariams nepažįstamų vietovių. Paskui priešakines pajėgas greitai permesti logistai, kurie aprūpino karius maistu, degalais, ryšių sistemomis. Imituotas tiek priešininko, tiek savų elektroninės kovos priemonių panaudojimas.
Galiausiai Rusijos laivynas ir aviacija perėjo į tikrą puolimą – Baltijos, Šiaurės ir Ramiojo vandenyno laivynai oficialiai skelbė apie priešlaivinių ir sparnuotųjų raketų bandymus: smogta tariamoms priešininko laivų grupėms, o Rusijos desantininkai užėmė kelis aerodromus bei strateginius objektus už priešininko fronto linijos.
Be 600 km fronto Vakarų karinėje apygardoje, kur treniravosi skirtingi Rusijos armijos daliniai, tokias pat užduotis vykdė ir Centrinės bei Rytų karinės apygardos daliniai.
Ypač didelis dėmesys skirtas kovai su povandeniniais laivais – Baltijos, Šiaurės jūrose rusų povandeniniai laivai sunaikino net kelis tariamus priešininko povandeninius laivus.
Paskutiniąją „Zapad“ dieną raketinis smūgis suduotas tariamai amfibinei priešininko grupei, kuri siekė išlaipinti karius. Rusijos laivynui ir sausumos pajėgoms taikinius nurodė pilotuojami žvalgybos lėktuvai ir bepiločiai orlaiviai.
Beveik neabejojama, kad tokiu būdu imituotas NATO pastiprinimų užpultoms Baltijos valstybėms stabdymas ir sunaikinimas: iš pradžių pradėjus karą su mobiliais desantininkų daliniais Rusija pratybose ėmė naudoti šarvuotus dalinius, kuriuos gynė nuo antskrydžių, o siekiant užkirsti kelią Ajanso atsakui sausumoje, suduoti smūgiai NATO laivynams.
Galiausiai viską sustiprino šaudymai Leningrado srityje: imituotas ne tik iš Kaliningrado atgabentų senų trumpojo nuotolio balistinių raketų „Točka-U“ paleidimas, bet ir atlikti realūs, pagal tarptautinį susitarimą su JAV draudžiamų iš sausumos paleidžiamų sparnuotųjų raketų „Iskander-K“ šaudymai. Viena paleista raketa nuskriejo 480 km iki taikinio – tokios raketos gali gabenti ir branduolinį užtaisą. Be to, atliktas ir tarpžemyninės balistinės raketos „Jars“ bandymas.
Tokia JAV priešraketinę gynybą įveikti sukurta mobili balistinė raketa gali gabenti kelias branduolines galvutes, kurių vienos sprogimas atmosferoje gali sukelti milžinišką elektromagnetinį impulsą ir sugadinti elektronines ryšių sistemas.
Rusija jau kurį laiką neslepia, jog karo atveju galėtų pirmoji panaudoti branduolinį ginklą, kaip prevencinę priemonę. Tokia „eskalacijos, siekiant deeskaluoti“ taktika yra savotiškas šantažas: užėmus norimą teritoriją ir atmušus priešininką konvencinėmis pajėgomis, vieno branduolinio ginklo panaudojimu siekiama atgrasyti nuo tolesnio konflikto, galimai branduolinio, tikintis, kad „minkšti Vakarai“ pabūgs, nerizikuos ir susitaikys su teritorijos praradimu bei nuostoliais.
Kol kas nežinoma, koks buvo „Iskander-K“ ir „Jars“ bandymų tikslas, tačiau ankstesnių pratybų „Zapad“ metu imituotas branduolinio ginklo panaudojimas prieš Varšuvą. Visi šie Rusijos strateginių pajėgų veiksmai rodo viena: kol Baltarusijoje vyko parodomoji „Zapad“ dalis, likusioje šalies dalyje rusai aktyviai mokėsi kariauti su NATO XXI a. karą iškart keliuose frontuose.
Žinoma, tai negalėjo likti nepastebėta, tačiau šis faktas taip pat yra atgrasymo dalis: Rusija rodo gebėjimus kariauti prieš technologijomis pažangesnį priešininką, jį stabdyti ir kartu pasiekti savo tikslus norimoje teritorijoje. Todėl tai žinantis potencialus priešininkas verčiau turėtų susitaikyti su neišvengiamybe ir nusileisti Kremliui.