„Labai norėjau būti majoru ir ne mažesniu laipsniu baigti karjerą“, – taip DELFI prisipažino generolas majoras Valdemaras Rupšys. Karjerą eilinio būrio vado pareigose pradėjęs V. Rupšys nuo savo ankstesnės svajonės – majoro laipsnio per 19 metų pakilo iki generolo majoro laiptelio ir aukščiausių pareigų. Santūriu ir skambiais pareiškimais nesišvaistančiu žmogumi vadinamo generolo kandidatūra be jokių mūšių praslydo pro KAM, prezidentūrą ir Seimą – visiems tiko.
Šią savaitę paskirtas vadovauti Lietuvos kariuomenei generolas jau dalijo vieną interviu po kito, o klausimai apie jo viziją, visuotinį ar merginų šaukimą į kariuomenę, grėsmes, galimus pokyčius ar asmenines savybes galėjo užgožti turinį – kas laukia ginkluotųjų pajėgų artimiausius 5 metus.
Kariuomenės vado atsakymas buvo tas pats: jokių revoliucinių permainų, tik nuoseklus darbas, esamų pajėgumų aprūpinimas, kovinio rengimo, vadovavimo elementų stiprinimas, radikaliausia mintis – suplanuotų įsigijimų spartinimas. Taigi, nieko dramatiško, nes drama jau praeity.
Su beveik tris kartus didesniu finansavimu, nei prieš 5 metus, milžinišką transformacijos etapą nuo 2014-ųjų, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą patyrusi Lietuvos kariuomenė jau vertinama kaip sustiprinusi raumenis jėga: tarp minimų pajėgumų išskiriamos pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“, savaeigės haubicos PzH2000, priešlėktuvinės gynybos sistemos NASAMS, kiti, smulkesni įsigijimai, galiausiai ir šauktinių grąžinimas bei jų skaičiaus augimas. Pati kariuomenė auga naujais daliniais, tad bendras karių skaičius kitais metais turėtų perkopti 20 tūkst. ribą.
Bet problemų netrūksta: vien šiemet baudos arba įspėjimai skirti beveik 7 tūkst. jaunuolių, formaliai įvardytų, kaip vengiančių privalomos karinės tarnybos. Motyvacija daliniuose skiriasi dramatiškai, o karinė grėsmė Lietuvai, anot gen. Maj. V. Rupšio, niekur nedingo.
Net jei šiandien gali atrodyti, kad rytoj karinio konflikto nebus, potencialaus priešininko auginama ir pasienyje telkiama karinė jėga, agresyvūs manevrai ir pratybos bei galimybė žaibiškai eskaluoti konfliktą yra stebimi bei sąjungininkų dėmesio reikalaujantys veiksniai.
Tad dabar reikia stiprinti ne tik raumenis, bet ir regą, ištvermę, o svarbiausia – smegenis. Karinėje terminologijoje šie veiksniai, žinoma, turi kitus pavadinimus, bet svarbiausia, kad tokia kalba suprantama anapus Atlanto – JAV vėl minimos Baltijos šalys ir būtinybė jas remti.
Baltijos šalims siūlo rekordinę sumą
Šią savaitę JAV Kongresas ir Baltieji rūmai, regis, rado laikiną sprendimą dėl kitų metų gynybos biudžeto. Baltijos šalims šis kasmet keliomis ypač sudėtingomis procedūromis tvirtinamas Nacionalinės gynybos įgaliojimo įstatymas (National Defense Authorization Act, NDAA) ypatingas tuo, kad ten pastaraisiais metais, velionio senatoriaus Johno McCaino ir dar kelių amerikiečių politikų pastangomis išskiriamos atskiros eilutės Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
Tai svarbu simboline ar politine, bet ir praktine prasmėmis, mat Baltijos šalis, kaip svarbias JAV sąjungininkes išskiriantis Kongresas atvirai įsipareigoja jas remti, o prireikus ir ginti nuo Rusijos agresijos. Kol rusų tankai dar nekirto pasienio, kongresmenai siūlo didinti realų finansinį indėlį Baltijos šalių gynybai – 2020 metais numatoma rekordinė, 125 mln. dolerių suma.
Bet ir tai – ne tiesiog atrištas pinigų maišelis, o konkrečioms sritims stiprinti pasiūlyta suma. Tarp šiemet atskiru „Baltijos šalių užtikrinimo aktu“ išskirtų sričių, kurios NDAA atsirado JAV senatoriaus Mike‘o Conaway iniciatyva ir sukėlė Kremliaus įsiūtį, Atstovų rūmų parengtame dokumente minimos ir tos, apie kurias pastaraisiais metais nuolat pabrėžia Lietuvos pareigūnai.
Pirmuoju ir svarbiausiu nurodomi jau vykdomi „veiksmai, kurie padidintų rotacines priešakines pajėgas ir sustiprintų jų pajėgumus, jų arba kitų NATO pajėgų parengtį“.
Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bei Lenkijoje dislokuotos NATO priešakinių batalionų pajėgos kasmet stiprinamos: gerinama priimančiųjų šalių infrastruktūra, sukuriamos papildomos sąlygos treniruotis, stiprinama šių bei vietos karinių vienetų sąveika ir integracija.
Po tokiais kariniais žargonais slypi paprasta esmė: kaip treniruotėse vieni su kitais geriau susižaidžia, vieni kitus geriau pažįsta krepšinio, futbolo ar kito komandinio sporto rinktinės žaidėjai, taip ir kariai nugludina savo bendrus veiksmus.
Be to, tarp kitų punktų minimi ir žvalgybinių pajėgumų stiprinimas: pradedant intensyviai virš Lietuvos skraidančių bepiločių orlaivių „Global Hawk“, elektroninės žvalgybos lėktuvų RC-135 skrydžiais, baigiant nedetalizuojama parama Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) kariams.
Lietuva ne kartą įvairiuose formatuose pastaruoju metu yra minėjusi iš JAV siekiant vadinamųjų galios sustiprinimo pajėgumų dislokavimo: jei pasienyje ar kitur šalies teritorijoje įvyksta kas nors, kas indikuotų neišvengiamą karinę agresiją, ir lietuviai, ir amerikiečiai privalo saugiu ryšiu žaibiškai gauti visą detalią informaciją apie tai, kas ir kur įvyko. Tam reikalingos „akys ir ausys“ – žvalgybinės priemonės tiek sausumoje, tiek danguje.
Tarp kitų NDAA nurodytų priemonių – investavimas į amunicijos įsigijimą ir saugojimą, bendrą gynybos infrastruktūrą, logistinius pajėgumus, jų prieigą bei galimybę paspartinti sąjungininkų atvykimo greitį, pratybų intensyvumo ir masto didinimas, kibernetinių pajėgumų stiprinimas. O taip pat – vadovavimo ir valdymo elementų bei jų infrastruktūros stiprinimas. Būtent pastarąją sritį, kaip prioritetinę artimiausiems 5 metams išskyrė ir gen. maj. V. Rupšys.
Kariuomenės raumenys ir smegenys
„Valdymas ir vadovavimas arba kitaip vadinamasis C2 elementas – tai kariuomenės smegenys, nuo kurių priklauso taktiniai, operaciniai sprendimai“, – pabrėžė kariuomenės vadas. Jo teigimu, dabar yra priimti ir jau vykdomi sprendimai dėl įsigijimų – viso to, ko reikia karių aprūpinimui, nuo šaulių ginklų ir apsaugos iki technikos.
Bet šiuolaikiniame karo lauke ypač svarbus dalinių valdymas bei koordinacija. V. Rupšio vizija Lietuvos kariuomenėje didesnių revoliucijų nežada – ir toliau svarbiausiu manevro vienetu išlieka bataliono kovinė grupė, tačiau per artimiausius metus, anot kariuomenės vado, būtina stiprinti tokių grupių gebėjimus veikti autonomiškai ir intensyvių veiksmų metu išgyventi.
Būtent todėl, kaip neslėpė V. Rupšys, jis, jei tik leis šalies finansinės galimybės, sieks spartinti naujų šarvuočių ir artilerijos sistemų įsigijimus. Buvęs Sausumos pajėgų vadas prieš tai vadovavo jos stuburu vadinamai brigadai „Geležinis vilkas“.
Ankstesniame interviu BNS jis pabrėžė, kad be PKM „Vilkas“ perginkluotų dviejų brigados batalionų (Algirdo ir Birutės), kuriuos pirmuosius pasieks universalūs šarvuotieji visureigiai JLTV, tolimojo nuotolio prieštankinės sistemos, bus siekiama sparčiau perginkluoti ir likusius du mechanizuotus batalionus – karaliaus Mindaugo husarų ir Vaidoto batalioną. Iki šiol planuose numatyta tai padaryti apie 2030 metais, bei jei leis finansai – bus ieškoma galimybių tai padaryti anksčiau ir nebūtinai ratinėmis PKM, kaip „Vilkas“, bet vikšrinėmis.
O tai reiškia, kad tokie pilnai aprūpinti batalionai turi turėti ne tik logistinius, ryšių, reikiamus ugnies galios, manevro pajėgumus, bet ir „ištreniruotas smegenis“. Todėl kovinio rengimo pratybos, anot V. Rupšio, tik intensyvės, o tai reiškia, kad jų bus ne tik daugiau, bet ir sudėtingesnių, asmeniškai prižiūrint pačiam kariuomenės vadui.
Tiesa, čia gali tekti ir kiek perlaužti tradicinį iniciatyvos rodyti iš pradžių nelinkusio lietuvio charakterį. Ne vienas sąjungininkų karininkas yra pastebėjęs, kad jei salėje yra dar nepažįstamų lietuvių karininkų, tai jie išliks santūrus, nesiverš į priekį su pasiūlymais, net jei turės.
„Išties, sąjungininkai pirmą kartą atkreipia dėmesį kad lietuviai ne tokie aktyvūs, kaip kiti, bet mus pažįstantys žino, kad mūsų bruožas yra iššauti tada, kai reikia ir taikliai. O jei nereikia, kam be reikalo kalbėti ir aušinti burną?“, – pripažino gen. maj. V. Rupšys, kurio manymu vis dėlto svarbiau „ne atrodyti, o būti“ – visas patikėtas užduotis lietuvių kariai esą galiausiai atlieka puikiai.
Kita vertus, jis pripažino, kad valdymo ir vadovavimo gebėjimus Lietuvos karininkai turės progos pakelti į naują lygį. Apie tai neseniai buvo užsiminęs dabar jau buvęs kariuomenės vadas generolas Jonas Vytautas Žukas, atskleidęs divizijos lygmens vadavietės projektą su amerikiečiais.
Tokio lygio pajėgumas reiškia ne tik JAV pasitikėjimą lietuvių kariais, ne tik atsakomybė, bet ir būtinybę turėti visai kitokius pajėgumus, pavyzdžiui, priešlėktuvinę gynybą, kuri dengtų ne tik mažesnius dalinius nuo oro antpuolio, bet ir strateginius objektus, vadavietes – koordinuotai ir ne vienu, o keliais sluoksniais, nuo trumpojo iki bent jau vidutinio nuotolio.
Priedanga nuo antskrydžių – JAV raketomis?
Šią sritį išskyrė ir JAV kongresmenai, mat bene svarbiausiu ar aktualiausiu ar bent jau dažniausiai susitikimuose su amerikiečių pareigūnais Lietuvos keliamu punktu nurodomas būtent priešlėktuvinės gynybos sistemos stiprinimas.
Ir nors tokie „veiksmai“ NDAA dokumente nedetalizuojami – ar tai būtų JAV priešlėktuvinės gynybos pajėgumų dislokavimas Lietuvoje, ar Lietuvos priešlėktuvinės gynybos, ypač radarų sistemos stiprinimas, galima išskirti ir dar vieną eilutę.
„JAV turėtų apsvarstyti galimybę skirti papildomas oro ir priešraketinės gynybos sistemas Baltijos regione, įskaitant ir tas, kurios veiktų per kaštų pasidalijimo mechanizmus ir daugiašalius dislokavimus kartu su NATO sąjungininkais, siekiant sumažinti finansinę naštą paramą priimančioms šalims“, – teigiama Atstovų rūmų parengtoje NDAA versijoje. Tokia biurokratinė formuluotė reiškia, kad Vašingtono nuolat pabrėžiama sąžiningas kaštų pasidalijimo principas jau perkeliamas į įstatymus: jei norite, kad Amerika prisidėtų, prisidėkite ir jūs, brangus sąjungininkai.
Pastaroji žinutė JAV Senato versijoje įrašyta kaip tik po finansų skyrimo Baltijos šalims eilute – ten vietoje anksčiau numatytų 100 mln. dolerių įrašyti 125 mln. dolerių, bet kaip tik po jais, dar aiškiau ir konkrečiau prie paragrafo, skirto būtent Baltijos šalims įrašyta: „paramos suma negali viršyti tos sumos, kuria įsigijimams skiria Baltijos šalys“.
Kitaip sakant, Vašingtone jau kurį laiką pasigirstantys murmesiai apie tai, kad „Baltijos šalys gauna pinigus ir daro su jais, ką nori“ tokia eilute gautų formalią progą kiek atvėsti, o D. Trumpo rėmėjai į Baltijos šalis ir toliau galėtų baksnoti pirštais, kaip į sėkmės pavyzdžius – jos ne tik ima, bet ir duoda, būdamos mažos jos dalijasi finansinę naštą, neparazituoja JAV sąskaita.
Net tuomet daugeliui senatorių ir Atstovų rūmų narių gali nebeatrodyti svarbu tai, jog iš tikrųjų Baltijos šalys gali gauti gerokai daugiau JAV finansinės paramos per įvairias programas.
Pavyzdžiui, jei NDAA procesas bus sėkmingai baigtas, susilauks D. Trumpo parašo, o galiausiai bus patvirtintas ir kitų komitetų bei Pentagono, vien Lietuva per įvairias programas gali tikėtis 100 mln. dolerių, arba maždaug dešimtadalio savo gynybos biudžeto įvairioms sritims – ar tai būtų šaudmenų, NASAMS sistemoms skirtų papildomų raketų AMRAAM pirkimas, ar investicijos į infrastruktūrą, žvalgybinius pajėgumus.
Kova Kongrese dėl šimtų milijardų dolerių
Kita vertus, ne viskas gali būti taip paprasta. Ir tai priklauso nuo vidinių kovų JAV Kongrese bei persipinančių D. Trumpo administracijos interesų. Pastaroji jau siekė dalį lėšų, numatytų operacijų biudžetui“ (overseas contingency operations, dar kitaip vadinamo OCO) skirti sienos infrastruktūros ir apsaugos projektams pasienyje su Meksika. Dėl tokių lėšų perskirstymo jau nukentėjo Estija, negavusi žadėtų milijonų dolerių specialiųjų operacijų pajėgų centro steigimui.
Iki šiol OCO buvo laikoma savotiška „šventa karve“. Ši 2001 metais įkurta atskira eilutė leidžia Pentagonui panaudoti skirtus pinigus nepriklausomai nuo krizių, pavyzdžiui, kai Kongresui nepavyksta susitarti dėl biudžeto ir jis žlunga.
Tačiau pastaraisiais metais kongresmenai vis garsiau reiškia nepasitenkinimą, kad OCO pernelyg dažnai išsipučia ir finansiniai srautai tampa nekontroliuojami. Ir nors nesitikima, kad Europos atgrasymo iniciatyvai skirti 5,9 mlrd. dolerių, kurie patenka po OCO skėčiu, nukentėtų, šis biudžetas jau dabar yra mažesnis, nei 2019 metais, kai siekė 6,5 mlrd. dolerių.
Vis dėlto vidinės kovos Kongrese komplikuoja reikalus. Jau kelis mėnesius tarp respublikonų kontroliuojamo Senato ir demokratų dominuojamų Atstovų rūmų virusi kova neatsitiktinai persimetė ir į gynybos sritį, o iš pradžių Senato ir vėliau Atstovų rūmų parengti NDAA dokumentai skiriasi – netgi tos vietos, kurios skirtos Baltijos šalims.
Įtakingesniu šiais klausimais laikomas Senatas norėjo gynybai atseikėti rekordinę sumą – 750 mlrd. dolerių, demokratų valdomų Atstovų rūmų nariai prieš dvi savaites užsispyrė ties 733 mlrd. dolerių riba, pabrėžiant tokias sritis, kaip klimato kaita, translyčių asmenų galimybės tarnauti.
Preliminarus, bet dar nepatvirtintas kompromisinis variantas, kaip jį pavadino prezidentas D. Trumpas, patvirtintas šią savaitę ir siekia 738 mlrd. dolerių, tačiau Senato ir Atstovų rūmų nariai dar turės susirinkti į specialią komisiją, rasti galutinį bendrą sprendimą, o jį radus tikimasi prezidento parašo. Bet ir po to Pentagonas dar gali perskirstyti pinigus įvairioms programoms.
Praeities klaidų kartoti nenori
Būtent todėl Lietuva, anot Krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio, privalo pati užtikrinti įsipareigojimą skirti 2 proc. BVP šalies gynybai ir nuosekliai didinti šį skaičių iki 2,5 proc., kaip tai sutarė pagrindinės Lietuvos partijos. Dėl sparčiau augusios ekonomikos 2 proc. Rodiklis pernai taip ir nebuvo įgyvendintas, baiminamasi, kad to nepavyks padaryti ir šiemet.
Į kritikų kalbas, kad to daryti esą nebūtina, mat NATO tereikalauja skirti 2 proc. gynybai, o daugelis Aljanso narių ir toliau nesilaiko šio rodiklio, ekspertai atkerta, kad pernelyg menkai finansuota Lietuvos kariuomenė iki 2014-ųjų ir taip parado šimtus milijonų eurų, kuriuos formaliai pasižadėjo skirti dėl 2 proc. gynybai jau anksčiau ne vieną partijų susitarimą pasirašę politikai. Pats gen. maj. V. Rupšys atsakė pabrėždamas, jog grėsmė niekur nedingo.
„Ji buvo anksčiau, išlieka ir dabar. Potencialaus agresoriaus pajėgumai toliau stiprinami, – sakė V. Rupšys, tačiau išprovokuojamas nesileido – priminus, kad prieš du metus tuometinis JAV armijos vadas, o dabar – Jungtinių štabų vadas, generolas Markas Milley įspėjo „sumušti Rusiją smarkiau, nei kas kitas anksčiau“, V. Rupšys liko santūrus: mano pagrindinė žinutė tokia, kad mes turėsime priemones, nusiteikimą, ryžtą ginti valstybę, turime patikimus sąjungininkus. Ar ginsimės vieni ar su sąjungininkais iš NATO, kurios šeimos nariai esame, būsime pajėgūs tai padaryti“.
Primintas, kad jau kitais metais Lietuvos kariuomenė minės ne pačią šlovingiausią sukaktį – 1940-ųjų okupaciją, kai lemiamo posėdžio metu esamas ir buvęs kariuomenės vadai – generolai Vincas Vitkauskas ir Stasys Raštikis rekomendavo nesipriešinti sovietų okupantams, V. Rupšys turėjo vieną atsakymą.
„Tai moko labai daug, pirmiausiai, kad tokie niekada nepasikartos, esu tuo užtikrintas. Mums generolas Vitkauskas nėra autoritetas, ne tam tapau kariuomenės vadu, kad būčiau jo atitikmeniu“, – sakė gen. maj. V. Rupšys.